Šiuolaikinėje visuomenėje socialinis darbas atlieka didelį vaidmenį, nes gyventojai sensta, o materialinis nepriteklius ir sveikatos būklė neleidžia jiems aktyviai gyventi. Socialinis darbuotojas turėtų būti visapusiškai išprusęs žmogus, turintis žinių daugelyje mūsų gyvenimo sričių.
Šiame straipsnyje nagrinėjamas refleksijos taikymas socialinio darbuotojo praktikoje Lietuvoje. Straipsnyje atskleidžiama socialinių darbuotojų, dirbančių su rizikos šeimomis, patirtis taikant refleksiją.
Magistrinio darbo tema „Refleksija grįsta socialinio darbuotojo veiklos praktika“. Šio darbo tikslas - teoriškai ir empiriškai išanalizuoti refleksijos vaidmenį socialinio darbuotojo veiklos praktikoje. Literatūros analizė atskleidė, kad refleksija - tai nuolatinė savo profesinės veiklos analizė, savęs pažinimas, supratimas, vertinimas ir apmąstymas. Reflektuodami socialiniai darbuotojai gali ne tik pažinti save, bet ir tobulinti savo profesinę praktiką bei santykius su aplinka. Vadinasi, refleksija vyksta socialinio darbuotojo asmenybės atsinaujinimo procese, emocinėje sferoje ir praktikoje bei išgrynina santykius su pačiu savimi bei su paslaugų gavėjais. Refleksija atlieka reikšmingą ir svarbų vaidmenį plėtojant pagalbos santykius. Ji padeda paslaugų gavėjams atsakyti į klausimus kodėl, ką ir kaip, kad jie galėtų susidoroti su gyvenimo iššūkiais.
Visgi, refleksija pabrėžia kūrybiškumą. Todėl vis dažniau kalbama apie kūrybinio mąstymo poreikį socialiniame darbe. Socialinio darbo specialistams kūrybinis mąstymas gali padėti įprasminti kasdienę veiklą, išlikti lankstiems pokyčiams, išlaikyti motyvaciją, įžvelgti naujas galimybes problemose ir išlaikyti perspektyvą.
Socialiniai darbuotojai, kaip profesionalai, susiduria su įvairiais iššūkiais. Todėl socialinio darbo praktikoje svarbus vaidmuo tenka refleksijos strategijų taikymui. Dalyvavimas įvairiose refleksijos praktikose suteikia socialiniams darbuotojams galimybę apmąstyti problemas, su kuriomis jie susiduria, pasidalyti profesiniais iššūkiais su kolegomis ir gauti kolegų paramą įveikiant iššūkius ir ieškant problemų sprendimų. Supervizija, interviu, mentorystė ir mokymasis iš kolegų - tai pagrindinės refleksyviosios praktikos, kuriose dalyvauja socialiniai darbuotojai.
Taip pat skaitykite: Socialinis darbas: refleksijos
Tyrimo duomenų analizė atskleidė, kad pagrindinis kontekstas, kuriame taikoma refleksija, yra savirefleksija, t. y. savo patirties apmąstymas, siekiant rasti geriausius profesinius sprendimus, keisti profesinį elgesį ir tobulėti, kurti ir palaikyti santykius su paslaugų gavėjais, patirti nusivylimo ar nepasitenkinimo savo veikla situacijas.
Refleksijos reikšmė socialinių darbuotojų profesinei transformacijai išryškėja plėtojant jų santykį su savimi, pasitikėjimą savimi ir savo vertinimu, asmeninį ir profesinį tobulėjimą bei profesinės veiklos permąstymą. Iššūkiai, su kuriais susiduria socialiniai darbuotojai, taikydami refleksiją savo profesinėje veikloje, yra susiję su baime pasitikėti kolegomis ir fizinės erdvės grupinei refleksijai trūkumu organizacijoje. Refleksija grindžiamų strategijų vaidmuo socialinio darbo praktikoje išsiskiria socialinių darbuotojų profesinių galių suteikimu vykdant superviziją, interviu nauda socialinio darbo specialistams, mentorystės taikymu socialinio darbo praktikoje ir tarpusavio mokymusi kaip socialinių darbuotojų profesinio tobulėjimo pagrindu.
