Lietuvoje autizmo klausimai pastaraisiais metais sulaukia vis daugiau dėmesio: tiek dėl augančių diagnozių skaičių, tiek dėl didėjančio visuomenės susidomėjimo ir iniciatyvų stiprinti paramą autistiškiems asmenims bei jų šeimoms. Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos pirmininkė Kristina Košel-Patil sako, kad statistika negailestinga - Lietuvoje yra apie 4 tūkstančius asmenų, kuriems nustatyta ši diagnozė.
„Kad suprastume, kaip greitai ta diagnozė auga Lietuvoje, auga jos skaičius, palyginkime - 2014-aisiais buvo tik tūkstantis atvejų. Dabar - keturi tūkstančiai. Ir tai - per aštuonerius metus. Šitai rodo, kad autistiškų asmenų skaičius Lietuvoje auga labai greitai. Kaip ir visame pasaulyje“, - dalijasi K. Košel-Patil.
Kaip nustatoma diagnozė ir kas keitėsi
Pašnekovė neslepia, kad ši diagnozė nėra lengvai nustatoma, kraujo tyrimai jos neparodo. „Iš kraujo ar ultragarsu autizmo nenustatysi. Autizmas diagnozuojamas stebint. Dažniausiai vaikai paguldomi į ligoninę, ten išbūna apie tris savaites, juos stebi specialistai. Tam tikrais testais išsiaiškinama, kad vaikui vis dėlto yra autizmo spektro sutrikimas“, - apie ilgalaikius tyrimus pasakoja asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos pirmininkė.
Anot jos, mokslininkai vis aiškiau nustato ir dėl patobulėjusios diagnostikos, ir dėl to, kad žmonės vis labiau atpažįsta požymius. Visgi toks greitas augimas nėra tik geresnės diagnostikos ar atpažinimo pasekmė.
Visuomenės požiūris ir reagavimo praktikos
Visuomenė, anot pašnekovės, nėra labai atvira vaikams, kuriems diagnozuotas autizmas. Anot jos, mažieji nėra itin linkę laikytis taisyklių, kurios daugumai įprastos, tad dažniausiai reaguojama netinkamai. Vaiką ima auklėti, kaip jis turi elgtis. „Mes savo galvose turime labai aiškiai sudėliota, kad reikia elgtis taip, taip ir taip. Pamatome neįprastą elgesį ir norime įsikišti. Nors iš tikrųjų jei nekyla pavojaus vaikui ar aplinkiniams, geriausia, ką galime padaryti, tai nekreipti dėmesio. Jei mums labai norisi padėti, tai galime prieiti prie suaugusio žmogaus ir paklausti ar galime kuo nors pagelbėti. Bet jokiu būdu neikite prie vaiko, nesiartinkite, nes Jūs esate nepažįstamas žmogus ir vaikui galite sukelti dar daugiau streso“, - paaiškina K. Košel-Patil.
Taip pat skaitykite: Konferencija apie autizmą Seime
Tėvų ir šeimų iššūkiai po diagnozės
Ką diagnozė reiškia tėvams? Kai kurie patiria šoką, tačiau pašnekovė įvardija ir kitokias tėvų patirtis. Visgi visoms be išimties autizmo diagnozės paliestoms šeimoms tenka pradėti gyventi kitaip. „Išgirdę diagnozę jie supranta, kad nėra blogi tėvai, o sunkumai, kuriuos patyrė, turi vardą, ir dabar aiškiau, ką daryti, - pašnekovė atskleidžia dalies tėvų jausmus. - Mes visi įsivaizduojame, koks bus mūsų vaikas, ką pasieks gyvenime ir taip toliau. Ir kai Jūsų vaikui dveji, išgirstate, kad jis turi autizmo spektro sutrikimą. Galvojate, kas dabar bus. Ar jis galės gyventi savarankiškai? Ar galės turėti savo šeimą? Tai labai rimti klausimai, kuriuos iškelia kiekvienas tėvas. Ir tuo momentu visa tai tampa nežinia. Gali ištikti labai didelis šokas.
