Nuo 2005 m. liepos 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas (toliau - Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas), ko pasėkoje Lietuvoje pradėjo veikti nauja negalumo ir darbingumo lygio nustatymo tvarka.
Šiame Lietuvos teisės sistemos akte įtvirtinta neįgaliųjų socialinė apsauga. Taigi prievolė valstybės lygmeniu teikti socialinę apsaugą negalios atveju bei užtikrinti tinkamą šios apsaugos teikimo įgyvendinimą jau įtvirtinta Konstitucijoje.
Atsižvelgiant į tai, jog visos neįgaliųjų socialinės apsaugos sistemos analizė būtų per plati tema norint detaliai ir visapusiškai ją išanalizuoti, magistriniame darbe nagrinėjamos dvi atskiros pagrindinės neįgaliųjų socialinės apsaugos sritys: socialinis draudimas, su kuriuo tiesiogiai susiję valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo (invalidumo) pensijos, ir socialinė parama (piniginė socialinė parama ir socialinės paslaugos).
Neįgalumo politika turi du pagrindinius tikslus, kuriuos, įsigilinus į dabartinę ES šalių socialinę politiką, galima pasakyti, yra gana sunku suderinti. Pirmasis tikslas yra užtikrinti neįgaliesiems asmenims reikalingas pragyvenimui pajamas (pajamų saugumo tikslas), teikiant jiems atitinkamas išmokas. Antrasis tikslas - užtikrinti neįgaliems žmonėms lygias galimybes dalyvauti visuomenės gyvenime, tame tarpe įgyjant išsilavinimą, profesiją, įsidarbinant (dalyvavimo visuomenės gyvenime užtikrinimas).
Savo esme šie tikslai yra skirtingos prigimties, todėl jų įgyvendinime iš anksto užprogramuota tam tikra įtampa ir prieštaravimai, t.y. įgyvendinant politiką, kuria siekiama didinti neįgaliojo asmenų dalyvavimą ir integraciją, silpnėja asmenų saugumo tinklas, atsiranda daugiau neapibrėžtumo ir rizikos neįgalaus žmogaus gyvenime (pvz., jeigu neįgaliam asmeniui nepavyksta integruotis į darbo rinką, jis patiria stresą, nusivylimą, kai kuriais atvejais praranda tam tikras garantijas).
Taip pat skaitykite: Lietuvos VSD sistema
Lietuvai tapus ES nare, iškilo būtinybė Lietuvos neįgaliųjų socialinės integracijos modelį priartinti prie ES šalių modelio. Iškilo būtinybė nuo seno vartojamas sąvokas „invalidas“, „invalidumas“ pakeisti neutralesnėmis, nediskriminacinėmis sąvokomis „neįgalusis“, „darbingumas“, „negalumas“, „negalia“. Visos šios aplinkybės sudarė sąlygas įvykti reformai neįgaliųjų socialinės apsaugos srityje.
Neįgalaus asmens sąvoka apibrėžta ir Neįgaliųjų teisių konvencijoje. Asmuo, kuriam nustatytas ilgalaikis sveikatos būklės sutrikimas, sąlygojantis šio asmens dalyvavimo visuomenės gyvenime ir veiklos galimybių sumažėjimą, laikytinas neįgaliu asmeniu (angl. disability). Tai atitinka tiek valstybės funkcijos šiuolaikinę sampratą, tiek Lietuvos valstybės konstitucinę tradiciją, kurios ištakos yra 1922 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.
Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įstatymu nustatant senatvės pensijų dydžius atsižvelgtina į tai, kokio dydžio įmokos buvo mokamos, sudarant materialines šios pensijos mokėjimo prielaidas. Sprendimas kurti socialinį draudimą reiškia, kad pensijos išmokų pusėje palikta priklausomybė tarp pensijos dydžio ir įmokų, o per jas ir atlyginimų. Tokia sistema buvo sugalvota kanclerio Bismarko Vokietijoje dar XIX amžiuje, bet išliko ir sustiprėjo beveik visose kontinentinės Europos šalyse XX amžiuje.
