Pastaruoju metu vis garsiau kalbama apie verslo etiką ir vis dažniau nagrinėjamos socialiai atsakingo verslo idėjos. Nuo klausimų „ar reikia?“ ir „kokia iš to nauda?“ pereinama prie kito etapo, kur ieškoma atsakymo į klausimą „kaip?“, perimant Vakarų valstybių sėkmės patirtį. Socialiai atsakingas verslas tampa būtinu šiuolaikinės valstybės atributu, kai jo nėra, valstybė automatiškai patenka į kitą, žemesnį lygmenį. Apskritai lengva būti socialiai atsakingam ir moraliam, kai turi pakankamą finansinę bazę, o aplinka niekuo negrasina.
Jeigu ši valstybėms klijuojama etiketė tokia jau svarbi, tada pirmiausia reikėtų pabandyti išsiaiškinti, kas slepiasi už socialiai atsakingo verslo sąvokos. Teoriškai socialiai atsakingas verslas turėtų būti gretinamas su savanoriška įmonės atsakomybe vykdant jai keliamus juridinius reikalavimus. Ši atsakomybė gali apimti įvairias sritis, pradedant žmogaus teisėmis, aplinkosauga ir baigiant visuomenės laisvėmis.
„Įmonių socialinė atsakomybė tam tikru atžvilgiu yra didingumas. Tai jokiu būdu nėra arba bent neturėtų būti rinkodaros arba reklamos produktas. Jeigu įmonė pasodina keletą medelių ar surengia kokį nors koncertą visuomenei, tai dar nedaro jos socialiai atsakinga. Tačiau atsakymą į klausimą, kur slypi ta tikroji didybė, rasti labai sudėtinga. Įmonių etikos ir moralės normos visada išliks neišsemiamos diskusijos klausimais “, - taip socialinės įmonių atsakomybės sąvoką aiškino apskritojo stalo diskusijos „Socialiai atsakingas verslas - rinkodaros triukas ar būtinojo verslo branda?“ dalyvis, viešųjų ryšių specialistas Rytis Juozapavičius.
Organizacijos socialinės atsakomybės užuomazgų galima rasti jau antikoje. Vėliau ilgus amžius žmogiškosios vertybės buvo užmirštos ir tik 18a. 19a. pradžioje garsiau prabilta apie darbuotojų poreikius. 20a. viduryje daugelis organizacijų suvokia esančios didesnės ssistemos dalimi. Atsiranda naujos vertybės:socialinė atsakomybė, socialinis jautrumas.
Socialinės atsakomybės samprata ir esmė
Socialinė atsakomybė - sąmoningai formuojamų ekonominių, politinių, teisinių, dorovinių santykių tarp organizacijos ir visuomenės, įvairių jos struktūrų forma, pasirengimas atsakyti už savo ppoelgius ir veiksmus, gebėjimas atlikti pareigą ir prisiimti sau visuomenės sankcijas, esant tam tikroms teisingumo arba kaltumo sąlygoms.
Taip pat skaitykite: Socialinės ataskaitos
Socialinės atsakomybės piramidė
Kiekviena organizacija yra įvairiai atsakinga publikai. Atsakomybių išvardinimas leidžia iš anksto numatyti, ko visuomenė tikisi iš organizacijų. Taigi šis sąrašas gali būti naudojamas kaip priemonė, siekiant numatyti ryšių su visuomene veiklos sritis, nes jis atsako i klausimą, kaip organizacija gali būti atsakinga publikai:
- Ekonominis poveikis.
- Produktų kokybė.
- Ryšiai su klientais.
- Poveikis aplinkai.
- Išteklių taupymas.
- Ryšiai su darbuotojais.
- Darbuotojų pasitenkinimas darbu.
- Darbuotojų sauga.
- Investicijos.
- Ryšiai su bendruomene.
- Ryšiai su valdžios ir valdymo institucijomis. Tai organizacijos atsakomybė už savo pastangas paveikti valdžios ir valdymo institucijas, šioms priimant sprendimus, teisinius aktus.
