Mintis įkurti senjorų globos namus kirbėjo jau seniai.
„Nenukritau iš debesų ir nepradėjau daryti to, apie ką neturiu žalio supratimo“, − šypsojosi energija trykštanti „Šatijų rezidencijos“ vadovė.
Patirties įgijau poliklinikoje, startavau Norvegijoje.
Kai atsirado lėšų, ėmiausi įgyvendinti savo sumanymą, sulaukiau palaikymo iš aplinkinių.
Anksčiau ištaigingame, beveik prieš 130 metų pastatytame Šatijų dvare, atspindinčiame to meto prabangą ir harmoniją, veikė svečių namai.
Taip pat skaitykite: Šatijų rezidencija: ar verta rinktis?
„Dar ir dabar sulaukiu skambučių, ar nebūtų galima surengti vestuvių puotą.
Paklausiu: „O kaip pageidausite švęsti − kartu su čia gyvenančiais senjorais ar be jų?“ − juokėsi verslininkė.
Reklamos trūkumas čia niekuo dėtas - seneliai buvusiuose svečių namuose gyvena vos du mėnesius, o viešoji įstaiga įregistruota prieš devynis.
Kambarius ir bendras erdves veikli moteris įrengė per pusmetį.
„Jei ne biurokratinis popierių tvarkymas, viskas būtų trukę dar trumpiau, − prisipažino A. Bakanienė.
Taip pat skaitykite: Senelių namų prabanga ir iššūkiai
Senjorų Globos Namų Ypatumai
Žinojau, kaip pertvarkyti kambarius, kad jie būtų patogūs gyventojams.
Pritaikymas specifinis - reikia vengti aštrių kampų, slenksčių.
Esu išbandžiusi ir globą, ir slaugą, ir senelių priežiūrą, todėl man buvo daug lengviau.
Tokio tipo įstaigose svarbu net tai, kur įtaisyti iškvietimo mygtuką.
Kam jis reikalingas, jei yra pritvirtintas ten, kur žmogus nepasiekia?
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie Karališkąją Rezidenciją Birštone
Rezidencijoje iškvietimo pulteliai mobilūs, juos galima neštis kur panorėjus.“
Direktorė pastebėjo, kad dažnai senoliai, net ir prastai besijausdami, neskuba kviesti pagalbos, sakydami, kad nenori trukdyti.
„Tokiu atveju paliekame atviras kambario duris ir pagal veido išraiška sprendžiame, kada metas pasiteirauti, ar viskas gerai.
Nors pasitaiko gyventojų, kurie tyčia elgiasi piktybiškai, kviečia be reikalo, rėkauja, kai kiti ilsisi.
Tada reikia nusibrėžti ribas, bandyti susitarti.
Iš patirties žinau, kad geriausias vaistas ir gydytojas - humoras.
Vadovaujuosi principu: ką duodi kitam, tą ir pats gauni.
Manau, kad kiekvienas kaktusas gali pražysti“, − savo filosofiją atskleidė pašnekovė.
Įstaigos vadovė ir pati surinkinėjo baldus, stumdė juos po kambarius, ieškodama tinkamiausios vietos.
„Tai − trys mano vaikai, − su pasididžiavimu lenkdama pirštus vardija pašnekovė.
Vienas jų − tikrasis, dukrelė Kotryna, antrasis - rezidencijos gyventojai, trečiasis − pati rezidencija.“
Ir čia pat prisipažįsta, kad nėra tipinė vadovė.
Visur stengiasi eiti kartu, pluša lygiai su visais, stebi, kaip dirba kiti, ir savo pavyzdžiu skatina pasitempti.
Paklausta, ar pradžia buvo sunki, verslininkė neabejojo: „Pradžia tęsis kokius metus, nes vis dar randu, ką keisti, tobulinti ir gražinti.“
Skandinaviška Patirtis Senjorų Globoje
Prieš imdamasi savo verslo, A. Bakanienė dvejus metus dirbo senelių namuose Norvegijoje.
Jos žodžiais, slaugos supratimas Norvegijoje ir Lietuvoje kardinaliai skiriasi.
„Pasitaikė net toks atvejis, kai vos pradėjus dirbti man teko prisiimti atsakomybę ir nuspręsti, ar kviestis milžiniškus pinigus kainuojantį medikų sraigtasparnį, kad atliktų kardiogramą, nes kalnuose dėl sniego keliai buvo uždaryti, ar bandyti išsisukti pačiai“, − prisiminė pašnekovė.
Anot moters, labai skiriasi ir garbaus amžiaus žmonių globos namai užsienyje ir Lietuvoje.
„Užsienyje mes dirbame pas juos, o Lietuvoje jie gyvena pas mus.
Bandau įvesti užsienio sistemą, gerbti žmogaus privatumą.
Kiekvienas jų turi savo nuomonę, gyvenimo patirtį, reikia mokėti prie kiekvieno prieiti asmeniškai.
Rakto, padedančio prieiti prie naujoko, ieškome bent savaitę.
Tenka išgerti ne vieną puodelį arbatos, išklausyti gyvenimo istoriją, surasti, su kuo iš kitų gyventojų jam būtų priimtiniausia bendrauti“, - sakė A. Bakanienė.
Pašnekovė patikino, kad įsiminė visų globotinių istorijas: „Tai naudinga ir nėra sunku.
Kažkada poliklinikoje dirbau su 3 tūkst. pacientų ir sugebėjau įsiminti visų pavardes, adresus, nusiskundimus, net su kuo giminiuojasi.
Mane gelbsti regimoji atmintis.“
Personalo Atranka ir Darbo Specifika
Be A. Bakanienės, „Šatijų rezidencijoje“ pamainomis dirba dar septynios moterys.
Kol gyvena tik devyni gyventojai (iš viso šioje globos ir priežiūros įstaigoje yra 24 vietos) kartais jos, ypač atėjusios iš ten, kur krūvis buvo nežmoniškas, padejuoja vadovei, kad mažai darbo.
„Aš joms atsikertu: „Džiaukitės, nes ateis laikas, kai sakysite: „Agne, baik mus vaikyti“, − juokėsi verslininkė.
Rinkdamasi personalą A. Bakanienė pasistengė atsirinkti ir psichologiškai tvirtas darbuotojas.
„Mano moterys turi būti stiprios.
Jei senukas miršta, privalo padėti jam gražiai išeiti, o ne sėdėti šalia, ant lovos ir sriūbauti.
Turinčius jėgų turi motyvuoti gyventi“, − neslėpė įstaigos vadovė.
Vienas pacientą artimieji į „Šatijų rezidenciją“ atgabeno po insulto.
Vyriškis bandė pasiskųsti, kad jo galva neveikia.
„Paklausiau, ar žaidžia šachmatais, patvirtino, kad taip.