Kasmet Lietuvoje vis daugiau nustatoma naujų darbingumo netekimo atvejų. Didelę dalį jų sudaro darbingo amžiaus žmonės. Daugeliui dėl patirtų traumų ar persirgtų ligų pasekmių neįgaliais tapusiems žmonėms į visavertį gyvenimą sugrįžti padeda profesinė reabilitacija.
Naujas požiūris į reabilitaciją - tai supratimas, kad reabilitacija yra veiklos sritis, kur būtinos profesinės (gydytojai, ergoterapeutai, kineziterapeutai, socialiniai darbuotojai ir kt.) darbo reabilitacijos specialistų komandoje, institucijų veiklos, darbo su ligoniu ir jo šeimos nariais žinios. Taip prof. A. Šikšnys aiškina požiūrį į Lietuvoje nuo 2005 m. liepos 1 d.
Problema ta, kad stebint praktinį įgyvendinimą, manytina, kad sistema nėra sutvarkyta ir dar daug ką galima šioje srityje padaryti, ypač profesinės reabilitacijos poreikio nustatyme bei profesinės reabilitacijos paslaugų sistemoje.
Nacionalinėje strategijoje Lietuvos 2007 - 2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategijoje konvergencijos tikslui įgyvendinti teigiama, kad Lietuvoje nesukurta ir neišvystyta bendruomeninė profesinės reabilitacijos struktūra vietiniuose regionuose.
Savivaldybėse yra vykdomos pavienės programos, vietinės užimtumo iniciatyvos, kurių tikslas - neįgaliųjų profesinė reabilitacija ir įdarbinimas. Atsižvelgiant į esamą ir galimą neįgaliųjų profesinės reabilitacijos paslaugų poreikį, Lietuvoje iš viso reikia apie 500 reabilitacijos vietų. Viename reabilitacijos centre aptarnaujant 20 - 40 asmenų per dieną, o vienam reabilitacijos ciklui trunkant ne ilgiau kaip pusę metų.
Taip pat skaitykite: Lietuvos šeimų parama
Dr. A. Šikšnytė - Neverauskienė, doc. dr. Laimutė Žalimienė atliko tyrimą "Sunkiai integruojamiems asmenims padėties darbo rinkoje analizė ir priemonės jų užimtumui didinti", kurio tiklas buvo ištirti sunkiausiai integruojamų asmenų padėtį darbo rinkoje ir parengti pasiūlymus jų užimtumui didinti. Šio tyrimo viena išvadų rodo, kad kol kas dalyvavimo profesinio mokymo ir persikvalifikavimo programose rodikliai nerodo didelio aktyvumo.
Atsižvelgiant į tai, kad ši paslauga yra dar visai nauja (teikiama nuo 2005 m. liepos 1 d.), tyrimai ir nebuvo vykdomi. Nors ir nemažai dėmesio skiriama minėtai programai įgyvendinti, visgi yra problemų, kurios neleidžia efektyviai vykdyti profesinės reabilitacijos programos, kuri yra kaip vienas iš suaugusiųjų profesinio mokymo būdų.
Šiuo metu įvairias žmonių su negalia gyvenimo sritis reglamentuoja apie 70 įvairių teisės aktų. Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 5 d. nutarimas Nr. I-352 "Dėl Lietuvos Respublikos invalidų interesų gynimo" - pirmasis teisės aktas, reglamentuojantis žmonių su negalia teisinę padėtį. Aukščiausioji Taryba pripažino Invalidų teisių deklaraciją, priimtą Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinėje Asamblėjoje 1975 m. gruodžio 9 dieną, ir įpareigojo Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komisiją parengti Lietuvos Respublikos invalidų teisinės padėties įstatymo projektą.
