Psichikos sveikatos priežiūra yra jautri sritis, kurioje susikerta asmens teisės ir visuomenės saugumas. Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, galioja įstatymai, reglamentuojantys priverstinį gydymą psichikos sveikatos įstaigose. Šis straipsnis siekia išnagrinėti priverstinio gydymo psichikos sveikatos įstatymo aspektus Lietuvoje, atsižvelgiant į žmogaus teises, įstatymines procedūras ir naujausius įstatymo pakeitimus.
Savanoriškas Gydymas ir Informuotas Sutikimas
Paprastai gydymas psichinės sveikatos priežiūros įstaigoje turėtų būti savanoriškas ir pagrįstas paciento informuotu sutikimu. Tai reiškia, kad gydytojai privalo pateikti pacientui išsamią informaciją apie jo ligą, siūlomą gydymą ir galimas pasekmes, o pacientas turi laisvai sutikti su gydymu.
Nepaisant to, tam tikrais atvejais asmuo gali būti hospitalizuotas ir gydomas psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje be jo sutikimo. Tai gali įvykti:
- Jei asmuo turi psichikos sutrikimą ar negalią, dėl kurios jam reikalingas gydymas.
- Kai teismas nusprendžia, kad asmuo įvykdė nusikalstamą veiką būdamas nepakaltinamas, ir kad psichinės sveikatos priežiūros įstaigos pagalba yra būtina.
- Priverstinė psichikos sutrikimų turinčio paciento hospitalizacija bus galima ne ilgiau kaip 3 darbo dienas, tik jeigu iš jo elgesio matyti, kad yra reali grėsmė paties asmens ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ar turtui.
Svarbu pabrėžti, kad žmogaus teisės draudžia neteisėtą ir savavališką psichinės sveikatos priežiūrą.
Įstatymo Pataisos ir Diskusijos
Neseniai Seimas priėmė naują Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo redakciją, kuri įsigalios nuo gegužės. Įstatymą palaikantys Seimo nariai teigė, kad jis reikalingas siekiant užtikrinti tinkamą pagalbą psichikos sutrikimų turintiems asmenims, ypač tais atvejais, kai jie kelia grėsmę sau ar kitiems.
Taip pat skaitykite: Priemonės neįgaliųjų gerovei
Įstatymo kritikai teigė, kad jis suvaržo žmogaus laisves, nes suvienodinant terminus dėl priverstinio gydymo be teismo leidimo pasirinktas ilgesnis - trijų darbo dienų terminas. Konservatorius Mykolas Majauskas pažymėjo, kad su trijų darbo dienų terminu priverstinis gydymas be teismo sprendimo gali užsitęsti beveik iki savaitės.
Fizinio suvaržymo priemonės galėtų būti taikomos rankomis (žmogaus kūno jėga), specialiomis priemonėmis ar izoliuojant psichikos ir elgesio sutrikimų turintį pacientą atskiroje patalpoje.
Fizinio suvaržymo priemones skiria tik gydytojas psichiatras, išskyrus atvejus, kai fizinio suvaržymo priemones būtina taikyti nedelsiant, kol asmuo bus pristatytas į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą, kad gydytojas psichiatras įvertintų jo psichikos būklę.
Fizinio suvaržymo priemonių taikymo metu turi būti periodiškai, bet ne rečiau kaip kas 1,5 valandos vertinamas jų būtinumas ir jų taikymas nutraukiamas nustačius, kad nebėra jų taikymo pagrindų.
Tačiau kolegų Sveikatos reikalų komiteto atstovas neįtikimo - už Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo pataisas balsavo 12 parlamentarų, 61 buvo prieš ir 13 susilaikė. Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė „valstietė“ Agnė Širinskienė parlamentaro siūlomą reguliavimą prilygino grįžimui į sovietmetį.
Taip pat skaitykite: Informacija apie priėmimą Skaudvilėje
Socialdemokratė Rimantė Šalaševičiūtė pažymėjo, kad norint suvaržyti žmogaus laisvę „Europos Sąjungos dokumentai ir mūsų nacionalinė teisė aiškiai pasisako, kad jei viršijamos 48 valandos, turi būti kompetentingo organo, būtent teismo, sprendimas“.
