Nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojo darbo kodekso pataisa ir visiškai panaikinama kompensacija už kilnojamojo darbo pobūdį.
Pirmieji pokyčiai įvyko nuo 2022 m. lapkričio 1 d., kai įsigaliojo DK 144 str. pakeitimas dėl kompensacijos dydžio darbuotojams, kurių darbas yra kilnojamojo pobūdžio arba atliekamas lauko sąlygomis, arba susijęs su kelionėmis ar važiavimu.
Iki tol darbuotojams už nurodyto pobūdžio darbą galėjo būti mokama 50 procentų bazinio (tarifinio) darbo užmokesčio dydžio kompensacija, o nuo 2022 m. lapkričio 1 d. tokia kompensacija buvo pakeista į ne didesnę kaip 30 procentų bazinio (tarifinio) darbo užmokesčio dydžio kompensaciją. Visgi nuo 2023 m. birželio 1 d. DK apskritai atsisakoma galimybės darbuotojams mokėti kompensaciją už darbą aukščiau nurodytomis sąlygomis.
Advokatų kontoros ILAW LEXTAL partneris, advokatas Mantas Mikalopas komentare žiniasklaidai komentuoja plačiau apie šiuos pokyčius. Toliau pateikiame advokato išaiškinimą.
Kas keičiasi ir kaip reaguoti į pokyčius?
Paskutinės redakcijos DK 144 str. 8 d. skambėjo taip: darbuotojams, kurių darbas yra kilnojamojo pobūdžio arba atliekamas lauko sąlygomis, arba susijęs su kelionėmis ar važiavimu, kompensuojamos su tuo susijusios padidėjusios išlaidos už faktiškai tokio pobūdžio dirbtą darbo laiką. Šių kompensacijų dydis negali viršyti 30 procentų bazinio (tarifinio) darbo užmokesčio ir jos mokamos tuo atveju, kai darbuotojui neapmokamos komandiruotės išlaidos.
Taip pat skaitykite: Viskas, ką reikia žinoti apie pensijas
Kaip ir minėta, visos šios teisės akto straipsnio dalies nebelieka.
Iš to kyla kelios aktualios situacijos/klausimai:
- Jeigu šiuo metu darbuotojo darbas atitinka aukščiau nurodytas sąlygas ir darbo sutartyje yra numatyta, kad darbuotojui mokama kompensacija, kaip elgtis po birželio 1-osios?
DK 45 str. 1 d. nustato, kad pakeisti būtinąsias darbo sutarties sąlygas, papildomas darbo sutarties sąlygas, nustatytą darbo laiko režimo rūšį ar perkelti darbuotoją dirbti į kitą vietovę darbdavio iniciatyva galima tik su darbuotojo rašytiniu sutikimu.
Kitaip tariant, jeigu darbo sutartyje „juodu ant balto“ su darbuotoju buvo sutarta dėl kompensacijų mokėjimo, vienašališkai pakeisti tokią sąlygą ir kompensacijų nebemokėti (nors ir pasikeitus DK) būtų neteisinga. Juk darbuotojas supras ir pajus, kad jo pajamos sumažėjo.
Čia ir iškyla pagrindinė problema: jeigu iki birželio 1-osios dienos kompensacijos už aukščiau nurodyto pobūdžio darbą galėjo būti mokamos ir jos nebuvo apmokestinamos, tai po birželio 1-osios iš DK pašalinus tokią galimybę, kompensacijų suma turėtų būti apmokestinama kaip su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios darbuotojo pajamos.
Taip pat skaitykite: Kaip pildyti prašymą motinystės išmokai
Taigi darbdavys atsidurs situacijoje, kai vienašališkai pakeisti darbo sutarties negali, tačiau, tęsdamas iki tol buvusią praktiką mokėti kompensacijas, nuo jų turės paskaičiuoti ir sumokėti mokesčius kaip nuo darbo užmokesčio. Tai, be abejo, išaugins sąnaudas.
Žinoma, verta paminėti, kad DK pakeitimai gali būti pagrindas siūlyti darbuotojui keisti darbo sutarties sąlygas (atsisakant kompensacijų), o pastarajam nesutikus svarstyti apie darbuotojo atleidimą su įspėjimu ir išeitine išmoka (DK 57 str. 1 d. 3 p.).
- Jeigu nebegalima mokėti neapmokestinamųjų kompensacijų už darbuotojo atliekamą kilnojamojo pobūdžio darbą ar darbą, susijusį su kelionėmis/važiavimu, galbūt po birželio 1-osios galima traktuoti tokį darbą kaip komandiruotę ir mokėti darbuotojui dienpinigius, kurie pagal bendrą taisyklę taip pat nėra apmokestinami?
