Psichikos Gynybos Mechanizmai: Rūšys ir Jų Veikimas

Kasdienybėje esame linkę kurti intelekto ir emocijų priešpriešą. Sąvoka „intelektas“ asocijuojasi su protu, žiniomis, analitiniais gebėjimais, o emocijos su meile, džiaugsmu, laime, liūdesiu, pykčiu. Medicinos centro „Neuromeda“ medicinos psichologė, psichoterapeutė kandidatė Kamilė Petrulėnaitė pastebi, kad psichologijos tyrimų lauke emocinis intelektas ilgą laiką buvo vertinamas kontroversiškai, kai kurie mokslininkai tikėjo, kad toks „protinis“ dalykas kaip intelektas ir „širdies“ dalykas emocijos yra nesuderinami.

Psichologijoje emocinis intelektas (EI) suprantamas kaip tam tikras žmogaus įgūdžių rinkinys, padedantis kuo geriau pažinti savo emocinį pasaulį, suprasti kitus bei kurti, kiek įmanoma, sveikesnį ryšį su aplinka. Tokiems žmonėms lengviau suprasti kitų jausmus, įsijausti į jų situaciją, parodyti nuoširdžią atjautą. Žmonėms su žemesniu emociniu intelektu kyla iššūkis įvardinti tikruosius savo jausmus ir juos išreikšti.

Psichologė pastebi, kad itin žemą emocinį intelektą turintys žmonės paradoksaliai gali turėti nuostabių socialinių, net diplomatinių įgūdžių, tačiau jų tikslas yra ne nuoširdus ir teisingumu paremtas ryšio kūrimas, bet išskirtinai tam tikros asmeninės naudos - galios, pripažinimo, pinigų ir t.t. Žmonės, turintys aukštesnį emocinį intelektą, geba sveikiau išgyventi stresines ir konfliktines situacijas, tačiau tai ne visada reiškia, kad jie siekia pabėgti nuo savo nemalonių jausmų arba juos bet kokia kaina numalšinti. Tokie žmonės lengviau apčiuopia savo klaidingus įsitikinimus apie gyvenimą ir patį save. O juk tokie įsitikinimai, pasak psichologės, nemalonių emocijų sukelia žymiai dažniau nei realūs gyvenimo įvykiai.

Kadangi žmonės su aukštesniu EI rečiau vengia savo neigiamų emocijų, jiems ne taip baisu eiti į konfliktus, išsakyti savijautą, brėžti ribas, pykti ir t.t. Šie žmonės pasižymi empatija, gali suprasti savo elgesio įtaką kitų žmonių savijautai, todėl gali pripažinti savo kaltę, nuoširdžiai atsiprašyti, ieškoti kompromisų. K Petrulėnaitė pabrėžia, kad visos minėtos savybės nebūtinai visada pasireikš aukštą EI turinčiam žmogui. Taip pat ir žmogus, turintis žemesnį EI, tikrai gali parodyti empatijos, brandumo, atjautos konfliktų sprendimuose bei neblogai tvarkytis stresinėse situacijose.

„Neuromedos“ psichologė pastebi, kad visuomenėje dar gajus požiūris, jog svarbius gyvenimo, karjeros sprendimus reikia priimti kuo racionaliau, nepaisyti jausmų. Vis dėlto tiesa ta, kad kuo labiau ignoruosime savo emocinį pasaulį, tuo labiau didės rizika elgtis ir rinktis emocingai ir impulsyviai. „Aukštesnį EI turintis žmogus, žinoma, stengiasi priimti kuo geresnį sprendimą, tačiau taip pat sėkmingiau priima ir savo netobulumą bei geba sveikiau vertinti savo klaidas, tiki, jog padarytos klaidos viso labo reiškia tik žinių stoką, bet neapibrėžia ir nesumažina jo asmenybės vertės“, - akcentuoja K. Emocinis intelektas itin padeda kurti ir palaikyti tarpusavio santykius, greičiausiai šis įgūdžių rinkinys, evoliuciškai aiškinant, susiformavo mūsų vienam svarbiausių poreikių - susietumui - patenkinti.