Šiuo metu Civilinis kodeksas numato, kad asmuo gali būti paguldytas į psichiatrijos įstaigą tik jo paties sutikimu, taip pat teismo leidimu. Jei yra reali grėsmė, kad jis gali pakenkti sau ar artimiesiems, jis gali būti priverstinai hospitalizuotas, bet ne ilgiau kaip tris darbo dienas. Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas numato kiek kitokį terminą - kol bus gautas teismo leidimas, pacientas gali būti priverstinai gydomas ne ilgiau kaip dvi paras.
Tam tikrose situacijose jūs galite patekti į psichinės sveikatos priežiūros įstaigą. Tačiau tai turi būti padaryta teisėtai ir turi būti gerbiamos jūsų žmogaus teisės.
Gydymas psichinės sveikatos priežiūros įstaigoje turėtų būti savanoriškas ir pagrįstas jūsų informuotu sutikimu. Informuotas sutikimas reiškia, kad gydytojai pateikė informaciją apie jūsų ligą, ir jūs sutinkate su būtinu gydymu.
Nepaisant to, galite patekti į psichinės sveikatos priežiūros įstaigą, jei turite psichinį sutrikimą ar negalią, kuriems toks gydymas reikalinga. Kai teismas nusprendžia, kad įvykdėte nusikalstamą veiką būdami nepakaltinami, ir kad psichinės sveikatos priežiūros įstaigos pagalba būtina. Žmogaus teisės draudžia neteisėtą ir savavališką psichinės sveikatos priežiūrą.
Taip pat skaitykite: Kontaktai: Palaikomojo gydymo ir slaugos skyrius
Todėl valdžios institucijoms reikia rimtų argumentų riboti jūsų laisvę, jiems reikia laikytis aiškiai nustatytų procedūrų ir jie neturi elgtis su jumis nepagarbiai.
Dovilė Juodkaitė, Karilė Levickaitė, doc. Lietuvoje žodžiai „deinstitucionalizacija“, „priverstinė hospitalizacija“ ar „neveiksnumas“ nėra dažnai išgirstami nei viešojoje erdvėje, nei politiniame diskurse. Šios frazės ne tik sunkiai ištariamos, tačiau ir menkai suvokiamos bei apipintos įvairiais mitais, neva tai neįmanomi, pernelyg sudėtingi procesai Lietuvoje.
Kita vertus, terminas „bendruomeninės paslaugos“ politikų ir valdininkų lūpose linksniuojami taip dažnai, kad beveik galima patikėti, kad jos išties egzistuoja.
Siekiant pažvelgti į situaciją objektyviau, kviečiame susipažinti su tarptautiniu mastu vykstančiais svarbiais procesais psichikos sveikatos priežiūros srityje.
Š.m. kovo 4 dieną profesorius Juan A. Méndez, Jungtinių Tautų specialusis pranešėjas kankinimų klausimais, JT Žmogaus teisių tarybai pateikė ataskaitą apie kankinimus ir netinkamą priežiūrą sveikatos priežiūros įstaigose. Ši ataskaita reikšminga tuo, kad pirmą kartą aukščiausio lygmens JT ekspertas, atstovaujantis kankinimų, o ne, kaip įprasta, negalės ar psichikos sveikatos sritį, nustato, jog „nepriimtina, kad teisės aktai leidžia gydytojams prievarta teikti psichikos sveikatos priežiūros paslaugas prieš jų valią.
Vadinasi, teisės aktai turi būti pakeisti taip, kad pirmenybė priimant sprendimą būtų teikiama susijusio asmens nuomonei. Bet kokios formos ir trukmės suvaržymai ar atskyrimas turi būti draudžiami visur, įskaitant psichiatrijos ligonines.
Specialiojo pranešėjo dėl kankinimo ir kitokio žiauraus, nežmoniško ar žeminančio elgesio ar baudimo Juan E.