Kontinentinės Europos socialinės apsaugos sistemose įtvirtintas sistemos universalumas (t. y., sistema turi būti prieinama visiems gyventojams ir apimti visas socialinio draudimo rizikas), vieningumas (t. y., sistema turi būti vieninga ir vienoda visiems), solidarumas ir socialinių partnerių lygiateisiškumu paremtas socialinio draudimo sistemos valdymas.
Kaip jau buvo minėta, socialinės apsaugos sistema - tai valstybės nustatytos socialinės ekonominės priemonės visuma. Pagrindinė daugelio šalių socialinės apsaugos dalis yra socialinis draudimas. Tai yra mokėtojų pinigais paremtas socialinės apsaugos priemones.
Taip pat skaitykite: Pensijų pasirinkimai Lietuvoje
Lyginant 2005 ir 2008 metus konsoliduotas išlaidas socialinei apsaugai, jos išaugo dvigubai.
1 pav. Išlaidos socialinei apsaugai Lietuvoje.
Socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją. Jos padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų. Žinoma, pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą. Tai yra svarbiausia laisvo žmogaus saviraiškos sąlyga. Abipusės asmens ir visuomenės atsakomybės pripažinimas yra svarbus užtikrinant socialinę darną, laiduojant asmens laisvę ir galimybę apsisaugoti nuo sunkumų, kur...
Moksliniai šio reiškinio pagrindai buvo pradėti kurti dar vėliau. Tai patvirtina tas faktas, kad šios srities mokslas ir mokymas vis dar neturi galutinai suformuluotos ir visuotinai priimtos terminijos bei sąvokų. Vis dar trūksta išsamumo, nėra suvienodinti galimų rizikos faktorių ir jiems sumažinti bei eliminuoti būtinos priemonės pavadinimai. Dabartinės socialinės apsaugos formos išsikristalizavo laikui bėgant.
Socialinė apsauga remiasi įstatymais. Normos, kuriomis nustatomi lėšų kaupimo ir panaudojimo būdai, taip pat planingo visos sistemos valdymo pagrindai, apibendrinant yra suprantamos kaip socialinė teisė. Socialinės apsaugos teisė, kaip realiai vykdomos socialinės politikos išdava, nė vienoje valstybėje jokiu laikotarpiu negali būti statiška.
Taip pat skaitykite: Apie Lietuvos socialinius sluoksnius
Naujos ir patobulintos teisinės nuostatos turėtų būti formuluojamos atsižvelgiant į socialinius-politinius procesus raidą. Socialinės apsaugos teisė turėtų būti visiškai suprantama, aiški, atvira, kompleksiška ir pastovi. Šis tikslas pasiekiamas ne visada, kadangi šiuo metu daugelyje valstybių priiminėjama daugybė įstatymų, dar nėra galutinai susiformavusios teisinės sistemos struktūros, o teisinių nuostatų kūrėjai dar ne visada sugeba pateikti reikiamai abstrahuotas (apibendrintas) formuluotes.
Svarbiausias visos socialinės teisės tikslas yra skatinti asmens gerovę ir išsaugoti visuomeninę santarvę. Todėl subrendusios sistemos reformos turi būti vykdomos greitai ir ryžtingai. Visuotinai vieningos nuomonės dėl socialinės apsaugos sąvokos nėra. Pati socialinės apsaugos sąvoka yra kildinama iš amerikietiško pavadinimo "Social Security Act".
Socialinės apsaugos modelis bendriausia prasme atitinka bismarkinį, korporatyvinį - konservatyvųjį tipą. Bismarko pensijų modeliui būdinga pensijų sistemos dalyvio įmokų ir išmokų jam priklausomybė. Tokia sistema buvo sugalvota kanclerio Bismarko Vokietijoje dar XIX amžiuje, bet išliko ir sustiprėjo beveik visose kontinentinės Europos šalyse XX amžiuje.
Beveridge'o (arba liberalios) socialinės apsaugos sistemos kūrėju laikomas lordas V. Beveridge'as, kuris 1942 m. pranešime suformulavo universalios gerovės valstybės paslaugų gaires.