Taip pat skaitykite: Išlikite psichiškai sveiki

Turintis aukštesnį EI asmuo geba ne tik atvirai ir aiškiai išsakyti savo mintis ir jausmus, bet ir aktyviai išklausyti šeimos nario ar draugo patirtį. Pasak psichologės, aukštesnį EI turintys žmonės proaktyvesni ir darbe, kadangi nenuvertina savo poreikių bei idėjų, stengiasi susikurti kuo patogesnę darbo vietą. „Aukštesnį EI turintys žmonės yra lankstesni pokyčiams darbovietėje, tačiau tik tada, jei jų poreikiai ir vertybės nėra pažeidžiami. Žmonės, puoselėjantys EI įgūdžius, pasižymi didesne motyvacija ir ryžtu siekti karjeros tikslų. Nors emocinis intelektas susijęs su žmogaus asmenybės bruožais, psichologė K. Petrulėnaitė aiškina, kaip kiekvienas žmogus gali jį ugdyti.

Pirmiausia ji siūlo pradėti nuo savęs ir savo jausmų. Kai patiriame kokį nors intensyvesnį įvykį, pasistenkime kuo tiksliau įvardinti savo jausmą. „Šis procesas - savirefleksija - paprastai žmonėms yra gana sudėtingas ir reikalauja itin daug jėgų ir ryžto, nes kiekvieno žmogaus psichikoje veikia tam tikri gynybos mechanizmai, kurie saugo savivertę ir gali trukdyti aiškiai suvokti ir įvertinti realią situaciją arba net priversti žmogų vengti savianalizės“, - sako psichologė.

Psichologinės gynybos mechanizmai gali būti apibūdinami kaip tam tikra reakcija į vidinę grėsmę. Tokia gynyba gali tiek pagerinti, tiek ir pabloginti žmogaus elgesį. Taip pat gynyba gali būti išreiškiama mintimis ar veiksmais: fobijomis, ritualais, įkyriomis mintimis, depresija ar agresija, kurie paprastai yra įvardijami kaip simptomai. Paprastai žmogus gynybos mechanizmus naudoja tuomet, kai nori apsaugoti savo idėją ar savigarbą. Pavyzdžiui, S. Freudas buvo pirmasis, kuris apibūdino šiuos mechanizmus ir juos siejo su vidine ir su išorine kova, kurios tikslas buvo, jog išnyktų emocijų sukeltos kančios. Gynybos mechanizmai itin pasitarnauja ir emociškai sukrečiančiose situacijose, sumažindami jų sukeltas pasekmes ir leisdami žmogui pasijausti geriau. Jie skirti išvengti kokio nors intensyvaus gąsdinančio jausmo arba jį suvaldyti. Negana to, gynybos mechanizmai gali sumažinti arba išvis pašalinti nerimą, kilusį, suvokus konfliktą, apsaugoti nuo negatyvių, traumuojančių išgyvenimų, kaltės jausmo ar vidinių konfliktų.

Gynybos mechanizmai gali susiformuoti dėl įgimto temperamento, ankstyvoje vaikystėje išgyventų stresinių situacijų, tėvų ar kitų svarbių žmonių modeliuojamo ar net tikslingai mokomo gynybų pavyzdžio ar net dėl pasekmių už konkrečios gynybos naudojimą patyrimo. Priežasčių yra tikrai ne viena, kaip ir gynybos veikimo principų.

Pagrindinės psichologinės gynybos priemonės:

• Represija (užmiršti, neprisiminti apie tai). Bene viena pagrindinių psichologinių antrinių gynybos priemonių, kuri veikia kaip motyvuotas aktyvus užsimiršimas. Kai žmogaus gyvenime įvyksta trauminis įvykis ar patirtis, tą akimirką sąmonė nusprendžia, jog būtent ši patirtis jam trukdo ir neturėtume atsiminti visko, kas susiję su tokiu trauminiu įvykiu. Todėl visa tai yra nustumiama į pasąmonės gelmes, užmirštama.
• Išstūmimas (neatsiminti to). Iš sąmonės yra išstumiamos nerimą keliančios mintys, jausmai - neprisimenama to, kas kėlė grėsmę.
• Neigimas (nepastebėti). Tai tarsi atsisakymas priimti tikrovę ir pripažinti sau to, kas yra akivaizdu.
• Projekcija (apkaltinti). Tai - tikrovės iškreipimas, kai sau nepriimtinus impulsus, troškimus ar jausmus matome kituose žmonėse. Tai procesas, dėl kurio vidiniai reiškiniai yra suvokiami kaip kylantys iš išorės. Tokiais momentais matome, jog draugė visuomet „pavydi“, vyras „piktas“, darbe visi „kelia įtampą“ ir panašiai, nors iš tikrųjų tokie esame mes.