Primename, jog Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymas galioja dar nuo 1995 m. Šio įstatymo 16 straipsnyje numatoma, jog „be paciento sutikimo gydymas negali būti skiriamas, išskyrus atvejį, kai pacientas yra priverstinai hospitalizuotas dėl šio įstatymo 27 straipsnyje nurodytų aplinkybių („Asmuo, sergąs sunkia psichikos liga ir atsisakąs hospitalizavimo, gali būti hospitalizuojamas prievarta tik jeigu yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą: 1) savo sveikatai, gyvybei; 2) aplinkinių sveikatai, gyvybei“).
Šiuo atveju psichiatras informuoja pacientą ir (ar) jo atstovą apie priverstinio gydymo paskyrimą. Ši informacija įrašoma į medicinos dokumentus. (…) Kol bus gautas teismo leidimas, pacientas gali būti priverstinai gydomas dviejų psichiatrų ir vieno psichiatrijos įstaigos administracijos atstovo - gydytojo sprendimu ne ilgiau kaip dvi paras.
Praėjusių metų pabaigoje pasirodė Europos ekspertų grupės parengtos „Bendrosios Europos gairės dėl perėjimo nuo stacionarios prie bendruomeninės globos“ (angl. - Common European Guidelines on the Transition from Institutional to Community-based Care). Šis dokumentas parengtas remiant Europos Sąjungos Įdarbinimo, Socialinių reikalų ir lygių galimybių generaliniam direktoratu.
Žmogaus teisių stebėsenos rezultatai atskleidė, jog stacionarios globos įstaigos pažeidžia visas bazines žmogaus teises - teisę į informaciją, privatumą, saugumą, galimybę pasirinkti ir priimti sprendimus, dalyvauti visuomenės gyvenime. Institucijose naudojamos represijos ir fiziniai suvaržymai, pasitaiko seksualinės ir fizinės prievartos atvejų. Tokia padėtis stacionariose globos institucijose iš esmės skiriasi nuo Europos Sąjungos postuluojamų ir ginamų vertybių.
Paskutinis reikšmingiausias ES dokumentas - 2009 metais įsigaliojusi Lisabonos sutartis - pagrindinėmis Europos Sąjungos vertybėmis įvardija žmogaus orumą, laisvę, demokratiją, lygybę, teisinę valstybę, žmogaus teisių užtikrinimą.
„Bendrosios Europos gairės dėl perėjimo nuo stacionarios prie bendruomeninės globos“ apibendrina keletą metų trukusį konsultacijų, gerosios patirties bei ekspertizės kaupimo procesą ir įvairių Europos Sąjungos šalių patirtį.
Lietuvoje Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu 2012 m. lapkričio 16 d. buvo patvirtintos Neįgalių vaikų, likusių be tėvų globos vaikų, suaugusių neįgalių asmenų socialinės globos namų deinstitucionalizacijos strateginės gairės. Šio dokumento pagrindu ketinama rengti Neįgaliųjų vaikų, likusių be tėvų globos vaikų, suaugusių neįgaliųjų asmenų socialinės globos namų deinstitucionalizacijos strategiją, pagal kurią iki 2030 metų bus pereita nuo institucinės prie bendruomeninės globos.
Strategiją ketinama įgyvendinti pasitelkiant ES struktūrinės paramos lėšas, numatomas planuojant ES Struktūrinių fondų paramą Lietuvai 2014 - 2020 metais.
Primename, kad 2012 metais D.D. byloje prieš Lietuvą Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau - ir EŽTT) konstatavo, kad bylos nagrinėjimas Lietuvoje dėl neveiksnios pareiškėjos globėjo pakeitimo buvo neteisingas. Jai nebuvo paskirtas advokatas, pareiškėja neturėjo galimybės savarankiškai kreiptis į teismą dėl jos prievartinio apgyvendinimo socialinės globos namuose. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas D.D.
