Psichikos sveikata yra neatsiejama bendros žmogaus gerovės dalis, todėl jos apsauga ir užtikrinimas yra vienas svarbiausių valstybės uždavinių. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kiti teisės aktai reglamentuoja psichikos sveikatos sritį, kokios piliečių teisės yra užtikrinamos ir kokie iššūkiai kyla praktikoje.
Konstitucija ir kiti teisės aktai reglamentuoja psichikos sveikatos sritį, užtikrindami piliečių teises ir nustatydami valstybės įsipareigojimus. Aptarsime pagrindines žmogaus teises, įtvirtintas Konstitucijoje, ir jų ryšį su psichikos sveikata.
Pagrindinės Teisės ir Jų Ryšys su Psichikos Sveikata
Teisė į Gyvybę
Konstitucijos 19 straipsnis įtvirtina teisę į gyvybę, kuri yra viena svarbiausių asmens prigimtinių teisių. Šis straipsnis nurodo, kad žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas, taigi, valstybė privalo užtikrinti įvairialypę teisinių priemonių sistemą, skirtą šiai teisei apsaugoti.
Nors įstatymai negarantuoja pačios žmogaus gyvybės, jie nustato teisinį pagrindą, kuriuo remiantis valstybė privalo imtis veiksmų, kad apsaugotų žmogaus gyvybę nuo neteisėto kėsinimosi.
Teisėje nevienareikšmiškai vertinama žmogaus gyvybės pradžia, o žmogaus civilinis teisnumas atsiranda gimimo momentu, kuris siejasi su pirmu savarankišku naujagimio įkvėpimu, kaip nurodoma Civilinio kodekso 2.3. straipsnyje. Europos žmogaus teisių konvencijos jurisprudencija gina žmogaus gyvybę nuo gimimo momento, o abortai priskiriami moters apsisprendimo teisei, tačiau valstybė gali reguliuoti šią problemą. Žmogaus mirties klausimus reglamentuoja Civilinis kodeksas ir Žmogaus mirties registravimo ir kritinių būklių įstatymas.
Taip pat skaitykite: Išlikite psichiškai sveiki
Su teise į gyvybę susijusios žmogaus ir organų transplantacijos problemos, kurias reglamentuoja Žmogaus audinių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymas. Pagal šį įstatymą transplantacija - tai audinių ir (ar) organų paėmimas ir persodinimas į kito žmogaus kūną gydymo tikslais.
Konstitucijos 19 straipsnio nuostatos susijusios ir su mirties bausmės klausimu, kuris kėlė daug diskusijų visuomenėje.
Teisė į Asmens Laisvės Neliečiamumą
Konstitucijos 20 straipsnyje suformuluotas žmogaus laisvės neliečiamumo principas. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žmogaus laisvė neliečiama. Antroje dalyje suformuluota, kad niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas; niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas.
Respublikos Prezidentas, Seimo nariai, Ministras pirmininkas ir ministrai, teisėjai dėl jų statuso ypatumų naudojasi papildomomis laisvės neliečiamumo garantijomis, jų laisvė gali būti apribojama atskira tvarka.
Civilinio kodekso 2.26 straipsnyje „Neleistinumas apriboti fizinio asmens laisvę“ nurodoma, kad fizinio asmens laisvė neliečiama. Veiksniam asmeniui taikyti bet kokią priežiūrą ar apribojimus galima tik paties asmens sutikimu, taip pat kitais įstatymu nustatytais atvejais. Jeigu asmuo serga sunkia psichikos liga ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui, jis gali būti priverstinai hospitalizuotas, bet ne ilgiau kaip dvi paras. Priverstinė hospitalizacija gali būti pratęsta tik įstatymo nustatyta tvarka teismo leidimu. Jeigu asmuo yra neveiksnus, sutikimą priverstinei jo hospitalizacijai, tačiau ne ilgiau kaip dviem paroms, gali duoti asmens globėjas.
Taip pat skaitykite: Reikalavimai vairuotojų psichologiniam patikrinimui
1995 m. buvo priimtas Psichikos sveikatos įstatymas, kuriame detaliai reglamentuotos sąlygos, kurioms esant asmuo gali būti priverstinai hospitalizuotas, t. y., kai jis serga sunkia psichikos liga ir yra reali grėsmė, jog jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą savo sveikatai, gyvybei ir (arba) aplinkinių sveikatai, gyvybei (27 straipsnis).
Konstitucijos 20 straipsnio 3 dalyje konkrečiai nusakyta tvarka, kuria gali būti laikomas asmuo, nusikaltimo vietoje sulaikytas. Nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo per 48 valandas turi būti pristatytas į teismą, kur sulaikytajam dalyvaujant sprendžiama dėl sulaikymo pagrįstumo.
