Nuo 1995 metų Lietuvos BVP vienam gyventojui, matuojant pagal perkamosios galios standartą, išaugo daugiau nei 4 kartus. Ekspertai ir politikai džiūgauja - šalis pademonstravo įspūdingą progresą. Visgi BVP augimas, nors ir yra svarbus, pats savaime negarantuoja aukštesnės visuomenės gerovės, pagal kurią piliečiai yra linkę vertinti šalies ekonomikos sėkmę. Visuomenės gerovę įprasta vertinti pasitelkus šalyje sukuriamo BVP vienam gyventojui perspektyvą. Tačiau šiandien šis rodiklis susilaukia nemažai kritikos. Vis dažniau sutariama, jog BVP, kuriam nesvetimi rimti matavimo trūkumai bei pasikeitusios ekonomikos poreikių neatitikimas, yra uzurpavęs viešųjų diskusijų erdvę ir politinę darbotvarkę. Apie būtinybę atsisakyti BVP „vienvaldystės“ ir kreipti viešąjį diskursą visuomenės gerovės linkme signalizuoja ir pasaulyje neseniai kilusi populizmo banga.
Sutariant, jog BVP yra ne pats geriausias gerovės progreso matas, yra bandymų ir siūlymų, kokiu kitu lengvai suprantamu ir komunikuojamu rodikliu būtų galima jį pakeisti ar papildyti. Ko gero populiariausias alternatyvus būdas stebėti gyvenimo lygio progresą yra pasitelkti į pagalbą iš atskirų rodiklių sukonstruotus indeksus. Šio būdo entuziastingai ėmėsi įvairios tarptautinės institucijos ne tik savo sudarytų indeksų pokyčių stebėjimui, bet ir šalių reitingavimui pagal juos.
Tarptautiniai indeksai ir Lietuvos vieta juose
Štai Jungtinių tautų Žmogaus socialinės raidos indekso reitinge (angl. Human Development Index), kuris vertina šalies pasiekimus sveikatos, švietimo ir pajamų dimensijose, Lietuva patenka tarp aukščiausiai įvertintų šalių ir užima 37 vietą iš 188 šalių. Visgi būtina paminėti ir tai, kad daugiausia progreso pasiekta iki 2010 m., tačiau nuo tada šalies progreso tempas gerokai sumenko ir 2015 m., lyginant su 2010 m., Lietuva šalių reitinge smuko 1 vieta žemyn. Be to, pakoregavus šį indeksą pagal pajamų, gyvenimo trukmės ir išsilavinimo nelygybės rodiklius, šalies indekso vertė sumenksta 10,5 proc. ir tai yra viena didžiausių korekcijų tarp minėtos grupės šalių.
Tuo tarpu Pasaulio ekonomikos forumo sudarytame Įtraukiančio vystymosi indekso (angl. Inclusive Development Index) reitinge Lietuva ir šiemet, ir pernai tarp besivystančių šalių atsidūrė pirmoje vietoje ir aplenkė daugelį naujųjų ES šalių. Lietuva šiame reitinge patenka tarp 20 proc. pažengiausių besivystančių šalių pagal tokius rodiklius, kaip darbo jėgos produktyvumas, vidutinės disponuojamosios pajamos, nacionalinės santaupos ir netgi turto nelygybė, kuri yra gerokai mažesnė nei daugelyje senųjų išsivysčiusių šalių.
Gyventojų demografiniai ir socialiniai iššūkiai
Gyventojų užimtumo ir nedarbo problemoms spręsti pastaruoju metu skiriama daug dėmesio, kurį sąlygoja Lietuvos darbo rinka. Tai svarbu šalies socialinei-ekonominei raidai. Kaip rodo statistiniai duomenys, Lietuvoje pats didžiausias nedarbas buvo būdingas jaunimui. Jaunimo nedarbo lygis 2007 m. sudarė 8,2 % (2006 m. - 9,8 %), didžiausias jaunimo nedarbo lygis buvo 2001 m. - 31,1 %. Prasidėjus žmonių emigracijai iš Lietuvos, jis sumažėjo. Taigi, jaunimo nedarbo problema virto jaunimo emigracija iš Lietuvos.
Taip pat skaitykite: Šalies priklausomybė: analizė
Jauno žmogaus elgsena darbo rinkoje priklauso nuo daugelio socialinių, ekonominių, demografinių ir kitų veiksnių, kurie tarpusavyje yra glaudžiai susiję. Tai nepalankus šių veiksnių tarpusavio sąveikos rezultatas. Nepakanka konstatuoti jaunimo nedarbo faktą ir mastą, būtina spręsti šias problemas - nagrinėti nedarbo atsiradimo priežastis ir pasekmes. Svarbi šių žmonių integracijos į darbo rinką kelio specifika.