Socialinė atsakomybė reiškia, kad priimant sprendimus specialistai už kiekvieną savo veiksmą, kuris paveikia žmones, jų bendruomenes ir aplinką. Neigiama verslo įtaka žmonėms ir visuomenei turi būti pripažįstama, o padaryta žala atlyginama iš bendrovės pelno. Vadovas, kuris tik siekia didinti pelną, savo versle nesiremia jokiais socialinės atsakomybės principais, nors jo veikla ir yra legali.
Pelnas yra piramidės pagrindas, kita pakopa yra įstatyminė atsakomybė. Piramidės viršūnėje yra savanoriška atsakomybė. visuomenės veiklas. Tokios organizacijos laimi darbuotojų, klientų, bei visos visuomenės pasitikėjimą ir pagarbą, taip pat ilgainiui gali tikėtis ir didesnio pelno. Vadovas, kuris remiasi reaguojančia strategija, bet kuriuo atveju neigs savo atsakomybę, stengdamas išlaikyti esamą padėtį. (Pavyzdžiui, pastaruoju metu dažniausiai taip elgiasi tabako pramonės atstovai, kurie neigia, kad tabako vartojimas ir vėžys yra susiję).
Gynybinės strategijos principo laikosi vvadovas, kuris manevruodamas įsakymais ir visuomeniniais santykiais stengiasi išvengti papildomos atsakomybės. Prisitaikymo strategija pastebima tada, kai organizacija yra priversta prisiimti papildomą atsakomybę. Įvairūs išoriniai veiksniai verčia prisitaikyti prie naujų reikalavimų (pvz.,spaudimas iš specialių interesų grupių ar grasinantys vyriausybės veiksmai). Išankstinio veiksmo strategija apima programos rengimą, kuri tarnauja kaip gamybos modelis.
Taip pat skaitykite: Viskas apie Sodros įmokas IĮ
Socialinė atsakomybė būdinga tai organizacijai, kuri suprasdama ir pripažindama turinti didelę įtaką makrosocialinei sistemai, tam tikrais veiksmais siekia palaikyti ne tik savo, bbet ir tos socialinės sistemos, kurios dalis ji yra, pusiausvyrą. Tokios organizacijoje puoselėjamos vertybės kaip socialinė atsakomybė, socialinis jautrumas, suformavo naują socioekonominį organizacijos modelį. Organizacijos besiremiančios šiuo modeliu, priima sprendimus atsižvelgdamos ne tik į ekonominius, bet ir į socialinius vertinimus.
Pagal socialinės atsakomybės kaip socialinės reakcijos sampratą visuomenė turi teisę reikalauti ir gauti iš organizacijos daugiau nei vien produkciją ir paslaugas. Organizacija turi būti atsakinga už visuomenės, globalinių, ekologinių problemų sprendimą. Parama, labdara, kita filantropinė organizacijos veikla irgi laikoma socialiai atsakinga veikla.
Socialiai jautri organizacija ne tik paklūsta įstatymams, ne tik reaguoja į visuomenės problemas, numato ateities poreikius ir galimus būdus jiems patenkinti, bendrauja su vyriausybe, siekdama socialiai teisingų įstatymų, bet ir aktyviai ieško socialinių problemų ssprendimo. Specialistai pažymi socialinės atsakomybės du principus: labdaros ir valdymo.
Vis labiau plinta įsitikinimas, jog korporacijų pareigūnai ir darbo sąjungų vadovai turi imtis „socialinės atsakomybės”, o ne vien rūpintis savo akcininkų ar narių interesais. Toks įsitikinimas rodo, kad iš esmės nesuprantame laisvosios ekonomikos pobūdžio ir prigimties. Tokios ekonomikos rodo, kad, jei laikomasi žaidimo taisyklių, t.y. veikiama esant atvirai ir laisvai konkurencijai, nesigriebiant apgaulės ar klaidinimo, verslas turi vieną vienintelę socialinę pareigą - naudoti savo išteklius veiklai, kuri didina jo pelną.
