Kiekvienas žmogus ieško vietos po saule, kur galėtų jaustis laisvai, ramiai ir saugiai. Ši tema ypač aktuali šeimoms, auginančioms neįgalius vaikus, kuriems integracija į bendrojo lavinimo įstaigas, pavyzdžiui, darželius, yra itin svarbi. Šiame straipsnyje aptarsime neįgalaus vaiko įtaka šeimai, paramą, kurią gali gauti šeimos Lietuvoje, ir galimus iššūkius.
Neįgalaus vaiko įtaka šeimai
Vieno šeimos nario negalia neišvengiamai paveikia visą šeimą kaip sistemą. Tiek šeimoje, tiek aplink ją gali susiformuoti nepalankus požiūris. Šeimos nariai gali pradėti kaltinti save ir vienas kitą, o aplinkinių akyse tokia šeima gali tapti "nenormali", "sutepta" ar "asociali". Tokiai šeimai reikalinga pagalba, kuri dažnai būna atsieta nuo pagalbos vaikui ir nuo šeimos situacinio konteksto. Menkai žinomi šeimos poreikiai, ypač emocinis šeimos poreikis.
Šeima - pirminė visuomenės ląstelė
Šeima yra pirminė visuomenės ląstelė, kurioje visų pirma ugdomi vaikai ir formuojamas charakteris. Šeima yra ne tik raginimas gyventi, bet ir gyvenimas. Iš sisteminio šeimos modelio išplaukia socialinis-ekologinis šeimos modelis, kuris atskleidžia šeimos, kaip mikrosistemos, ir aplinkos, kaip mezosistemos, sąveiką. Mikrosistema rodo, kaip elgiasi ir tarpusavyje sąveikauja šeimos nariai, kaip jie pasiskirsto vaidmenimis.
Tik palyginus neseniai civilizuotose šalyse suvokta, jog šeimos, auginančios neįgalų vaiką, nėra patologinės - keičiasi tik šeimos funkcionavimo dinamika. Tokiai šeimai būtina pagalba. Socialiųjų poreikių socializacijos keliai sudėtingi, skirtingai nuo įprastinėmis sąlygomis auginančių vaikų. Daugelio jų gyvenimo kelias prasideda ne šeimoje, kaip įprasta ir natūralu, o kūdikių namuose, kai jų atsisako tėvai. Vaikams naudinga augti šeimoje. Palyginti su geriausiomis įstaigomis, šeimos aplinka ir jos siūlomos galimybės paprastai suteikia vaiko raidai be galo svarbių ryšių ir patirties. Gyvenimas didelėje vaikų namų bendruomenėje nepakankamai formuoja vaiko individualybės, savigarbos, priklausymo savajai šeimai; kas yra “mano šeima”, “mano kambarys”, “mano žaislas”, “mano mama (tėtis)”, nesuformuoja adekvataus priklausymo šeimai ir artimumo jai vaizdinio.
Šeimos struktūra ir sąveika
Šeimą sudaro nariai, kultūra, vertybės ir posistemės. Santykiai tarp atskirų šeimos narių yra labai svarbūs. Yra keturios posistemės: vedybinė (vyras ir žmona), tėvų (tėvai ir vaikai), brolių ir seserų, papildomoji (giminės, draugai, specialistai). Prieraišumas ir prisitaikymas rodo, kaip sąveikaujama šeimoje. Pernelyg glaudžioje šeimoje ribos tarp posistemių neaiškios, neįgalus vaikas "uždaromas" šeimoje, saugojamas nuo išorės poveikio. Pernelyg atitolusiai šeimai, gimus neįgaliam vaikui, gresia iširimas, nariai nepakankamai dalyvauja šeimos gyvenime. Šeimai svarbios ekonominės, sveikatos priežiūros, poilsio socializavimo, savęs identifikavimo, prisirišimo, švietimo funkcijos. Potencialios problemos: neįgalus vaikas šeimoje gali padidinti vartojimo poreikius nepadidindamas šeimos našumo. Laikas, skirtas poilsiui ir socialinei veiklai, gali būti smarkiai apribotas.
Taip pat skaitykite: Kas gali globoti vaikus?
Poros susiformavimas, vaikų gimimas, mokyklinis amžius, paauglystė, namų palikimas, tėvų pareigų pabaiga, senatvė - tai šeimos dinamikos ciklai. Kintant šeimos struktūrai, kinta sąveikos ir vaidmenų funkcijos joje. Ciklai - tai šeimos plėtros etapai, kurie gali tapti stresų priežastimi.