Darbo tikslas - išanalizuoti teorinius ir praktinius užimtumo aspektus, jaunimo integracijos į darbo rinką prielaidas bei jaunimo padėtį darbo rinkoje artimiausiam laikotarpiui. Tyrimams pagrindą sudaro Statistikos departamento prie LR Vyriausybės, Lietuvos darbo biržos prie Socialinės Apsaugos ir Darbo Ministerijos, Eurostat statistiniai duomenys. Rengiant darbą remtasi užsienio ir lietuvių autorių darbais, kuriuose nagrinėjama darbo rinkos situacija ir jos problemos, Lietuvos ir pasaulio ekonomikos tyrimo rezultatais bei kitais informacinio pobūdžio šaltiniais, atliktų tyrimų rezultatais.
Darbo rinkos politika ir jos tikslai
Darbo rinkos politikos paskirtis - veikti darbo pasiūlą ir paklausą, siekti jos subalansavimo ir efektyvesnio darbo rinkos funkcionavimo. Ekonominių procesų tarpe reikšmingą vietą užima darbas. Martinkus, Beržinskienė (2005) apibendrina, kad darbas - tai žmonių veikla, išreikšta potencialiais fiziniais ir protiniais asmens gebėjimais, naudojamais vertės kūrimo procese, ir nukreipta asmeninių bei visuomeninių poreikių patenkinimo linkme siekiant ekonominių tikslų.
Tad darbas apibrėžiamas kaip fizinė ir protinė veikla, kuri yra kryptinga - žmogus savo darbu sukuria produktą, suteikia paslaugas, ir siekia ekonominių tikslų. Darbo rinkoje svarbu, kad darbuotojų profesinė (kvalifikacinė) struktūra atitiktų darbo vietų struktūrą, kuri taip pat racionali. Ši rinka apibrėžiama kaip darbo jėgos pardavimo ir pirkimo ekonominių santykių sistema, kurioje formuojasi darbo pasiūla ir paklausa bei jo kaina - darbo užmokestis. Darbo rinkoje darbuotojai konkuruoja tarpusavyje, stengdamiesi gauti darbo vietą ar geriau apmokamą darbą. Tačiau konkurencija šioje rinkoje susiduria su nedarbu kaip neišvengiamu reiškiniu.
Tobulos konkurencijos darbo rinkos teorija teigia, kad tobula konkurencija įmanoma tik tada, kai egzistuoja visiškas darbo socialinis mobilumas, darbuotojų ir darbdavių informuotumas apie darbo sąnaudas ir rezultatus. Pasirinktos struktūros: tobula konkurencija, monopolistinė konkurencija, oligopsonija, monopsonija. Darbo rinkos specifika rodo, kad jos pasiūlos ir paklausos sąveika panaši į prekių rinkos, o pusiausvyros taške E pasiekiama balansas tarp pasiūlos ir paklausos.
Taip pat skaitykite: Studijų prieinamumas Lietuvoje
Darbo veiksnio specifika atspindi, kad darbas yra subjektyvus veiksnys, grindžiamas asmeninių savybių principu, turi socialines, psichologines ir ergonomines ypatybes. Darbo pasiūlos ir paklausos sąveikos pobūdis reguliuojamas ekonominiais, demografiniais, kultūriniais ir instituciniais veiksniais, o darbo rinka labiau nei kitos rinkos yra reguliuojama instituciniu bei politiniu požiūriu. Struktūriniai darbo rinkos bruožai apima disproporcijas darbo jėgos pasiūlos ir paklausos mechanizme.
Intelektinis kapitalas įsitvirtino tarp svarbiausių vadybos konstruktų. Struktūrinis kapitalas apibrėžia formalizuotas organizacijos veiklos procedūras, turimos nematerialiosios teisės, vidinės taisyklės, kompiuterizuotos duomenų valdymo sistemos ir duomenų bazės. Ekonominės sistemos plėtojimosi tendencijos laikosi visuminio darbo išteklių požiūrio - tai integruotas žmonių darbo potencialas. Paprastai darbo jėga sudaryta iš darbingo amžiaus žmonių, kurie yra aktyvūs darbuotojai ir turi įtakos ekonominiam augimui. Išteklių klasifikavimas apima aktyviuosius (darbininkai, dirbantys visą dieną) ir pasyviuosius (bedarbiai, dirbantys ne visą dieną arba nepateikę darbo), taip pat atitinkamus socialinius ir psichologinius veiksnius. Žmogiškojo kapitalo teorijos teiginiai grindžia darbo jėgos ir kapitalo formavimo analogiją, kur darbo jėga įtakoja nacionalinį produkto prieaugį. Šios sąsajos leidžia geriau suprasti darbo rinkos poreikius ir jos raidą.
Darbo rinkos įtaka šaliai: praktiniai įžvalgos
- Jaunimo nedarbo ir migracijos ryšys rodo, kad didelis nedarbas jaunimo gali skatinti emigraciją, kuri tuo pačiu metu keičia demografinę šalies struktūrą.