• Introjekcija (nežinoti). Šis mechanizmas yra visiška projekcijos priešingybė. Introjekcija pasireiškia tuo, jog išoriniai dalykai yra priimami kaip vidiniai. Gerybinė introjekcija dar ankstyvoje vaikystėje žmonėms užtikrina pradinį susitapatinimą su tėvais, kuomet mes, būdami maži vaikai, tarsi sugeriame visą tėvų elgesį, jausmus ir t.t.. Taip yra sugeriamas meilės ir prisirišimo objektas, todėl jo reprezentacija mūsų viduje tampa mūsų asmenybės dalimi.
• Regresija. Tai gali būti apibūdinama kaip grįžimas prie ankstesnės vaikiškos stadijos. Tuomet tarsi tampame labai jauni, maži, nebrandūs. Daugelis žmonių šį gynybos mechanizmą naudoja pateisindami save, jog emocijas reikia išreikšti čia ir dabar. Taip yra tarsi paaiškinamas elgesys, kad negerai yra viską laikyti savyje.
• Pakeitimas (užpulti kitą). Pakeitimas arba dar nukreipimas yra tuomet, kai pradedami kaltinti aplinkiniai dėl susidariusios problemos.
• Izoliacija (nejausti). Afekto izoliacija - tai jausmo atskyrimas nuo veiksmų ir minčių. Pavyzdžiui, vyrai, kurie savo jausmus laiko kaip grėsmę sau, nes tai, jų nuomone, reiškia silpnumą, pažeidžiamumą.
• Intelektualizacija (suteikti naują prasmę). Kai žmonės ima kalbėti aukštomis frazėmis, abstrakčiai, lyg norėdami sumažinti įtampą bei geriau kontroliuoti situaciją, jausmus.

Taip pat skaitykite: Reikalavimai vairuotojų psichologiniam patikrinimui

• Atvirkštinis reagavimas (paversti tai priešingu). Kuomet nesąmoningai yra siekiama, jog nepriimtini impulsai būtų pakeisti į priešingą išraišką. Pavyzdžiui, tėvai, susilaukę vaikelio su negalia, gali jausti ne tik begalinę meilę, bet ir pyktį.
• Identifikacija (būk kaip jis, nes kitaip jo neturėsi). Galima sakyti, jog nuo šio gynybos mechanizmo prasideda ir Stokholmo sindromas. Žmonės bando sumažinti jaučiamą nerimą tapatindamiesi su patyčiomis - yra tarsi pagrindžiami kito asmens veiksmai tam, kad būtų galima išvengti kančių, galvojant apie jų padaromą žalą.
• Fantazija (svajoti). Žmonės mano, kad tai, kas vyksta su jais, priklauso tik nuo jų pačių ir šaltinis yra tik jie patys. Nemanoma, jog kiti taip pat gali daryti įtaką jų gyvenimui.
• Perdarymas. Kai yra atliekami tam tikri ritualai tam, kad būtų galima sumažinti įtampą.
• Slopinimas. Šis gynybos mechanizmas yra tuomet, kai yra sąmoningai vengiama galvoti apie nerimą keliančius dalykus, stresines situacijas.

Psichoterapeutai, o ypač psichoanalitikai dažnai vartoja terminą „gynybos mechanizmai“, trumpiau „gynybos“. Šis terminas prigijo nuo psichoanalizės pradininko Z.Froido (Z.Freud) laikų. Apibūdinant paprasčiau, gynybos mechanizmais siekiama apsaugoti „Aš“ nuo bet kokios grėsmės - tiek vidinės, tiek išorinės, tiek realios, tiek įsivaizduojamos. Gynybos apsaugo asmenybę nuo nerimo ir liūdesio, ir bet koks žmogaus elgesys, kai jis pajaučia nerimą ar liūdesį, iš esmės yra gynybinis.