2010 m. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė įstatymą Nr. XI-854 dėl Neįgaliųjų teisių konvencijos ir jos Fakultatyvaus protokolo, kuriuo ratifikavo 2006 m. gruodžio 13 d. Niujorke priimtus Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją ir jos Fakultatyvų protokolą (toliau - Konvencija). Ratifikuotos Konvencijos tikslas - skatinti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui.
Konvencijoje įtvirtinti neįgalių asmenų lygybės prieš įstatymą, laisvės bei saugumo, asmens neliečiamumo reikalavimai, laisvo judėjimo, pilietybės ir savarankiško gyvenimo teisės, teisė į sveikatą, darbą, užimtumą ir išsilavinimą, galimybė dalyvauti politiniame bei kultūriniame gyvenime.
Lietuva, pasirašydama šį tarptautinį dokumentą, pripažino ir prisiėmė atsakomybę saugoti bei ginti asmenų su negalia teises ir įsipareigojo priimti reikalingus teisės aktus dėl Konvencijoje numatytų neįgaliųjų teisių įgyvendinimo ir panaikinti visa, kas susiję su neįgaliųjų diskriminacija.
Būdama Konvencijos šalimi nare, Lietuva turi reformuoti egzistuojančią teisinio neveiksnumo sistemą atsižvelgiant į Konvencijos 12 str. Konvencijos nuostatomis siūloma pereiti nuo ribojančios neveiksnumo ir globos sistemos prie pagalbos neįgaliesiems asmenims patiems priimti sprendimus sistemos, kuomet būtų išlaikomas asmens teisinis veiksnumas veikti, spręsti.
Konvencijoje nurodoma, jog su teisinio veiksnumo įgyvendinimu susijusios priemonės turi suteikti atitinkamas ir veiksmingas garantijas, siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimui pagal tarptautinę žmogaus teisių teisę. Tokios garantijos privalo užtikrinti, kad priemonėmis, susijusiomis su teisinio veiksnumo įgyvendinimu, būtų paisoma asmens teisių, valios ir pageidavimų, dėl jų neatsirastų interesų konfliktas ir nebūtų piktnaudžiaujama įtaka, kad jos būtų proporcingos ir pritaikytos su asmeniu susijusioms aplinkybėms, būtų taikomos kuo trumpesnį laiką ir kad jas reguliariai peržiūrėtų kompetentinga, nepriklausoma ir nešališka institucija ar teismas.
2012 m. LR Teisingumo ministerijos parengtame įstatymų projektų pakete siūloma numatyti, kad veiksnumas galėtų būti ribojamas bet kokį psichikos sutrikimą turintiems asmenims, tačiau tik tose srityse, kuriose teismas, remdamasis sveikatos priežiūros įstaigų bei socialinių darbuotojų išvada, pripažintų tokį ribojimą šiam asmeniui būtinu. Taip pat siūloma numatyti galimybę asmeniui, kuriam dėl psichikos sutrikimų ar kitų priežasčių sudėtinga priimti geriausius jo interesus atitinkančius sprendimus, sudaryti pagalbos priimant sprendimus sutartį. Tuomet jam veikiant savarankiškai kartu su juo privalėtų dalyvauti jam pagalbą teikiantis asmuo.
Numatoma pateikti svarstyti ir įstatymų pataisas, kurios užtikrins sąžiningą ir objektyvų bylų dėl asmenų veiksnumo nagrinėjimą. Siūloma numatyti, kad klausimai dėl veiksnumo apribojimo būtų nagrinėjami privalomai dalyvaujant advokatui.
Taip pat siūloma įtvirtinti neveiksnaus ar ribotai veiksnaus asmens teisę ne dažniau nei kas tris mėnesius prašyti peržiūrėti teismo sprendimą dėl jo veiksnumo, įtvirtinama ir teismo pareiga savo iniciatyva periodiškai peržiūrėti savo sprendimą.
Siūloma numatyti ir naują veiksnumo realizavimo priemonę - išankstinį nurodymą, kuriame asmuo galėtų numatyti: asmenis, kuriuos pageidautų, kad teismas skirtų ar neskirtų rūpintojais; išreikšti nuomonę dėl apgyvendinimo globos institucijoje; pateikti nurodymus, kaip turėtų būti tvarkomi su jo turtinių ir asmeninių neturtinių teisių ir pareigų įgyvendinimu susiję klausimai.