Socialinis darbuotojas žinioms gilinti ir įgūdžiams stiprinti privalo skirti ne mažiau kaip 20 akad. val. per metus: 16 akad. val. per kalendorinius metus turi dalyvauti mokymuose ir ne mažiau kaip 8 akad. val. per metus - supervizijoje (supervizija - tai konsultacinė pagalba dirbantiems specialistams, vadovams, komandoms bei organizacijoms, norinčioms tobulėti ir dirbti efektyviau. Dažniausiai supervizija reikalinga susidūrus su sudėtingomis situacijomis darbe, kurios pačios savaime neišsisprendžia). Tai - atvejo aptarimas įstaigos viduje). Šiuos reikalavimus aš prilyginčiau dovanai, kurią gauni už asmeninį emocinį savo indelį sprendžiant visuomenės problemas, kadangi mokymai ,,pravėdina galvą", ,,padeda atrasti naujus kelius, naujus sprendimo būdus.
Socialiniame darbe darbuotojams neretai tenka susidurti su agresyviais klientais, kurie kartais turimą pyktį nesąmoningai nukreipia į aplinką ar darbuotoją, kartais tiesiog patiria frustraciją ir bejėgystę ir dėl to jiems kyla agresija. Socialiniai darbuotojai kelia klausimus apie savo saugumą, pačių turimus įrankius ir gebėjimus kaip elgtis agresijos akivaizdoje. Ten kur kyla agresija (prieš save arba kitą) visada reikėtų ieškoti priežasčių dėl ko taip vyksta. Agresija gali kilti iš frustracijos arba būti instrumentinė t.y būti naudojama kaip įrankis gauti tai, ko norima. O ką gali padaryti darbuotojas? Pirmiausia atpažinti pats ir padėti tai atpažinti žmonėms su kuriais dirba. Socialiniame darbe tai labai svarbu, kadangi klientai dažnai stokoja įgūdžių atpažinti kas su jais vyksta, taip pat sunkiai gali tai įvardinti.
Socialinis darbas - tai pokyčių profesija, reikalaujanti nuolatinio socialinių darbuotojų tobulėjimo. Socialiniai darbuotojai neišvengiamai turi aktyviai dalyvauti įvairiuose mokymuose, ugdyti savo profesinius įgūdžius ir brandinti socialinio darbuotojo vertybes. Keičiasi buvę ir atsiranda nauji įstatymai, nauji darbo metodai, naujos socialinio darbo sritys, o tu kaip darbuotojas negali to nepastebėti, negali nesidomėti vykstančiais pokyčiais socialinio darbo srityje, kadangi tada tapsi neproduktyvus, ,,pasenęs", ribotos kompetencijos.
Taip pat skaitykite: Refleksijos apie mentorystę
Šioje vadovėlio dalyje pateikiama refleksijos samprata, atskleidžiama, kodėl refleksija svarbi socioedukacinėje praktikoje ir šią pagalbą organizuojančiam asmeniui, jo profesiniam tobulėjimui. Siekiant socioedukacinės pagalbos kokybės, socialiniams darbuotojams ir socialiniams pedagogams svarbu taikyti refleksiją ir įsivertinimą praktinėje veikloje.
