Psichoanalizė socialiniame darbe su klientu

Šiandieniniai reikalavimai kokybiškam profesinės veiklos vykdymui kelia vis naujus iššūkius. Socialinis darbuotojas jau profesinio pasirengimo metu turi įgyti pakankamai teorinių ir praktinio pritaikymo žinių, tinkamai suformuoti praktinės veiklos įgūdžius ir bendruosius gebėjimus bei įsiugdyti vertybines nuostatas, privalomas visiems socialiniams darbuotojams. Taigi socialinio darbuotojo profesinis pasirengimas yra itin svarbus.

Socialinius darbuotojus Lietuvoje rengia aukštosios universitetinės ir neuniversitetinės mokyklos (kolegijos), kuriose būsimieji socialiniai darbuotojai gauna reikalingų teorinių ir praktinių žinių, formuojami jų profesiniai įgūdžiai ir vertybės. Universitetai nepateikia visų profesinėje veikloje reikalingų teorinių žinių, o praktinių įgūdžių ir praktinio žinių pritaikymo ypatingai trūksta.

Dirbant su klientais, kompetencijos dažnai tiesiogiai priklauso nuo ašiems klientams suteiktos socialinės pagalbos sėkmingumo ir teikiamų paslaugų kokybės. Kiekvienas socialinis darbuotojas turi nuolat kelti savo kvalifikaciją, tobulinti profesinius įgūdžius ir plėsti žinias, kad galėtų efektyviai spręsti įvairias socialines problemas.

Kokių papildomų žinių, įgūdžių ir vertybių, susijusių su profesinės veiklos turiniu ir asmenybės vertybinėmis orientacijomis, socialiniam darbuotojui tenka sukaupti jau vykdant savo profesinę veiklą? Tai padėtų palengvinti visuomenės institucijomis bei išvengti socialinio darbo problemų ir nesklandumų ateityje.

Darbo tikslas - atskleisti socialinio darbuotojo profesinės veiklos ypatumus, išanalizuojant jo profesinio pasirengimo ir praktinių reikmių neatitikimus, išryškėjusius profesinės veiklos metu. Tikėtina, jog socialinio darbuotojo profesinis pasirengimas ne visada yra pakankamas, ypač kai specialistas jaučiasi nesaugus, jam trūksta žinių, įgūdžių, o vertybinės nuostatos yra nestabilios.

Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas

Apie socialinio darbo kompetencijas ir jos ypatumus rašė užsienio autoriai: Kieran O'Hagan (1997), Louise C. Johnson (2001), C. Whittington (2003). Darbus apie socialinio darbuotojo profesinį rengimą Lietuvoje publikavo R. Kulys ir R. Constable (1994), A. Dumčienė (1995). Tačiau ir jie nenagrinėjo socialinio darbuotojo profesinio pasirengimo santykio su praktine veikla.

Profesinė veikla - tai atitinkamomis žiniomis, mokėjimais, sugebėjimais ir įgūdžiais pagrįstos darbinės veiklos rūšies kombinacijos. Tai sudaro darbuotojams prielaidas tenkinti savisaugos ir saviraiškos poreikius, t.y. poreikių visumą.

V. Černas (1998) teigia, kad profesinė veikla - tai nuolatinės veiklos rūšis, kuriai reikia specialaus pasirengimo ir kuri yra pragyvenimo šaltinis. Pasak S. Tamošiūnas (Žmogus ir profesija, Vilnius, 1999), kiekviena veiklos rūšis negali egzistuoti be tam tikrų subordinacinių ar persikirtimo santykių su kitomis veiklos rūšimis. Todėl dabartiniam mūsų visuomenės vystymosi etapui labai svarbus yra veiklos rūšies integracinis savybių bruožas.

Atsižvelgdamas į tai ir siekdamas išsaugoti darbuotojui būtent humanistines ir demokratines vertybines orientacijas, S. Tamošiūnas pabrėžia, jog profesinė veikla sudaro darbuotojams prielaidas tenkinti savisaugos ir saviraiškos poreikius, t.y. poreikių visumą. J. L. C. Johnson (2003), remdamasi E. Bartlett, teigia, kad socialinio darbo praktika yra nukreipta į šias penkias veiklos sritis:

1. Žmonių gerovės užtikrinimą.
2. Žmonių problemų sprendimą.
3. Žmonių galimybių plėtojimą.
4. Žmonių išlaisvinimą.
5. Teisingumo skatinimą.

