Mokyti vaiką namie man skamba patraukliai, bet ir utopiškai. Man priimtiniau padėti ruošti namų darbus arba užsiimti kūrybine veikla.
Neabejoju, kad išmokysiu savo vaiką tiek skaičiuoti, tiek rašyti dar nepradėjus lankyti mokyklos. Jau dabar 1,5 m. amžiaus dukrytė moka pusė abėcėlės, nes mums labai patinka su ja užsiimti, žaisti ir mokytis (2in1) ir darom tai noriai.
Vėlesnis mokslas, mano nuomone, yra būtinas grupėse, nes mokytojai per eilę metų randa lengviausius ir geriausius būdus, kaip išmokyti visus vaikus (visą klasę) vienu metu to paties dalyko. Vaikas lygina save su kitais ir taip sužino ar dar turi pasitempti ar yra klasės pirmūnas.
Niekas netrukdo mokyti savo vaiko namuose papildomai, užpildant spragas negautas mokykloje. Kas dėl vadinamo vaikų luošinimo, tai nemanau, kad labai jau blogai LT šiuo klausimu. Juk daug teigiamų dalykų duoda mokykla, ten užsimezga tvirčiausios draugystės ir kiti dalykai... t.y. natūralus bendravimas.
Mokykla - tai ne tik mokytoja, uniformos ir pamokos. Tai uzklasine veikla, tai seliojimai per pertraukas, eilutes mokyklos bufete prie siltu bandeliu, begimai is pamoku, tarpkalsines varzybos, Kalediniai zibureliai, koncertai teveliams, pirmosios meiles, pirmi konkurencijos igudziai, galu gale- draugai, jei ne visam gyvenimui, tai bent 10 metu. Nenoreciau, kad mano vaikai to neturetu. Savo rankomis is savu vaiku outsider'iu nelipdysiu.
Taip pat skaitykite: Senatvės pensijų neturinčios šalys
2. 1 priestarauja 2 - psichologu irodyta, kad konkurencija, lyginimas saves su kitais trukdo mokytis - ir ne tik mokytis, bet ir veliau gyvenime tiesiog buti laimingam, patirti pasitenkinima. sutinku su jumis 100 proc. Prisipažinsiu, kad mane liūdina, kai kas nors gero yra bet kur kitur, tik ne pas mus. Be to, ar keisis kas, priklauso tik nuo mūsų pačių. O visuomenė... Ji irgi ne vientisa, išsiskiria į grupes, sluoksnius, avangardą ir ariergardą.
Kaip sakoma, nons be kailia liksi, visiem neįtiksi Manau, visi tėvai galvoja apie savo vaiko gerovę ir ieško optimaliausių sprendimų būtent savo vaikui. Man regis, namų ugdymo alternatyvos oponentės prieš akis turi "vaiką kaip vaiką", "tokį, kaip visi", "normalų". Bet juk daugėja, greičiau reiktų sakyti - pasirodo, nes esu tikra, kad ir anksčiau jų buvo - "kitokių" vaikų: vaikų su negalėmis, su funkciniais elgesio sutrikimais, itin jautrių ir t.t. Kad ir kaip benorėtume, jų integracija į visuomenę bus kitokia. Į juos žiūrės kitaip. Jiems teks atlaikyti daugiau nei "paprastiems" vaikams.
Mane savotiškai džiugina čia vyraujanti pasitikėjimo pedagogais, pasitikėjimo sistema bei pasitenkinimo socialine mokyklos terpe atmosfera. Džiaugiuosi, kad jums pasisekė su vaikais ir jūsų vaikams pasisekė su mokykla - daugiau ar mažiau, na, bent tiek, kad nesvarstote tokių "drastiškų", anot kai ko, alternatyvų. Jau sakiau, kad neieškosiu šaltinių, apibūdinančių kiek kitokią susidariusią padėtį (apie bendras tendencijas kalbama, ir, regis, kalbama nuolat ir daug: vakar kavinukėje atsitiktinai paėmiau pernykščio vasario "Verslo klasės" žurnalą; išsamus straipsnis, regis, vadinosi, "Kas padaryta Lietuvos švietimo sistemai).