DK 107 str. 1 d. nustato komandiruotės apibrėžimą - tai darbuotojo darbo pareigų atlikimas kitoje, negu yra nuolatinė darbo vieta, vietoje.
Problema yra ta, kad darbuotojas, dirbantis kilnojamojo pobūdžio darbą (statybininkas, vairuotojas, paštininkas ir kt.) dažnai neturi būtent nuolatinės darbo vietos.
Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, komandiruote negali būti kvalifikuojamas darbas, atliekamas kitoje vietoje, negu įsikūręs ar nuolat veikia darbdavys, jeigu darbo sutartyje sulygta dėl kilnojamojo darbo pobūdžio. Tuo atveju, jeigu darbo sutarties šalys darbo sutartimi susitaria dėl kilnojamojo darbo pobūdžio, nėra pagrindo darbuotojo darbo pareigų atlikimo kitoje vietoje, negu yra nuolatinė darbo vieta, kvalifikuoti kaip komandiruočių.
Taip pat skaitykite: Kas priklauso vienkartinė pašalpa?
Nustačius, kad darbo sutarties šalys buvo susitarusios dėl kilnojamojo darbo pobūdžio, būtų pagrindas pripažinti, kad darbuotojui dienpinigių forma išmokėtos pajamos atlieka ne kompensavimo, bet atlyginimo darbuotojui už atliktą darbą funkciją.
Kitaip tariant, galima daryti išvadą, kad darbuotojo išvyką laikyti komandiruote galima tik tada, kai darbuotojas turi nuolatinę darbo vietą ir iš jos išvyksta. Nesant tokio požymio, darbuotojui mokami dienpinigiai galėtų būti laikomi darbo užmokesčiui prilyginamoms pajamoms su visomis iš to išplaukiančiomis mokestinėmis pasekmėmis.
Visgi, nepaisant aukščiau nurodytos teisinės argumentacijos, akivaizdu, kad darbo rinkoje egzistuoja tokia situacija, kai tam tikruose sektoriuose asmenų darbas kelionėse ar susijęs su važiavimais yra traktuojamas kaip komandiruotė, o tokios komandiruotės metu mokami dienpinigiai nėra apmokestinami. Belieka spėlioti, ar tokia faktiškai besiklostanti praktika liks galioti ir po birželio 1-osios dienos, kai kitų būdų kompensuoti darbuotojui už specifinio pobūdžio darbą (kelionėje, važiavimų metu) neliks.
- Panaikinus kompensacijas už kilnojamojo pobūdžio darbą, darbą, atliekamą lauko sąlygomis, arba susijusį su kelionėmis ar važiavimu, kyla klausimas, ar dar yra galimybių darbuotojui mokėti kokias nors kitas neapmokestinamas kompensacijas.
DK 31 str. 1 d. numatyta, kad darbdavys privalo sudaryti darbuotojui sąlygas darbo funkcijai atlikti ir suteikti darbuotojui reikalingas darbo priemones ar turtą. Darbo sutarties šalys susitaria, kad darbuotojas darbo metu naudos savo priemones ar turtą, išskyrus asmenines apsaugos priemones, kuriomis aprūpinti darbuotojus privalo darbdavys. Tokiu atveju susitariama dėl darbuotojui mokamos kompensacijos už jo priemonių ar turto naudojimą.
Laikytina, kad tokios konkrečiai nenurodytos, bet įstatyme numatytos kompensacijos galėtų būti priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms, jeigu atitinka tokias sąlygas:
- Egzistuoja rašytinis darbo sutarties šalių susitarimas dėl darbuotojo priemonių ar turto naudojimo;
- Priemonės ar turtas turi būti naudojami (reikalingi) tik darbo funkcijoms atlikti;
- Kompensacija ar jos paskaičiavimo būdas turi būti nustatyti įmonės apskaitos ir vietiniuose norminiuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose darbo tvarką;
- Kompensacijos dydis turi būti ekonomiškai pagrįstas.
Nereiktų klaidingai suprasti, kad čia kalbama apie tokias kompensacijas, kaip, tarkime, kompensuojamos darbuotojo, dirbančio kilnojamojo pobūdžio darbą, išlaidos pagal pateiktus čekius už maitinimąsi. Nors ir suprantama, kad darbuotojas, neturėdamas galimybės pavalgyti namuose ar pasišildyti iš namų atnešto maisto, galimai patiria didesnes išlaidas valgydamas maitinimo įstaigose, tačiau tokių išlaidų padengimas, greičiausiai, būtų apmokestinamas.
Minėto DK 31 str. 1 d. kontekste kompensacijos yra galimos už tokius atvejus, kai darbuotojas darbo funkcijų atlikimui naudoja savo automobilį, telefoną, kompiuterį, įrankius ir pan.
Taigi ilgus metus galiojęs kilnojamojo darbo, darbo lauko sąlygomis ir darbo, atliekamo kelionėse ir važiavimuose, modelis išnyksta.
