Vakarų pasaulyje įprasta manyti, kad pensija - kažkas savaime suprantamo ir neatsiejamo nuo senatvės. Tačiau nemažoje pasaulio dalyje didesnėmis pensijomis džiaugiasi išimtinai valdininkai, o dirbantiems savarankiškai apie jas belieka tik pasvajoti. Mindžiančios pasaulio realijos skirtingose šalyse rodo, kad senatvės pensijų išmokų lygiai ir jų prieinamumas labai skiriasi priklausomai nuo ekonominės gerovės, institucionalizacijos ir kultūrinių nuostatų.
Nors savo laiku Vietnamas mėgino sukurti tarybinę pensijų sistemą primenančią tvarką, galų gale jiems išėjo kažkas panašaus į Kinijos pensijų sistemą. Kinijoje senatvės pensijų sistema išvystyta ypač prastai; daugmaž padorią pensiją gauna tik valdininkai, o ilgą laiką gamyklose dirbusių asmenų senatvės pensija yra gerokai mažesnė. Vidutinė senatvės pensija šalyje siekia apie 100 eurų, tačiau ją gauna tik valdininkai ir pramonės sektoriuje dirbę asmenys. Vietinės nuostatos - kad senoliais turi rūpintis jų artimieji - dar labiau riboja valstybinės apsaugos mastą.
Taip pat girdime apie Afrikos regionų šalis - Nigeryje, Ganoje, Botsvanoje ir Kenijoje bei kai kuriose kitose valstybėse vakariečiams įprastų pensijų nėra ir niekada nebuvo. Čia nuolat trūksta maisto produktų, medikamentų bei gėlo vandens. Ekonominį pakilimą išgyvenančiose šalyse visuotinė pensijų sistema įvesti pradėta tik prieš 26 metus: 1998 m. valdžia priėmė visuotinį pensijos mokestį numatantį įstatymą, pagal kurį visi darbdaviai į centralizuotą pensijų fondą perveda 3 proc. nuo pajamų. Tačiau net ir šiandien daugelyje regionų pensijos nėra garantuotos visiems gyventojams.
Senatvės pensijų tema įgauna vis didesnį politinį ir demografinį svorį. Global AgeWatch indekse Švedija, Norvegija ir Vokietija laikomos pasaulio lyderėmis pasirengimo senstančiai populiacijai atžvilgiu. Lietuva indekse užima 50-ąją vietą iš 91 įvertintos šalies. Panašiai svarbu išanalizuoti demografinius pokyčius ir jų įtaką pensijų sistemoms: senstantis pasaulis reikalauja aktyvesnio jų vystymo ir adaptacijos prie augančių seniųjų poreikių.
Pensijų dydžių lyginimas Europoje ir Lietuvoje: realūs skaičiai ir niuansai
Europoje pensijų dydžiai gali svyruoti daugiau nei 10 kartų. Pavyzdžiui, Bulgarijoje senjorai vidutiniškai gauna apie 226 eurus, o Islandijoje - apie 2762 eurus per mėnesį. 2021 m. Eurostat duomenimis, pensijoms EU vidutiniškai išleidžiama 12,9 proc. BVP. Lietuvoje ta pati statistika rodo apie 7,1 proc. Absoliučiais skaičiais didžiausios vidutinės pensijos Europoje siekia Islandiją (apie 2762 eurų), o Albanija turi mažiausią visoje Europoje - apie 131 eurą per mėnesį. Lietuvoje vidutinė pensija išlieka gerokai žemesnė už ES vidurkį.
Taip pat skaitykite: Senatvės pensijų neturinčios šalys
Lietuvoje pensijų matavimas yra sudėtingesnis dėl mokesčių įtakos. Vienas iš plačiausiai naudojamų rodiklių - pajamų pakeitimo norma, kuri rodo vidutinės pensijos (neatskaičius mokesčių) santykį su vidutiniu darbo užmokesčiu (taip pat neatskaičiuojant mokesčių). Lietuvos vidutinė pensija pernai sudarė tik about 0,33 vidutinio atlyginimo neatėmus mokesčių, kas yra vienas prasčiausių rodiklių ES. Dėl mokesčių ir išsidėstymo Lietuvoje pensijų „iš rankos“ galutinis dydis gali skirtis nuo popierinės sumos.