DAR noriu paminėti, kad Lietuvoje tėvai, šeimai išgirdus tokią diagnozę, negauna jokios psichologinės pagalbos. Vaikų onkologijos skyriuose su tėvais dirba psichologas, padeda suprasti, kas įvyko, o mūsų bendruomenės tėvai gauna visus popierius ir išeina iš ligoninės patys tvarkytis su labai pasikeitusiu gyvenimu“, - atvirauja pašnekovė.
Mokyklos, ugdymas ir pedagogų paruošimas
Mokyklose vaikams taip pat nėra lengva. K. Košel-Patil sako, kad tam tikri įstatymai aiškiai įvardija vaikus su specialiaisiais poreikiais, tačiau realybėje jiems tenka ateiti į mokyklas, kurios nėra tam paruoštos, neparuošti pedagogai. „Mokykla ir mokyklos komanda paliekama viena spręsti šiuos iššūkius. Jei pažiūrėsime straipsnius spaudoje, - kai iškyla visokių sunkumų, tai visada kaltas lieka vaikas ir jo tėvai. Klasiokų tėvai renka parašus, kad tą vaiką pašalintų, bet kažkodėl niekas nekalba apie tai, kokia pagalba buvo sutelkta mokyklai, kad pasiruoštų ir būtų pajėgi užtikrinti šiam vaikui kokybišką ugdymą. Galvoju, kad labai svarbu tai, ką darome, jog padėtume ugdymo įstaigai pasiruošti priimti ne tik autistišką vaiką, bet ir tą, kuris patiria kitokių sunkumų“, - įvardija pašnekovė problemas, kurias patiria ir vaikai, ir pedagogai.
Aplinkos pritaikymas ir sensoriniai poreikiai
K. Košel-Patil sako, kad suaugusieji gali keistis, autistiški vaikai - ne. Tačiau įmanoma pritaikyti aplinką taip, kad ji atitiktų tokių vaikų poreikius. „Jie turi sensorinių ypatumų, tai reiškia, kad šviesa bus per šviesi, garsas - per stiprus, bet mes galime pasirinkti, pritaikyti aplinką, pritaikyti ugdymą, pritaikyti mūsų namus ir pakviesti tą šeimą į svečius. Svarbu skirti dėmesio, nes jiems reikia tam tikrų dalykų, - patys pasikeisti negali“, - skirtumus paaiškina pašnekovė.
Žmonių patirtys: išgyvenimai, pripažinimas ir atradimas
Ilgus metus Rūta Voitechovičiūtė bandė paaiškinti sau, kodėl gyvenimas, kuris kitiems atrodo įprastas, jai kainuoja tiek daug. Atsakymus moteris rado tik prieš gerą pusmetį. Rūta pasakoja, kad nuo vaikystės jautėsi atskirta nuo bendraamžių. Mokykloje ją lydėjo patyčios, stiprus vienišumo jausmas ir nuolatinis bandymas suprasti, kodėl santykiai tarp vaikų veikia taip, kaip veikia.
Taip pat skaitykite: Konvencija ir autizmas: svarbūs aspektai
„Mokykloje buvo labai daug patyčių. Buvo sunku su bendraamžiais, nuolat jaučiausi atskirta: atrodo, nieko nepadarei, bet tave pamato pirmą kartą ir jau priima kaip objektą, iš kurio galima šaipytis. O tu juk esi sąmoningas, supranti, kad tai kartojasi vėl ir vėl. Paauglystėje pradėję ryškėti stiprūs depresiniai epizodai tęsėsi iki pat dvyliktos klasės baigimo. Tuo metu jauna moteris dar nežinojo, kad gali būti autistiška. Savo patirtį ji aiškino jautrumu, užsispyrimu, nepritapimu ir tuo, kad tiesiog neranda vietos tarp žmonių: „Labiausiai padėjo užsispyrimas. Pasakiau sau, kad turiu tiesiog ištverti, baigti mokyklą ir siekti toliau savo tikslų. Visą laiką buvau užsispyrusi ir manau, kad dėl savo užsispyrimo daug sugebėjau pasiekti gyvenime.
