Pastaruoju metu vis daugiau dėmesio skiriama rizikos grupės vaikų psichikos sveikatos, vidinės darnos, socialinių įgūdžių problemoms. R. Malinauskas, V. Malinauskienė, A. Dumčienė, Š. Šniras (2008) teigė, kad rizikos grupės vaikų esminiai socialiniai įgūdžiai riboti, jie dažniau įvaldę socialiai nepriimtino elgesio įgūdžius. Socialiniai įgūdžiai išmokstami stebint teigiamą pavyzdį, taip pat bendraujant su kitais žmonėmis, mokantis iš suaugusiųjų. Sekdamas tinkamu šeimos narių pavyzdžiu, vaikas labiau linkęs laikytis elgesio taisyklių ir normų, sugeba užmegzti ilgalaikius santykius, priimti kritiką, išreikšti savo jausmus priimtinomis formomis.
Pasak Andrašiūnienė M. (2007) socialiniai įgūdžiai - gebėjimas dirbti su kitais žmonėmis, siekiant socialinių tikslų. Iki šiol nėra bendros socialinių įgūdžių klasifikacijos sistemos, todėl įvairioje literatūroje galima rasti skirtingų grupavimų. Raudeliūnaitė R. (2007) grupuoja socialinius įgūdžius pagal socialines sąveikas, apimančias asmens santykį su savimi, kitais, veiklą, o Šniras su Malinausku (2006) skiria didesnį dėmesį savikontrolės įgūdžiams - intrapersonaliniams aspektams, kurie lemia gebėjimą suprasti ir tinkamai išreikšti mintis bei jausmus.
Savikontrolės įgūdiai ne tik padeda išlaikyti vidinę pusiausvyrą, bet ir leidžia pozityviai bendrauti su kitais bei konstruktyviai spręsti kylančias problemas. Remiantis V. Žemaičio (1995), L. Jovaišos (2001) ir kt. darbais, svarbiausiais savikontrolės komponentais laikytinos savitvarda bei savisaugos gebėjimas. Savikontrolės terminas apima įvairias sąvokas, tokias kaip savireguliacija, savęs valdymas, elgesio ir socialinė kontrolė.
Savireguliavimas yra sąmoningas, tikslingas sprendimų tiesioginių emocinių reakcijų valdymas, o kartais tai reikalauja ir automatinio reguliavimo, pavyzdžiui, atidėti patenkinimą ar kontroliuoti pyktį. Savikontrolė - epizodinė saviaukla, sąlygojama konkrečios situacijos, kuriai vadovauja socialiniai kontekstai. Pagrindiniai savireguliacijos įgūdžiai formuojasi vystantis kognityviniams gebėjimams ir socializacijos laikotarpiu.
Žmogaus socialiniai įgūdžiai gali būti diferencijuojami į esminius ir situacinius. Esminiai įgūdžiai apima sprendimų priėmimą, kūrybingą ir kritinį mąstymą, savęs pažinimą bei streso įveikimą, o situaciniai - gebėjimą atsisakyti, išlaikyti mandagų pokalbio tęstinumą, pradėti ir užbaigti pokalbį, reaguoti į kritiką ir kt. Analizė rodo, kad vaikų socialinės kompetencijos stiprinimas priklauso nuo gebėjimo spręsti problemas, gebėjimo atlikti tarpasmeninius kontaktus ir įveikti stresą.
Taip pat skaitykite: Kaip ugdyti socialinį savarankiškumą?
Pastarojo amžiaus tyrimai rodo, kad socialinių ir emocinių gebėjimų ugdymas turi didelę įtaką mokymosi rezultatams: EQ koreliuoja su adaptyvumu, tarpasmeniniais santykiais bei vidiniais gebėjimais, o geriau besimokantys paaugliai dažnai jaučiasi laimingi ir sėkmingiau prisitaiko prie pokyčių. Svarbu pažymėti, kad EQ ir IQ koreliuoja, bet nėra vienas kitam priežastiniai ryšiai. Aukštas IQ nebūtinai garantuoja socialinę sėkmę; tuo tarpu išugdyti socialiniai ir emociniai įgūdžiai gali lemti ne tik asmeninį pasitenkinimą, bet ir profesinę sėkmę.
Emocinė intelekto reikšmė ir jos ugdymas
Emocinis intelektas - gebėjimas jausti ir suprasti kitų jausmus, valdyti nuotaikas bei kontroliuoti impulsus. Tyrimai rodo, kad emocinis intelektas yra svarbesnis už vien IQ rodiklius vaikų sėkmei. Emocinis intelektas gali būti ugdomas visų amžiaus tarpsnių metu, o jo vystymas padeda vaikams efektyviai atpažinti savo jausmus bei suprasti ir įsižiūrėti į kitų emocijas.
Kaip teigia Čedavičienė D. (2008), mokytojai dažnai nerimauja ne dėl matematiko ar gimtojo kalbos lygio, bet dėl emocinio neraštingumo. Lekavičienė R, Antinienė D. (2012) pabrėžia, kad emocijų pažinimas, jų valdymas ir empatija skatina efektyvų tarpasmeninį bendravimą bei gerina individualų psichologinį funkcionavimą. Todėl emocinis intelektas laikomas patikimu asmeninio ir profesinio gyvenimo sėkmės rodikliu.