Įmonių socialinės atsakomybės raida
Verslo socialinės atsakomybės mintis ima formuotis XIX-XX amžių sandūroje. XX a. pradžioje tarp Amerikos verslininkų ima plisti „tarnavimo“ koncepcija, pagal kurią, be pelno siekimo, įmonės privalo turėti ir kitus tikslus. Tačiau ši koncepcija nebuvo aiškiai įvardinta, trūko konkretumo, neapibrėžiamas sąvokų turinys; be to, XX a. 3-iajame dešimtmetyje susiklosto nepalanki ekonominė situacija, kuri sukelia pasaulinę ekonominę krizę (1929-1933 m.), tuo metu verslo uždaviniai yra ne „tarnavimas“, ne pelno siekimas, bet išlikimas.
Taip pat skaitykite: Viešieji pirkimai ir socialinės įmonės
Įmonių socialinės atsakomybės evoliucijos etapai
Svarbu išnagrinėti verslo socialinės atsakomybės sampratos ir reikšmingumo kaitą vadybos ir ekonomikos teorijų kontekste. Vystantis rinkos kokiui galima pastebėti, kad keitėsi verslo funkcijų traktuotės. klausimai apie tokią atsakomybę jau gvildenami ir angls klasikinės politinės ekonomijos atstovų darbuose. Svarbiu įmonių socialinės atsakomybės tyrinėjimo etapu tapo suinteresuotosjų grupių teorijos plėtra ir raida. Įmonės išteklius požiūrio teorijoje išryškėjo tendencija verslo socialinį atsakingumą grįsti finansine nauda. Įmonės socialinis programas kaaštus ilgą laikotarpį.
Tiek JAV, tiek ES valstybėse narėse mokslininkai, verslo atstovai, įmonių vadovai, profesinių sąjungų lyderiai socialiai atsakingam verslui skiria vis daugiau dėmesio. Sudėtinga tyrinėti ĮSA sąvokos turinį, nes dažnai jos samprata nėra pateikiama. šia tema daugėja mokslinių publikacijų (vadybos, ekonomikos, etikos žurnaluose), ĮSA tyrimai tebėra pradinėje stadijoje. Nėra nusistovėjusios tiriamojo objekto ribos, tyrimų metodai, vertinimo rodikliai. antroje XX amžiaus pusėje). klausimas nagrinėjamas jau angls klasikinės politinės ekonomijos atstovų darbuose.
Įmonių socialinės atsakomybės situacija Lietuvoje
Apžvelgiant socialinės atsakomybės tendencijas, „Spinter“ tyrimai parodė, jog dėl įmonės socialinės atsakomybės aspektų produktą ar paslaugą renkasi tik 6 proc. vartotojų. 20 proc. apklaustųjų teigia apskritai nesidomintys, ar jų perkamos produkcijos gamintojai yra socialiai atsakingi. Kad ir kokios neryškios, tačiau tam tikros tendencijos šioje srityje yra matomos. Tada kyla klausimas, kokios priežastys skatina įmones tapti socialiai atsakingas?
Socialiai atsakingo verslo pavyzdys
Visų pirma, įmonė gali būti socialiai atsakinga todėl, kad ją tokia būti verčia aplinka. Visuomenė, turinti tam tikrų lūkesčių ir norų, kartu yra ir vartotojų visuomenė. Būdama vartotojų visuomene, ji įgyja visus instrumentus, reikalingus įmonės veikimo politikai koreguoti. Jeigu manome, kad „vergovė“ Maximose yra socialiai neatsakinga ir pagaliau turėtų liautis, niekas mums nedraudžia ten tiesiog neapsipirkti. Visi ginklai visuomenės rankose, tik svarbu suprasti, kad pagaliau galime jais pasinaudoti.
Antras įmonių socialinės atsakomybės variklis yra pačios įmonės sąmoningas pasirinkimas veikti pagal moralės ir etikos normas, nulemtas jos socialinės brandos ir savęs matymo vizijos. Jeigu įmonei iš tikrųjų svarbu būti „kitokiai“, tada ji pasirinks sunkesnį, bet moraliai teisingą kelią. Tačiau pakliuvus į tokią gana dažną situaciją, kai įmanoma apeiti pačius įstatymus, kyla klausimas: kuriuo keliu įmonei reikėtų pasukti? Veikti pagal nemoralius įstatymus ir gauti realaus pelno, ar to pelno atsisakyti ir išlikti moraliems? Šioje kryžkelėje įmonei apsispręsti turėtų padėti visuomenė. Kaip jau minėta, visuomenė turėtų būti spaudimo grupė, garsiai išsakanti savo lūkesčius.