Socialinis pedagogas teikdamas socialinę pedagoginę pagalbą siekia „padėti vaikams ir mokiniams adaptuotis mokykloje ir vaikų globos įstaigoje, ugdymosi mokymosi aplinkoje; ugdyti vaikų ir mokinių gyvenimo įgūdžius bendradarbiaujant su vaiko ir mokinio tėvais (globėjais, rūpintojais), pedagoginiais darbuotojais, socialiniais darbuotojais ir socialiniais partneriais, siekiančiais užtikrinti vaiko ir mokinio saugumą ir teisę į mokslą; tarpininkauti ir padėti šalinti priežastis, dėl kurių vaikai ir mokiniai negali dalyvauti privalomame švietime, lankyti mokyklos ar vengia tai daryti; padėti sugrįžti į mokyklą jos nelankančius (ir) arba ugdymo(si) procese nedalyvaujančius vaikus ir mokinius, bendradarbiaujant su tėvais (globėjais, rūpintojais) ir atsakingomis institucijomis (LR švietimo ir mokslo ministro įsakymas, 2016).
Socialinio darbo svarba visuomenėje.
Tyrimas apie refleksijos taikymą socialiniame darbe
Atliktas tyrimas, kuriame taikytas kokybinis tyrimo metodas, o duomenų rinkimui naudotas pusiau struktūruotas interviu. Tikslinės atrankos būdu atrinkti 7 socialiniai darbuotojai, turintys ne mažesnę kaip 10 metų socialinio darbo su rizikos šeimomis patirtį. Tyrimo duomenys analizuoti taikant turinio analizės metodą.
Tyrimo rezultatai atskleidė, kad socialiniai darbuotojai reflektuoja savo profesinę veiklą kritiniais atvejais (kai jaučia nepasitenkinimą veiklos rezultatais patys arba kai tą išreiškia kiti) individualiu ir interakcijos lygmenimis. Vieta ir laikas veiklos refleksijai priklauso nuo situacijos sudėtingumo ir galimybių: darbo vietoje arba grįžus namo. Ypač nerimą keliančiais atvejais socialiniai darbuotojai reflektuoja savo veiklą ar konkrečią situaciją bet kurioje vietoje - "čia ir dabar".
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo praktikos įžvalgos
Veiklos refleksija gali būti konstruktyvi arba nenaudinga. Konstruktyvi refleksija skatina dalyvauti nuolatinio mokymosi procese: užsiimti savišvieta, savipagalba, perimti geriausią kolegų patirtį. Nenaudinga refleksija orientuoja socialinį darbuotoją į nepasitenkinimą savimi ir darbo rezultatais.
Dirbant socialinį darbą teko aplankyti nemažai socialines paslaugas teikiančių įstaigų. Paskaitų metu sužinojau, kad apsilankysim Klaipėdos nakvynės namuose. Niekada ankščiau neturėjau galimybės apžiūrėti veikiančius nakvynės namus.
Šiuo metu visas pasaulis išgyvena nežinomybę dėl pandemijos. Yra įvairių kraštutinumų, kai žmonės desperatiškai pradėjo bijoti bet kokio kontakto; kiti iš viso mano, kad virusas sugalvotas dėl politinių tikslų; treti tuo tarpu bando išlaikyti ar atkurti sveiką santykį, kuris buvo labai trapus, kai visi privalėjo laikytis tam tikro lygio izoliacijos. Šiame kontekste išryškėjo įvairios galios ir nugalinimai.
Socialinio darbo diena.
Naujai pradėjęs dirbti seniūnas pakvietė socialinę darbuotoją pas save į kabinetą ir paprašė, kad papasakotų, ką ji dirba. Socialinė darbuotoja sutriko, nustebo ir pajuto, kad ją nori kontroliuoti.
Taip pat buvo ir kelios pastabos, ką galėčiau parašyti aiškiau. Praėjus kuriam laikui, kita kolegė parašė savo straipsnį ir taip, kaip aš anksčiau, atsiuntė visiems sureaguoti. Tokiu principu dirba mūsų darbo grupė. Šį kartą atsitiko taip, kad turėjau kitų darbų ir nesureagavau. Tiesą sakant, daug kas iš darbo grupės nesureagavo, todėl straipsnio autorė dar kartą paprašė visų atsiliepimų. Tai kartojosi kelis kartus. Aš pati sureagavau po laiko ir pakankamai nekonstruktyviai. Ši situacija paskatino šiek tiek pasigilinti, kas atsitinka, kad aš pati, žinodama, kaip jautru laukti reakcijų iš kolegų, darbo grupės narių ir kaip stipriai jų norisi, nesuteikiau to savo kolegei.
