Socialinė atskirtis yra viena opiausių problemų, su kuriomis susiduria šiuolaikinė Lietuva, nors šalies ekonomika pastaraisiais dešimtmečiais ir demonstravo spartų augimą. Socialinė atskirtis - tai procesas, kurio metu asmenys ar ištisos grupės yra izoliuojami nuo pagrindinių ekonominių, socialinių ir politinių veiklų.
Atskirtis nėra tik skurdo rodiklis; tai daugiabriaunis reiškinys, apimantis ribotą prieigą prie kokybiško švietimo, sveikatos priežiūros paslaugų, kultūrinio gyvenimo bei galimybių dalyvauti darbo rinkoje. Lietuvoje šis reiškinys dažnai painiojamas su paprastu skurdu, tačiau tai nėra tapatūs dalykai.
Socialinės atskirties sąvoka ir ES kontekstas
LTEuropos Sąjungos šalyse XX a. dešimtame dešimtmetyje įsibėgėjusios kovos su skurdu kontekstine sąvoka „socialinė atskirtis“ yra tapusi beveik kultine. Europos Sąjungos lygmeniu socialinės atskirties mažinimui ir socialinės sanglaudos stiprinimui skiriama labai daug dėmesio.
Tai liudija ir specializuotų institucijų steigimas ir publikacijų šia tema gausėjimas. Šioje srityje pažengusios Europos Sąjungos šalys turi ir atitinkamas nacionalines ne tik administravimo, bet ir mokslinių tyrimų institucijas socialinės atskirties ir sanglaudos klausimams spręsti.
Lietuva, siekusi narystės ES, dabar jau tapusi ES nare, kaip valstybė narė taip pat turėjo prisiimti tam tikrus nacionalinius įsipareigojimus skurdo ir socialinės atskirties atžvilgiu. Tad ir Lietuvoje socialinė atskirtis vis dažniau tampa kertine sąvoka kuriant socialinės politikos priemones.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Skurdo ir socialinės atskirties skirtis
Skurdas dažniausiai yra susijęs su nepakankamomis pajamomis ir materialinių poreikių nepatenkinimu. Socialinė atskirtis yra platesnė sąvoka - tai negalėjimas dalyvauti visuomenės gyvenime dėl įvairių priežasčių: socialinių, kultūrinių, geografinių ar politinių kliūčių.
Nors valstybė imasi įvairių priemonių, pavyzdžiui, didina pensijas, vaiko pinigus ar skiria paramą pažeidžiamoms grupėms, pajamų nelygybė vis dar išlieka viena didžiausių Europos Sąjungoje. Socialinė atskirtis kainuoja visai visuomenei.
Pagrindinės socialinės atskirties grupės
Vyresnio amžiaus žmonės
Lietuvos demografinė padėtis rodo, kad visuomenė sparčiai sensta. Didelė dalis senjorų gauna minimalias pensijas, kurios vos padengia būtinąsias išlaidas.
Be finansinių sunkumų, vyresnio amžiaus žmonės susiduria su vienišumu ir sunkumais naudojantis šiuolaikinėmis technologijomis. Socialinė atskirtis - tai procesas, kurio metu asmenys ar ištisos grupės yra izoliuojami nuo pagrindinių ekonominių, socialinių ir politinių veiklų.
Žmonės su negalia
Nors Lietuva deda pastangas integruoti žmones su negalia į darbo rinką, vis dar išlieka didelių kliūčių. Fizinė aplinka ne visada pritaikyta, o darbdavių požiūris dažnai išlieka atsargus.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Judėjimo negalę turinčių žmonių socialinės atskirties raiška. Fizinio kūno atskirtis. Požiūrio į negalės žmones aspektai: santuokos ir šeimos perspektyvų vertinimai.
Žmonės, patiriantys priklausomybes
Tai grupė, kurią visuomenė dažnai stigmatizuoja. Priklausomybė dažnai tampa uždaru ratu: asmuo netenka darbo, praranda socialinius ryšius, o dėl patiriamos gėdos ir visuomenės atstūmimo jam tampa itin sunku kreiptis pagalbos.