Bet daugumoje mokyklų egzistuoja tik tuščias postringavimas apie "kitokių" vaikų integravimą(si). Mano brolis buvo vienas iš jų. Pirmoje klasėje jį paliko "antriems metams" du kartus Ir jei ne trčioji mokytoja, su kuria reikalai labai pagerėjo, mano mama būtų pasiryžusi jį mokyti pati... arba tiesiog nemokyti. Matau ir kitą problemą: tai, kad mūsų visuomenė yra tokia nelanksti, nenorinti priimti "Kitokius", taip pat yra mokyklos problema bei atsakomybė. Vaikuose neugdomas atvirumas. Nors drįsčiau abejoti, ar taip jau baisiai būtų nesuprastas vaikas, nelankantis mokyklos. Žmogaus vertinimas juk priklauso ne nuo vienintelio fakto apie jį, o labiau nuo to, koks jis yra. Manau, daugybe atvejų nėjimo į mokyklą faktas susilauktų "oooo... "krūta" įvertinimo Ačiū Dievui, tai, kas mums atrodo normalu, vaikams atrodo priešingai - gal gi tokiu būdu kas ir pasikeis?..
Sazha, jus vat rasot apie savo broli, kad mama ji norejo pati mokyti, nes jis "kitoks", paliktas "antriems metams". Aš buvau viena iš geriausių mokinių, baigiau mokyklą sidabro medaliu, bet gailiuosi, kad mokiausi mokykloje, kaip rašiau - -man tai išbraukti metai iš gyvenimo. Aš iš mokyklos laikų neatsimenu nieko gero. Iki šiol puikiai atsimenu tik rusų literatūrą, todėl, kad vaidindavome per pamokas kūrinius, pvz Revizorių, todėl, kad rengdavom herojų teismus (pvz.Lermontovo kūrinių herojų) - vieni būdavom prokurorais, kiti advokatais , kiti liudininkais...Aš mokiausi tokioje mokykloje, kur mokymo procedūros neatitinka vaikų išmokimo stilių;naudojama mokomoji medžiaga menkai susijusi ar visai nesusijusi su vaiko fizinio pasaulio pažinimu;naudojami metodai ir mokomoji medžiaga, ignoruojantys vaiko jausmus;mokymo turinys nesiejamas su vaiko interesais.
Taip pat skaitykite: Vaikų globa: ar galime geriau?
Aš norėčiau eiti į tokią mokyklą, kur man geografiją dėstytų pvz. Algimantas Čekuolis, lietuvių literatūrą toks žmogus kaip Justinas Marcinkevičius, biologiją - -Ričardas Kazlauskas, teologiją - pranciškonas Astijus ir būtinai turėtų būti filosofija su Leonidu Donskiu.Aš tiesiog čia parašiau kaip pavyzdėlį, savo mokytojų viziją. Aš jau nerašau apie santykius tarp mokytojų ir mokinių, atsiskaitymo tvarką, dalykų pasirinkimo laisvę, aplamai dėstomų dalykų sąrašą ir dėstomų dalykų programas.
Man asmeniškai artimiausia yra Valdorfo pedagogika(pvz. kiekvieno įsivaizdavimas apie idealų mokymą išsiskiria.. Man atrodo, kad net tokie " sausi"dalykai kaip fizika ir chemija gali būti įdomūs, jei juos mokytojas išdėstytų įdomiai. O ką jau kalbėt apie filosofiją. kad USA ar kita šalis, tai nieko nereiškia. svarbu kad žmonės ŽINOTŲ KĄ DARO, ir ką darys paskui, ir kur turi konkretų tikslą ir galimybes. Sena niekše, kokios naujienos!! Didžiausi sveikinimai, sulaukus sūniuko!!! Ir aš visiškai sutinku su tuo, ką sakote, kad darant tokį sprendimą, reikia tikrai vadovautis ne vien emocijomis ir idealais.
Mąsčiau, kokie dar argumentai galėtų lemt pasirinkimą vaiką mokyt namie, ir sugalvojau Lietuvoje egzistuoja bendrosios programos, o be jų jau po truputį tvarkomos ir įteisinamos ir valdorfinės. Realiai egzistuoja vienintelė mokykla, dirbanti pagal šią netradicinę sistemą - tai VIVA mokykla Vilniuje. Pavyzdžiui, kas nors, gyvenantis, tarkim, Klaipėdoje, ir norintis ugdyti savo vaiką kitaip, turėtų šansą dirbti pagal alternatyvias programas, o ne iškeldinti vaiką į tolimą miestą (kaip jau ne kartą buvo).