Kartą susitikom su Lies ir kartu reflektavom apie situacijas, kai nori reakcijų, bet jų nesulauki.
Norime Jus artimiau supažindinti su socialinio darbo eksperte iš Nyderlandų Lies Gualthérie van Weezel. Ji nuo 1996 metų reguliariai atvyksta į Lietuvą. Nyderlanduose ekspertė dirbo socialine darbuotoja institucijoje jaunimui su specialiaisiais poreikiais, dėstė vidutinio ir aukštesnio lygio kursuose (Lietuvos sistemoje atitinkančiuose bakalauro ir magistro lygį) socialiniams darbuotojams. Ji yra supervizorė ir nepriklausoma ekspertė, kurios domėjimosi sritys - socialinio darbo metodai, grupinis darbas, komandinis darbas, vadyba.
Viskas prasidėjo, kai pradėjo griūti Sovietų sąjunga. Tada supratau, kad apie rytų valstybes ir kas jose vyksta nelabai daug žinau. Pasidarė smalsu. Olandijoje vyko konferencija, kurioje dalyvavo ir keli lietuviai. Čia susipažinau su studente iš Lietuvos. Ji tuo metu studijavo užsienyje.
Dirbu stacionariuose globos namuose, kuriuose gyvenantys intelekto ir/ar psichosocialinę negalią turintys vaikai ir suaugę asmenys, pandemijos kontekste labiau pažeidžiami ne tik dėl sveikatos būklės, bet ir dėl gyvenimo didelėse grupėse. Didelė tikimybė, kad užsikrėtus koronavirusu bent vienam iš asmenų, tarkime darbuotojui, apie 20-30 asmenų atsiduria rizikoje, kaip turėję didesnės ar mažesnės rizikos kontaktą.
Ir nors įvairios valstybės institucijos jau pandemijos pradžioje kalbėjo kaip imsis veiksmų, kad padėtų apsaugoti globos namus krizės COVID-19 metu, įskaitant patarimų teikimą, medicinos pagalbos stiprinimą, pastangas užkirsti kelią viruso plitimui ir sumažinti infekciją, gyventojų ir darbuotojų tyrimus ir kitas palaikomąsias priemones, realybėje situacija buvo kiek kitokia. Visa su Covid19 ligos suvaldymu susijusi atsakomybė buvo „permesta“ įstaigoms - krūva LR Sveikatos apsaugos ministro - Valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo sprendimų, kuriuos reikėjo pritaikyti globos namų veikloje.
Socialine darbuotoja dirbu ketvirtus metus ir norėtųsi trumpai pasidalinti mintimis apie savo darbą, patirtimi. Dirbu biudžetinėje įstaigoje, mano darbo vieta yra seniūnijoje. Sulaukiame žmonių, kurie ateina su įvairiausiais klausimais, nuo socialinių iki teisinių. Man kartais pritrūksta žinių ir ne visada galiu atsakyti į visus rūpimus klausimus, todėl nukreipiu asmenis į atitinkamas institucijas. Tačiau kartais pasižiūriu į savo kolegę, kuri dirba jau daugybę metų, ir pagalvoju, kokį didelį žinių bagažą ji turi. Asmeniui suteikia informaciją ne tik socialiniais klausimais, bet ir buitiniais, truputį net teisiniais klausimais. Darbo pradžioje net truputį pavydėdavau, kad neturiu tiek žinių, gebėjimų, kad galėčiau taip išsamiai konsultuoti žmogų ir tokio žmonių pasitikėjimo, kokį turi mano kolegė.