Šeima yra pagrindinė vaiko ugdymo institucija. Kiekvienam vaikui yra reikalinga šeima normaliai funkcionuoti visuomenėje, tačiau ne kiekvienas vaikas turi tokią galimybę.
Neįgalumo lygiai ir parama Lietuvoje
Pagal negalios sunkumą, neįgalumas Lietuvoje skirstomas į tris lygius: sunkų, vidutinį ir lengvą. Vaikams su negalia yra mokama didesnė išmoka, vadinamieji vaiko pinigai. Be to, šeimos gali pretenduoti į įvairias kompensacijas ir lengvatas, skirtas palengvinti neįgalaus vaiko auginimo išlaidas ir užtikrinti jo gerovę.
Finansinė parama ir lengvatos
- Didesnis NPD (mėnesio neapmokestinamų pajamų dydis): Vaikų, kuriems nustatytas neįgalumas, tėvams taikomas didesnis mėnesio neapmokestinamų pajamų dydis (NPD). Reikėtų pasidomėti konkrečiomis sumomis ir taikymo sąlygomis Valstybinėje mokesčių inspekcijoje (VMI).
- Slaugos išlaidų kompensacija: Nuo 2021 m. sausio 1 d. mokama slaugos išlaidų kompensacija vaikams, kuriems iki 2005 m. buvo nustatytas neįgalumas.
- Mokestis už darželį: Neįgalius vaikus auginantiems tėvams už ugdymą valstybiniuose darželiuose reikia mokėti 50 proc. įprasto mokesčio.
- Medicininė reabilitacija: Neįgaliems vaikams kompensuojama visa medicininės reabilitacijos bazinė kaina, taip pat kompensuojama 90 proc. medicininės reabilitacijos paslaugų išlaidų.
- Vaistai ir medicinos pagalbos priemonės: Neįgaliems vaikams kompensuojama ir 100 proc. bazinės kompensuojamųjų vaistų ir medicinos pagalbos priemonių kainos.
- Transporto lengvatos: Neįgalus vaikas ir vienas jį lydintis asmuo visų rūšių viešojo transporto bilietus gali įsigyti su 80 proc. nuolaida.
- Automobilio pritaikymas: Neįgalių tėvų vaikai gali gauti kompensaciją už lengvojo automobilio įsigijimą ar jo techninį pritaikymą neįgalaus vaiko poreikiams.
- Ženklas "Neįgalusis": Vaikų, kuriems nustatytas sunkus neįgalumo lygis, tėvai turi teisę naudoti ženklą „Neįgalusis“.
- Būsto pritaikymas: Šeimos, auginančios vaikus su sunkia negalia, gali prašyti paramos būstui ir gyvenamajai aplinkai pritaikyti pagal vaiko poreikius.
- Laikinojo atokvėpio paslauga: Tėvai, kurių neįgaliems vaikams būtina nuolatinė priežiūra, gali pasinaudoti laikinojo atokvėpio paslauga. Tai reiškia, kad pagalba prižiūrint vaiką gali būti teikiama namuose, įstaigose, taip pat galima ir trumpalaikė socialinė globa.
- Kultūros įstaigos: Neįgalūs vaikai (dažnai - ir vienas lydintysis asmuo) nemokamai gali lankytis muziejuose, įvairiose kultūros įstaigose, taip pat įsigyti bilietus su nuolaida.
Dėl konkrečių lengvatų ir paramos priemonių reikėtų teirautis seniūnijose arba savivaldybių socialinės paramos skyriuose.
Visuomenės požiūris ir išsilavinimas
Visuomenės išsilavinimo lygis atspindi jos požiūrį į vaikus tiek su psichine, tiek su fizine negalai. Šiandien jau suprantama, jog reikia sudaryti kuo palankias sąlygas tokiam vaikui augti, būtina jį auklėti, ugdyti, tik tuomet asmenybė gebės sėkmingai socializuotis visuomenėje ir integruotis į ją.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie "Šeimos Pulsas"
Medicininės problemos
Kalbėdami apie neįgaliuosius, labiausiai suvokiame medikų pagalbos svarbą, siekiant padėti šiems žmonėms. Be abejo, medikų vaidmuo yra reikšmingas, kadangi asmenys, kuriuos visam gyvenimui ištiko liga, turi nuolat konsultuotis su gydytojais, jiems būtina vartoti įvairius vaistus, kitus gydomuosius preparatus, atlikti procedūras. Galima teigti, jog taikant socialinio ugdymo metodus, svarbu suvokti, jog medikų pagalba - tai ir vienas iš vaikų su negalia įgalinimo būdų. Iš dalies ar net visiškai įveikus pačią ligą, socialinių problemų taip pat sumažėja. Taigi, tokiems vaikams reikia suteikti kuo geresnį ir efektyvesnį medicininį gydymą. Tėvai turi suteikti savo vaikams medicininę - korekcinę pagalbą, tačiau dauguma nėra tinkamai informuoti, kaip tai atlikti. Socioedukacinis darbuotojas turi pasirūpinti .tėvų švietimu apie vaiko negalia, jos gydymą, procedūras.