Kita priežastis - Lietuvoje turėjome gerokai mažiau laiko sukaupti finansinio turto. Tad galimybės laikui bėgant iš jo gauti grąžą senatvėje yra gerokai siauresnės. Tačiau nekilnojamojo turto dalyvavimas ir toliau išlieka svarbus įrankis papildomoms pajamoms senatvėje. Pasak ekonomistų, nekilnojamojo turto nuoma, pardavimas ar investicijos į mažesnį būstą gali ženkliai papildyti pensijų kišenę, ypač kai žmogus gyvena didmiesčiuose ar persikelia į pigesnes vietas.
Geriausia praktika: Nyderlandai ir Danija
Nyderlandai ir Danija nuosekliai laikomi geriausiomis pasaulio pensijų sistemų pavyzdžiais. Abiejose šalyse sistema susideda iš trijų pakopų: pirmoji - valstybinė, antroji - privačiai sukauptos lėšos per darbdavių įmokas, trečioji - savanoriškos papildomos įmokos su valstybės paskatomis. Nyderlanduose apie 90 proc. įmonių siūlo galimybę kaupti papildomuose fonduose, o antrojoje pakopoje dalyvauja apie 90-94 proc. dirbančiųjų. Danijoje dalyvauja apie 94 proc. gyventojų. Sudėtinga, bet tiksli šių šalių sėkmė kyla iš ilgalaikės profesionalios edukacijos, aktyvaus gyventojų įtraukinimo į pensijų kaupimą ir darbdavių atsakomybės.
Trečioji pakopa - privataus kaupimo dalis - dažnai pasirenkama tiems, kurie neturi galimybių įsitraukti į antrąją. Abiejose šalyse ji skatina papildomą kaupimąsi ir mokesčių lengvatas. Tyrimai rodo, kad geros edukacijos, didelė įtrauktis į kaupimo procesą ir skatinimas iš šalių vadovės kultūros padidina ateities senatvės finansinį saugumą.
EBPO 2018 m. duomenimis, Lietuvos gyventojų pensija vidutiniškai užtikrino apie 23,6 proc. iki tol buvusio žmogaus atlyginimo. Papildomas kaupimas antros pakopos pensijų fonde Lietuvoje gali padidinti pensiją bent iki 40-50 proc. darbo užmokesčio, o likusią dalį galima užsitikrinti trečiojoje pakopoje. Tačiau Lietuvoje vis dar reikia didesnės švietimo ir įgyvendinimo veiklos, siekiant paskatinti gyventojus aktyviau įsitraukti į pensijų kaupimą, ir didinti darbdavių atsakomybę už darbuotojų finansinį saugumą senatvėje.
Taip pat skaitykite: Vaikų globa: ar galime geriau?
Vokietijos pensijų sistema: kartų sutartis ir iššūkiai
Vokietija pagal visuotinį pensijų indeksą užima aukštas vietas, tačiau demografiniai pokyčiai kelia didžiųjų iššūkių. Vokietijos senatvės pensija yra sudaryta iš trijų dalių: privaloma valstybinė pensija (GRV), įmonių ir profesinių pensijų (BAV) ir privatūs pensijų kaupimo fondai. Prisitaikant prie senėjimo, įmokų tarifas GRV yra 18,6 %, mokėtojai ir darbdaviai dalinasi kainos dalimi. Jau seniau įprasta ir išankstinė pensija - pensija nuo 63 metų. Šiuo metu paskirtos minimalaus dydžio pensijos nėra nustatytos kaip universalios, tačiau skiriama pagal konkrečių metų uždirbtų pajamų vidurkį. Taip pat iškeliami laikotarpiai, kada galima išeiti į pensiją anksčiau su atitinkamu sumažėjimu, pavyzdžiui, turint 35 metus darbo stažo galima išeiti į pensiją 63 metų amžiuje su tam tikru sumažinimu.