Šiandien Rūta apie savo patirtį kalba viešai. Ji yra iniciatyvos „Žvelk giliau“ psichikos sveikatos ambasadorė Lietuvos autizmo asociacijoje „Lietaus vaikai“. „Kalbu viešai ne tam, kad pateikčiau vieną autizmo istoriją, o tam, kad kažkas kitas greičiau išgirstų savąją ir suprastų save. Mūsų visuomenė dar nėra labai atvira pokyčiui. Domėtis autizmu ji pradėjo prieš aštuonerius metus, skaitydama kitų moterų patirtis. „Skaičiau ir galvojau: šitas tinka, šitas tinka, šitas irgi tinka.
Kiek dariau testų, visur rezultatai buvo aukšti, o kuo aukštesni surenkami balai, tuo didesnė tikimybė, kad žmogus yra autistiškas. Tada pirmą kartą pagalvojau, kad gal čia ir yra atsakymas. Bet iš pradžių buvo atmetimas, net iš specialistų. Girdėjau, kad per gerai funkcionuoju. Pasak Rūtos, diagnozė netapo staigiu lūžiu ar nauja tapatybe. „Dabar, žiūrėdama į praeitį, geriau suprantu, kodėl daug kas buvo taip sunku ir kodėl dažnai nepritapdavau. Ilgai neturėjau aiškaus vidinio kompaso, kaip skaityti socialines situacijas, suprasti nerašytas taisykles ar atpažinti kitų žmonių elgesio ribas.
Rūta sako, kad vienas sunkiausių klausimų yra atskirti, kur baigiasi jautrumas ar charakterio bruožas ir kur prasideda autistiška patirtis. „Manau, kad atsakymas slypi tame, kaip stipriai tave veikia bendravimas su kitais žmonėmis. Nėra normalu po bendravimo grįžti namo, užsidaryti, susisukti į kamuoliuką ar gulėti paslikai, kol atsigausi. „Iš šalies matomas kategoriškumas, poreikis aiškioms taisyklėms, sunkumas priimti pokyčius ar socialinis atsitraukimas dažnai yra ne užgaida, o bandymas apsisaugoti.
Hiperfokusas būdingas daugeliui autistiškų žmonių. „Tai stiprus ir ilgalaikis susitelkimas į vieną sritį, kuri ramina, padeda kaupti žinias, suteikia aiškumo ir tampa savitu būdu megzti ryšį su pasauliu. Mano atveju Barbė specialiuoju interesu tapo dar vaikystėje: vos pirmą kartą pamačiau jos reklamą per televiziją, daugiau jokie žaislai manęs taip nebedomino. Kolekcionavimas Rūtai yra ir savęs priėmimo dalis. „Ilgą laiką aplinkinių klausimai vertė abejoti, ar toks pomėgis dera su suaugusio žmogaus gyvenimu, darbu, studijomis ar mano pačios tapatybe. Vėliau šis interesas tapo ne tuo, ką reikia teisinti, o tuo, kas padeda geriau suprasti save. Mane tai ramina. Patinka ieškoti informacijos, gilintis, suprasti, kaip viskas atsirado, ką tai reiškia. Pasak Rūtos, Barbė nėra tik žaislas: „Man svarbi pati jos istorija: idėja, kad mergaitėms buvo parodyta galimybė būti daugiau nei vien namų šeimininkėmis. Mano kolekcija parodo, kad ir aš esu daugiau nei vienas sluoksnis.
Taip pat skaitykite: Autizmas: viskas, ką reikia žinoti
Šeimų istorijos: optimizmas, nerimas ir tėvystės iššūkiai
Optimizmas ir viltis autizmo kelionėje: Egidijaus sūnui dabar treji su puse. Šeima laukia diagnozės patvirtinimo Vaiko raidos centre. Pirmuosius ženklus jie pradėjo pastebėti, kai vaikui buvo maždaug metai: pasikartojančius judesius, stipresnes emocines reakcijas, elgesį, kuris kėlė klausimų ne tik tėvams, bet ir artimiesiems. „Pradžia tikrai buvo nemaloni. Mintyse turėjau tą jausmą: „Ne, taip negali būti, ne mano vaikui.“ Buvo ir nerimo, ir ašarų. Norisi, kad vaikas būtų kuo sveikesnis. Sunkiausia buvo pripažinti, kad jis gali būti autistiškas. Bet jis yra mūsų mylimas vaikas toks, koks yra\", - pasakoja Egidijus.