Kitas faktorius - na, gal naiviai nuskambės, bet - maitinimas Šūdmaisčio prikimštos mokyklų valgyklos, pristatyta užkandžių aparatų, vaiko kišenpinigių irgi nesukontroliuosi iki galo, tuo tarpu namuose būtų aišku, kad bent tris kartus per dieną vaikas normaliai pavalgo. Asmeniškai aš esu šventai įsitikinusi valgomo maisto svarba.
Ir dar. Rekomendavusi Kvaidai knygą "Mano puodelis arbatos", ir pati nusprendžiau ją dar kartą pavartyt. Tame skyriuje, kur mama pasakoja apie mokymą namie (aprašymo spalvos tikrai ne rožinės...), labiausiai daro įspūdį toks argumentas (pacituosiu): [...] ... mokymas namuose man padeda išlaikyti glaudų santykį su visais vaikais. Neatidavę jų kitų suaugusiųjų globon didesnei dienos daliai, mes tą laiką praleidžiame drauge. Tikiu, kad vaikai su savo asmeniniais rūpesčiais ar svarbiais klausimais kreipsis į mane. Cia tai teisybe. Mano vaikas treciokas ir siemet jie jau laikomi dideliais, tad nebera galimybes duoti pinigus mokytojai, nurodant, ka vaikas valgys (pusrycius ar pietus, ar tik arbata gers). Tad lieka du variantai - maisto nepirkti isvis arba duoti pinigu paciam vaikui, kuris juos greiciausiai sukis i automata arba isleis bufete, kuriame dabar yra laisvai parduodami daug blogesni produktai nei bandeles.
Taip pat skaitykite: Teisiniai Aspektai: Vaiko Globa
Zinau vaiko klasioku, kurie, kadangi toli gyvena ir ilgai nebuna namie per diena, gauna pinigu ir pusryciams, ir sotiems pietums, taciau visi (!) tie pinigai iseina brudui. Ir tik atrodo, kad va, mes namie tokiu dalyku niekad neperkam, vaikas apie normalia mityba ir tu brudu zala informuotas, supranta, tai ir nepirks. Pirks. Man paciai vis dar neitiketina, kad tokie dalykai parduodami mokyklose, bet... Realybe kol kas tokia.
Kitas dalykas, kad visada lygiuojamasi i vidutiniokus ar net prasciau besimokancius mokinius. Gabus vaikas namuose tikrai ismoktu daugiau. Va veliau, kai persiskirsto zmones pagal sritis ir lygius, tada gal jau ir mokykloj normaliai. Beje, smalsu, ar LT yra patvirtintos mokymo namie programos ir atsiskaitymo tvarka (na, kad perkeltu i kita klase)? programa yra tokia pati kaip ir mokykloms. Atsiskaitymus derini su mokykla (oficialiai esi kurios nors mokyklos sarasuose). Del maitinimo - cia man jau juokingiausia priezastis. Suprantu del mokymosi tempo pritaikymo infividualiai, kai i idomias temas bus gilinamasi labiau ir t.t.
Klaipėdoje nuotoliniu būdu galima mokytis "Vyturio" pagrindinėje mokykloje, "Baltijos" ir "Žaliakalnio" gimnazijose. Vien pernai iš Lietuvos išvyko 44 533 gyventojai. Išvykstantys darbingo amžiaus žmonės dažnai palieka vaikus Lietuvoje senelių, giminaičių globai. Viena iš priežasčių - baimė nutraukti mokymosi procesą, tačiau tėvų "netekę" vaikai išgyvena psichologinę traumą, patiria mokymosi ir elgesio sunkumų. Tad dalis emigrantų ryžtasi išvykti kartu su vaikais. Pernai vaikai iki 15 metų sudarė 12,4 proc. visų emigravusiųjų, dar 25,5 proc.
Švietimo ir mokslo ministerijos specialistų teigimu, mokinių, besimokančių nuotoliniu būdu, skaičius auga: 2013 m. taip mokėsi 847 vaikai, šiemet - jau 2 304.