Lietuvos Respublikos Seimas 1991 metais priėmė Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymą, kuris reguliuoja invalidumo nustatymą, medicininę, profesinę ir socialinę žmonių su negalia reabilitaciją, aplinkos pritaikymą, ugdymą, mokymą, nustato teisines, ekonomines ir organizacines integracijos į darbo rinką, profesijos įgijimo, dalyvavimo visuomeniniame gyvenime garantijas. Vadovaujantis šiuo įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. nutarimu Nr. 556 "Dėl valstybinių invalidų medicininės, profesinės, socialinės reabilitacijos programų krypčių 1992-2002 metams patvirtinimo" patvirtintos Valstybinės invalidų medicininės, profesinės, socialinės reabilitacijos programos kryptys 1992-2002 metams.
Šie teisės aktai yra pagrindiniai dokumentai, atspindintys Lietuvos žmonių su negalia socialinės integracijos raidą. Lietuvos Respublikos Seimas 1994 m. birželio 23 d. ratifikavo Tarptautinės darbo organizacijos konvenciją Nr. 159 "Dėl (invalidų) profesinės reabilitacijos ir užimtumo". Vyriausybė patvirtino Nacionalinę žmonių su negalia socialinės integracijos programą. Jos įgyvendinimą koordinavo Invalidų reikalų taryba. Programa siekiama spręsti neįgaliųjų žmonių švietimo, sveikatos priežiūros problemas, plėtoti socialines paslaugas, didinti aplinkos ir būsto pritaikymo galimybes, užimtumą.
Taip pat skaitykite: Vaikų dienos centrų apžvalga
Šis dokumentas parengtas vadovaujantis Jungtinių Tautų rekomendacijomis ir turėtų užtikrinti gerokai racionalesnį žmonių su negalia socialinei integracijai skirtų valstybės lėšų naudojimą. Numatoma sukurti bendrą teisinę bazę. Programoje išdėstyta ilgalaikė valstybės strategija turėtų iš esmės pagerinti žmonių su negalia gyvenimo, jų poilsio sąlygas.
Padėtis iš esmės pasikeitė nuo 2005 m. liepos 1 d. įsigaliojus Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymui patvirtintas Profesinės reabilitacijos paslaugų poreikio nustatymo kriterijų aprašas ir Profesinės reabilitacijos paslaugų teikimo bei finansavimo taisyklės. Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas suderintas su TARYBOS DIREKTYVA 2000/78/EB, priimta 2000 m. Naujame įstatyme nelikus invalidumo sąvokos. Jos reikšmę pakeitė dvi naujos - neįgalumo lygio ir darbingumo lygio sąvokos.
Pagal šį įstatymą invalidumo grupę pakeitė darbingumo lygis. Jį nustato Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, pakeitusi buvusias Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijas.
Nuo 2005 m. liepos 1 d. įsigaliojus Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymui, atsirado nauja galimybė neįgaliesiems integruotis į darbo rinką dalyvaujant profesinės reabilitacijos programoje. Profesinė rebilitacijos programa suteikia galimybę esant vienam ar kitam sveikatos sutrikimui atkurti profesines žinias, įgūdžius arba įgyti naują profesiją, žinių ir įgūdžių. Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme pirmą kartą Lietuvoje apibrėžiama sąvoka "profesinė reabilitacija".
Profesinė reabilitacija įstatyme išskiriama kaip viena iš Neįgaliųjų socialinės integracijos sistemos sudėtinių dalių, kurią taip pat sudaro medicininės, socialinės reabilitacijos paslaugų teikimas, specialiųjų poreikių tenkinimas specialiosios pagalbos priemonėmis, neįgaliųjų užimtumo rėmimas, socialinės paramos teikimas, Valstybinio socialinio draudimo fondo pensijų ir išmokų skyrimas ir mokėjimas, Privalomojo sveikatos draudimo fondo išmokų skyrimas ir mokėjimas, ugdymo paslaugų teikimas, lygias galimybes dalyvauti kultūros, sporto ir kitose visuomenės gyvenimo srityse užtikrinimas.