Socialinis darbuotojas turi būti ne tik stebėtojas, bet ir veiklos koordinatorius, organizatorius, iniciatyvus pagalbininkas, tarpininkas tarp skirtingų institucijų ir šeimos.
Sunkumai buityje
Dažnai šeima, auginanti specialiųjų poreikių vaiką, susiduria su ekonominiu pertekliumi ar net gyvena žemiau skurdo ribos; ką jau bekalbėti apie asocialių šeimų statusą turinčias ir neįgalius vaikus auginančias šeimas. Neretai mama ar tėtis negali dirbti, kadangi dėl vaiko ligos yra priversti visą laiką juo rūpintis namuose.. o vaikų auklėjimas bei aprūpinimas - visų pirma, tėvų pareiga. Šiuo atveju socioedukacinis darbuotojas gali vizito į šeimą metu individualiai konsultuoti, rūpintis socialine, materialine pagalba. džiugu, kai specialistas sąveikauja su mokyklos pedagogais, jos socialiniu pedagogu, organizuoja poilsio, sveikatingumo stovyklas, parūpina kelialapius į sanatorijas.
Psichologinės problemos
Neretai pasitaiko, kad tėvams, susilaukus vaiko su psichine ar fizine negalia, šeimą ištinka krizė.
Kritiškų situacijų metu tėvai turi problemų: neįgalus vaikas dažnai tampa vyro ir žmonos nesantaikos priežastimi. Jis sukelia sunkiai kontroliuojamą įtampą namuose; atsiranda tarpusavio nesutarimai, santykiai su aplinka tampa įtempti. Dažnai probleminė situacija būna daugialypė: šeimos santykių sunkumai, ekonominiai, sveikatos, gėrimo, ištikimybės sulaužymo, gyvenamos aplinkos problemos, žmonių tarpusavio santykių agresyvumas. Tokiais atvejais nederėtų galvoti, kad staiga bus išspręstos visos problemos ir sukurta ideali situacija. Žinomi trys socialinės pagalbos metodai: individualus, grupinis ir visuomeninis. Konkretaus metodo pasirinkimas priklauso nuo to, su kokiais sunkumais susiduria šeima.
Taip pat skaitykite: Nervų sistemos ir psichikos vystymasis
- Individualią pagalbą, kaip jau buvo minėta, profesionalas teikia asmeniškai neįgaliajam. Ši parama nukreipia individo energiją didesniems ir aukštesniems siekiams bei pozityviems socialiniams santykiams.
- Grupinis socialinės pagalbos metodas naudotinas tose situacijose, kur aplinkos vaidmuo akivaizdus ir iškilusios problemos siejasi su daugybe panašių situacijų, o poreikiai reikalauja platesnės koordinacijos ir profilaktinės bei mokymo orientacijos. Šis metodas gali būti taikomas, kai reikia išspręsti negalios ištikto vaiko laisvalaikio praleidimo, gydymo klausimus.
- Visuomeninė socialinė pagalba - tai profesionalus procesas, kuriame individai, jų grupės, institucijos ir bendruomenė susijungia bendram darbui, siekdami identifikuoti ir išryškinti neįgalaus asmens poreikius socialinės gerovės harmalizavimui. Ši pagalbos rūšis gali pagerinti vieną ar kitą visuomenės gyvenimo sritį (vaiko su negalia esminių vertybių ugdymą).