Galimybės mokytis nuotoliniu būdu
Pasaulis didelis ir platus, ir vaikai, taikydamiesi prie migruojančių tėvų, mokosi ne tik įprastose mokyklose. Auga nuotolinio mokymo poreikis. Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintuose pagrindinio ir vidurinio ugdymo bedruosiuose ugdymo planuose rašoma, jog savarankišku ar (ir) nuotoliniu mokymo proceso organizavimo būdu gali būti mokomi mokiniai, tik pritarus gydytojų konsultacinei komisijai, t. y. tik sergantys vaikai.
Tačiau penkios ugdymo įstaigos yra gavusios oficialų ministerijos leidimą teikti nemokamą nuotolinį mokymą emigrantų vaikams. Pirmoji šalyje mokyti vaikus nuotoliniu būdu 2002 m. pradėjo Vilniaus Ozo gimnazija. Per 14 metų, per kuriuos emigravo kone trečdalis Lietuvos, nuotolinio mokymo leidimus dar sugebėjo gauti Šiaulių Simono Daukanto gimnazija, Šiaulių "Sandoros" progimnazija, Akmenės suaugusiųjų mokymosi centras bei Kretingos suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centras.
Pabendravus su emigrantais paaiškėjo, kad nuotolinio ugdymo paslaugą taip pat nemokamai teikia ne tik ministerijos leidimus turinčios mokyklos. "Emigrantų vaikams nuotoliniu būdu gali būti organizuojamas tik lituanistinis arba visų dalykų mokymas. 2015-2016 mokslo metais nuotoliniu būdu "Baltijos" gimnazijoje mokėsi 5, "Žaliakalnio" gimnazijoje - 1, "Vyturio" pagrindinėje mokykloje 37 mokiniai.
Dauguma jų pasirinko tik lituanistinį mokymą - nuotoliniu būdu lietuvių kalba ("Žaliakalnio" gimnazijoje - rusų kalba) mokėsi lietuvių kalbos ir literatūros, Lietuvos istorijos ir geografijos. "Oficialaus ministerijos leidimo mokyti vaikus nuotoliniu būdu iki šiol nė viena Klaipėdos mokykla neturi todėl, kad jo nesiekėme. Nežinojome, ar bus paklausa.
Dabar pamatėme, jog tokios mokymo formos poreikis yra nuolatinis reiškinys ir "Vyturio" pagrindinė mokykla jau yra beveik pasiruošusi tokį mokymą organizuoti, tad ateinančiais mokslo metais sieksime Švietimo ir mokslo ministerijos leidimo", - sakė A. Pašnekovė pažymėjo, jog nuotolinio mokymo forma dažniausiai yra laikina priemonė, pagelbėjanti emigrantų vaikams adaptacijos periodu. Metus kitus pasimokę nuotoliniu būdu, jie dažniausiai išmoksta užsienio kalbą ir pereina į vietos mokyklą.
"Vyturio" pagrindinės mokyklos direktorius Vladimiras Genutis sakė, jog emigrantų vaikai, kurie mokosi nuotoliniu būdu, yra patenkinti šia galimybe. Šiuo metu, pasak direktoriaus, 31 mokinys nuotoliniu būdu mokosi lituanistinį kursą, 3 - visą pagrindinio ugdymo kursą. "Jeigu gausime ministerijos leidimą teikti šią paslaugą - mokinių bus daug daugiau, nes šiuo metu nuotolinį mokymą galima organizuoti tik tiems mokiniams, kurių gyvenamoji vieta deklaruota Klaipėdos mieste, t. y. tik laikinai išvykusiems, kurie nedeklaravę išvykimo.
V. Genutis pasakojo, jog tėvai, kurių vaikas mokysis nuotoliniu būdu, sudaro tokio mokymo sutartį su mokykla. Mokykla mokiniui duoda vadovėlius ir prieigą prie "Moodle" sistemos internete, į kurią sukelta mokomoji medžiaga, vaizdo pamokos ir kt. Mokytojai su mokiniais bendrauja individualiai, skaipu bei elektroniniais laiškais. "Techniniam-metodiniam pasirengimui mums lėšų skyrė Savivaldybė, mokytojai tobulinosi specialiai organizuotuose mokymuose ir seminaruose, tačiau to nepakanka.