I. Žilienė (1995) taip pat pabrėžia, kad socialinio darbo profesionalas turi būti savo srityje kompetentingas, turėti akademinį pasiruošimą ir profesinę patirtį. Jos manymu, toks profesionalas ypatingai reikalingas ten, kur yra sunkumai, problemos, kurių žmogus savo jėgomis negali išspręsti. Visais atvejais yra svarbu, kad profesionalas suprastų žmogaus galimybes ir jo vidinius resursus ar teikdamas pagalbą vienu klausimu, negriautų tas žmogaus gyvenamąsias sritis, kurios normaliai funkcionuoja, t.y. turėtų teorinių žinių bazę, kurią reikia derinti praktiniame darbe. Nepamiršti visuomenės problemų - skurdo, nedarbo, narkotikų ir alkoholio.

Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti

Šios praktinės veiklos rūšies kombinacijos, grindžiamos socialinio darbuotojo profesine kompetencija, t.y. atitinkamomis žiniomis, vertybių sistema, profesine etika ir filosofija praktiniame naudojime bei profesiniais mokėjimais ir įgūdžiais praktikoje.

Socialinio darbo praktikos esmė ir turinys

Šiuolaikinės socialinės praktikos esmę ir turinį tinkamai atskleidžia socialinio darbo praktikos istorinio pagrindo supratimas. Pasak A. Bagdono (2001), socialinis darbas išsiskiria apibrėžimų gausa. Kiekviena jo kryptis, teorinė paradigma, perspektyva turi savo sampratą ir apibrėžimą. Tai, kas įvardijama kaip socialinio darbo teorija, yra teorijos dažniausiai pasiskolintos iš gretutinių mokslų (psichologijos ar sociologijos), nuoseklus aprašymas.

Atsižvelgiant į tokius socialinio darbuotojo profesinės veiklos kompleksškumo reikalavimus, LR socialinių paslaugų įstatyme (1996) socialinis darbas apibrėžiamas kaip profesinė veikla, padedanti patenkinti asmens gyvybinius poreikius, atkurti jo ir visuomenės santykius, kai pats asmuo to padaryti nepajėgia. Remiantis R. L. Barker (1995) Socialinio darbo žodynu, socialinis darbas - tai profesinė veikla, padedanti žmonėms, grupėms ir bendruomenėms stiprinti ir atstatyti jų socialinio funkcionavimo sugebėjimus ir kurti ašiam tikslui pasiekti tinkamas socialines sąlygas.

Socialinis darbas siekia problemų sprendimus žmonių santykiuose, įgalina ir išlaisvina, skatina žmones gerinti savo būvį. Svarbu pažvelgti į socialinio darbo teorijų raidą. Ikiteorinės socialinio darbo praktikos laikotarpiu (iki 1920 m.) socialinio darbo dėmesio centre buvo mokslinė filantropija, socialinės situacijos studija, tai yra sistemingas aplinkos, kurioje egzistavo poreikis, tyrimas ir po to tyrimo rezultatų susumavimas.

Šiuo laikotarpiu socialinis darbuotojas labiau rūpinosi vertybėmis ir prasme kaip individualia patirtim. Socialinis darbas pirmiausia buvo apibrėžiamas psichodinaminiu konceptualiniu modeliu, kuris rėmėsi froidizmo ir neofroidizmo teorijomis apie psichologinį žmogaus elgesį ir jo ypatumus. Psichoanalizė tapo gyvybiškai svarbi.

Taip pat skaitykite: Europos sveikatos draudimo kortelė

Vėliau išpopuliarėjo klinikinio socialinio darbo modelis bei ekologinis modelis. Klinikinio socialinio darbo modelis neretai prilyginamas darbui su atveju arba grupe. Ekologinis modelis - principinė kryptis, tiesiogiai įtakojanti socialinio darbo praktiką. Ekologinė paradigma yra pagrįsta dviem svarbiais bruožais: pagerinti socialinę pagalbą per įvairias aplinkos pagalbos formas ir patobulinti asmeninę žmogaus kompetenciją mokant gyvenimo įgūdžių.

Šios teorijos taikomos socialinio darbo praktikoje. Socialinio darbo profesija plėtojasi naujo mąstymo apie praktiką linkme, einama naujos praktikos konceptualizacijos link. Svarbu suprasti ašias problemas ir poreikius. Po 1975 metų toliau nagrinėjama socialinio darbo bendrosios praktikos konceptualizacija. Santykis profesinės ir pagalbos kokybės ir toliau laikoma neatsiejama veiksmo santalkos dalimi. Pastebima tendencija specializacijai.