Apibendrinant socioedukacinio darbuotojo vaidmenį sprendžiant šeimų, kurias ištiko psichologinės krizės, problemas, reikėtų paminėti šiuos jo žingsnius: nustatyti problemą (diagnozę), rasti galinčias padėti institucijas, ankstesnės diagnozės keitimas, tėvų - vaikų konsultavimas, duomenų bazės apie tokias šeimas kūrimas, vaikų su negalia siuntimas į sanatorijas, reabilitacijos centrus. Vaikų auginančių šeimų rėmimo programa turėtų sudaryti palankias sąlygas pilnaverčiam vaikų ugdymui. Viena iš priežasčių tam pasiekti yra sąlygų sudarymas tėvų (motinos ir tėvo) šeiminių funkcijų ir profesinio užimtumo derinimui.
Tėvai augindami neįgalų vaiką susiduria su įvairiomis problemomis. Jiems yra sunku dėl laiko stokos ar dėl kitų problemų išsiaiškinti kokios gali būti teikiamos pagalbos ir paslaugos neįgaliam vaikui ir pačiai šeimai, apie vaiko patį sutrikimą, įvairūs sunkumai buityje, psichologinės problemos.
Šeimos dinamika ir prisitaikymas
Žmogus yra tam tikros šeimos narys, nuo jo elgsenos priklauso visos šeimos funkcionalumas. Todėl aplinkos įvykiai per asmenį veikia jo šeimą. Kiekvieno vaiko gimimas gali smarkiai paveikti šeimos dinamiką. Tėvai ir kiti šeimoje esantys vaikai patiria daug pokyčių, kol prisitaiko prie naujojo nario buvimo.
Dažna problema šeimoje, auginančiose neįgalų vaiką - tai šeimos uždarumas. Uždaroms šeimoms, be kita ko, kur kas sunkiau atkurti pusiausvyrą šeimoje, prisitaikyti prie pasikeitimų, nes jos nelinkusios priimti paramos iš aplinkos. Šeimos sistemos atvirumo siekti galima stiprinant šeimos narių savęs vertinimą, aiškiau nubrėžiant ribas tarp šeimos narių ir atskirų posistemių, kuriant adekvataus bendravimo ir sąveikavimo modelius. Paprastai neįgalaus vaiko gimimas šeimoje kuria naujas posistemes ir nustato hierarchiją tarp šeimos narių. Kasdieninio gyvenimo tvarka, kuri yra savaime suprantamas dalykas daugelyje šeimų, dažnai visiškai suyra, jei šeimoje yra neįgalus vaikas. Negana to, vaikas su negalia gali įvairiai veikti tiek tėvus, tiek brolius bei seseris.
Vienas sunkiausių dalykų, su kuriuo susiduria neįgalių vaikų tėvai - tai netinkama kitų žmonių reakcija į jų vaikus, pradedant įdėmiais žvilgsniais ir baigiant patyčiomis. Pereinamuoju laikotarpiu (keičiantis stadijoms) šeimos, ypač tos, kuriose auga neįgalus vaikas, patiria didelį stresą. Daug rūpesčių keliantis etapas - tai perėjimas nuo palyginti uždarų kūdykiams bei ikimokyklinio amžiaus vaikams skirtų programų į platesnę vaikų darželio aplinką. Šiuo pereinamuoju laikotarpiu vaikas netikėtai susiduria su dideliais reikalavimais, kad galėtų savarankiškai funkcionuoti. šeimos nariai nežino, su kuo susidurs kiekviename naujame etape.
Strukūrinė teorija
Tradicškai mokslininkai ir klinicistai tvirtina, kad sužinoję apie tai, jog jų vaikas turi negalią, tėvai pereina keletą stadijų. Kai kurios stadijos atitinka reakcijų seką sužinojus apie mylimo žmogaus mirtį. Tipinė stadijų seka, nustatyta po pokalbio su tėvais, kurių vaikai turi sunkių fizinių negalių, yra tokia: šokas, pasimetimas, neigimas, liūdesys, nerimas ir baimė, pyktis ir galiausiai prisitaikymas. Solnit ir Stark įrodė, kad tėvai turi išgyventi troškimo turėti normalų vaiką netektį ir tik tada priimti realų, neįgalų vaiką.
- Šokas, nes dauguma tėvų laukė normalaus vaiko.
- Pyktis, liūdesys, maištavimas, neteisybės, kaltės jausmas: „kodėl man? Kokia neteisybė - visos nelaimės ištinka būtent mane, ką aš padariau, kad mane taip baudžia?
- Derėjimasis su Dievu, su mokslu.
- Depresija, nusivylimas.
- Adaptacija, kai jau nebėra daugiau jėgų kovoti.
- Pozityvi reorganizacija, prasideda iilgalaikis akceptacijos periodas. Kaltės jausmas su laiku mažėja.
