Savižudybės ir jų prevencija yra vienas iš svarbiausių psichikos sveikatos politikos klausimų pasaulyje. Pasiremsiu Lietuvos patirtimi. Ir tikrai ne todėl, kad Lietuva būtų „geriausia“ ar „blogiausia“ sprendžiant savižudybių epidemijos įveikimo klausimą.
Istorinė perspektyva: nuo nepriklausomos Lietuvos iki pokyčių po 1990 m.
Nėra taip, kad savižudybių epidemija atėjo į Lietuvą netikėtai. Nepriklausomos Lietuvos (1918 - 1940) laikotarpiu, šalis pasižymėjo vienu iš žemiausių savižudybių paplitimu. Bet per penkis sovietų okupacijos dešimtmečius palaipsniui savižudybių daugėjo, ir apie 1980 metus jų jau buvo neįprastai daug. Tačiau apie tai tuo metu negalima buvo viešai kalbėti ar rašyti.
Remiantis sovietine ideologija, tokių reiškinių kaip savižudybės daug galėjo būti tik ten, kur įsivyravo kapitalizmas - JAV ar Vakarų Europoje. Juk „nugalėjusio socializmo šalyje“ savižudybių turėjo būti mažai, ir visos jos turėjo būti nulemtos psichikos sveikatos „ligų“, tokių kaip schizofrenija ar maniakinė-depresinė psichozė (taip tuo metu buvo vadinamas bipolinis sutrikimas).
Prasidėjus perestroikai, apie 1984 - 1988 metus, tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje ar kitose SSSR dalyse, stebėtas ženklus savižudybių skačiaus sumažėjimas. Palyginti nedaug savižudybių buvo ir tautinio atgimimo laikotarpiu, apie 1990-uosius metus. Įdomi yra diskusija apie tai, kurie veiksniai labiau lėmė tokį reikšmingą savižudybių skaičiaus sumažėjimą 20 amžiaus devintajame dešimtmetyje. O varžosi čia du veiksniai - antialkoholinė kampanija ir dvasinis visuomenės atgimimas. Tikriausiai pozityviai veikė abu veiksniai.
Permainos po 1990 m. ir epidemijos priežastys
Kaip ten bebūtų, šis reiškinys truko neilgai. Jau nuo 1991 metų savižudybių skačius ėmė dramatiškai augti ir jau apie 1994 - 1995 metus Lietuva rimtai pretendavo būti pasaulio rekordininke. Savižudybių ir kitų ankstyvų mirčių epidemiją lėmė pokyčiai sociume, permainos žmonių tarpusavio santykiuose ir socialinių įgūdžių stoka, pereinant iš uždaros visuonenės į atvirą.
Taip pat skaitykite: Kaip stiprinti pasitikėjimo tinklą kovojant su savižudybėmis
Sociologai, visuomenės sveikatos ekspertai, kiti mokslininkai šiandien vieningai sutaria, kokie reiškiniai lėmė užsitęsusią savinaikos epidemiją regione. A.Cornia su bendraautoriais (2000) atliko išsamią šio unikalaus ir dramatiško reiškinio analizę. Regione, kuris apima 29 naująsias demokratijas ir apie 400 milijonų gyventojų ... per 10 pirmųjų permainų metų (1990 - 2000) įvyko precedento neturinti epidemija.
Mirčių skaičius buvo 4 milijonais didesnis už tą, kurio tikėtasi pagal statistiką. Atmetę visas kitas galimas hipotezes, mokslininkai sutarė kad šįkart svarbiausias „žudikas“ buvo užsitęsęs netikėtas psichosocialinis stresas. Didelė dalis žmonių, užklupti permainų, pasirodė joms neturintys atsparumo.
Todėl nemažai žmonių, neturėdami įgūdžių save sveikai ir konstruktyviai realizuoti atviroje visuomenėje, paniro į save arba kitus naikinantį elgesį. Savižudybės - tai labiausiai matomas tokio elgesio pasireiškimas. Bet jos sudarė tik vieną trečdalį tų „atsitiktinių“ mirčių dėl „išorinių priežasčių“ - taip tos mirtys vadinasi oficialioje mirčių klasifikacijoje.
Be savižudybių, tai mirtys dėl nužudymo, autoavarijų, nukritimų, sušalimų, apsinuodijimo (dažniausiai alkoholiu), nelaimingų atsitikimų darbe, skendimų. Visos šios mirtys turi bendrą vardiklį - jos susijusios su žmogaus elgesiu, ir jų padaugėja arba sumažėja priklausomai nuo to, kokie reiškiniai vyksta visuomenėje.