Socialinės rizikos šeimos ir daugiavaikės šeimos
Ši grupė Lietuvoje patiria didelį finansinį spaudimą. Augantys pragyvenimo kaštai, ypač būsto nuomos ir šildymo srityse, smarkiai mažina šių šeimų disponuojamas pajamas.
Rizikos grupės vaikų socialiniai įgūdžiai. Socialinės rizikos šeimos Lietuvoje: atvejo studija.
Benamiai ir nakvynės namų gyventojai
Benamiai, kaip socialinės atskirties grupė. Socialinė benamių atskirtis ir jos formavimasis.
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
Nakvynės namuose gyvenančių asmenų gyvenimo patirtys. Socialization of homeless children in the society: the problem of school adaptation.
Migrantai ir tautinės mažumos
Integration of migrants into the country's social environment: the case of Lithuania. Pilietybė ir socialinė Europos integracija.
Teritorinė atskirtis ir regionų skirtumai
Socialinė atskirtis Lietuvoje turi ryškų teritorinį pjūvį. Ryškėja takoskyra tarp didžiųjų miestų - Vilniaus, Kauno, Klaipėdos - ir likusios Lietuvos dalies.
Regionuose, ypač labiau nutolusiuose nuo centrų, darbo vietų pasirinkimas yra itin ribotas. Ši problema yra ypač opi, nes regionuose dažnai uždaromos mokyklos, pašto skyriai, medicinos punktai.
Tai reiškia, kad žmonės, gyvenantys tokiose vietovėse, ne tik turi mažesnes pajamas, bet ir yra atskirti nuo esminių viešųjų paslaugų, kurios didmiesčiuose yra lengvai pasiekiamos. Spatial exclusion in Lithuania: peripheries as "losers", metropolitan areas as "winners".
Būstas kaip socialinės atskirties veiksnys
Teisė į būstą reiškia ne tik stogą virš galvos, bet ir teisę į orią aplinką. Tai - viena kertinių žmogaus teisių, leidžiančių jaustis saugiai.
Vis dėlto Lietuvoje ši teisė vis dar nėra pakankamai užtikrinama, ypač kai kalbame apie pažeidžiamus žmones. Ribota paramos būstui formų įvairovė ir neišspręsti būsto kokybės klausimai lemia tai, kad dalis žmonių gyvena aplinkoje, kuri ne mažina, o dar labiau gilina jų socialinę atskirtį ir skurdą.
Socialiniai getai ir koncentracijos pasekmės
Socialiniai getai Viena didžiausių per dešimtmečius susiformavusių problemų - socialinio būsto koncentracija vienoje teritorijoje. Kai kuriose savivaldybėse socialiniai būstai telkiami ištisuose kvartaluose, kuriuose koncentruotai gyvena socialiai pažeidžiami asmenys.
Rengdami metinę Skurdo ir socialinės atskirties metinę apžvalgą ir norėdami suprasti, kaip būsto aplinka veikia socialinę atskirtį patiriančius žmones, praėjusiais metais organizavome dvi tikslines grupes. Jas sudarė nevyriausybinių organizacijų (NVO) atstovai, dirbantys su socialinio būsto gyventojais, ir savivaldybių darbuotojai iš Vilniaus, Šiaulių ir Klaipėdos miestų bei Vilkaviškio ir Šakių rajonų.
Šiose grupėse išgirstos patirtys ryškiai atskleidžia socialinio būsto koncentracijos pasekmes. „Jei atsidarytume žemėlapį ir pažvelgtume iš viršaus į Pilaitės rajoną, matytume du didelius daugiabučių kiemus - ištisus socialinių būstų kvartalus, jau primenančius socialinės atskirties zonas, netgi vadinamus socialiniais getais“, - dalijosi tikslinės grupės dalyvis iš Vilniaus.
„Visuomenė turėjo net pavadinimą Šiaulių butams, kuriuose gyveno socialinių būstų gyventojai - „piratnamiai“ , - pasakojo Šiaulių atstovai. Savivaldybių sprendimas statyti naujus daugiabučius ir juos skirti socialinio būsto laukiantiems gyventojams suprantamas - taip pigiau, greičiau ir paprasčiau.