Vieną kontrargumentą griežtam stadijų modeliui sąlygoja tas faktas, kad daugelis tėvų sakosi nepatyrę neigimo. Iš tiesų tai jie pirmieji pastebi problemą. Pasakojimas, kad neįgalių vaikų tėvai keičia gydytojus vieną po kito ir ieško, kuris paskelbs palankesnę diagnozę, yra iš esmės mitas. Šios tėvų reakcijos nebūtinai pasireiškia griežta tvarka, tačiau kai kurie tėvai vienu ar kitu metu išgyvena kai kurias ar net visas šias emocijas.
Kaltės jausmas
Neįgalių vaikų tėvai dažnai kovoja su giliai įaugusiu jausmu, kad jie vienaip ar kitaip yra atsakingi už savo vaiko būklę. Daugeliu atvejų tokiai minčiai nėra jokio pagrindo. Toks visuotinis kaltės paplitimas tikriausiai nulemtas fakto, kad pirminė daugelio negalių priežastis yra nežinoma. Netikrumas dėl vaiko negalios priežasties verčia tėvus samprotauti, kad kalti yra jie patys.
Vaiko jausmai
Tėvams tenka ne tik kovoti su netinkamomis visuomenės reakcijomis į vaiko negalią; jiems iškyla subtili užduotis kalbėtis apie negalią su pačiu vaiku. Tai gali būti sunki pareiga: tėvai kalbėdami apie tai neturi dar labiau sureikšminti negalios, nes ji ir taip yra svarbi. Tačiau neįgalus vaikas dažniausiai užduoda šiuos klausimus: kaip man atsirado negalia? Ar ji išnyks? Ar mano būklė pablogės? Ar suaugęs galėsiu gyventi savarankiškai? Jei įmanoma, tėvai turėtų palaukti, kol vaikas paklaus konkretaus dalyko, apie kurį jie galės papasakoti, užuot kalbėję bendromis frazėmis. tačiau būtų gerai, jei tėvai pakalbėtų su vaiku kuo anksčiau, ypač iki paauglystės.
Oficialiais duomenimis (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija, 2023), šiuo metu Lietuvoje auga per 15 tūkst. vaikų su negalia. Tačiau realus negalią turinčių ar su raidos sunkumais susiduriančių vaikų skaičius yra kur kas didesnis nei nurodytas oficialiose statistikose, nes dalis jų yra neregistruota duomenų bazėse dėl to, kad nėra nustatyta jų diagnozė.
Kaip žinia, šeimos, auginančios neįgalų vaiką, susiduria su finansinėmis, psichologinėmis, socialinėmis bei kitomis problemomis kelis kartus dažniau nei kitos šeimos. Vaikas, turintis negalią, natūraliai tampa išbandymu visai šeimai (Piščalkienė ir Navickienė, 2019). Planuodami vaikelį ar jo jau laukdamiesi tėvai paprastai yra linkę žvelgti į ateitį pozityviai, kuria planus, bando įsivaizduoti, kaip vaikelis atrodys, augs, tars pirmuosius žodžius, keliaus į mokyklą… Tačiau, deja, ne visada gyvenimas susiklosto taip, kaip mes jį piešiame savo vaizduotėje. Pirmoji tėvų reakcija į vaiko kitoniškumą, o dažnai net ir į patį vaiką, būna negatyvi.
Sunki vaiko liga ar negalia gali atsirasti prenataliniu laikotarpiu, gimimo metu ar vėlesniame raidos etape. Visais atvejais tai yra pasikeitimas, verčiantis tiek vaiką, tiek šeimos narius iš esmės keisti socialinius vaidmenis, įpročius bei nusistovėjusią rutiną (Dadelienė ir kiti, 2020; Kavaliauskienė ir Kondratavičienė, 2019). Kalbant apie šeimos emocinį pokytį, sunkios ligos ar negalios atsiradimas šeimoje priskiriamas prie nenorminės šeimos krizės. Šie sunkumai visai šeimai sukelia įvairių emocijų. Emocija dažnai yra ne tik žmogaus vidinė būsena - ji prisideda ir prie atitinkamos reakcijos į aplinką, į problemą. Emocijos neretai tampa vienu iš pagrindinių pasirinkimą lemiančių veiksnių.