Kadangi gynybos mechanizmų atsiradimą ir išlikimą lemia nesąmoningi potraukiai, gynybos yra linkusios pačios greitai tapti nesąmoningos (t.y. žmogus pats apie jas nežino) ir įkyriai besikartojančios. Tai reiškia, kad ir suaugę galim „gintis“ nuo to, kas vaikystėje mums atrodė pavojinga iir vengtina, nesuvokdami, kad situacija pasikeitė. Kiekvienas žmogus, nesvarbu ar jo psichologinė pusiausvyra sutrikus, ar ne, naudoja vienokiu ar kitokiu gynybos mechanizmus. Sveiko suaugusio žmogaus gynybomis vadiname adaptyvų, visuminį, dėsningą pasaulio suvokimą. Dėl to išskiriama dar viena gynybos mechanizmų funkcija - sveikas kūrybingas prisitaikymas gyvenime. Adaptyvūs gynybos mechanizmai dar vadinami „tvarkymosi“, arba „įveikimo“, mechanizmais.

Jei dalis pacientų kenčia nuo pernelyg stiprių ie neadaptyvių gynybų ir psichoterapijos metu siekiama sumažinti jų intensyvumą, tai didelė dalis pacientų (visų pirma psichoze sergantys pacienatai ir tie, kurių būklę galima apbūdinti kaip „netoli psichozinės dekompensacijos“) turi nepakankamą gynybų arsenalą, ir psichoterapija turi padėti jį sustiprinti ir patobulinti. Gynybų paskirtis yra padėti išlaikyti savigarbą. Gynybai gali bbūti panaudojamas ne tik veiksmas, bet ir idėja (pvz., prisidengimas tam tikra pasauležiūra) arba jausmas, kuris sukelia nemažiau skausmo, bet mažiau subjektyvaus nemalonumo. Reiškia bet kuris pasikartojantis elgesio, mąstmo ar pasaulio jautimo būdas gali būti vertinamas kaip gynyba.

Dėl to įvairūs autoriai aprašo kiek skirtingus gynybos mechanizmus. Tačiau pasaulyje nėra dviejų vienodų žmonių būtent todėl, kad mes visi naudojame skirtingus gynybos mechanizmus. Kita klasifikacija išskiria tam tikrai patalogijai būdingus gynybos mechanizmus. Pats Z.Froidas gynybos mechanizmus skirstė pagal patologijos sunkumą. Jo nuomone, psichozėms būdingi mechanizmai yra neigimas, tikrovės iškreipimas ir projekcija, neurozinės gynybos yra išstūmimas, izoliacija, anuliavimas, perstūmimas ir reakcijos formavimas; brandžios gynybos: sublimacija, altruizmas, humoras ir slopinimas.

Ankstyvosios raidos stadijos gynybos mechanizmai:

1. susiję su ikiverbaline raidos stadija (ankstyviausia raidos stadija, trunkančia nuo gimimo iki 2,5 - 3 metų amžiaus).
2. Nepakankamas objektų atskirumo ir pastovumo suvokimas.
3. Neigimas (angl. denial) - tai būdas išgyventi nemalonumus, paprasčiausiai atsisakant priimti faktą. Klasikinis neigimo pavyzdys - pasakojimas apie strutį, kuris ištikus pavojui, slepia galvą smėlyje. Neigdami sakome: „To nebuvo“ arba „To nebus“. Maži vaikai „atranda“, kad išorinis pasaulis „nustoja egzistuoti“ užmerkus akis. Mąstoma magiškai: „Jei aš to nepažįstu, reiškia to nėra“. Taip pat ir dauguma suagusių žmonių, sužinoję apie netikėtą artimo žmogaus mirtį, sako: „Ne to negali būti!“. Taip laimima laiko, kol pradeda veikti bandesni gynybos mechanizmai. Neigiant pavojų gyvybei (pvz., katastrofų, karo metu) atliekami žygdarbiai. Tačiau neigimas, būdamas primityvia gynyba, paprastai silpnina tikrovės suvokimą ir yra žalingas asmenybei. Pagrindinė psichopatologija, kurios metu pasireiškia neigimas - manija. MManikinės būsenos žmogus neigia savo fiziologiniu poreikiu (poilsio, miego, valgymo), finansinius sunkumus, savo silpnybes ir net mirtingumą. Jei tokia gynyba vyrauja visą gyvenimą, asmenybė vadinama hipomaniakine. Šie žmonės aplinkiniams gali atrodyti žavūs, visada energingi, veiklūs, iškalbingi, užkrečiantys kitus, bet artimieji ir draugai dažnai mato ir kitą asmenybės pusę - sunkią ir depresišką, kuri ir yra „maniakinio šarmo“ kaina.
4. Skėlimas (angl. splitting). Tai priešingų jausmų atskyrimas, nes nesugebama į vientisą vaizdą integruoti savo ar kitų žmonių pozityvių ir negatyvių savybių vienu metu. Asmuo viską skirsto į kategorijas „viskas gerai“ ir „viskas blogai“ (skirtingi objektai ar tas pats objektas skirtinu laiku). Skėlimas - tai vienas iš pirmųjų vaiko bandymų struktūruoti iš aplinkinio pasaulio gaunamą patirtį, kai objektai dar nėra suvokiami kaip nekintami. Skėlimą naudojanti asmenybė aplinkinius apibūdina arba kaip „gerus“, arba kaip „blogus“, arba apie tą patį asmenį vienu metu kalba kaip apie „gerą“, paskui - kaip apie „blogą“ (arba atvirkščiai). asmenybei, sumažina jos nerimą ir palaiko savigarbą. Asmenybės, dažniausiai besinaudojančios šia gynyba, sugeba greitai sukelti skilimą bei tarpusavio ginčus ir tapr personalo (projekcinė indentifikacia): vieni su tokiu pacientu dirbantys jaučia jam perdėtą simpatiją ir pataikauja, kiti - antipatiją ir nubrėžia griežtas ribas.
5. Projekcija, introprojekcija ir projekcinė indentifikacija (angl. projection, introjection and projective indetification). Projekcijos veikimo rezultatas yra tai, vidiniai dalykai klaidingai priimami kaip išoriniai. Nerimą keliantis, nepriimtinas dirgiklis ar savybė perkeliama į išorinio pasaulio gyvą ar negyvą objektą ir individui atrodo kaip ti išorinio objekto savybė. Problemų kyla tik tada, kai į išorę projektuojamos negatyvios „Aš“ dalys. Žmonės linkę kaltinti kitus dėl savo pačių klaidų. Kito socialinio sluoksnio ar tikybos žmonės lengvai suvokiami ir laikomi grėsmingais ir bauginančiais kaip tik dėl to, kad į juos llengviau projektuoti savo paties nepriimtinus impulsius ir bruožus. Karo propaganda, pasinaudodama žmogaus polinkiu į projekciją, priešus vaizduoja kaip blogus ir amoralius, o savo šalies kareivius - kaip gerus ir herojiškus teisingo reikalo gynėjus. Projekciją naudoja pacientai, sergantys psichoze (kai pasireiškia persekiojimo, poveikio kliedesiai). Jei šis gynybos mechanizmas yra pagrindinis žmogaus išorinio pasaulio suvokimo būdas, sakoma, kad tai paranoidinė asmenybė. Introjekcija, priešingai nei projekcija, lemia tai, kad išoriniai dalykai priimami kaip vidiniai. Jei projekcijos mechanizmas pirmavaizdis yra „išspjovimas“, tai „suvalgymas“ yra introjekcijos fiziologinis atitikmuo ir reiškia vaiko norą nuolat „savyje turėti“ motiną. Vaikas bando įjungti į save visą objektą, dėl to perimamos nne tik geidžiamos ir laikomos geromis, bet ir gąsdinančios bei laikomos blogomis objekto savybės. Indentifikacijos