Parengti visų dalykų ir visų klasių metodinę medžiagą yra didžiulis darbas. Jį atlieka tie patys mokykloje dirbantys mokytojai už tą patį atlyginimą. Jiems neskiriama nei didesnė alga, nei priedai, nors nuotoliniu būdu dirba su mokiniais individualiai", - teigė V.
Nuotolinio mokymo būdą "Baltijos" gimnazijoje 11-12 klasėje išbandė Ispanijoje gyvenantis klaipėdietis Robertas Kreišmantas. "Mokymosi procesas buvo paprastas. Mokytojai užduodavo užduotis ir namų darbus, kuriuos reikėdavo atlikti per savaitę laiko. Bendravimas ir konsultacijos vyko el. paštu. Kaip ir visose mokyklose, pasirinkau norimus dalykus. Mokiausi istorijos, lietuvių k., anglų k., matematikos, fizikos, geografijos, informacinių technologijų, verslo ir vadybos, tikybos. Dailės ir muzikos neturėjau.
Skiriamas laikas mokslams priklausydavo nuo užduočių kiekio. Visada teikdavau pirmenybę namų darbams. Kartais viską atlikdavau per dieną, bet taip pat pasitaikydavo momentų, kai savaitės vos užtekdavo. Didžiausi sunkumai mokantis nuotoliniu būdu - nebuvimas klasėje ir negalėjimas gauti reikalingos konsultacijos akis į akį. Viską tekdavo daryti savarankiškai. Žinoma, mokytojai neatsisakydavo susisiekti internetu ir patarti, tačiau tai vis tiek nėra taip naudinga, kaip būnant tikroje klasėje.
Mokytis sekėsi gerai, tačiau norėdavosi, kad būtų dar geriau. Rezultatai mokantis nuotoliniu būdu nepakito. Bendras metinis vidurkis buvo apie 9", - pasakojo vaikinas ir pridūrė, jog jį liūdina, kad mokiniai Lietuvoje mokosi dėl pažymių, o ne tai, kas padės gyvenime ko nors pasiekti. "Visi rašytojai, istorijos - dalykai, kurių seniausiai nebėra ir nebebus.
Laikyti brandos egzaminų jaunuolis grįžo į Klaipėdą, tačiau baigęs mokyklą pasiliko Ispanijoje. "Svarbių priežasčių emigruoti nebuvo. Pagrindinė priežastis buvo ta, jog Ispanijoje jau daug metų gyvena mūsų giminė. Taip pat traukė puikus klimatas, šiluma. Žmonės, aplinka - viskas yra kitaip. Su šeima planuojame įkurti verslą. Aš asmeniškai sportuoju bei taip pat stengiuosi plėtoti savo smulkius projektus.
Šią vasarą į Italiją išvykusi klaipėdietė Sigita kartu išsivežė ir vienuolikmetę dukrą Paulą. "Verdenės" progimnaziją lankiusi mergaitė išvykdama pasirinko nuotolinio mokymo programą Šiaulių "Sandoros" progimnazijoje. "Išvykome laikinai, planuojame grįžti", - argumentavo savo pasirinkimą Komo mieste gyvenanti Sigita. Tačiau nusižengdama tvarkai moteris leidžia dukrą į mokyklą ir Italijoje.
Mama pasakojo, jog dukrai iš pradžių svetimoje šalyje buvo labai sunku. "Pirmą savaitę praverkė, nors buvo paruošta, Klaipėdoje mokėsi privačiai. "Italijoje ne kartą lankėmės iki išsikraustymo, ir italų kalba buvo šiek tiek žinoma. Italijoje mokykla ir vaikai priėmė geranoriškai, nebuvo jokių patyčių. Tik dėl skirtingos švietimo sistemos Paula Italijoje mokosi vieneriais metais žemesnėje klasėje. Visa klasė stengiasi jai padėti, taip pat klasėje yra pakabinti lietuviški žodžiai, jei vaikai norėtų paklausti lietuviškai, nes italai visai nemoka anglų kalbos.