Šioje plotmėje Lietuva (ir daugelis kitų Rytų Europos valstybių) iš bendro europinio konteksto, švelniai tariant, „iškrenta“. Vakarų Europos visuomenės savo lūkesčius išsako labai tvirtai ir aiškiai, o Lietuvoje aiškiai artikuliuotų visuomenės lūkesčių ir spaudimo, kuris keistų įmonių veikimo politiką bei skatintų jas artėti prie socialinės atsakomybės, dar labai maža. Pavyzdžių ieškoti toli nereikia. Krekenavos „vokelių istorija“ nuskambėjo pakankamai plačiai. Tačiau kiek visuomenė reagavo į šiuo atveju labai konkretaus žmogaus problemą? Kiek jinai pasipriešino ir pareiškė savo nepasitenkinimą? Akivaizdu, kad tas nepasitenkinimas ir protestas lengviausiai galėjo būti išreikštas pasirenkant pirkti ar nepirkti šios įmonės gaminius. Iš to ir paaiškėjo, kokiai visuomenės daliai socialiai atsakingas verslas yra svarbus. Visuomenės reakcija rodo, kad nebuvo jokios reakcijos. Nepasitikinimas ir kalbos išliko kalbomis, o Krekenavos dešrelės nuo prekystalių ir toliau tiesiog nykte nykdavo.
Pasak, AB „Kraft Foods Lietuva“ korporacinių reikalų vadovės Centrinės ir Rytų Europos regionui Rasos Bagdonienės, „verslas elgsis tiek atsakingai, kiek visuomenė ir jos atskiros grupės rodys spaudimo ar lūkesčių. Apie įmonių socialinį atsakingumą galėsime kalbėti tada, kai žmogus, stovėdamas prie prekių lentynų, galės rinktis, kas jam yra svarbiau.“ Tačiau ar šiandienė Lietuvos visuomenė realiai gali prieštarauti ir daryti spaudimą? Ar pensininkas, nepatenkintas vieno prekybos centro socialine neatsakomybe, išgali sau leisti pirkti kitur? Tikriausiai ne. Ir ne tik pensininkas, bet ir didelė visuomenės dalis to padaryti Lietuvoje šiandien dar negali. Viena ir priežasčių yra paprasčiausias „neišgalėjimas“, kita - situacijos svarbumo nesuvokimas. Taigi akivaizdu, kad tobulėti dar tikrai yra kur.
Būtina padėti visuomenei kuo aiškiau susivokti, jog kiekviena, net labai konkreti situacija, nesibaigia ties tiesioginiais jos veikėjais ir turi kur kas sunkesnių padarinių. Tai liečia kiekvieną visuomenės narį. Deja, kaip rodo praktika, solidarumo jausmas Lietuvoje nėra stiprus. Kol kas vartotojų altruistiniai motyvai neįtikina. Viena iš išeičių - pradėti mąstyti egoistiškai. Galbūt klausimas, kodėl mokėdamas Sodros mokestį turiu uždirbti pensiją ne tik sau, bet ir tam, kuris gauna atlyginimą vokelyje ir tokių mokesčių nemoka, pasirodys vertas dėmesio.
Kita vertus, svarbu nepamiršti, kad vis dėlto jau susiformavo tas visuomenės sluoksnis, kuris gali sau leisti socialiai neatsakingam verslui pasakyti „ne“. Šiuos asmenis mokyti ir šviesti reikėtų jau dabar, kad vėliau jie patys galėtų tapti mokytojais. Jau daugybę kartų aptarto artėjančio ekonominio sunkmečio laikotarpiu būti socialiai atsakingiems gali tapti tik dar sunkiau. Ar ištikus ekonominei krizei socialiai atsakingo verslo kelią pasirinkusieji tokie ir išliks? Netrukus laikas pats pateiks atsakymą, bet panašu, o ir praktika rodo, kad ir tvirčiausi moraliniai įsitikinimai badmečiu pradeda šlubčioti. Bet, kaip teigia liaudies išmintis, nėra padėties be išeities.