Kitaip šį etapą išgyvena Ričardas, auginantis penkerių metų dvynius: berniuką ir mergaitę. Jo šeimoje pirmieji įtarimai taip pat atsirado anksti, tačiau vaikams augant kai kurie iššūkiai tapo ryškesni. „Kai vaikai buvo maži, dar kažkaip nesureikšminau situacijos. Skaudžiau išgyvenu dabar, kai jie auga, o mes matome, kad kai kur esame stipriai užstrigę. Tačiau meilė vaikams nepasikeitė nei prieš diagnozę, nei po jos. Aš juos labai myliu“, - dalijasi Ričardas.
Nors šeimos kasdienybėje yra daug nežinomybės, Ričardas sako, kad jam nereikia užuojautos, nes kiekvienos šeimos istorija skirtinga. Jį laiko viltis ir tikėjimas, kad vaikams bus geriau: „Kitiems tėčiams, esantiems panašioje situacijoje, pasakyčiau labai paprastai - nepabėkite nuo savo vaikų. Mane patį tėvas paliko, kai buvau devynių mėnesių, o mama mirė, kai buvau vienuolikos. Žinau, ką reiškia būti našlaičiu. Manau, kad vaikai turi turėti ir mamą, ir tėtį, kad ir kas nutiktų. Kartu išgyventi yra lengviau, negu palikti vaiką vieną.“
Tėčių vaidmuo ir emocinis krūvis
„Vyrams dažnai įprasta veikti: gavus problemą ar užduotį, ją spręsti. Sudėtinga tada, kai sprendimas yra tiesiog laukti ir išbūti. Laukti, kol šeima pateks į Vaiko raidos centrą, kol bus aiškesnis atsakymas dėl vaiko raidos ir rekomendacijos, kokie turėtų būti kiti žingsniai. Tame laukime yra dvigubas sunkumas: neapibrėžtumas dėl vaiko būklės ir emocinis fonas šeimoje, kurį tas neapibrėžtumas sukelia\", - sako psichologijos konsultantė Sandra Lopetaitė.
Specialistė pastebi, kad daliai tėčių sunku pripažinti, jog ši situacija juos paveikė. Net įtarimas dėl raidos sutrikimo, dar iki diagnozės, gali iškelti stiprių jausmų: baimę, kaltę, pyktį ar bejėgystę: „Kartais žmogų išgąsdina pats jausmų intensyvumas: vyksta kažkas stipraus, ko jis galbūt nėra patyręs ir negali įvardyti. Tada kyla mintis: „Ką aš ten pasakosiu psichologui?“ Nors situacija keičiasi, vis dar stiprus įsitikinimas, kad vyras turi susitvarkyti pats, o pagalbos prašymas reiškia silpnumą. Todėl dažnai pasirenkamas kelias „kažkaip susitvarkysiu pats\", nors jis nėra teisingas.”
„Vis tik šeimos krizėje tėtis dažnai tampa tuo, kuris „laikosi“ ir kartu „laiko“ kitus: rūpinasi buitimi, kitais vaikais, praktiniais reikalais. Tai reikalinga, tačiau turi savo kainą. Krizėje mes mokame atidėti savo išgyvenimus vėlesniam laikui. Vis dėlto, jai atslūgus, būtų svarbu apie tai pasikalbėti su palaikančiu žmogumi saugioje aplinkoje. Neiškalbėtos sudėtingos būsenos niekur nedingsta - jos gali keisti formą ir ilgainiui apsunkinti patį žmogų\", - dalijasi S. Lopetaitė.
Ankstyvoji pagalba ir konsultacijos
Lietuvos autizmo asociacija „Lietaus vaikai“ jau trečius metus dalyvauja ankstyvosios pagalbos, finansuojamos Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros, teikime šeimoms, auginančioms vaikus, kuriems įtariamas autizmas ar kiti raidos sutrikimai. Konsultacijų metu tėvai gali gauti informaciją apie autizmą, sensorinius poreikius, pasiruošimą vizitams pas specialistus, dokumentų tvarkymą, psichologinę pagalbą, taip pat susitikti su neuroįvairovės atstovais ir išgirsti jų patirtį.