Didėja domėjimasis tarptautine socialinio darbuotojo praktika, nes aši profesija pripažįsta ryšį tarp tautų ir abiašalio mokymo, kuris atsiranda per dialogą su kitomis ašalimis. Tarptautinis socialinis darbas taip pat suteikia žinių apie įvairias kultūras ir etines grupes, o tai praturtina ašios srities praktiką.

Taigi, žvelgiant į socialinio darbuotojo profesijos teorinę ir praktinę raidą, galima daryti išvadą, kad socialinis darbas yra kintanti ir tobulėjanti profesija, kurios teorinį paveldą sudaro žinios, požiūriai, modeliai, pagalbos metodai ir jų taikymo būdai, patirtis, įgyta iš kitų pagalbos situacijų, vertybių sistema, o visos socialinio darbuotojo profesinės veiklos ašerdimi, pasak L. C. Johnson (2003), išlieka socialinio darbo praktika.

Profesionalių socialinių darbuotojų skaičius Lietuvoje turėtų dominuoti jau nuo 2002 m. Šiame skyriuje bus aptariama socialinio darbuotojo profesinė veikla, t.y. socialinio darbuotojo kvalifikacija ir kompetencijos, požiūris, nes profesinėje veikloje kvalifikacija ir kompetencija yra susijusios su profesinių žinių, mokėjimų bei įgūdžių lygiu, kurį leidžia pasiekti ugdymas ir saviugda arba prigimtiniai žmogaus sugebėjimai (Profesinio ugdymo pagrindai, 2001, p. 7).

Socialinės pagalbos sistemoje ryškūs trys elementai: nustatyti, identifikuoti problemą, padėti jos išvengti ir teikti reikiamą pagalbą. Individualią pagalbą profesionalas teikia asmeniškai individui. Grupinė pagalba teikiama žmonėms, turintiems panašių problemų.

I. Žilienė (1995) išskiria dar ir visuomeninę socialinę pagalbą kaip profesionalų procesą, kuriame individai, jų grupės ar institucijos susijungia bendram darbui, siekdami identifikuoti ir išryškinti poreikius socialinės gerovės normalizavimui. Pagal Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo (1996) 14 straipsnį socialiniu darbuotoju laikomas asmuo, dirbantis socialinį darbą ir turintis reikiamą kvalifikaciją, t. y. baigęs aukštojo ar aukštesniojo mokslo įstaigos socialinio darbo specialybę.

Kalbant apie profesinę kvalifikaciją, turimi galvoje įgūdžiai, mokėjimai ir žinios, išreikštos sugebėjimais, mokymosi arba studijų pažymėjimų forma. Šiame apibrėžime akcentuojamos ne tik įgytos žinios ir gebėjimai, bet ir jų įvertinimo arba pripažinimo aspektas, dažniausiai išreiškiamas tam tikra formalia forma. Socialinis darbuotojas yra specialistas, kurio darbo paskirtis yra sustiprinti žmogaus prisitaikymo prie aplinkos sugebėjimus, atstatyti ryšius su bendruomene, padedant jam integruotis į visuomenę ir skatinant pilnavertiškesnį žmogaus socialinį funkcionavimą.

Taip pat pabrėžiama, kad bendriausias socialinio darbuotojo profesinės veiklos tikslas - sudaryti optimalias sąlygas žmogaus socialinei integracijai, atskleidžiant reikalingus jam vidinius ir išorinius išteklius ir visiškai, veiksmingai, koordinuotai juos panaudojant. Socialinis darbuotojas tokią profesinę kvalifikaciją Lietuvoje įgyja sėkmingai užbaigęs pagal Socialinio darbuotojo profesinio rengimo standartą (2000) parengtą socialinio darbo studijų programą.

Socialiniai darbuotojai, vykdydami minėtas funkcijas ir atlikdami uždavinius savo profesinės veiklos tikslui realizuoti, vadovaujasi profesinės etikos normomis ir principais, išreikštais Lietuvos socialinių darbuotojų etikos kodekse (1998) ir Socialinio darbo etikos normose ir principuose (1994). Kiek galėdamas išnaudoja savo profesines žinias bei gebėjimus socialinio darbo vertybėms įgyvendinti.

Pasak R. Tidikio (2003, p. 319), Lietuvos socialinių darbuotojų etikos kodekse (1998) pabrėžiama socialinio darbuotojo dorovinė atsakomybė klientui, bendravimo su jais taisyklės ir elgesio reikalavimai, nurodymai, ką, vykdydamas savo profesines priedermes, socialinis darbuotojas turi daryti ir ko nedaryti, kokiu pagrindu turi palaikyti santykius su bendradarbiais, kitais specialistais ir darbdaviais. Pabrėžiami ir tam tikri etiniai orientyrai: pagarba klientui, jo orumui, teisė jam laisvai apsispręsti, santykis su klientu grindimas nuoširdumu bei dėmesingumu.