Tačiau nepaisant JT Neįgaliųjų teisių konvencijos reikalavimo, Teisingumo ministerija nesiūlo visiškai panaikinti neveiksnumo instituto.
Šis įstatymų paketas yra rengiamas Teisingumo ministerijoje jau nuo 2012 m. vasaros.
Taigi tarptautinio masto procesai bei ekspertų išvados ir rengiami dokumentai patvirtina, kad psichikos sveikatos priežiūros sritis yra sparčiai humanizuojama įtvirtinant žmogaus teisių standartus.
Lietuvoje, deja, neskubama keisti įstatyminių nuostatų, o tuo pačiu ir įsigalėjusių praktikų dėl žmonių su negalia institucinės globos, hospitalizacijos procedūrų ir jų, kaip pilnaverčių asmenų, dalyvavimo visuomenės gyvenime galimybių.
Psichikos Sutrikimų Paplitimas ir Ekonominė Našta
SAM aiškinamajame rašte pateikiama statistika, kad Lietuvoje asmenų, sergančių psichikos sutrikimais, skaičius nuolat didėja, kaip ir visoje Europoje. 2007 metais šalyje ligotumas psichikos ir elgesio sutrikimais sudarė 55,59 atvejų tūkstančiui gyventojų, o 2016 metais - 73,41 atvejų tūkstančiui gyventojų.
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, depresiniai sutrikimai yra didžiulė ekonominė našta visuomenei ir užima ketvirtą vietą tarp visų ligų, sukeliančių didžiausią naštą. Anot rašto, jei išliks dabartinės demografinės-epidemiologinės tendencijos, iki 2020 metų depresijos našta, atsižvelgiant į visų ligų naštą, padidės iki 5,7 proc. ir bus antroji (po išeminės širdies ligos) iš ligų, dėl kurių prarandami sveiki gyvenimo metai ir trumpėja gyvenimas.
Šioje lentelėje pateikiami ligotumo psichikos ir elgesio sutrikimais duomenys Lietuvoje:
| Metai | Ligotumas (atvejų tūkstančiui gyventojų) |
|---|---|
| 2007 | 55.59 |
| 2016 | 73.41 |
Priverstinio Gydymo Peržiūra ir Kontrolė
Būtinybė tęsti priverstinį gydymą turi būti nuolatos peržiūrima. Priverstinis gydymas psichinės sveikatos priežiūros įstaigoje prieš asmens valią yra labai griežtas jo fizinės laisvės apribojimas. Tai turėtų būti taikoma tik atidžiai apsvarsčius, ar tai yra tikrai būtina konkrečiu atveju. Be to, asmuo turėtų būti laikomas įstaigoje tik tol, kol jo priverstinis gydymas atitinka Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme numatytus pagrindus.
Būtent todėl būtina nuolatos kontroliuoti priverstinio gydymo poreikį.
Peržiūros Procesas Teisme
Lietuvoje Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas užtikrina, kad asmens situacija bus nuolatos peržiūrima. Po teismo nustatyto laiko psichinės sveikatos įstaiga privalo gauti teismo leidimo pratęsimą, jei mano, kad gydymas ir toliau yra reikalingas. Šįkart teismas gali priverstinį gydymą leisti vykdyti iki 6 mėnesių. Peržiūros procedūra kartojama laikantis tos pačios procedūros, kokia ji buvo taikoma, kai teismas sprendė pirmąkart dėl asmens priverstinio gydymo.
Laikas, Kalba ir Argumentuotas Sprendimas
Sprendimas, ar asmens priverstinis gydymas vis dar gali būti pateisinamas, turi būti priimtas kaip galima greičiau. Tai reiškia, kad teismas turi apsvarstyti klausimą kruopščiai, tačiau be bereikalingo vilkinimo.
tags: #priverstinio #gydymo #psichikos #sveikatos #istatymas