Taip pat skaitykite: Atostogos neįgaliesiems Lietuvoje
Įstatyme numatyta, kad profesinės reabilitacijos paslaugomis siekiama ugdyti ar atkurti neįgaliojo darbingumą ir didinti jo įsidarbinimo galimybes. Jame išskiriamos pagrindinės profesinės reabilitacijos paslaugos: profesinis orientavimas, konsultavimas, profesinis gebėjimų įvertinimas, atkūrimas arba naujų įgūdžių įgijimas, perkvalifikavimas.
Siekiant išplėsti galimybes neįgaliesiems įsitraukti į darbo rinką, 2007 m. birželio 6 d. Nr. A1-157 Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu patvirtinta Profesinės reabilitacijos paslaugų plėtros 2007-2012 metams strategija. (Profesinės reabilitacijos paslaugų plėtros 2007-2012 metams strategija patvirtinta 2008-04-15).
Šios strategijos pagrindinis rengimo tikslas - išanalizavus esamą profesinės reabilitacijos sistemos būklę Lietuvoje, numatyti ilgalaikius profesinės reabilitacijos sistemos vystymo tikslus ir prioritetus, siekiant sudaryti sąlygas neįgaliesiems integracijai į darbo rinką (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas, 2007.).
Profesinės reabilitacijos paslaugas teikianti įstaiga sudaro asmens individualią profesinės reabilitacijos programą, ir jam teikiamos numatytos paslaugos. Atsižvelgiant į tai, kad profesinės reabilitacijos programa įgyvendinama nuo 2005 m. liepos 1 d., o profesinės reabilitacijos programa yra profesinės reabilitacijos sistemos viena iš sudedamųjų dalių, paslaugos pradėtos teikti tik nuo spalio mėnesio, šias paslaugas 2005 m. teikė tik vienintelė įstaiga - Valakupio reabilitacijos centras. 2005 m. dalyvauti profesinės reabilitacijos programose buvo nusistatyta 12 asmenų.
Neįgaliųjų darbingumo lygiai
Nustatomi šie asmens darbingumo lygiai:
- jei asmeniui nustatoma 0 - 25 proc. darbingumo
- jei asmeniui nustatoma 30 - 55 proc. darbingumo
- jei asmeniui nustatoma 60 - 100 proc. darbingumo, jis laikomas darbingu.
(Paslaugų poreikio nustatymas. Įvertinamas asmens darbingumas, asmens motyvacija profesinei reabilitacijai ir darbinei veiklai, ir priimamas sprendimas dėl profesinės reabilitacijos paslaugų poreikio.
| Darbingumo lygis | Apibūdinimas |
|---|---|
| 0-25% | Didelis neįgalumas |
| 30-55% | Vidutinis neįgalumas |
| 60-100% | Darbingas |
Žmonių su negalia teisinę padėtį reglamentuoja bendri Lietuvos Respublikos įstatymai, pradedant pagrindiniu Lietuvos Respublikos įstatymu - Konstitucija, tam tikras specifines sritis reglamentuoja atskiri įstatymai ar įstatymo įgyvendinamieji aktai ir bendruose įstatymuose įtvirtintos specialios teisės normos.
Profesinė reabilitacija yra viena iš Neįgaliųjų socialinės integracijos sistemos sudedamųjų dalių. "Profesinė reabilitacija - asmens darbingumo, profesinės kompetencijos bei pajėgumo dalyvauti darbo rinkoje atkūrimas arba didinimas ugdymo, socialinio, psichologinio, reabilitacijos ir kitomis poveikio priemonėmis". Taip ši sąvoka yra apibrėžiama Lietuvos Respublikos teisės aktuose. Profesinės reabilitacijos programos pagrindinis uždavinys - siekti ugdyti ar atkurti neįgaliojo darbingumą ir didinti jo įsidarbinimo galimybes.
Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme reglamentuojama svarbi neįgaliųjų socialinės integracijos sistemos grandis - profesinė reabilitacija. Įstatyme profesinė reabilitacija apibrėžiama kaip asmens darbingumo, profesinės kompetencijos ir pajėgumo dalyvauti darbo rinkoje atkūrimas arba didinimas ugdymo, socialinio, psichologinio, reabilitacijos ir kitomis poveikio priemonėmis. Skiriamos šios profesinės reabilitacijos paslaugos: profesinis orientavimas, konsultavimas, profesinis gebėjimų įvertinimas, atkūrimas arba naujų įgūdžių įgijimas, perkvalifikavimas. Profesinės reabilitacijos tikslas - ugdyti ar atkurti neįgaliojo darbingumą ir didinti įsidarbinimo galimybes. Jo siekiama keliais etapais.
Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. gruodžio 31 d. Nr. Įsakymą, profesiniai (vertinami: išsilavinimas, profesinė kvalifikacija, darbo patirtis ir darbiniai įgūdžiai, kuriuos asmuo gali panaudoti darbo vietoje), kiti kriterijai (amžius, asmens motyvacija). Jei liga, asmeniui yra paskirti griežti gydymo režimo apribojimai, asmens sveikatos būklė netrukdo vykdyti profesinės veiklos, asmens sveikatos būklė, trukdanti profesinei veiklai, tikėtinai artimiausiu metu pagerės, asmuo neturi profesinės reabilitacijos motyvacijos. Kai profesinė reabilitacija buvo nutraukta dėl nėštumo ir gimdymo atostogų ar atostogų vaikui prižiūrėti, kol jam sueis treji metai.
Norint profesinės reabilitacijos poreikio, asmuo turi kreiptis į teritorinę darbo biržą pagal gyvenamąją vietą. Ši įstaiga, sudaro asmens individualų profesinės reabilitacijos planą. Šiomis įstaigomis bei savivaldybės institucijomis ir įstaigomis. Ši įstaiga. Profesinės reabilitacijos paslaugas teikianti įstaiga, vadovaujantis individualiu profesinės reabilitacijos planu, sudaro asmens individualią profesinės reabilitacijos programą ir jam teikia numatytas paslaugas. Pasibaigus profesinės reabilitacijos programai, neįgalusis grįžta į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą, kur jam nustatomas galutinis darbingumo lygis.
Pagalba įsidarbinant. Profesinės reabilitacijos programoje dalyvaujantiems asmenims nuo pirmos dalyvavimo programoje dienos, bet ne ilgiau kaip 180 kalendorinių dienų, skiriama ir mokama profesinės reabilitacijos pašalpa. Ši pašalpa mokama iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto arba iš valstybės biudžeto lėšų, atsižvelgiant į tai, ar asmuo yra draudžiamas visomis rūšimis valstybiniu socialiniu draudimu.(Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas, 2005.).
Ištirti Va. Valakupio reabilitacijos centro specialistų požiūrį į profesinės reabilitacijos programą. Šis gali sėkmingai užtikrinti kokybiškas paslaugas. Tyrimo metodika - kokybinė. Tiriamieji: Va. Valakupio reabilitacijos centro specialistai.
Viena iš pagrindinių kliūčių neįgaliųjų integracijai į darbo rinką - santykinai neaukštas neįgaliųjų išsilavinimo lygis. Istoriškai ilgą laiką neįgaliesiems buvo sudėtingiau siekti išsilavinimo. Nepakankamas išsilavinimas - kliūtis profesijai įgyti ir įsidarbinti. Socialinių išmokų sistema neskatina neįgaliųjų dalyvauti darbo rinkoje. Gaunant socialines išmokas, patogu ar net finansiškai naudinga nedirbti.
Norintiems įsidarbinti neįgaliesiems svarbus ne tik darbo vietos pritaikymas, bet ir susisiekimas, įvažiavimas, pagalbinės, maitinimo ir kitos patalpos. Svarbu pritaikyti informacinę aplinką neįgaliesiems, nes negalėjimas naudotis informacinėmis technologijomis smarkiai sumažina konkurencingumą darbo rinkoje. Egzistuoja nepalankus darbdavių požiūris į neįgaliuosius.
Darbo, viešosios, būsto aplinkos nepakankamas pritaikymas. Nepakankamas prieinamumas prie informacinių technologijų.