Italijoje gyvenanti moteris pastebėjo, jog vaikai ugdomi visai kitaip: "Čia viskas vyksta žaidimo forma, daugiau laiko skiriama temai įsisavinti. Lietuvoje vaikai kenčia nuo per didelio krūvio, tačiau Lietuvoje mokymasis nuoseklesnis, greitesnis, sunkesnis. Nuotolinis mokymasis, pasak Sigitos, - asmeniškas, pokalbiai su mokytoju vyksta skaipu. Mama kartais padeda dukrai, bet ne per daugiausiai, nes užduotys - lengvesnės, nei buvo mokykloje. Paula nuotoliniu būdu mokosi visų dalykų, tačiau daugiausiai dėmesio skiriama lietuvių kalbai, matematikai ir anglų.
Klaipėdietės nuomone, nuotolinio mokymo programa "nėra skirta žiniom įgyti, o tik atlikti paskirtas funkcijas. Joks nuotolinis mokymasis nepakeis bendravimo su vaikais ir mokytojais tiesiogiai.
Dovilė Šlianderytė iš Šiaulių išvykusi gyventi į Norvegiją taip pat iš pradžių mokėsi tiek nuotoliniu būdu, tiek norvegiškoje mokykloje. "Tėvai nebuvo įsitikinę, ar aš pritapsiu Norvegijoje, todėl nemečiau mokslų Lietuvoje, kad grįžus galėčiau tęsti. Pradžia buvo sunki, kol nemokėjau kalbos, bet norvegai - draugiški žmones, mokykloje daug padėdavo, mokytojai spausdindavo norvegiškus žodžius su vertimais į lietuvių kalbą. Išmokau kalbą per metus laiko, pripratau, nebuvo sunku adaptuotis.
Norvegijoje mokytis lengviau. 10 klasėje mokslai kaip Lietuvoje 7 klasėje. Norvegijoje nėra būtinos tokios pamokos, kaip fizika, chemija, jas galima pasirinkti arba ne. Mokytis nuotoliniu būdu taip pat buvo lengviau nei mokykloje. Daug kas priklauso nuo mokytojų, kiek jie spaudžia. Vieni daug darbo duodavo, kitiems tik grįžusi į Šiaulius pasirodyti turėdavau. Vis dėlto mokytis dviejose šalyse vienu metu buvo per didelis krūvis - 10 klasėje nuotolinį mokymąsi nutraukiau ir visą dėmesį skyriau mokslams Norvegijoje", - dalijosi savo patirtimi Dovilė.
Simonas su mama į Londoną išvyko prieš 8 metus. Jam tada buvo 9-eri. Lietuvoje, Vilniaus mokykloje berniukas baigė tris klases, ketvirtaisiais mokslo metais mokėsi eksternu jau gyvendamas Londone. "Mokykla sudarė sąlygas Simonui mokytis eksternu. Duodavo programą, kurią anūkas turėdavo išmokti. Kai atvažiuodavo mokyklinių atostogų į Lietuvą, mudu su juo namuose mokėmės istorijos, lietuvių kalbos, matematikos. Dar kasdien dvi valandas su juo mokėsi korepetitorė.
Močiutė prisiminė, jog Lietuvoje Simonui mokytis buvo sunku, nes jis buvo hiperaktyvus ir kasdien kildavo problemų. "Į Didžiąją Britaniją berniukas išskrido mokėdamas tik 20 angliškų žodžių, tokių kaip zuikis, arklys... Tačiau vos pradėjęs lankyti mokyklą Londone, neįtikėtinai greitai išmoko anglų kalbą. Jau po metų jis laisvai ir be akcento kalbėjo angliškai, tačiau hiperaktyvumas niekur nedingo. Mokykla stengėsi padėti.
Su visais Simono mokytojais aptarėme jo elgesio ypatumus, suderinome veiksmus namuose ir mokykloje. Mokytoja kasdien paskambindavo, aptardavo praėjusią dieną, kas buvo gerai, o kas blogai. Jeigu jis klasėje trukdydavo kitiems vaikams mokytis, jį išvesdavo į kitą klasę ir ten specialiai tam skirta mokytoja mokydavosi su juo individualiai. Mokykloje buvo geranoriška, draugiška atmosfera, mokytojai mokėjo elgtis su hiperaktyviu vaiku, dažnai pagirdavo jį. Palaipsniui jis darėsi vis ramesnis. Gal jau treiji metai, kaip hiperaktyvumo problemos išnyko, nebekyla konfliktų su draugais, išmoko bendrauti.