Socialinio ir emocinio ugdymo praktikos
Vaikų socialinio įgūdžių ugdymas prasideda šeimoje. Svarbu, kad tėvai sudarytų sąlygas vaikui bendrauti su bendraamžiais, rodytų asmeninį pavyzdį, ir skatintų sąlygiškai natūralų bendravimą. Šeimyniniai pokalbiai - vienas iš pagrindinių būdų mokyti vaikus socialinio komunikavimo. Anksčiau girdimas pagarbos, mandagumo ir empatikos modelis vaikui padeda plėtoti tarpasmeninius įgūdžius ateityje.
Humoras šeimoje taip pat svarbus - jis sumažina stresą, nerimą ir konfliktus, skatina kūrybiškumą bei atvirą dialogą. Kada šeima skatina vaiko juokavimą ir gebėjimą pastebėti humorą sudėtingose situacijose, tai teigiamai įtakoja emocinį klimatą.
Taip pat skaitykite: Kaip ugdyti autistiško vaiko savarankiškumą?
Tyrimai rodo, kad bendras EQ, adaptyvumas, tarpasmeninių santykių kokybė ir asmens vidiniai gebėjimai teigiamai susiję su mokymosi sėkme. Paaugliai, kurių EQ aukštesnis, dažnai geriau prisitaiko prie pokyčių ir geba laikytis nurodymų bei išlaukti ilgalaikių tikslų.
Geras mokytojas - būtinas komponentas socialinio emocinio ugdymo sėkmei. Jo bruožai apima teigiamą nuotaiką, gebėjimą kurti ir palaikyti asmeninius ryšius su mokiniais, domėjimąsi jų gyvenimais, nuolatinį tobulėjimą ir atsidavimą. Tačiau pažanga priklauso ne tik nuo teorinių žinių - būtina ir patyriminė praktika, per kurią mokytojas išmoksta tapti puikiu pavyzdžiu vaikams.
Lietuvoje tai skatina integruoti socialinį ir emocinį ugdymą į visą ugdymo procesą. Numatytos trys integravimo pakopos: saugi mokymosi aplinka su aiškiomis taisyklėmis, įtraukiantis mokymo procesas, bei nuosekliai planuojamos veiklos su tiksliais rezultatais. Reikia, kad mokiniai mokytųsi nuosekliai, bent kartą per savaitę, ir kad programos būtų grindžiamos tyrimais bei įtrauktų NAKA principą: nuoseklumą, aktyvumą, koncentraciją ir aiškių tikslų įvardijimą.
Lietuvoje ateities pedagogams siūloma Socialinės, emocinės ir sveikos gyvensenos kompetencijos aprašas. Svarbu matyti, kad sėkmė kyla ne tik iš žinių, bet ir iš gebėjimo taikyti tas žinias realiame gyvenime, bendrauti su kitais ir prisitaikyti prie nuolatinių pokyčių švietimo sistemoje. Integruotas požiūris į ugdymą reikalauja bendruomenės įsitraukimo: mokiniai, mokytojai, administracija, pagalbos mokiniui specialistai, tėvai, bendruomenė, įstaigos partneriai turi dirbti kartu.
Savarankiškumas ir meistriškumas praktikoje: gyvas pavyzdys
Gytis, kilęs iš asmeninių iššūkių, iliustruoja, kaip savarankiškumas gali tapti kelrode žvaigžde. Jo kelias į darbo rinką prasidėjo aiškiu tikslu ir nuosekliu darbu su pagalbinėmis priemonėmis. Socialinės dirbtuvės ir PPS specialisto parama paskatino įgyti praktinių įgūdžių, o rezultatas - nuoseklus įsidarbinimas bei asmeninė motyvacija gyventi sveikai. Šis pavyzdys parodo, kaip integruotos specialistų ir socialinių dirbtuvų jėgos gali kurti realias galimybes žmogui su negalia.
Taip pat skaitykite: Globos namų gyventojų savarankiškumas
Svarbu suprasti, kad socialiniai įgūdžiai ir savarankiškumas turi būti ugdomi nuosekliai visoje ugdymo ir socializacijos struktūroje. Mokyklos turi tapti sutelkta bendruomene, kurioje kiekvienas funkcijų - nuo administratoriaus iki tėvų - prisideda prie jauno žmogaus socialinės raidos. Sėkmė priklauso nuo nuolatinio reflektavimo, adaptacijos ir įsitraukimo į bendras pilietines veiklas, tokias kaip savanoriška veikla ar pilietinės akcijos.
Santrauka
Socialiniai įgūdžiai ir emocinis intelektas sudaro pagrindą vaikų ir jaunimo gebėjimams prisitaikyti, bendrauti ir siekti asmeninių bei profesinių tikslų. Nuo šeimos mikroklimato iki mokyklos sistemos - visos grandys turi veikti kaip vientisa, nuosekli sistema, kuri darnaus vystymosi tikslus įgyvendina kasdienėse situacijose. Emocinis intelektas, savikontrolė ir gebėjimas kurti tarpasmeninius ryšius išlieka esminiai ne tik asmeniniam gerbūviui, bet ir socialiniams pokyčiams bendruomenėje.
Galiausiai, svarbu įtraukti visus bendruomenės narius į nuoseklų socialinio ir emocinio ugdymo procesą - mokinius, mokytojus, tėvus, administraciją ir partnerius - kad ugdymas taptų gyvu, įkvepiančiu ir tvarius pokyčius skatinančiu procesu.
tags: #savarankiskumas #meistriskumas #socialiniai