Pastebima, jog į žinią apie vaiko negalią šeima reaguoja panašiai kaip į netektį. Teigiama, jog išgyvenę šoką, neigimą, liūdesį, pyktį, nerimą ir radę būdų kaip toliau gyventi, tėvai paprastai pamažu apsipranta su nauja nepalankia situacija, ieško ir randa pozityvų vaiko priėmimo būdą, palaipsniui mažėja kaltės jausmas. Tiesa, kiekviena šeima skirtingai ir savaip išgyvena nepalankią vaiko situaciją bei per gedėjimo fazes keliauja netolygiai: vienoje fazėje gali užsibūti ilgiau nei kitoje, šokinėti nuo vienos prie kitos ar vis grįžti prie kitų fazių, nepasiekusi susitaikymo.
Pastebima, jog išgyvenimų būsenoms ir patiriamų emocijų intensyvumui įtakos turi įvairūs veiksniai: socialinis ekonominis statusas, emocinė tėvų (globėjų) branda, amžius, išsilavinimas, religija, kultūrinės ir vertybinės nuostatos, specialistų ir aplinkinių nuostatos, vaiko išvaizda, sunkios ligos ar negalios prognozė (Kavaliauskienė ir Kondratavičienė, 2019). Taip pat tyrėjai pastebi, jog pilnos šeimos yra labiau linkusios dalintis atsakomybėmis tarpusavyje, o tai sumažina psichologinę įtampą šeimoje. Akcentuojama ir tai, jog vieniši tėvai, auginantys negalią turintį vaiką, dažniau išgyvena ir depresiškumo ar liūdesio būsenas. Šiuo pažeidžiamu laikotarpiu ypač svarbi specialistų pagalba ir informacijos visai šeimai suteikimas.
Kiekvienam kūdikiui ar jau paūgėjusiam vaikui yra be galo svarbus kuriamas artimas ryšys su tėvais bei kitais šeimos nariais. Šių santykių pagrindu formuojasi vaiko pamatinės fizinės bei emocinės savybės. Vaikui augant, keičiantis poreikiams bei natūralioms gyvenimo situacijoms, atsiranda naujų iššūkių tiek vaikui, tiek ir visai šeimai. Dėl savo netipinės išvaizdos, keisto elgesio vaikas galimai susiduria su netipinėmis aplinkinių reakcijomis, o neretai ir su diskriminacija bei patyčiomis.
Apskritai kalbant, žmonės yra labai individualūs bei unikalūs, tad ir kilusias problemas sprendžia skirtingu tempu bei skirtingais būdais. Natūralu, jog ir negalią turintis vaikas bei jo šeima, susidūrusi su staigiais pokyčiais, į juos reaguoja ir prisitaiko skirtingai. Ne. Pagalbos kartais reikia ir stipriausiesiems, ypač tada, kai gyvenimas žmogų įmeta į naują situaciją, apie kurią trūksta žinių.
Literatūra
- Dadelienė R., Bartoševič E., Kairys J., Barčytė R. ir Raistenskis J. (2020). TĖVŲ, AUGINANČIŲ CEREBRINIU PARALYŽIUMI SERGANČIUS MOKYKLINIO AMŽIAUS VAIKUS, PSICHOEMOCINĖS BŪKLĖS IR GYVENIMO KOKYBĖS SĄSAJOS. Sveikatos mokslai / Health sciences in Eastern Europe. Psichiatrija/Psychiatry. 30(1), P. 109-113. ISSN 1392-6373 print / 2335-867X online.
- Kavaliauskienė A. ir Kondratavičienė V. (2019). FORMALIOS IR NEFORMALIOS SOCIALINĖS PAGALBOS ŠEIMOMS YPATUMAI. PRAKTINIAI PATARIMAI TĖVELIAMS, AUGINANTIEMS NEGALIĄ TURINTĮ VAIKĄ. Valstybinis visuomenės sveikatos stiprinimo fondas. Kaunas. P.
- Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Neįgalumo statistika ir dinamika.
- Piščalkienė V. ir Navickienė L. (2019). PRAKTINIAI PATARIMAI TĖVELIAMS, AUGINANTIEMS NEGALIĄ TURINTĮ VAIKĄ. Valstybinis visuomenės sveikatos stiprinimo fondas. Kaunas. P.
- Šedienė P., Jurkuvienė R., Butkevičienė R., Danusevičienė L. ir Gajdosikienė I. (2020). Integruotos pagalbos modelio paieškos epilepsija sergantiems ir raidos sutrikimų turintiems vaikams bei juos auginančioms šeimoms. Sveikatos mokslai / Health sciences in Eastern Europe. 30 (5), P. 73-81. ISSN 1392-6373 print / 2335-867X online.