pagrindu vaikas perima jam reikšmingų žmonių savybes (pozityvi introjekcijos forma). Kaip projekcija ir introjekcija yra kartu (susilieja), pasireiškia pprojekcinė indentifikacija. Projekcinės indentifikacijos metu pacientas ne tik iškreiptai suvokia terapeuta, bet ir daro jam spaudimą, kad šis taip pat save suvoktų pagal paciento nesąmoningas fantazijas. Žmogus jaučiasi „ne tiek išprotėjęs“, kai kitas asmuo patvirtina jo iškreiptus vaizdiniu. Kadangi visi esame žmonės, niekada negalime užtikrintai pasakyti, kad pacientas visiškai neteisus. Projekcinės indentifikacijos pavyzdys: pacientas kaltina gydytoją, kad šis išsiblaškęs ir juo nesidomi. Kadangi gydytojas taip pat „tik žmogus“, lengvai pasijunta kaltas. Pajautęs šį gydytojo jausmą, pacientas patvirtina savo išankstinę nuostatą: „visiems gydytojams rūpi tik pinigai, o ne pacientai“. Ilgalaikis bendravimas su tokio tipo asmenybe gresia terapeuto pasitikėjimui savo psichikos sveikata. Projekcinė indentifikacija būdinga ribinei asmenybei (ypač paranoidinio tipo).
6. Primityvi idealizacija ir nuvertinimas (angl. idealization and devalvation). Idealizacija - tai perdėtas kitų asmenybių teigiamų savybių pabrėžimas arba (nuvertinimas). Norėdami apsiginti nuo išorinių ir vidinių objektų sukeliamos baimės bei gėdos, esame linkę manyti, kad mus gali apginti šalia esanti visagalė jėga. Mes visi linkę idealizuoti ir megstame žmonėms, nuo kurių priklausome, priskirti ypatingas savybes. Idealizavimas yra normalios meilės komponentas. Kuo labiau priklausomas žmogus, tuo labiau linkęs idealizuoti. Ypač idealizuojami realiginių kultų lyderiai. Nuvertinimas - neišvengiama atvirkštinė idealizavimo pusė ( „užkelia ant pjedestalo tik tam, kad nuo jo nuverstų“ ). Kuo stipriau idealizuojama, tuo skaudžiau paskui nusiviliama. Pacientas, manęs, kad jo gydytojas gali „eiti vandeniu kaip sausuma“, pasipiktinęs nutraukia santykius, pamatęs, kad taip nėra. Tokie pacientai skatina gydytojus žadėti pačiu geriausių rezultatų, pamiršus kokia kukli gali būti reali pagalba. Tobulybės ieškojimas per susiliejimą su idealizuojamais objektasi būdingas narcisitinei asmenybei.
7. Visagalybė (omnipotencija, visagalis kontroliavimas, angl. omnipotention). Naudojant šį gynybos mechanizmą, jausmai ar veiksmai išreiškiami taip, lyg žmogus turėtų ypatingas galias ar sugebėjimus, kurie yra daug viršesni ar stipresni nei kitų. Subjektyviai tai - kompetencijos, artimos sėkmės, gyvenimo efektyvumo, įtakos, kontrolės jausmas. Kūdikis įsivaizduoja, kad riksmu valdo pasaulį aplink save. Visagalybės pavyzdys gali būti amerikiečių ideaologijos standartas - įsitikinimas, kad „galima pasiekti absoliučiai viską, tik reikia labai stengtis“. Suaugusiam žmogui iš vaikiškos visagalybės paprastai lieka kompetencijos ir sėkmės jausmas, bet asmuo sugeba susitaikyti su savo sugebėjimų ribomis. Sociopatinė (asociali) asmenybė nuolat įvairiomis priemonėmis (dažniausiai - sąmoninga manipuliacija, net pamindama etinius ir praktinius elgesio motyvus) siekia jausti savo visagalybę. Taip išvengiama nerimo ir palaikoma savigarba. „Peržengti per kitus“ - tai pagrindinis tokių asmenų užsiėmimas.
8. Primityvi izoliacija (angl. isolation) - įtampa, kylanti dėl, sąveikos su išoriniu pasauliu, pakeičiama vidinė stimuliacija. Tai nutolimas nuo išorinio pasaulio, pasineriant į autistines fantazijas ar psichoaktyvių medžiagų vartojimą. Autistinės fantazijos pakeičia realius veiksmus ir problemų sprendimus. Izoliacija, skirtingai negu kiti primityvūs gynybos mechanizmai, neiškreipia išorinio pasaulio vaizdo. Pastebėta, kad šia gynybą linkę naudoti labai jautrūs, turintys turtingą fantazijų pasaulį vaikai. Primityvi izoliacija būdinga šizoidinei asmenybei. Su tokiu žmogumi sunku užmegsti kontaktą dėl aiškaus jo abejngumo aplinkai. Tačiau viduje gali slėptis kūribinga, ne linkusi į stereotipus, perdėtai jautri asmenybė.

Taip pat skaitykite: Prieinamumas psichikos sveikatos paslaugoms

tags: #psichikos #gynybos #mechanizmai