- Darbo rinkos politika turi tikslą subalansuoti pasiūlą ir paklausą, siekti efektyvesnio darbo rinkos funkcionavimo ir didinti ekonominį aktyvumą.
- Darbo rinkos struktūros ir institucijos lemia, kaip greitai žmonės įsidarbina, kokios yra atlyginimų tendencijos ir kokios yra skirtingų socialinių grupių galimybės įsitraukti į ekonominę veiklą.
Ištekliai ir jų dinamikos įtaka gerovei
Ištekliai turi tiek aktyviąją, tiek pasyvąją formą. Aktyvieji ištekliai - tai darbingi žmonės, kurie aktyviai dalyvauja ūkinėje veikloje. Pasyvieji ištekliai apima nedirbančius savo noru asmenis, bedarbius ir kitus, kurie gali būti socialinių ar psichologinių problemų aukos. Žmogiškojo kapitalo samprata pabrėžia, kad žmogaus fiziniai ir intelektiniai gebėjimai yra pagrindiniai įmonių ir šalies ekonominio augimo varikliai. Todėl būtina siekti profesionalaus tobulėjimo, mokymų ir įgūdžių plėtojimo, siekiant efektyviau atitikti darbo vietų poreikius.
Šiuolaikinė ekonomika išryškina tarptautinį priešpriešą ir naujųjų indeksų poreikį: jie suteikia galimybę įvertinti viso labo BVP rodiklių ribas ir atskleisti gyvenimo kokybės skirtingus aspektus. Tačiau jų taikymas viešajame gyvenime susiduria su iššūkiais: sudėtinga nustatyti aiškius veiksnius, lemiančius šių rodiklių pokyčius, ir priimti veiksmingus sprendimus. Nepaisant to, progresas tęsiasi: Swansea, Stanfordo ar kitų institucijų tyrimai siūlo alternatyvius kelių gerovės matavimo būdus, iš kurių kai kurie atkreipia dėmesį į ilgesnę gyvenimo trukmę, mažesnę nelygybę ir trumpesnį darbo laiką kaip teigiamus reguliuojančius veiksnius.
Pavyzdžiui, Stanfordo universiteto mokslininkai pasiūlė naują gerovės matą, kuriame vartojimo duomenys koreguojami pagal laisvalaikį, nelygybę ir tikėtina gyvenimo trukmę. Taip pat pastebima, kad dėl ilgesnės gyvenimo trukmės ir mažesnės nelygybės bei trumpesnių darbo valandų vakarų Europos šalyse gyvenimo standartai kartais viršija tai, ką rodo BVP vienam gyventojui. Tačiau besivystančiose šalyse gyvenimo standartai gali būti žemesni nei rodo BVP statistika, todėl būtina kompleksiškai vertinti gerovę, įtraukiant įvairius rodiklius.
Taip pat skaitykite: Socialinių rodiklių svarba
Nors alternatyvūs gerovės matavimo būdai vis dar konkuruoja tarpusavyje, jų diegimas į viešąjį diskursą skatina platesnį požiūrį į ekonomiką ir visuomenės gerovę. Tačiau politikai kartais nelabai nori keisti esamąjį požiūrį į augimą, nes tvarus ir įtraukiantis vystymosi kelias reikalauja nuoseklių reformų ir ilgesnio laikotarpio. Vis dėlto tikėtina, kad net ir menkai pageidaujama nauja gerovės matavimo praktika paskatins tiek visuomenę, tiek politikus siekti teigiamų pokyčių ekonomikos ir socialinės gerovės kontekste.
| Indeksas | Reitingas Lietuvoje | Kritinės pastabos |
|---|---|---|
| HDI | 37 iš 188 | Aukštas pradinio periodo augimas iki 2010 m.; po to lėtesnis tempas |
| Inclusive Development Index | 1-20% pažangiausių besivystančių šalių | Rodyklės įtraukties ir pajamų lygių vertinimai |
Taigi, nors BVP augimas išlieka svarbus ekonominis rodiklis, tiek Lietuvos, tiek pasaulio mastu vis dažniau akcentuojama, kad gerovė turi būti vertinama ir platesniais, piliečių gyvenimo kokybę atspindinčiais rodikliais. Be to, socialiniai ir ekonominiai veiksniai, tokie kaip jaunimo įsidarbinimas, nelygybė, išskirtinumas ir aplinkosaugos iššsukimai, turi būti integruoti į vertinimus ir politikos sprendimus, kad augimas būtų tvarus ir įtraukiantis.
Tokie pokyčiai gali paskatinti tiek visuomenę, tiek politikus kurti kompleksines strategijas, kurios vienu metu skatintų ekonominį augimą, socialinę lygybę ir darnų aplinkos išteklių naudojimą. Taip Lietuvos kelias į tvarų vystymąsis gali būti ir toliau įkvepiantis pavyzdys kitoms šalims, kurios siekia pasiekti aukštesnį gyvenimo lygį ne tik per BVP skaičius, bet ir per žmogaus gerovės kokybę.