Pastaruoju metu Lietuvoje įvairiomis priemonėmis stengiamasi didinti neįgalis asmenų užimtumą, padėti jiems integruotis į darbo rinką. Tačiau neįgalis asmenų integracija į darbo rinką vyksta lėtai. Siekiant šio darbo tikslo - identifikuoti neįgalis asmenų profesinės reabilitacijos sistemos plėtros sritis, apibrėžiama neįgalis asmenų profesinės reabilitacijos sistemos samprata, aprašoma neįgalis asmenų profesinės reabilitacijos sistema, pagrindžiamos neįgalis asmenų profesinės reabilitacijos sistemos plėtros sritys.
Empirinė tyrimo dalis patvirtino teorinės analizės metu išskirtas neįgalis asmenų profesinės reabilitacijos sistemos plėtros sritis.
Lietuvos ir užsienio mokslininkai teigia, jog neįgalūs asmenys susiduria su sunkumais užimtumo srityje, nes dažnai yra suvokiami kaip nesavarankiški, nepatikimi, nekompetentingi ir pasyvūs. Teoretikai negalumą apibrėžia kaip asmens kūno sandaros ir funkcijos sutrikimą bei dėl nepalankių aplinkos veiksnių sąveikos atsiradusį ilgalaikį sveikatos būklės pablogėjimą, dalyvavimo visuomenės gyvenime ir veiklos galimybių sumažėjimą.
Nepriklausomai nuo ekonominių sąlygų bei pragyvenimo lygio, socialinės politikos, kultūrinių skirtumų atskirose šalyse, neįgalieji patiria įvairias formas diskriminacijų jų atžvilgiu bei socialinę atskirtį. Lietuvos Respublikos Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas (2005), įtvirtino naują grandį socialinės integracijos sistemoje - profesinę reabilitaciją, kuria siekiama "asmens darbingumo, profesinės kompetencijos bei pajėgumo dalyvauti darbo rinkoje atkūrimo arba didinimo ugdymo, socialinio, psichologinio, reabilitacijos ir kitomis poveikio priemonėmis" (LR Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas, 2005, 5 straipsnis).
Profesinė veikla yra viena reikšmingiausių neįgalis asmenų socializacijos prielaidų. Pastaruoju metu Lietuvoje įvairiomis priemonėmis stengiamasi didinti neįgalis asmenų užimtumą, padėti įsilieti į darbo rinką. Tačiau neįgalis asmenų integracija į darbo rinką vyksta lėtai. Siekiant sėkmingai plėtoti neįgalis asmenų profesinės reabilitacijos sistemą, tikslinga atskleisti neįgalis asmenų profesinės reabilitacijos sistemingumo prielaidas bei sistemos plėtros sritis.
Tyrimo metodologija: metodologiniu tyrimo pagrindu laikytina sistemų teorija. Jurkuvienė (2001) teigia, jog pagrindinis bendrosios sistemų teorijos teiginys, kad visuma yra daugiau nei atskirų jos dalių suma. Bendrojoje sistemų teorijoje pabrėžiama sudėtinių dalių tarpusavio sąveika. Sistemų teorija yra holistinė, t.y. aplinka - susieta su fenomenu.
Remiantis sistemų teorija, neįgalis asmenų profesinės reabilitacijos sistema nagrinėjama kaip kompleksinis procesas, t.y. Tyrimo metodai: siekiant išspręsti tyrimo problemą bei atsakyti į tyrimo klausimus, buvo atliekama mokslo šaltinių ir dokumentų analizė bei kokybinis tyrimas - interviu. Kokybinis metodas pasirinktas todėl, kad buvo siekiama suvokti tiriamą objektą, kaip vientisą sistemą.
Profesinė reabilitacija yra procesas, apimantis kompleksą priemonių (medicininis, pedagoginis, socialinis, psichologinis, suaugusiųjų mokymo, perkvalifikavimo bei kvalifikacijos tobulinimo), kurio pagrindinis tikslas yra padėti neįgaliam asmeniui atgauti, susigrąžinti prarastą darbingumo potencialą. Lietuvos Respublikos Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas (2005), įtvirtino naują grandį socialinės integracijos sistemoje - profesinę reabilitaciją.