Profesinio ugdymo institucijoje suformuotos vertybinės orientacijos bei įgytos žinios, mokėjimai ir įgūdžiai, kurių siekiama realizuojant socialinio darbo studijų programą, yra fiksuojama socialinio darbuotojo profesine kvalifikacija (Daukilas, 2001).

Kompetencija yra konkretus mokėjimas atlikti tam tikrą profesinės veiklos funkciją. Atitinkamos veiklos funkcijos, būdingos socialinio darbo profesijai, sistema (profesinės veiklos funkcijos puokštė) charakterizuoja profesinės veiklos turinį. Veiklos funkcijos nurodo, ką socialinis darbuotojas turėtų mokėti daryti, o kompetencijos turėjimas liudija, kad socialinis darbuotojas yra pajėgus atlikti tą ar kitą profesinės veiklos funkciją (Laužackas, Pukelis, 2000). R. L. Barker (1995) Socialinio darbo žodyne kompetencija vadina sugebėjimu atlikti darbą ar kitą įsipareigojimą. Autorius teigia, kad atliekant socialinį darbą ašios kompetencijos atsiranda ir gali būti pagrįstos tik pritaikius žinias, vertybes ir įgūdžius.

Pasak S. Daukilo (2001), profesinė kompetencija - tai asmens savita raiška jam sėkmingai sprendžiant profesines problemas. Apibendrintai vertinant profesionalo profesinės kompetencijos struktūrą, išskiriamos trys jos sudedamosios dalys: dalyko (techninė - technologinė), socialinė ir strateginė (planavimo). Bene svarbiausia profesinės kompetencijos dalis yra strateginė. Tačiau šiame darbe vis dėlto labiau remiamasi Kieran O'Hagan (1997) pasikolyta socialinio darbo kompetencijos schema, didžiausią dėmesį teikiant pagrindinis socialinio darbuotojo kompetencijos komponentams - žinioms, vertybėms ir įgūdžiams - esmei, turiniui ir reikšmei, t.y. nagrinėjant, kokias būtent žinias, įgūdžius, patirtį ir suformuotas vertybines nuostatas privalo turėti socialinis darbuotojas, kad galėtų pagelbėti klientui, patekusiam į keblią padėtį.

Žinios socialiniam darbuotojui yra tas svarbus pagrindas, kuris padeda kompetentingai atlikti savo pareigas. R. L. Barker (1995) Socialinio darbo žodyne kompetencija vadina sugebėjimu atlikti darbą ar kitą įsipareigojimą. Autorius teigia, kad atliekant socialinį darbą ašios kompetencijos atsiranda ir gali būti pagrįstos tik pritaikius žinias, vertybes ir įgūdžius.

Elgesio keitimo strategijos socialiniame darbe su klientu

Socialinis darbas, kaip profesija, nuolat ieško efektyvių būdų padėti individams, šeimoms ir bendruomenėms įveikti iššūkius ir pasiekti gerovę. Elgesio keitimo strategijos yra svarbi socialinio darbuotojo įrankių dėžės dalis, padedanti klientams koreguoti nepageidaujamą elgesį ir ugdyti naujus, adaptacinius įgūdžius. Šiame straipsnyje išnagrinėsime elgesio keitimo strategijas socialiniame darbe, remiantis biheivioristine teorija.

Biheivioristinė teorija socialiniame darbe

Biheiviorizmas, susiformavęs XIX-XX a. sandūroje, atsirado kaip atsakas į tuo metu vyravusią psichoanalizę. Biheivioristinės teorijos šalininkai atmetė sąmonę kaip mokslo pažinimo objektą, o pagrindiniu tyrimo objektu pasirinko žmogaus elgesį - tai, ką galima tiesiogiai stebėti. Pagrindinė teorijos prielaida yra ta, kad žmogaus elgesį veikia aplinkos įvykiai. Elgesys yra pažinimo ir poveikio objektas, kurį galima determinuoti tinkama stimulų sistema, o ne ankstesniais raidos įvykiais, konfliktais ar emocine patirtimi.

Esminis biheiviorizmo indėlis į socialinį darbą yra empirinių mokslinių tyrimų taikymas praktikoje. Socialiniai darbuotojai, besivadovaujantys šia teorija, siekia išsiaiškinti ir analizuoti, ką galima pakeisti kliento artimiausioje aplinkoje, kad pasikeistų jo problemiškas elgesys. Dėmesys sutelkiamas į dabarties įvykius, turinčius įtakos elgesiui, ir tikslius poveikio būdus. Socialiniam darbuotojui svarbu, kaip, kada ir ką daryti, o ne kliento elgesio priežastys, bet pasekmės. Ši teorija suteikia socialiniam darbui tikslumo, objektyvios analizės ir vertinimo, o pokyčiai aplinkoje tampa labiau nuspėjamais.