S. Lopetaitė pastebi, kad konsultacijose dažniau pirmiausia dalyvauja mamos, tačiau tėčiai neretai būna šalia, net jei iš pradžių aktyviai neįsijungia. „Nuotolinėje konsultacijoje dažnai prisijungia mama, o kažkuriuo metu suprantu, kad fone yra dar vienas žmogus. Kartais į antrą konsultacijos pusę įsijungia vyras, jau subrandinęs klausimą, norintis pasitikslinti, paprieštarauti ar paklausti to, kas jam atrodo labai svarbu. Tame matau daug rūpesčio ir nerimo, tik jis išreiškiamas kitaip. Labai džiaugiuosi, kai tėčiai įsijungia.“
„Svarbu, kad tėtis informaciją girdėtų iš pirmų lūpų, ypač kai šeima dar laukia Vaiko raidos centro atsakymų arba tik ruošiasi vaiko raidos vertinimui. Krizės metu dalis informacijos dėl streso gali praslysti, o mama ir tėtis dažnai išgirsta skirtingus dalykus. Pirmiausia kviečiu nebijoti kreiptis, o tada jau kviečiu klausytis abiem, iš to paties šaltinio, o tada aptarti, kas ką išgirdo ir kaip bus judama pirmyn\", - kviečia S.
Suaugusiųjų autizmas: diagnozių įteisinimas ir gyvenimo istorijos
Autizmo diagnozė suaugusiems įteisinta tik 2015 metais. Pasak asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos narės Barboros Suisse, Lietuvoje autizmo diagnozė suaugusiajam įteisinta tik 2015 metais, tad specialistų, dirbančių su suaugusiųjų autizmu nėra daug. „Autizmas, ypač kalbant apie suaugusius žmones, pasireiškia su gretutinėmis problemomis - depresija, nerimo sutrikimais. Žmogus gali su visai kita diagnoze vaikščioti pas specialistus\", - sako asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos narė B.Suisse.
Pasak jos, Lietuvoje yra ištisos kartos nediagnozuotų autistiškų žmonių. Dalis jų - moterys su Aspergerio sindromu. Kadangi mergaitėms Aspergerio sindromas pasireiškia kitaip nei berniukams, jos lieka nediagnozuotos ir galbūt vėliau gyvenime Aspergerio diagnozę sužino tapusios mamomis. „Kai vaikui diagnozuojamas autizmas, mama pradeda gilintis ir supranta, kad ir pati yra autistiška. Kadangi tai yra genetinio pagrindo sutrikimas, natūralu, kad artimoje aplinkoje bus autistiškų asmenų. Žmogus dažnai pats nežino, bet jaučia, kad yra kažkoks kitoks, bet nežino, kas ne taip.
Asmeninės istorijos: K. de Witte patirtis
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto dėstytojai Kristinai de Witte Aspergerio sindromas diagnozuotas prieš kelerius metus. K.de Witte sako, kad visą gyvenimą kentėjo nuo įvairių ligų, psichosomatinių sutrikimų, streso išalintas organizmas ne kartą sirgo tuberkulioze. Galiausiai moteriai pasisekė pakliūti pas vieną iš nedaugelio specialistų Lietuvoje, dirbančių su suaugusiųjų autizmu - gydytoją psichiatrę Ramunę Mazaliauskienę, kuri jai diagnozavo Aspergerio sindromą, paskyrė antidepresantų, kitų vaistų.
Kad yra kitokia nei kiti, K.de Witte sako žinojusi visą gyvenimą. Tačiau nežinojo, kas jai yra. Mokykloje jai sunkiai sekėsi skaityti ir rašyti, dėl to sulaukdavo užgauliojimų, buvo laikoma neprotinga, tai paskatino nepasitikėjimą savimi ir kompleksus. Palaikymo negavo ir šeimoje. Tačiau moteris savo vietą gyvenime rado - dabar ji yra keturių vaikų mama, LSMU dėstytoja, su vyru turi žemės ūkio įmonę.