Lietuvos bei užsienio mokslininkai pateikia panašias profesinės reabilitacijos (vocational rehabilitation) sampratas. Chamberlain ir kt. (2009) profesinę reabilitaciją apibrėžia kaip procesą, kurio metu nuskriausti ligos ar negalios gali būti įgalinti gauti, išlaikyti ar grįžti į darbą ar kitą naudingą užsiėmimą. Profesinė reabilitacija - tai tam tikros paslaugos, kuris pagrindinis tikslas - (pa)didinti neįgalis asmenų įsidarbinamumą (Elliott, Leung, 2004).
Laužackas (2005) pateikia kiek kitokią profesinės reabilitacijos sampratą: tai visuma medicininių, pedagoginių, psichologinių, socialinių, suaugusiųjų mokymo, kvalifikacijos tobulinimo ir perkvalifikavimo priemonių, nukreiptų neįgalūs žmonių dvasiniam ir fiziniam grąžinimui į normalias gyvenimo ir darbo sąlygas (Laužackas, 2005, p. 37). Remiantis pateiktomis profesinės reabilitacijos apibrėžtimis, galima teigti, jog profesinė reabilitacija yra procesas, apimantis kompleksą priemonių (medicininis, pedagoginis, socialinis, psichologinis, suaugusiųjų mokymo, perkvalifikavimo bei kvalifikacijos tobulinimo), kurio pagrindinis tikslas yra padėti neįgaliam asmeniui atgauti, susigrąžinti prarastą darbingumo potencialą.
Tarptautinis žodžių žodynas (2003) sistemos sąvoka aiškinama kaip darinys, sudarytas pagal tikslą, paskirtį, veikimą ir panašiai. Taigi neįgalis asmenų profesinės reabilitacijos sistemą galima būti apibrėžti kaip bendradarbiavimo ryšiais susijusių elementų (institucijų ir veikėjų, procesų, finansavimo mechanizmo, teisinės bazės) junginį, kurio pagrindinis tikslas yra neįgalaus asmens integracija į darbo rinką, pasitelkiant įvairias poveikio priemones (ugdymą, psichologines, socialines, reabilitacijos ir kt.).
Profesinės reabilitacijos sistema Lietuvoje vystosi labai lėtai, nepanaudojant visų profesinės reabilitacijos paslaugoms teikti planuotų valstybės biudžeto lėšų bei nepasiekiant planuotų rezultatų. Lietuvos darbo biržos duomenimis per 2010 metus profesinės reabilitacijos programą baigė 404 asmenys, iš jų 151 asmuo įsidarbino. Šie duomenys rodo, jog profesinės reabilitacijos sistemoje yra nemažai spragų, nes tik nedidelė dalis neįgalis asmenų, baigusių profesinės reabilitacijos programą, pasiekia pagrindinį tikslą - įsidarbina.
Profesinį konsultavimą ir orientavimą apibrėžia kaip procesą, kurio metu asmeniui padedama sąmoningai pasirinkti profesiją, remiantis jo gabumais bei gebėjimais ir darbo rinkos reikalavimais bei poreikiais. Laužacko (1996) nuomone profesinis konsultavimas, kaip pagrindinė profesinės karjeros projektavimo priemonė, yra specialiai organizuota veikla, kuri padeda asmenims išsirinkti profesiją. Tai daroma, atsižvelgiant į jų individualias savybes, darbo rinkos ir profesinio mokymosi galimybes. Profesinis konsultavimas remiasi darbo rinkos, profesijų tyrimų rezultatais bei profesinės psichologijos metodais. Jovaiaša ir Orenienė (2003) teigia, jog konsultuojant neįgaliuosius, siekiama ugdyti jų psichologinę ir socialinę...
tags: #lietuvos #respublikos #neigaliuju #socialines #integracijos #istatymo