Kaip valdžios ir ekspertų reakcijos formavo prevenciją
Vyriausybės taip pat tuo metu buvo pasimetusios ir neatsparios įvariems gundymams, ir , kaip dabar aišku, jas nesunku buvo suklaidinti. Būtent tuo metu, kai buvo būtina savižudybių problemą spręsti kaip visuomenės sveikatos problemą, Lietuvoje ir kitose regiono valstybėse pradėjo lankytis garsūs psichiatrijos konsultantai iš Vakarų.
Taip pat skaitykite: Sužinokite, kokie veiksniai didina savižudybės riziką
Tokios psichiatrijos žvaigždės kaip prof. Norman Sartorius ir kiti, skaitydavo pranešimus gerai organizuotose ir farmacijos kampanijų dosniai remtose konferencijoje. Jų rekomendacijos, siunčiamos psichiatrams, visuomenei ir politikams, buvo aiškios ir vienareikšmės - savižudybių prevencija tai visų pirma ir labiausiai yra depresijos atvejų išaiškinimas ir gydymas, o gydymas yra veiksmingas, jei skiriami naujos kartos antidepresantai.
Būtent tuo metu, apie 1995 - 2000 metus, buvo padėti pagrindai nepriklausomos Lietuvos psichiatrijos praktikai. Todėl neturėtų būti keista, kad likusius 20 metų bet kokios pastangos imtis savižudybių prevencijos žlugdavo. Tokių pastangų buvo nemažai. Nusižudžius moksleiviui arba žymiam žmogui, kildavo jautrios visuomenės reakcijos banga, politikai skelbdavo žygį savižudybių epidemijai įveikti, būdavo netgi skelbiamos valstybinės programos ir darbo grupės joms rengti bei vykdyti.
Bet visos šios akcijos greitai išsikvėpdavo, o programos buvo iš anksto pasmerktos nesėkmei, nes jos buvo persmelktos netikėjimu, kad jomis ką nors galima pakeisti. O tuo tarpu vis daugiau milijonų buvo skiriama dviems svarbiausioms psichikos sveikatos priežiūros biudžeto eilutėms - psichotropinių vaistų kompensavimui ir stacionariniam gydymui psichiatrijos ligoninėse.
Biomedicininis požiūris ir jo pasekmės
Stiprėjo iš sovietmečio atėjusi apsidraudinėjimo tradicija - psichiatrai suprato, kad jie ramiai miegos, jei pakonsultavę pacientą ir diagnozavę jam depresiją, pasiūlys jam gydymo kursą ligoninėje arba, jei ir ne ligoninėje, tai skirs antidepresantus. Jei nusižudys žmogus, prieš tai vartojęs antidepresantus arba gulėjęs psichiatrijos skyriuje - gydantis psichiatras bus „padaręs viską, kas buvo įmanoma“, ir nebus keliamas jo atsakomybės ar kompetencijos klausimas.
Daug kas pasakytų - bet juk tokios tendencijos yra visur pasaulyje. Mano atsakymas būtų - ne visai taip. Yra nemažai skirtumų tarp regionų, ir tie skirtumai nėra Rytų Europos regiono naudai. Iš tikrųjų, kurį laiką JAV, vakarų Europoje ir kituose pasaulio kraštuose buvo stipriai žavimasi prozako ir panašių vaistų (naujos kartos antidepresantų ir priešpsichozes veikiančių vaistų) efektyvumu, ir buvo neabejotinų perlenkimų gydant psichikos sveikatos sutrikimus vien vaistais.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Bet gana greitai buvo susivokta, kad šie vaistai veikia ne taip stebuklingai, kaip juos pristatė farmacijos kampanijos, ir prasidėjo „blaivymosi“ laikotarpis, kritiškai vertinant vien tik biomedicininių intervencijų veiksmingumą. Todėl nauja biomedicininių intervencijų (šįkart naujos kartos antidepresantų ir kitų psichotropinių vaistų) banga, šįkart atėjusi į Vidurio ir Rytų Europos regioną iš Vakarų, buvo ypatingai žalinga.
Ji ilgam sustabdė psichosocialinių intervencijų ir veiksmingų prevencinių programų plėtrą, stipriai korumpavo psichiatrų profesinę grupę ir įtvirtino medikų, visuomenės ir politikų mąstyme klaidingą nuostatą, kad savižudybių epidemiją įveikti galima tik agresyviai išaiškinant ir vaistais gydant žmones, kuriems diagnozuota depresija.