„Dabar žinau, kas man yra. Buvau visų galų ligonis ir nežinojau, kas man yra. Kai sužinojau, kas esu, paleidau tam tikrus dalykus, kurių negaliu padaryti. Pavyzdžiui, parkavimas. Žinau, kad negaliu normaliai pastatyti mašinos, tai ir nesistengiu to daryti. Atsirado dalykų, kuriuose sau galiu truputį atleisti. Rašymas be klaidų - didelė bėda. Tačiau nebepriimu to kaip minuso - esu, kas esu, taip yra. Ir vaikams daug paprasčiau, kai jie žino, kas jiems yra. Nes labai sunku yra vaikui, kuris neturi palaikymo, nemokėti rašyti... Aš taip ir neišmokau rašyti.\"
Simboliai, supratimo didinimas ir asociacijos veikla
Autizmo simbolio evoliucija: metams bėgant, keičiasi ne tik požiūris į autistiškus asmenis, tačiau keičiasi ir pats autizmo simbolis. Vis dar dažnai matoma dėlionės detalė (puzlės dalis) pirmiausiai buvo pradėta vaizduoti apie 1963 m. Dėlionė yra unikali ir ja buvo siekiama parodyti, kad autistiški asmenys turi unikalių savybių. Vis tik ilgainiui dėlionės detalės pradėjo asocijuotis su neigiamais aspektais, kad detalės trūkumas atspindi sunkumus ar neišspręstas problemas.
1999 m. buvo sukurta autizmo suvokimo juostelė, kuri atspindi autizmo spektro kompleksiškumą. Skirtingų spalvų ir formų dėlionės dalys rodo, kad autizmas paveikia įvairias žmonių grupes ir kad nėra vienodų žmonių ar šeimų, turinčių vienodą autizmo patirtį, taip pat simbolizuoja žmonių ir šeimų, gyvenančių su šia diagnoze, įvairovę. „Dar vėliau imta vaizduoti begalybės ženklą kaip autizmo simbolį. Jis rodo, kad spektras yra platus, kompleksiškas ir apima asmenis, turinčius tiek daugybę skirtingų stiprybių, tiek iššūkių, tiek didelį potencialą, tiek ir sunkią negalią. Jo taip pat yra skirtingų variacijų: vieni naudoja auksinį begalybės simbolį, o kiti - visų vaivorykštės spalvų. Pastarasis variantas atspindi įvairovę su begalinėmis variacijomis ir begalinėmis galimybėmis.
„Per asociacijos veiklos dešimtmetį tokią kaitą matome labai aiškiai. Šiuo metu begalybės autizmo simbolis, pavaizduotas vaivorykštės spalvomis, yra plačiausiai naudojamas vakaruose\", - dalijasi Lina Sasnauskienė, Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ vadovė.
Asociacijos pasiekimai ir vaidmuo
Lietuvos autizmo asociacija atstovauja apie 700 narių visoje Lietuvoje. Minint autizmo mėnesį, norisi atkreipti dėmesį ir į asociacijos nuveiktus darbus, sukurtą realų poveikį. Ne visada net bendruomenės nariai žino, kad tai būtent asociacijos advokacijos ir atstovavimo dėka pasiektas rezultatas. „Vienas reikšmingiausių pokyčių, atstovaujant bendruomenę, tai kad pavyko pasiekti, jog nuo 2015 metų įteisinta suaugusiųjų autizmo diagnozė Lietuvoje. Anksčiau iki 2015 metų sausio 1 dienos, dažniausiai asmenys, sulaukę 18 metų, tapdavo šizofrenijos liga sergančiais arba intelekto negalią turinčiais asmenimis.
Ne mažiau svarbūs pasiekimai - atsirado komunikacijos ir sensorikos techninės pagalbos priemonių kompensavimas, buvo pasirašyti ir vykdomi du autistiškiems asmenims pagalbos veiksmų planai, taip pat daugiau autistiškų asmenų gali gauti vieną iš socialinių išmokų, bei inicijuotas švietimo metodinės pagalbos skyriaus sukūrimas\", - vardija L. Sasnauskienė.
Renginiai ir iniciatyvos autizmo mėnesį
Minint autizmo supratimo mėnesį, kviečiame visus sugalvotais būdais atvaizduoti begalybės ženklą. Gal visi sustosite bendrai begalybės nuotraukai, gal pirštais sukursite begalybės ženklą, o gal nupiešite. Šios kampanijos tikslas, kad kuo daugiau darželių, mokyklų, įmonių, valstybinių įstaigų ir fizinių asmenų parodytų palaikymą autistiškiems asmenims ir paskleistų begalybės ženklo, kaip autizmo palaikymo, bangą\", - kviečia L. Sasnauskienė.