Kartais asmuo paskambinęs ar atėjęs klausdavo, ar gali pasikalbėti su mano kolege, o jai nesant darbe atsakydavau, kad šiuo metu jos nėra, tačiau galbūt aš galėčiau padėti, o žmogus atsakydavo, kad sulauks mano kolegės, nes tik ji gali jam padėti. Ir pagalvodavau, kad ir aš noriu, kad žmonės pasitikėtų manimi, žinotų, kad galiu padėti, kreiptųsi į mane.
Jau keli metai socialiniai darbuotojai, savivaldybių administracijų, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau - SADM), nevyriausybinių organizacijų (toliau - NVO) bei kiti socialinės apsaugos srityje dirbantys specialistai reguliariai susitinka ir diskutuoja įvairiomis temomis. Šiai grupei labiausiai būdinga tai, kad susitikimų metu yra dalinamasi kaip vieni ar kiti dalykai veikia praktikoje, kaip praktiką veikia nauji teisės aktai ar rekomendacijos. Kiekvieną kartą susitikus, randama vis naujų temų, kurios įtraukia, dalyviai dalinasi savo praktikos pavyzdžiais. Paskutinį kartą (2021 m. pavasarį) susitikus grupei, kilo diskusija apie savivaldybių ir SADM bendradarbiavimą. Tema pasirodė labai plati, atsirado daug pavyzdžių kas tai yra, kaip tai veikia ir kokias mintis, o kartais ir jausmus tai sukelia.
Prieš porą metų parašiau savo pirmąjį „populiarųjį“ straipsnį. Turbūt dauguma įsivaizduoja, kad straipsnių rašymas nevyksta taip lengvai: atsisėdi, parašai ir paleidi į platųjį pasaulį (nors gal kas nors taip irgi moka). Mano rašymas vyko taip, kad kuomet parašydavau savo mintis, siųsdavau jas kolegei (Lies iš Olandijos, kurią pažįsta jau „pusė Lietuvos”), po to susitikdavom ir aptardavome turinį. Kažką pakeisdavau, kažką palikdavau taip, kaip man atrodo tinka geriau. Po kelių individualių susitikimų su Lies, straipsnį pabaigiau ir nusiunčiau darbo grupei reakcijoms… Dvi dienos, kol gavau pirmą laišką-reakciją, man truko labai ilgai! Labai jaudinausi, nes su straipsniu atskleidžiu ir dalį savęs. Tai taip trapu, nes turiu didelį norą, kad mane suprastų, kad klaustų, kas neaišku, o ne iš karto smerktų, vertintų net nepabandę įsigilinti. Tuo pačiu suprantu, kad vertinimų neišvengsiu, todėl bijojau, bet vis tiek dariau. Greičiausiai netikėjau, kad man pavyks, nes nustebau, kai sulaukiau daug teigiamų reakcijų, atsiliepimų ir skatinimų rašyti daugiau.
Tai labai įdomus ir autentiškas patirties pasidalinimas, kaip mažesnio miestelio socialinė darbuotoja, nutarusi steigti vaikų dienos centrą susiduria su vietinės Savivaldybės nepalaikymu ir netgi tos veiklos menkinimu. Tai pavyzdys, kaip deklaruojamas bendradarbiavimas su nevyriausybiniu sektoriumi visiškai neveikia. Tuo pačiu tai yra ir įkvepianti istorija, kiek daug pokyčio gali sukurti žmogus, kuris turi tikslą ir deda pastangas, kad jo pasiektų. Nors ir netrumpas, bet labai lengvai skaitomas pokalbis.