Kritika ir alternatyvūs prevencijos požiūriai
Iki šiol Lietuvoje, o neabejotinai ir kitose regiono valstybėse per dažnai asmenys guldomi staionariniam gydymui arba jiems skiriami antidepresantai ambulatoriškai po to, kai diagnozuojama bet kurio sunkumo laipsnio depresija. Čia būtina pridurti, kad „high risk approach“ nėra nurašomas ir turi išlikti kaip vienas iš savižudybių prevencijos komponentų. Be abejonės, esama tokių sunkių depresijos formų, kai reikia skirti gydymą antidepersantais. Bet vienam tokiam atvejui tenka žymiai daugiau - 10 ir daugiau - lengvesnės depresijos atvejų.
Deja, net ir praėjus 25 metams po šios sveikatos politikos nesėkmės, strateginės klaidos nėra ištaisytos. Savižudybių paplitimas yra ženkliai sumažėjęs, bet valdžios institucijos turėtų savikritiškai pripažinti, kad svarbiausias ir veiksmingiausias tokį sumažėjimą lėmęs veiksnys buvo masyvi Lietuvos gyventojų emigracija.
Nepaisant daugelio bandymų atkreipti valdžios institucijų dėmesį į tai, kad savižudybių prevencijos nesėkmė yra susijusi su iki šiol nereformuota ir ydinga psichikos sveikatos priežiūros sistema, strateginės klaidos yra tęsiamos.
Visuomenės sveikatos paradigma: populiacijos lygmens priemonės
Pirma. Savižudybė yra visų pirma visuomenės sveikatos, o ne psichiatrijos problema. Jei ir toliau biudžeto eilutės stipriai vyraus „aukštos rizikos“ atvejų išaiškinimo ir „paremontavimo“ būdas - ieškoti didelėje rizikos grupėje esančių asmenų ir juos gydyti, taip galima išvengti ne daugiau kaip 20% savižudybių.
Įsivaizduokime, kad įvyko stebuklas ir Vyriausybė nusprendė skirti savižudybių įveikimui dideles lėšas bei davė nurodymą ekspertams per artimiausius 12 mėnesių identifikuoti ketinančius nusižudyti asmenis bei po to suteikti jiems tinkamą pagalbą. Kiekvieną mėnesį Lietuvoje nusižudo iki 70 žmonių, tai belieka juos surasti ir suteikti pagalbą, kad nenusižudytų - toks būtų „aukštos rizikos“ modelio siūlomas sprenimas.
Jei mes žinome, kas statistiškai kitą mėnesį nusižudys apie 70 žmonių, tai nereiškia, kad kas nors gali identifikuoti iš anksto kas bus tie nusižudę žmonės. Juk ir tie, kurie nusižudys po mėnesio ar dviejų, dabar apie tai patys galbūt net nežino. Štai kodėl lemiamas yra kitas būdas - į populiaciją (visuomenę) nukreiptas būdas.
Jis yra veiksmingas visoms visuomenės sveikatos problemoms spręsti. Jo taikinys - ne pavieniai žmonės, o sociumas, socialinė aplinka, bendruomenė, santykiai tarp visuomenės ir bendruomenės narių. Į šiuos prevencijos būdus taip pat reikia investuoti. Būtent tai ir yra šiuolaikinės visumenės sveikatos principai, apie kuriuos iki šiol nežino ne tik daugelis politikų, bet net ir medikus rengiantys universitetai. Kad šie principai prigytų, reikia visuomenės ir valdžios brandumo.
Galima būtų apibendrinti, kad pamatinių žmogaus teisių ir laisvių nuolatinis stiprinimas labiausiai padeda įveikti savižudybių rizikos veiksnius ir sustiprinti apsauginius veiksnius.
Ką reikia keisti aukštos rizikos asmenims ir sistemoje
Antra, būtinos yra esminės permainos taip pat ir veiksmingai padedant išaaiškintiems aukštos rizikos asmenims. Čia vėlgi turime apgailėtiną situaciją. Dėl jau aptartų priežasčių vis dar vyrauja pertekliniu būdu naudojami du būdai - medikamentinis depresijos (netgi jos lengvesnių formų) gydymas ir hospitalizacijos psichiatrijos stacionaruose. Tokios tendencijos greičiau ne mažina, o didina savižudybių paplitimą.
