Nelengvai pavasarinė šiluma, nešdama žalumos bangą, šiemet prasiskynė kelią į mūsų kraštą. Teko jai brautis pro šiaurinių, nuo Skandinavijos kalnų vis atslenkančių anticiklonų užtvaras. Bet pagaliau - pavasaris su pirmaisiais sodų žiedais jau čia. Nelengvai pavasarinė šiluma, nešdama žalumos bangą, šiemet prasiskynė kelią į mūsų kraštą. Teko jai brautis pro šiaurinių, nuo Skandinavijos kalnų vis atslenkančių anticiklonų užtvaras. Bet pagaliau - pavasaris su pirmaisiais sodų žiedais jau čia.
Pasak tautinių priesakų, kiekvienas lietuvis turi pasodinti ąžuolą, pasistatyti namą ir išsiauginti įpėdinių, savo darbų tesėjų. Kaimo namai būdavo statomi perimant tėvų ir senelių patirtį bei papročius. Senieji žmonės sakydavo: gyvenamoji vieta turi būti laiminga. Negalima įsikurti gaisravietėje, tragiško nutikimo arba perkūno trenktoje vietoje - nelaimė gali pasikartoti. Negalima namo statyti ten, kur būta medžio kelmo. Šis draudimas, tikėtina, siekia itin gilius mitologinių tikėjimų sluoksnius. Medis - archajiškojo pasaulio modelio ašis; jis jungia pasaulio dalis: požemį, mūsų gyvenamą erdvę, dangaus sferas. Medžiu mirusiųjų vėlės keliauja į dausas. Netinka statyti toje vietoje, kur ėjo koks takas, juolab kelias. Turbūt dėl tos pačios mitiškai spėjamos priežasties, nors ir dabar pasakoma: „Nebus šeimoje tvarkos, viskas maišysis“. Negalima naujai statomą būstą pakreipti statmenai buvusiajam: gyventojai čia neilgai tegyvens, greit išmirs. Gal todėl, kad tokia orientacija primena kryžių. Pati geriausia sklypo vieta trobai - pietinė. Sveikiausia gyventi mediniame name - kitokių kaime seniau ir nebūdavo.
Rąstai statybai turi būti sukirsti, kai medžiai „miega“: geriausia vasario mėnesį ir mėnuliui dylant. Tada pastatytos trobos „langai neverks“, rąstų kirvarpos negrauš, bus sausa ir šilta viduje. Tarp paruoštų statybai sienojų negali būti paimtų iš vėjovartų, žaibo įtrenktų. Manyta, kad tokie gali gaisrą prišaukti. Netinka ir tie, kurie girioje augdami vienas į kitą trynėsi, braškėjo, vaitojo - vaidensis namuose. Taip pat nereikia imti sienojų iš kokio nors seno statinio - tada nesiseks troboje gyventi. O tą rąstą, kuris miške buvo nukirstas pirmasis, pasidėdavo atskirai. Jį iškels kuo aukščiausiai, į paskutinį vainiką, tai dūmai iš krosnies visada kils aukštyn. Prieš pradedant darbą, pasirinkta vieta liepos karnų šluotele pašlakstoma per Sekmines šventintu bažnyčioje vandeniu. O toji, kur numatoma statyti kluoną ar jaują, būdavo apsėjama javais. Statybą pradėdavo kokią porinę dieną, jokiais būdas ne pirmadienį - antraip ilgai užtruks, atsiras visokių kliūčių. Būdavo atsižvelgiama ir į mėnulio fazę: gyvenamąjį namą patariama statyti pilnatyje, ūkinius pastatus - delčioje. Ir dar gerai jų pradžią pataikyti pučiant šiauriniam vėjui - pelės kluone nesiveis. O kad žmonės naujame name nesirgtų, po pamatais užkasdavo pelyno šakelę, česnako skiltelę arba angliukų iš velykinio ugniakuro. Dar į rentinio kampus namų laimei pažerdavo po saują grūdų. Ir ne bet kokių, o „žolinių“ - per Žolinės atlaidus pašventintų avižų ir kviečių varpų. Kai meistrai sunerdavo pirmąjį vainiką, viename iš kampų, kur bus krikštasuolė, tarp rąstų iškirsdavo kryželį. Šeimininkas ton ertmėn įdėdavo graudulinės žvakės gabalėlį, šventintų žolelių, velykinės verbos spygliukų, rūtos šakelę, sidabro pinigėlį. Žvakė saugos nuo gaisro, žolelės nuo ligų ir nelaimių, kadugys - linksmumą neš namams, sidabras gins nuo „blogos akies“.