Kažkada labai seniai svajojau turėti savo Vaikų dienos centrą. Mintis sustiprėjo kaip baigiau mokslus. Svajonė buvo tokia, jog dienos centras būtų kitoks, su mažiau biurokratinių dalykų, mažiau taisyklių, kuriuos turi savivaldybių vaikų dienos centrai. Labai norėjau vaikams padėti, kad tas vaikų dienos centras būtų šiltesnis, jautresnis ir labiau namus primintų. Taip pat, kad dirbantys žmonės nežiūrėtų tik į darbo valandas ir ką tik turi padaryti pagal raidę. Vėliau pradėjau dirbti savivaldybės vaikų dienos centre. Man ten buvo sunku... nuolatos jaučiausi kontroliuojama. Netikėtai vedėja vis užsukdavo “pažiūrėti” ką veikiame. Turėjome tuo metu daug vaikų, apie 25 vaikus. Man sakydavo, jog kaip gerai, kad daug vaikų. Tačiau nuvažiavus pas direktorių skųsdavo, jog per daug vaikų. Prieš atsidarant vaikų dienos centrui kalbėjau su vedėja, kokia yra vaikų norma. Tačiau atsakymas buvo, jog jokios normos nėra. Vėliau pradėjo eiti kalbos, jog vaikų dienos centre nėra vaikų ar vos keli vaikai ateina. Tai tada pradėjome rinkti sutartis su tėvais ir sąrašus vaikų, kurie ateina kiekvieną dieną, jog turėtume įrodymus. Tuos sąrašus siųsdavome į paslaugų centrą. Tai buvo sunku, kaip darbuotojai, nes vieną dieną man sakydavo, kad mažai vaikų, kai parodydavau, kiek vaikų yra dienos centre sakydavo, kad per daug vaikų. Tai buvo labai neaišku, kaip elgtis. Tokios skirtingos žinutės buvo siunčiamos man ir kolektyvo nariams.
Bendraudama su socialiniais darbuotojais, lydinčiais sudėtingas šeimas, pastebėjau labai panašią tendenciją, kuria noriu pasidalinti. Pastebiu, kad kai šeimos patenka į kritines situacijas, kuomet reikia kažką gelbėti, vaiko gerovė būna pavojuje, socialiniai darbuotojai dirbantys su tomis šeimomis dažnai turi labai aiškiai išdirbtus algoritmus, kaip jiems reikia reaguoti. Jie veikia greitai nepaisant stokojančio bendradarbiavimo su kitomis įstaigomis ir patiriamos rizikos. Tuomet jei domiuosi, kas vyksta jų darbiniame gyvenime, atsakymas būna labai aiškus- buvo atvejis. Bet po to seka etapai, kuriuose šeimos gyvena be ypatingų kritinių situacijų. Kartais vaikščiodamos ant plono lyno, lyg tiksinti bomba, kuri socialinių darbuotojų nujautimu kažkada vėl sprogs. Kartais šeima iš ties daro teigiamus pokyčius, ir atsiranda viltis, kad situacija turi šansą gerėti. Aš dažnai keliu klausimą, kas vyksta toje „viskas gerai“ fazėje, kam yra išnaudojamas šis laikas. Ir jaučiu, kad tai dar reikia įsivardinti, algoritmų šioje fazėje nėra. Gal tai laikas, kuomet socialiniai darbuotojai ilsisi po patirto streso ir..
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija kartu su 6 profesinėmis sąjungomis, veikiančiomis socialinių paslaugų įstaigose ir atstovaujančiomis socialinių paslaugų srities darbuotojus, dar nuo 2015 metų vedė derybas dėl socialinių paslaugų šakos kolektyvinės sutarties parengimo ir pasirašymo. Profesinės sąjungos atstovavo darbuotojų interesus, ministerija buvo įgaliota atstovauti darbdavius. Po beveik trejų metų, t.y. š. m. gegužės 18 d. buvo pasirašyta Socialinių paslaugų šakos kolektyvinė sutartis, kuri taikoma 35 socialinių paslaugų įstaigose. Minėtose 35 socialinių paslaugų įstaigose dirba beveik 3,2 tūkst. darbuotojų, iš kurių, pagal profesin...
Emocinis atsparumas
tags: #refleksija #ypatumai #profesijos #socialinio #darbuotojo #lietuvoje