Teisė į Asmens Neliečiamumą ir Oronumą
Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtinta teisė į žmogaus asmens, jo orumo neliečiamumą. Šio straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad žmogaus orumą gina įstatymas. Žmogaus orumo neliečiamumas suprantamas kaip draudimas žmogų kankinti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Aiškindamiesi asmens orumo turinį, turėtume nagrinėti Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimą, kuriame analizuojamas mirties bausmės atitikimas Konstitucijai. Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, „kad orumo samprata pirmiausia siejama su tuo, kaip pats žmogus vertina save, koks jo požiūris į save, o kartu - kaip reiškiasi jo santykiai su aplinkiniais. Orumas yra ne tik savikontrolės forma (kad nenukentėtų orumas), bet ir vienas iš būdų, kuriais žmogus įsisąmonina savo pareigą bei atsakomybę visuomenei. Orumas taip pat reguliuoja asmens ir visuomenės santykius, nes aplinkiniai turi pripažinti jo asmenį, jo teises. Taigi žmogaus orumas yra ne tik tai, kaip subjektas save vertina, bet ir visuma objektyvių savybių, kurios apibūdina šio asmens vertę visuomenėje. Tai gali būti žmogaus išsimokslinimas, jo gyvenimo būdas, dorovinės savybės, sugebėjimas bendrauti ir padėti kitiems ir pan.
Šiuolaikinės medicinos technologijų naujovės veržiasi į žmogaus sveikatos sritį, sukeldamos ne tik teisinių, bet ir svarbių etikos problemų. Civilinio kodekso 2.25 straipsnyje „Teisė į kūno neliečiamumą ir vientisumą“ nurodoma, kad fizinis asmuo neliečiamas. Be paties asmens (o asmeniui esant neveiksniam - be jo atstovo pagal įstatymą) valios ir laisvo sutikimo su juo negali būti atliekami jokie moksliniai, medicinos bandymai ar tyrimai. Toks sutikimas turi būti išreikštas raštu. Atlikti intervenciją į žmogaus kūną, pašalinti jo kūno dalis ar organus galima tik asmens sutikimu.
Taip pat skaitykite: Prieinamumas psichikos sveikatos paslaugoms
Visų pirma, pažymėtina, kad Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalis, kaip ir tarptautiniai dokumentai, draudimą kankinti, žaloti, žeminti žmogaus orumą, žiaurų elgesį ar baudimą pirmiausia sieja su valstybės ir atitinkamų jos institucijų veikla.
Teisė į Privataus Gyvenimo Neliečiamumą
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnis įtvirtina žmogaus teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą: „Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą.“ Privatus gyvenimas yra suprantamas kaip kiekvieno asmens sritis, į kurią niekas negali be asmens sutikimo įsikišti.
Privataus gyvenimo neliečiamumas, kaip konstitucinės teisės principas, suformuotas palyginti neseniai, tai XX a. antrosios pusės principas, nors jo ištakų reikėtų ieškoti ir ankstesnių amžių teisės doktrinose. 1890 m. D. Warrenas ir L. D. Brandeisas paskelbė straipsnį „Teisė į privatumą“ (The Right to Privacy), kuriame apibrėžė šią teisę kaip teisę būti paliktam vienam (right to be alone). Svarbi šeimos gyvenimo dalis yra laisvas santuokos sudarymas. Konstitucijos 38 straipsnyje konstatuojama, kad santuoka yra sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Civilinio kodekso 3.7 straipsnyje „Santuokos samprata“ numatyta, kad santuoka yra įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius.
Saviraiškos Laisvė ir Teisė į Informaciją
Saviraiškos laisvė ir teisė į informaciją yra būtinos žmogaus visapusiškam vystymuisi ir psichikos sveikatai. Šios teisės leidžia asmeniui laisvai reikšti savo mintis, gauti ir skleisti informaciją, kas yra ypač svarbu psichikos sveikatos problemų turintiems žmonėms.
Psichoaktyvios medžiagos: pasirinkimai, kurie gali pakeisti tavo gyvenimą
Psichikos Sveikatos Priežiūra Lietuvoje
Psichikos sveikata yra ne mažiau svarbi nei fizinė, neretai įvairius fizinius negalavimus gali sukelti ir psichologinės problemos. Psichiatro konsultacijų laukas - platus: psichikos sutrikimai gali atsirasti dėl kitų ligų (pvz., meningito, Alzheimer'io ligos ir pan.), taip pat vartojant įvairias psichoaktyvias medžiagas, psichiatras konsultuoja ir dėl kitų psichikos sutrikimų, pavyzdžiui, nuotaikų svyravimo, nerimo sutrikimo, anoreksijos ir t. t.