Pagrindiniai biheivioristinės teorijos bruožai

• Elgesio akcentavimas: Pagrindinis dėmesys skiriamas stebimam ir išmatuojamam elgesiui, o ne vidiniams psichikos procesams.
• Aplinkos įtaka: Pabrėžiama, kad elgesį formuoja ir palaiko aplinkos veiksniai, tokie kaip paskatinimai ir bausmės.
• Mokymosi principai: Elgesio keitimas grindžiamas mokymosi principais, tokiais kaip klasikinio ir operantinio sąlygojimo principai.
• Empirinis pagrindas: Strategijos ir intervencijos yra pagrįstos empiriniais tyrimais ir duomenimis.
• Tikslumas ir objektyvumas: Siekiama tiksliai apibrėžti elgesį ir objektyviai įvertinti intervencijų veiksmingumą.

Operantinis determinizmas socialiniame darbe

Operantinis determinizmas yra svarbi biheivioristinės teorijos dalis, plačiai taikoma socialiniame darbe. Ši teorija teigia, kad elgesį galima modeliuoti manipuliuojant skatuliais (paskatinimais) ir bausmėmis.

Skatuliai

• Teigiamas pastiprinimas: Pateikiamas malonus stimulas po norimo elgesio, kad padidėtų tikimybė, jog tas elgesys pasikartos ateityje. Pavyzdžiui, pagirti vaiką už gerą pažymį.
• Neigiamas pastiprinimas: Pašalinamas nemalonus stimulas po norimo elgesio, kad padidėtų tikimybė, jog tas elgesys pasikartos ateityje. Pavyzdžiui, leisti paaugliui išvengti namų ruošos, jei jis gerai mokosi.

Bausmės

• Teigiama bausmė: Pateikiamas nemalonus stimulas po nepageidaujamo elgesio, kad sumažėtų tikimybė, jog tas elgesys pasikartos ateityje. Pavyzdžiui, skirti vaikui papildomą namų darbą už blogą elgesį.
• Neigiama bausmė: Pašalinamas malonus stimulas po nepageidaujamo elgesio, kad sumažėtų tikimybė, jog tas elgesys pasikartos ateityje.

Elgesio keitimo žingsniai

1. Kliento įvertinimas: Svarbus elgesio rodiklis. Socialinis darbuotojas turi nustatyti stimulo ir reakcijos ryšį, lemiantį kliento elgesį. Tai vadinama elgesio analize. Būtina išsiaiškinti sąlygas, kurioms esant pasireiškia netinkamas elgesys. Tam gali būti taikomas kliento elgesio stebėjimas, pokalbis su klientu bei jo aplinkos žmonėmis. Socialinis darbuotojas turi nustatyti, kokiomis aplinkybėmis, kada, kaip dažnai kartojasi toks elgesys, kokios būna jo pasekmės. Šiame etape svarbu užmegzti bendradarbiaujančius santykius su klientu.
2. Elgesio apibrėžimas: Įvertinus situaciją, aiškiai apibrėžiamas nepageidaujamas elgesys. Tada labai aiškiai turi būti įvardytas pageidaujamas elgesys, kurio siekimas yra apibrėžiamas kaip tikslas. Šiuo atveju netinka abstrakčiai įvardyti elgesio.
3. Plano sudarymas: Išskiriami uždaviniai, kas bus daroma, keičiant elgesį. Svarbu, kad elgesio keitimo žingsniai atitiktų kliento galimybes, nebūtų užsibrėžti nerealūs tikslai. Visa tai, kas buvo apibrėžta ir numatyta, surašoma sutartyje. Labai svarbu įvardyti, koks bus atlygis už pasiektus rezultatus ir numatyti pasekmes (kai kuriais atvejais bausmes), jei nebus laikomasi susitarimo.
4. Vertinimas ir analizė: Turi būti stebimi, analizuojami ir vertinami pasikeitimai, jų veiksmingumas ar neveiksmingumas, atlygio turinio ir tvarkos tinkamumas. Pasiekti rezultatai arba pokyčiai turi būti įtvirtinami. Svarbu, kad klientas pritaikytų įgytus įgūdžius realiame gyvenime.

tags: #psichoanalize #socialinio #darbuotojo #su #klientu