Be to, privatūs savininkai dažnai nenori parduoti būstų savivaldybėms dėl sudėtingų viešųjų pirkimų procedūrų ar nepalankios kainos. Tačiau didelė socialinio būsto koncentracija ilgainiui įtvirtina atskirtį ir stigmatizaciją, sukuria sąlygas ilgalaikiam skurdui.
Kelias į ilgalaikį skurdą ir vaikų patirtys
Prastos gyvenimo sąlygos socialiniuose būstuose, bendrabučiuose ar ryškiai atskirtuose miesto kvartaluose žeidžia žmonių orumą, riboja galimybes integruotis į visuomenę ir didina ilgalaikio skurdo riziką. Tokiose aplinkose dažnai stinga teigiamų pavyzdžių, todėl formuojasi nuostata, kad neveiklumas yra norma, o pokytis - nepasiekiamas.
Ypač skaudžiai tai paveikia vaikus. Jie nuo mažens susiduria su atstūmimu, patyčiomis, jų socialiniai ryšiai apsiriboja artimiausia aplinka.
Tai mažina pasitikėjimą savimi, motyvaciją ir kuria jausmą, kad jų socialinė padėtis yra iš anksto nulemta. „Į tą mokyklą, esančią šalia buvusio „piratnamio“, žmonės dažnai nenori leisti vaikų, nes vyrauja įsitikinimas, kad ten mokosi tik asocialūs vaikai - dauguma esą iš to pastato.
Kalbama, kad ten susitelkę patys blogiausi, kad nėra normalių gyventojų“, - sakė vienas tikslinės grupių dalyvių. „Vaikų žaidimų aikštelės atskirtos: naujakuriai yra aptvėrę savo aikšteles, tad vaikai iš žalių namų negali ten patekti.
O socialinio būsto vaikų žaidimų aikštelės - netvarkingos, jose dažnai sėdi vyrai, rūko“, - patirtimi dalijosi NVO, dirbančios su vaikais Vilniuje, atstovė. Socialinė atskirtis - tai procesas, kurio metu asmenys ar ištisos grupės yra izoliuojami nuo pagrindinių ekonominių, socialinių ir politinių veiklų.
Bendrabučiai ir nesaugi aplinka
Dar didesnės problemos prasideda, jei kalbame apie bendrabučius. Net patys socialiai pažeidžiami žmonės bendrabučių aplinką dažnai vertina kaip problemišką.
Bendrabučiai ne tik atrodo apleisti ir neprižiūrėti, bet yra tokios prastos būklės, kad renovacija neretai yra per brangi ir šie pastatai lieka be būtino atnaujinimo. Juose dažnai apgyvendinami asmenys su įvairiomis priklausomybėmis ar elgesio sunkumais.
„Atrodo, kad visi „nepatogūs“ žmonės ten tiesiog įstumiami ir paliekami likimo valiai, be jokios pagalbos ar socialinių paslaugų“, - dalijosi viena tikslinės grupės dalyvė. Vis dėlto bendrabučiuose apsigyvena ir šeimos su vaikais, žmonės su negalia, kiti socialiai pažeidžiami ar mažas pajamas gaunantys asmenys.
„Skiriant būstą dažnai neatsižvelgiama į tai, kokia bus kaimynystė. Pavyzdžiui, Vilkpėdės seniūnijoje esančiuose bendrabučiuose sąlygos šeimai - ypač su vaikais - yra labai prastos.
Viena mama su paaugle dukra apsigyveno tokiame būste - mergaitė bijodavo grįžti iš mokyklos viena, ją visada reikėdavo lydėti. Bendras dušas, bendra virtuvė, o šalia - suaugę vyrai, vartojantys alkoholį“, - apie netinkamas bendrabučių sąlygas pasakojo tikslinės grupės dalyvė.
Tai labai nesaugi ir nedraugiška aplinka augančiam vaikui, daranti neigiamą poveikį sveikam vystymuisi, emocinei ir psichologinei būsenai. Tokios gyvenimo sąlygos pakerta vaikų savivertę, vaikai gėdijasi kviesti draugus į svečius ir pan.