Įmonių socialinės atsakomybės skatinimas
Prisidėti prie socialiai atsakingo verslo pirmųjų daigų auginimo turėtų abi pusės: tiek visuomenė, tiek valdžia. Mažiausiai, ką pastaroji gali padaryti įmonių socialinės atsakomybės didinimo labui, tai nekurti situacijų, kuriose su morale ir etikos normomis susikertanti veikla būtų įstatymiškai leidžiama. Antras labai svarbus dalykas - socialinė įmonių atsakomybė niekada negali tapti privaloma ar būti apribota įstatymais ar etikos normomis. Visa socialinės atsakomybės stiprybė - kitokio savęs matymo vizija ir konkurencija.
Mažiausiai, ką valdžia gali padaryti įmonių socialinės atsakomybės didinimo labui, tai nekurti situacijų, kuriose su morale ir etikos normomis susikertanti veikla būtų įstatymiškai leidžiama. Antra, socialinė įmonių atsakomybė niekada negali tapti privaloma ar būti apribota įstatymais ar etikos normomis. Visa socialinės atsakomybės stiprybė - kitokio savęs matymo vizija ir konkurencija.
Jaunajai kartai svarbu organizacijos vertybės ir kultūra Andželika Rusteikienė, verslumo ugdymo organizacijos „Lietuvos Junior Achievement“ vadovė, prisimindama savo 15 metų kelią dirbant su socialinės atsakomybės projektais, apibendrina, kad socialinės atsakomybės suvokimas per tuos metus nesikeičia - tai yra tai, ką verslas gali padaryti savo darbuotojams, organizacijai, bendruomenei, verslo skaidrumui daugiau nei iš jo reikalauja taisyklės ar įstatymai.
„Kas iš tikrųjų keičiasi, tai yra perėjimas nuo atskirų filantropinių projektų ir iniciatyvų iki labiau sistemingo ir strateginio įmonės identiteto, kultūros, socialinės atsakomybės suvokimo. Ir, žinoma, labai aktualios tapo tvarumo, aplinkosaugos tendencijos formuojant socialiai atsakingo verslo kultūrą“, - pažymi A. Rusteikienė.
Visuomenės lūkesčiai ir reikalavimai verslo kultūrai yra itin aukšti, be to šiame socialinių tinklų ir viešumo amžiuje labai greitai išryškėja, kuomet organizacijos deklaruoja, bet nesilaiko atsakingumo principų pradedant nuo darų darbo sąlygų ir baigiant aplinkos tausojimu. Kitas svarbus klausimas - visuomenės požiūris ir socialiai atsakingo verslo palaikymas.
„Kas mane ypatingai džiugina - tai mūsų jaunoji karta. Tai karta, kuriai svarbu vertybės, jauni žmonės renkasi organizacijas ne tik dėl atlyginimo, bet vertina ir kokia yra darbo kultūra, kaip elgiamasi su darbuotojais, koks požiūris į aplinkos tausojimą. Ši karta daro tą pozityvų spaudimą verslui ir skatina tobulėti ir stiprėti atsakomybės klausimais.“ - apibendrina A. Rusteikienė.
Tai, kad pastaruoju metu auga socialiai atsakingų organizacijų skaičius pažymėjo ir Lietuvos socialinių inovacijų klasterio vadovė Vilma Popovienė. Ji pabrėžė, kad visuomenės susidomėjimas šia tema kelia ir tam tikrus iššūkius - pradedant klausimu, ką daryti, kad socialinė atsakomybė nepasibaigtų vienu nuvykimu į gyvūnų prieglaudą ir baigiant lyderio vaidmeniu ir efektyviu šių iniciatyvų pristatymų visuomenei.
tags: #imoniu #socialines #atsakomybes #vaidmuo