Ši sistema pripažįsta, kad didesnės pajamas gavę asmenys paprastai gauna didesnę minimalią pensiją. Kampinis pensininkas - įprastas įsivaizdavimas individui, kuris visada dirbo ir turi 45 metų darbo stažą; tokio žmogaus pensija 2022/2023 metais gaunama apie 1621-1598 EUR bruto, priklausomai nuo regiono. Taip pat laikotarpiuose gali būti išmokos, kurios rodo bendrąjį socialinį draudimą ir jo pokyčius.
Praktiniai įžvalgos Lietuvai: ką daryti, kad pensijos augtų?
- Didinti įtraukimą į antrąją pakopą - skatinti įmokas ir investavimą į pensijų fondus, kartu stiprina apsaugą ir socialinę solidarumą.
- Stiprinti gyventojų finansinį raštingumą ir švietimą - padeda žmonėms suprasti, kaip kaupimas veikia jų ateities pajamas.
- Apsvarstyti imigracijos įsitraukimą į demografinius pokyčius - lengvinti ilgalaikį finansinį saugumą senatvėje.
- Subalansuoti viešąją politiką tarp viešosios ir privataus sektorių - skatinti darbdavius prisidėti prie antros pakopos ir užtikrinti platus įtraukties rates.
2026 metų Lietuvoje: kas jau padaryta ir kas laukia
Senatvės pensijų dydis Lietuvoje priklauso nuo amžiaus, darbo stažo ir įmokų. Nuo 2012 metų senatvės pensijos amžius didėja iš 65 metų, o 2026 metais sieks 65 metus tiek vyrams, tiek moterims. Minimalus darbo stažas vis dar svarbus norint gauti standartinę senatvės pensiją; jis laikui bėgant keičiasi, o 2027 metais būsimas minimalus stažas išaugs iki 35 metų. Vidutinė senatvės pensija šiemet siekia apie 750 EUR, o tiems, kurie turi būtąjį stažą - apie 810 EUR.
ES/EEA šalyse pensijos skaičiuojamos pagal socialinio draudimo istoriją ir mokamos tos šalies institucijų. Lietuva turi sutartis dėl pensijų su Rusija, Baltarusija, Ukraina, Kanada ir Moldova, su JAV vyksta derybos dėl papildomų sutarčių. Jei persikelsite iš vienos ES šalių į Lietuvą, toliau gausite ten mokamą pensiją. Jei dirbate keliose šalyse, galite turėti teisę į pensiją kiekvienoje iš jų.
Pateiktas pavyzdinis įrašas rodo, kad nors kai kurios šalys pasižymi geriausiomis praktikos pavyzdžiais, kitose regionuose būtina skirti daugiau dėmesio socialinei apsaugai ir pensijų tvarumui. Demografiniai pokyčiai kelia iššūkius visiems - nuo globėjiškos kultūros iki darbų, kuriais užtikrinamas stabilus finansinis palaikymas senatvėje. Todėl svarbu kurti politiką, kuri derėtų su realiu gyventojų poreikiu ir ekonominėmis galimybėmis.
Taip pat skaitykite: Teisiniai Aspektai: Vaiko Globa
| Šalis | Pagrindinė pensijų sistema | Vidutinė pensija | Pagrindiniai trūkumai |
|---|---|---|---|
| Nyderlandai | valstybinė + antroji pakopa + trečioji pakopa | apie 1300 EUR (solo), su 40+ metais - daugiau | aukštas įmokų lygis; priklauso nuo darbo stažo |
| Danija | valstybinė + antroji pakopa + trečioji pakopa | apie 838 EUR (solo) + papildomos lėšos | dideli įmokų lygiai; aukštas pragyvenimo lygis |
| Lietuva | valstybinė + antroji pakopa | vidutiniškai apie 750 EUR | žemas pajamų pakeitimo koeficientas, demografijos sunkumai |
| Vokietija | GRV + BAV + privatūs fondai | vidurkis apie 993 EUR (2022) | Kartų sutarties iššūkiai, demografija |