Bendrabučių aplinka nedėkinga ir bandantiems atsikratyti priklausomybių, grįžusiems iš įkalinimo įstaigų, norintiems keisti gyvenimo būdą. Jie ne tik nesulaukia palaikymo, nemato teigiamų pavyzdžių, bet dar ir susiduria su pasipriešinimu ar net spaudimu grįžti prie žalingų įpročių.
„Esame susidūrę su situacija, kai žmogus gavo butuką bendrabutyje visai netoli bendrabučio, iš kurio anksčiau gaudavo narkotikų. Tuo metu jis buvo pas mus, siekdamas įveikti priklausomybę.
Bet jis pats sakė - žino, kad tai vieta, kur vis dar galima gauti, ir bijo, kad tiesiog nesugebės atsilaikyti“, - dalijosi patirtimi NVO darbuotoja. Socialinė atskirtis kainuoja visai visuomenei.
Švietimas ir socialinė atskirtis
Švietimas yra pats svarbiausias veiksnys, galintis arba sumažinti, arba padidinti socialinę nelygybę. Lietuvoje matoma tendencija, kad vaikų pasiekimai ir tolesnės galimybės labai priklauso nuo jų tėvų socialinės ir ekonominės padėties bei gyvenamosios vietos.
Ankstyvasis ugdymas: Prieiga prie kokybiško darželio yra esminė. Socialinės stratifikacijos apraiškos švietimo institucijose: Lietuvos atvejis.
Social justice in education: accessibility aspect. Social worker's help in restoring human dignity.
| Švietimo grandis | Pagrindinė kliūtis | Galimas poveikis atskirčiai |
|---|---|---|
| Ankstyvasis ugdymas | Prieigos nelygybė | Didina ar mažina pasirengimo mokyklai skirtumus |
| Bendrasis ugdymas | Teritoriniai skirtumai | Skirtingos galimybės tolesnėms studijoms |
| Suaugusiųjų mokymasis | Resursų stoka | Ribota persikvalifikavimo galimybė |
Ekonominiai ir kultūriniai veiksniai
Ekonominis augimas Lietuvoje pastarąjį dešimtmetį buvo gana spartus, tačiau ne visi gyventojai iš jo gauna vienodą naudą. Didžiuosiuose miestuose gyvenantys žmonės turi daugiau galimybių rasti gerai apmokamą darbą, gauti kokybiškesnes paslaugas ir mėgautis modernesne infrastruktūra.
Darbo užmokesčio skirtumai tarp sektorių taip pat išlieka dideli. IT, finansų ar gamybos sektoriuose dirbantys žmonės turi ženkliai didesnes pajamas nei tie, kurie dirba aptarnavimo ar žemės ūkio srityse.
Socialinė atskirtis nėra vien ekonomikos klausimas - ji glaudžiai susijusi su kultūrinėmis vertybėmis ir visuomenės požiūriu. Pavyzdžiui, ilgalaikį nedarbą ar socialinę paramą neretai lydi neigiamos visuomenės nuostatos, kurios dar labiau mažina žmogaus motyvaciją integruotis.
Solidarumo ir bendruomeniškumo trūkumas taip pat lemia, kad socialiniai ryšiai silpnėja. Žmonės vis dažniau jaučiasi izoliuoti, o tai gali privesti ne tik prie ekonominio, bet ir prie emocinio bei psichologinio atotrūkio.
Politikos priemonės ir kryptys
Socialinės atskirties įveikimas reikalauja ilgalaikio ir nuoseklaus požiūrio. Vienkartinės išmokos ar populiaristinės priemonės gali duoti laikiną palengvėjimą, tačiau jos neišsprendžia sisteminių problemų.
Svarbu ne tik teikti pagalbą, bet ir įgalinti žmones. Tai reiškia kurti aplinką, kurioje kiekvienas, nepriklausomai nuo savo startinės pozicijos ar gyvenamosios vietos, turėtų lygias galimybes siekti išsilavinimo, dirbti oriai apmokamą darbą ir būti pilnaverčiu visuomenės nariu.
Norint mažinti socialinę atskirtį, būtina atsisakyti socialinio būsto koncentracijos. Tvariausias sprendimas - socialinio būsto fondo plėtra įsigyjant atskirus butus skirtingose miesto vietose.
tags: #room #socialines #atskirties #grupes