Vilnietė Sonata su 14 metų sūnumi ir jau studente dukra išvyko gyventi į Tailandą. "Distanciniam mokymui reikia disciplinos. Teko nemažai laiko ir pastangų tiek man, tiek sūnui, kad įgautume ritmą. Susidarėm pamokų tvarkaraštį ir taip, kaip standartinėje mokykloje savarankiškai mokėmės pagal mokytojų paruoštą medžiagą.
Kiekvieną savaitę reikdavo išsiųsti atsiskaitymus, nusifilmuoti arba atsiskaityti skypu tam tikras užduotis. Distancinis mokymas yra labai geras sprendimas tuomet, kai reikia išvykti iš Lietuvos neilgam laikotarpiui, vėliau vaikams reikia draugų, sutikti realius mokytojus ir pan. Tiesa ir ta, kad nuotolinio mokymo pamokos galėtų būti šiek tiek įvairesnės ir įdomesnės. Dabar visas mokymas vyksta savarankiškai.
Internetinėje platformoje sukelti vadovėliai, skaitai, mokaisi, tada atlieki namų darbus ir siunti įvertinimui. Kartą arba du kartus per savaitę galima susisiekti su mokytoju per skypą, paklausti, jei kažkas neaišku, bet iš principo tai yra vadovėlio skaitymas ir užduočių atlikimas. Tai ir buvo pagrindinis sunkumas - skatinti ir palaikyti vaiko motyvaciją. Jis man sakydavo, kad jaučiasi "kaip koks buhalteris" kasdien pildydamas po 5-6 word'o lapus įvairių užduočių.
Iš principo, distancinis mokymas yra labai naudingas. Jis suteikia galimybes šeimai, nereikia palikti vaikų močiutėms ar dar kažkam. Bet pats mokymo būdas galėtų būti patobulintas. Aš pati labai daug mokausi nuotoliniu būdu. Visą laiką dalyvauju "Coursera" ir panašiuose kursuose. Kai kurie kursai yra be galo įdomūs ir įtraukiantys. Tikiu, kad tokius būtų galima parengti ir išvykusiems iš Lietuvos vaikams.
Asmeniškai aš manau, kad gyvenant USA ar CA, ar bet kurioje šalyje, kur toks mokymas taikomas ne pavieniai, o grupės tėvų, tai puiku alternatyvos nebūtinai juk yra neteisingos, ar žalingos, galbūt net atvirkščiai. Tačiau LT aš tiesiog neįsivaizduoju kaip tai daryti, juolab, kad ir mūsų ugdymo sistema nenumato tokios galimybės.
Kitas argumentas prieš yra tai, kad vaikai juk žiaurūs kitokiems, o vaikas nelankantys mokyklos tikrai kitoks ...Kaip išsiaiškinti vaiko bendraamžiams, kad tai, kad mama moko vaika namuose normalu?Kaip įtikinti vaikus, kad jūsiškis vaikas ne ligonis? kaip skirtingo amžiaus vaikus mokyti vienai mamai?ir einant į viso šito mokymo giluma kyla fdaugybe klausimų kaip??Aš tieisog nemanau, kad galima daryti eksperimenta su savo vaiku, todėl to tikrai nedaryčiau, bent LT.Vaika formuojame, ne tikmes, šeima, bet ir draugai, aplinka, mūsų visuomenėje šitas pasirinkimas bus nesuprastas ir jei ne į akis, tai už akių smerkiamas.
Ir negali pasakyti, kad man nerūpi kitų nuomonė. Nes kalba eina apie TAVO vaiką, kuris kieme, benraamžių būryje turės gintis, o ar sugebes?
Nuotolinio mokymo privalumai ir trūkumai
Apibendrinant, nuotolinis mokymas suteikia galimybių šeimoms, kurios laikinai išvykusios į užsienį, tačiau turi ir trūkumų, tokių kaip motyvacijos palaikymas ir socialinio bendravimo trūkumas.
| Privalumai | Trūkumai |
|---|---|
| Galimybė tęsti mokslą išvykus į užsienį | Reikalinga disciplina ir motyvacija |
| Individualus mokymosi tempas | Socialinio bendravimo trūkumas |
| Galimybė mokytis lituanistikos | Mokymo programų įvairovės trūkumas |
Nuotolinis ugdymas - Šiaurės licėjaus mokytojų patarimai