Nors klausimų yra daug, tačiau faktas yra vienas - darbdaviai turi tinkamai pasiruošti artėjantiems pokyčiams.
VDI kancleris Šarūnas Orlavičius pastebi, kad iki pataisų priėmimo Darbo kodekse galiojo nuostata, jog darbuotojams, kurių darbas yra kilnojamojo pobūdžio arba atliekamas lauko sąlygomis, arba susijęs su kelionėmis ar važiavimu, kompensuojamos su tuo susijusios padidėjusios išlaidos už faktiškai dirbtą tokio pobūdžio darbo laiką.
Šių kompensacijų dydis negalėjo viršyti 50 procentų bazinio (tarifinio) darbo užmokesčio ir jos buvo mokamos tuo atveju, kai darbuotojui neapmokamos komandiruotės išlaidos. Atsižvelgiant į tai, kad Darbo kodekso 144 str. 8 d. galiojusiomis kompensacijomis tam tikrais atvejais galimai buvo piktnaudžiaujama ir mokamos maksimalios kompensacijos, kuriomis iš esmės buvo mokamas darbo užmokestis, taip pat numatytos kompensacijos neigiamai veikė darbuotojo padėtį, t. y. DK 144 straipsnio 8 dalis nustato, kad darbuotojams, kurių darbas yra kilnojamojo pobūdžio arba susijęs su kelionėmis ar važiavimu, kompensuojamos su tuo susijusios padidėjusios išlaidos už faktiškai tokio pobūdžio dirbtą darbo laiką.
Taigi, DK tokio pobūdžio kompensacijos mokėjimą tiesiogiai sieja su padidėjusiomis darbuotojo išlaidomis.
Ar, mokant šias kompensacijas, darbdaviui kyla pareiga turėti įrodymus, pagrindžiančius darbuotojų padidėjusias išlaidas? O gal tokio pobūdžio darbą dirbančių darbuotojų išlaidų padidėjimas preziumuojamas ir kompensacijas mokantiems darbdaviams nėra pareigos pagrįsti šį išlaidų padidėjimą?
Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) duomenimis įmonės darbuotojams išmoka vis daugiau kompensacijų už kilnojamojo pobūdžio darbą.
2020 metais Lietuvoje registruotos beveik 5 tūkst. įmonių už kilnojamojo pobūdžio darbą apie 90,6 tūkst. darbuotojų išmokėjo beveik 134,8 mln. eurų kompensacijų. Vien statybų sektoriuje pernai apie 1,9 tūkst. įmonių beveik 43 tūkst. darbuotojų išmokėjo daugiau nei 71,6 mln. eurų kompensacijų ir tai sudarė apie 53 proc.
Palyginimui, 2019 metais Lietuvoje registruotos beveik 3,8 tūkst. įmonių už kilnojamojo pobūdžio darbą 85,5 tūkst. darbuotojų išmokėjo daugiau nei 112,3 mln. eurų kompensacijų, o statybų sektoriuje per minėtą laikotarpį beveik 1,7 tūkst. įmonių apie 41,3 tūkst. darbuotojų išmokėjo daugiau nei 59 mln.
Skaičiuojama, kad statybų sektoriuje per penkerius metus įmonių kompensacijos darbuotojams už kilnojamo pobūdžio ar darbą lauko sąlygomis išaugo 3,25 karto, t. y. nuo 22 mln. eurų 2016 metais iki 71,6 mln.
„Statybų sektorius VMI yra vertinamas kaip rizikingas ir jam yra skiriamas ypatingas mokesčių administratoriaus dėmesys.
Pernai, lyginant su 2019 m., kontroliuotose statybų įmonėse PVM prievolė augo 35 proc., o sumokėtų mokesčių suma didėjo 7 proc. Kontrolės veiksmų metu mokesčių administratorius vis dažniau nustato atvejų, kai įmonės kompensacijas už kilnojamojo pobūdžio ir darbą lauko sąlygomis moka kaip dalį darbo užmokesčio, neatsižvelgdamos į darbuotojų darbo funkcijas ir vietą.
Tokios išmokos mokamos net ir biuro darbuotojams, pavyzdžiui, personalo vadovėms, buhalterėms, sekretorėms, valytojoms.
„Pagal darbo kodeksą kompensacijos paskirtis yra atlyginti darbuotojo patirtas padidėjusias išlaidas, susidariusias ne nuo darbuotojo valios priklausančių priežasčių, vykdant jam priskirtas darbines funkcijas ir uždavinius.
Primenama, kad kompensacijos gali būti mokamos darbuotojams, kurių darbas yra kilnojamojo pobūdžio arba susijęs su kelionėmis ar važiavimu. Jos skirtos kompensuoti su tokiu darbu susijusias padidėjusias darbuotojų išlaidas už faktiškai dirbtą darbo laiką.