Balandžio 2 d. LR Seime bus organizuojamas renginys pasauliniam autizmo supratimo mėnesiui paminėti. „Pirmoje dalyje bus pristatyta fotografijų paroda „Kai tu šalia, aš galiu\", kuria siekiama atskleisti ryšį tarp mokytojo palaikymo ir autistiško mokinio pasiekimų. Tai ne tik įkvėpimas keistis, bet ir svarbus priminimas apie mokytojo vaidmenį autizmo bendruomenėje. Antrąją dalį sudarys diskusija „Sėkmės spektras: kodėl autistiškiems mokiniams pavyksta?\", kurioje ugdytojai dalinsis savo patirtimi, kaip jie sėkmingai padeda savo mokiniams siekti didelių tikslų\", - pristato Kristina Košel-Patil, Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai\" valdybos pirmininkė.
Balandžio 10 d. vyks nuotolinė Nacionalinė autizmo konferencija. Pasak K. Košel-Patil, šiemet pranešėjai gilinsis į tokias temas kaip, kas yra autizmas ir socialinis supratymas, ugdymo įvairovės ugdymas, iššūkių keliančios elgsenos priežasčių supratymas, sensoriškai palankių klasių kūrimas, autistiškų mokinių tėvų ir mokytojų bendradarbiavimo galimybės ir alternatyvios ir augmentinės komunikacijos naudojimas.
Dar vienas svarbus renginys balandžio 18 d. paramos kino vakaras - „Lietaus žmogus\", organizuojamas kartu su rėmėjais „Multikino\" kino teatras ir PPC „Ozas.\" „Filme subtiliai atskleidžiama autizmo tema, o filmo pavadinimas įkvėpė Lietuvos autizmo asociaciją pavadinti „Lietaus vaikai.\" Visos surinktos lėšos bus skirtos emocinei paramai tėvams, kurių vaikams ką tik patvirtinta autizmo diagnozė\", - įvardija L. Sasnauskienė.
Autizmo mėnesį vainikuos simbolinis 8 kilometrų, atspindint begalybės ženklą, bendruomenės žygis. „Kodėl mums svarbu žygiuoti kartu? Visus santykius reikia stiprinti, į juos reikia investuoti, tai kad žmonės ateina, noriai registruojasi, jie priskiria save Lietaus vaikų bendruomenei, jie nori sustiprinti santykį, jie investuoja į jį, nes priklausyti kažkam yra labai svarbu. Taip pat labai svarbu, kad šalia senbuvių eis naujos šeimos, kurios dar tik pradėjo eiti autizmo kelionę.
#SupraskiteDaugiau apie tai, kaip autistiški žmonės patiria pasaulį
Lentelė: pagrindiniai pasiekimai ir iššūkiai
| Sritys | Pasiekimai | Iššūkiai |
|---|---|---|
| Diagnostika | Suaugusiųjų autizmo diagnozė įteisinta nuo 2015 m. | Diagnostikos sudėtingumas; trūksta specialistų suaugusiųjų autizmui |
| Šeimos parama | Ankstyvosios pagalbos konsultacijos, emocinės paramos iniciatyvos | Psichologinės pagalbos trūkumas iš karto po diagnozės |
| Švietimas | Inicijuotas metodinės pagalbos skyriaus kūrimas | Mokyklos nevisiškai paruoštos; pedagogų rengimas |
| Simbolika ir visuomenės supratimas | Begalybės simbolio populiarėjimas, viešos kampanijos | Stigma ir neteisingi visuomenės stereotipai |
Visuomenės ir institucijų dėmesys autizmo temai kartu su bendruomeninėmis iniciatyvomis, istorijomis ir praktinėmis paslaugomis formuoja šalies atsaką į iššūkius, kuriuos patiria autistiški asmenys ir jų šeimos. Asociacijų, specialistų ir šeimų bendradarbiavimas lemia, kad informacija plinta, paslaugos gerėja, o emocinė parama tampa prieinamesnė tiems, kuriems jos reikia.
tags: #antanaviciene #autizmas #lrytas