Gydymas vaistais ir stacionarinis gydymas gali būti reikalingi esant sunkioms depresijos formoms, bet tai nėra svarbiausi savižudybių prevencijos būdai.
Teigiamų iniciatyvų pavyzdžiai Lietuvoje
Pastaraisiais metais Lietuvoje buvo kaip niekada daug iniciatyvų, diegant Lietuvoje modernius savižudybių prevencijos, intervencijos ir postvencijos būdus. Šias iniciatyvas reikia sveikinti, remti ir plėtoti.
Vietos lygmens pavyzdys: Elektrėnų savivaldybės algoritmas
Savižudybių prevencijos Elektrėnų savivaldybėje algoritme numatyta, kokius žingsnius turi atlikti pagalbos teikėjas (asmuo, pirmasis atpažinęs savižudybės grėsmę patiriantį asmenį ir pagal poreikį bei kompetenciją atliekantis algoritme nurodytus veiksmus). Nustatyta, jog psichikos sveikatos centruose turi būti atliekamas psichosocialinis vertinimas, čia taip pat atsiranda atvejo vadybininkas, kuris organizuoja tolimesnį pagalbos teikimą bei rūpinasi asmens emocine ir socialine parama, prireikus rūpinasi ir pagalba jo artimiesiems.
Elektrėnų savivaldybės sveikatos centro Psichikos sveikatos centre atvejo vadybininke paskirta socialinė darbuotoja Veronika, su kuria galima susisiekti siekiant pasitarti dėl pagalbos teikimo savižudybės grėsmę patiriančiam asmeniui.
Savižudybių prevencijos gydymas
Praktiniai patarimai pirmiesiems pagalbos teikėjams
Svarbiausia žinutė visiems - jeigu atpažinote bent menkiausius savižudybės ženklus, vertinkite tai rimtai, neišsigąskite, geriau imkitės iniciatyvos. Nenuvertinkite žmogaus problemų ir ketinimų rimtumo. Venkite pasakymų, kad viskas bus gerai, nes apie savižudybę mąstančiam žmogui atrodo, kad tikrai taip nebus, todėl labai svarbu laiku suteikti tokiam žmogui pagalbą:
- jeigu tai nutinka kažkurioje įstaigoje ar organizacijoje, kurioje dirba psichologas, ir nėra grėsmės gyvybei ar sveikatai, reikia tokį žmogų palydėti iki psichologo;
- jeigu psichologo nėra, galima skambinti pasitarti tiek Elektrėnų savivaldybės visuomenės sveikatos biuro psichologei, tiek kitur dirbantiems psichologams, atvejo vadybininkei ar savižudybių prevencijos koordinatorei.
Svarbūs faktai ir rodikliai
Savižudybių skaičius vienas iš svarbiausių rodiklių, rodančių visuomenės psichikos sveikatos būklę. Lyginant su kitomis Europos Sąjungos šalimis, Lietuvoje vis dar išlieka didžiausias savižudybių skaičius. Kasmet šalyje nusižudo daugiau kaip 500 gyventojų.
| Veiksnys | Poveikis savižudybių paplitimui |
|---|---|
| Psichosocialinis stresas permainų laikotarpiu | Reikšmingas padidėjimas, epidemijos priežastis |
| Biomedicininis, vien vaistais pagrįstas požiūris | Užkirto kelią psichosocialinėms prevencijoms, neveiksmingas populiacijos lygmenyje |
| Masinė emigracija | Vienas svarbiausių veiksnių sumažinus savižudybių skaičių |
| Bendruomeninės programos ir psichosocialinė pagalba | Veiksmingos prevencijos dalys, būtina plėtoti |
Kaip judėti toliau
Apibendrinant, tenka pripažinti, kad iki šiol savižudybių prevencija patiria sisteminę nesėkmę, nes šią klasikinę visuomenės sveikatos problemą iki šiol bandoma spręsti riedant bevitiškai pasenusias bėgiais, tarsi savižudybių būtų daug dėl neva nepakankamai agresyvaus „ligonių, sergančių psichikos sveikatos ligomis“, išaiškinimo ir gydymo. Reikia nuoseklaus perėjimo prie visuomenės sveikatos principų, investicijų į populiacijos lygmens prevencijas, bendruomenių stiprinimą, socialinių įgūdžių ugdymą ir veiksmingą pagalbą aukštos rizikos asmenims.
tags: #savizudybes #lietuvoje #psichikos #sveikatos