Kompensacijų dydis negali viršyti 50 procentų bazinio (tarifinio) darbo užmokesčio ir jos mokamos tik tuo atveju, kai darbuotojui neapmokamos komandiruotės išlaidos (dienpinigiai).
Prasidėjus žemės ūkio darbams, ūkininkai samdo daugiau darbuotojų. Neretai jie dirba ne tik sandėliuose ar kitose patalpose, bet ir lauko sąlygomis. Ką reiškia darbas atliekamas kelionėje, lauko sąlygomis, susijęs su važiavimais? Tokios padidėjusios išlaidos gali būti kompensuojamos kaip komandiruočių išlaidos arba nustatant kompensaciją už faktiškai dirbtą laiką, bet neviršijant Vyriausybės nustatytų maksimalių dydžių.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad vienu metu taikomas tik vienas būdas. Jį pasirinkti turi įmonės vadovas, ūkininkas, įvertinęs savo darbuotojų darbo pobūdį ir atsižvelgdamas į tai, kokią darbo laiko dalį darbuotojas darbo funkcijas atliks lauko sąlygomis.
Šių išmokų dydis ir mokėjimo tvarka yra nustatyta Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 116 „Dėl Kompensuojamų išmokų dydžio ir mokėjimo tvarkos patvirtinimo". Gali būti kompensuojamos padidėjusios išlaidos iki 50 proc. mėnesinės algos ar valandinio tarifinio atlygio už faktiškai dirbtą laiką, bet ne daugiau kaip Finansų ministerijos patvirtinta komandiruočių į užsienį dienpinigių norma dirbant užsienyje arba ne daugiau kaip tarnybinių komandiruočių Lietuvos Respublikos teritorijoje dienpinigių norma dirbant Lietuvos teritorijoje.
Kompensuojamosios išmokos mokamos kartu su darbo užmokesčiu tik už faktiškai dirbtą laiką. Šios išmokos neįskaitomos į darbuotojo vidutinį darbo užmokestį.
Nuo šių išmokų neskaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.
Taip pat svarbu pabrėžti tai, kad šios kompensuojamos išmokos (kurios neviršija nustatyto dydžio, t. y. 5,70 Eur už kiekvieną dieną) bus traktuojamos kaip ūkininko leidžiami atskaitymai apskaičiuojant gyventojų pajamų mokestį, kadangi tai bus faktiškai patirtos bei tokiai veiklai įprastinės ūkio sąnaudos, būtinos pajamoms uždirbti ar ekonominei naudai gauti.
Pavyzdys
Ūkininkas priima į darbą du darbuotojus - Joną ir Antaną, kurie ūkyje dirbs ir lauko sąlygomis. Darbuotojai gegužės mėnesį dirbo visas darbo dienas, t. y. 20 darbo dienų.
- Jonui priskaičiuotas 300 Eur mėnesinis atlyginimas (neatskaičius mokesčių) ir kompensacija už darbą lauko sąlygomis 114 Eur. Jono kompensacijos sąnaudos bus priskirtos leidžiamiems atskaitymams visa suma, t. y. 114 Eur.
- Antano kompensacijos sąnaudos leidžiamiems atskaitymams bus priskirtos tik iš dalies. Kadangi kompensacija negali būti didesnė kaip 5,70 Eur už kiekvieną darbo dieną, o gegužė turėjo 20 darbo dienų, vadinasi, leidžiamiems atskaitymams bus galima priskirti 114 Eur (5,7 Eur x 20 d. d. = 114 Eur). Likusi dalis 86 Eur bus pripažinti neleidžiamais atskaitymais.
2023 m. birželio 1 d. bus įgyvendintas Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas” reikalavimas panaikinti priedus už kilnojamojo pobūdžio darbą, kuris leido darbdaviams nemokėti mokesčių, todėl darbuotojams mažėdavo ligos išmokos, atostoginiai ir būsimos pensijos.
Pereinamasis laikotarpis, kuris buvo numatytas darbdaviams prisitaikyti prie Darbo kodekso (DK) 144 str. 8 d. pakeitimo baigėsi 2023 m. birželio 1- ąją.
Pagrindiniai etapai:
- Iki 2022 m. spalio 31 d.: Galiojo senoji tvarka, leidžianti mokėti kompensacijas už kilnojamojo pobūdžio darbą.
- Nuo 2022 m. lapkričio 1 d.: Įsigaliojo DK 144 str. pakeitimas, apribojantis kompensacijos dydį iki 30% bazinio darbo užmokesčio.
- Nuo 2023 m. birželio 1 d.: Visiškai panaikinta kompensacija už kilnojamojo darbo pobūdį.
tags: #prasymas #del #kilnojamo #pobudzio #darbo #kompensacijos