Psichikos sveikatos centrai - puiki vieta atvykti pirminei konsultacijai ir atlikti reikiamus tyrimus, taip pat tęsti reikiamą gydymą ar terapiją. Psichikos sveikata apima ir profilaktiką, ir ligų gydymą. Kitais atvejais, kai diagnozuojamos įvairios psichikos ligos ar reikalinga ilgalaikė pagalba, gydymas gali būti tęstinis, specialistas gali nuolat teikti pagalbą, koreguoti reikiamas medikamentų dozes pagal jūsų būklę, be medikamentinio gydymo taip pat svarbi yra ir individuali psichoterapija, kuri gali padėti pagerinti gyvenimo kokybę.
Vilniaus psichikos sveikatos centras pastebi, kad jei susimąstote, jog jums galbūt reikėtų psichologo ar psichiatro pagalbos - tikriausiai tai pakankama indikacija, kad reikia užsiregistruoti vizitui. Tik specialistas gali įvertinti jūsų būklę, diagnozuoti ligą ir pasiūlyti galimus problemos sprendimo būdus, tinkamiausią gydymo ar terapijos planą.
Įstatymų Chronologija
Įstatymų chronologija rodo, kaip teisės aktai buvo keičiami ir tobulinami per laiką, siekiant užtikrinti geresnę psichikos sveikatos priežiūrą ir apsaugą.
Įstatymų chronologija:
- 2024-06-25: Pakeista XIV-2797
- 2024-06-25: Pakeista XIV-2795
- 2024-05-09: Pakeista XIV-2614
- 2022-11-03: Pakeista XIV-1489
- 2021-12-16: Pakeista XIV-791
- 2021-06-17: Pakeista XIV-401
- 2021-04-20: Pakeista XIV-257
- 2020-05-21: Pakeista XIII-2951
- 2019-12-20: Pakeista XIII-2761
- 2019-12-17: Pakeista XIII-2703
- 2019-12-03: Pakeista XIII-2591
- 2019-07-18: Pakeista XIII-2377
- 2019-01-11: Pakeista XIII-1909
- 2018-12-11: Pakeista XIII-1745
- 2018-04-12: Pakeista XIII-1080
- 2015-12-15: Pakeista XII-2188
- 2015-11-17: Pakeista XII-2037
- 2014-06-26: Pakeista XII-982
- 2013-10-08: Pakeista XII-546
- 2009-11-19: Pakeista XI-499
- 2004-07-13: Pakeista IX-2361
- 1998-05-21: Pakeista VIII-755
- 1996-10-23: Įsigalioja (po sąlygų įvykdymo)
Pacientų Teisės
Pacientų teisės yra esminės užtikrinant tinkamą ir pagarbų elgesį su asmenimis, turinčiais psichikos sveikatos problemų. Šios teisės apima:
- Teisę į savo garbės ir orumo nežeminančias sąlygas ir pagarbų sveikatos priežiūros specialistų elgesį.
- Teisę pasirinkti sveikatos priežiūros specialistą.
- Teisę į kito tos pačios profesinės kvalifikacijos specialisto nuomonę.
- Teisę gauti informaciją apie sveikatos priežiūros įstaigose teikiamas paslaugas, jų kainas ir galimybes jomis pasinaudoti.
- Teisę gauti informaciją apie savo sveikatos būklę, ligos diagnozę, gydymo būdus ir galimą riziką.
- Teisę atsisakyti siūlomo gydymo.
- Teisę į medicinos dokumentus ir informaciją apie juose esančius įrašus.
- Teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą ir konfidencialumą.
- Teisę į žalos atlyginimą, atsiradusios dėl paciento sveikatai padarytos žalos.
Svarbu paminėti, kad pacientas privalo vykdyti sveikatos priežiūros specialistų paskyrimus ir rekomendacijas arba šio įstatymo nustatyta tvarka atsisakyti paskirtų sveikatos priežiūros paslaugų.
Apribojimai Įvaikintojams ir Globėjams
Įstatymai numato tam tikrus apribojimus asmenims, sergantiems psichikos ligomis, tapti įvaikintojais ar globėjais (rūpintojais). Šie apribojimai taikomi siekiant užtikrinti vaikų gerovę ir saugumą.
Neleidžiama esant:
- F32.0-F32.1, F32.8, F32.9 - kol tęsiasi šis sutrikimas.
- F32.2 - išskyrus atvejus, kai remisija nuo gydymo pabaigos ilgesnė kaip 3 metai.
- F32.3 - išskyrus atvejus, kai remisija nuo gydymo pabaigos ilgesnė kaip 5 metai.
- F33.3.
- F33.0-F33.2, F33.4-F33.9 - išskyrus atvejus, kai remisija nuo gydymo pabaigos ilgesnė kaip 3 metai.
- F43.0, F43.2-F43.9 - kol tęsiasi šis sutrikimas, išskyrus atvejus, kai gydytojų psichiatrų konsultacinė komisija, įvertinusi simptomų išreikštumą ir socialinę adaptaciją, pateikia išvadą, kad asmeniui diagnozuoti psichikos sveikatos sutrikimai neturi įtakos asmens galimybei tapti įvaikintoju ar globėju (rūpintoju).