Pradėtą statybą žemaičiai laimindavo tokia apeiga: paimdavo atžagaria ranka dvylikos metų šermukšnį ir vilkdavo jį septynis kartus aplink rentinį. Seniausias šeimos narys, atėjęs į statybvietę, tardavo: „Padėk, Diev, kad ant veitos supūtų!“ Po to suduodavo kirvapente į pirmąjį vainiką. Ant rentinio poilsiui nevalia sėdinti - tingulys užpuls, ilgai statyba nesibaigs. Tvartą statant, kad „gyvuliai rankon eitų“, pamatų kampuose užkasdavo po truputį kiaulės šerių, arklio uodegos ašutų, avies vilnos, vištos plunksnų, dar ir ožio ragą. O kad pelės neįsiveistų, po kiekviena sąspara paberdavo pelenų. Suminėtieji papročiai tautinės kultūros tyrinėtojų apibendrintai vadinami mitine atodaira. Komentaras skambėjo per LRT Radiją.
Artimojo mirtis yra skaudi nepriklausomai nuo laikmečio, kuriame gyveni. Skiriasi tik atsisveikino su mirusiuoju būdai. Etnologas Libertas Klimka pasakoja, kad vienas iš didžiausių šių laikų ir senovės lietuvių šermenų skirtumų yra tas, kad anksčiau žmonės mirusįjį šarvodavo savo namuose. „Šarvojama buvo namuose ir ne karste, o ant lentų. Į karstą mirusį įdėdavo prieš išvežant į kapines. Paprastas lentas užtiesdavo užtiesalu, dažniausiai juodos spalvos, taip ir šarvodavo. Paprastai šarvojimas trukdavo 3 dienas. Šis laikas buvo reikalingas praktiškai, kad spėtų giminės suvažiuoti, nes tais laikais turėjo dar nemažai laiko praeiti, kol žinia visus pasiekdavo. O gal buvo ir mitologiniai dalykai - buvo manoma, kad siela nuo kūno iškart neatsiskiria mirus žmogui, todėl reikia jo sielą apsaugoti giesmėmis ir budėjimu, vadinamomis budynėmis“, - pasakoja etnologas.
Taip pat skaitykite: 25,5 metų darbo stažas ir pensija
Bandė palengvinti sielos atsiskyrimą Tačiau jeigu žmogaus mirtis nebuvo staigi, o nuo ilgai besitęsiančios ligos, namuose vykdavo vadinamas žmogaus marinimas. Per šį laiką sukviesdavo atsisveikinti visus giminaičius, kad savo maldomis jį palydėtų. „Artimiausi kaimynai sužinoję, kad žmogus jau marinamas, ateidavo atsisveikinti. Žemaitijoje net pradėdavo mušti į ant medžio šakos pakabintą lentą, kad žinotų visi, kad kaime yra žmogus, kuris ruošiasi atsisveikinti su šiuo pasauliu. Visi kaimynai susirinkdavo į tą atsisveikinimą, kad dar kokį nors atsisveikinimo žodį pasakytų, paprašytų atleidimo už blogus darbus ar skolas. Buvo paprotys atsidaryti langus, krosnies jušką, tai yra dūmtraukį, kad sielai būtų lengviau išskristi. Kai pamatydavo, kad žmogus miršta, net pagalvę ištraukdavo, kad būtų lengviau sielai atsiskirti“, - sako L. Klimka.
Vos karstą išnešus iš namų prasidėdavo dar vienas skubus darbas - šarvonės ardymas, kurį reikėjo padaryti kuo greičiau: „Sakydavo, kad tai reikalinga, kad mirusysis paskui save ir kitų neišsivestų, kad šitoj šeimoj neįvyktų tokia bėda dar kartą. Tas žmogus, kuris karstą darydavo, pirmiausiai išmatuodavo mirusį su lazdele, kad pamatytų kokio ilgio ar pločio karsto reikia. Tą lazdelę jis būdai turėdavo sulaužyti, nes kirviu kapoti nebuvo galima. Tokios smulkmenos labai atskleidžia to meto žmonių suvokimą apie žmogaus sielą“, - sako L. Klimka.
Neprašydavo atlygio Taip pat karstas tuomet nebent iš tolo primindavo tokius, kokius matome dabar. Karstus darydavo iš nedažytų lentų ir, pasak etnologo, tik vėlesniais laikais, gal 20 amžiuje pradėjo dažyti lentas karstams sukalti. „Dar vienas paprotys, kuris labai skiriasi nuo dabartinių: visi patarnavimai mirusiajam būdavo daromi neatlygintinai. Giesmininkams, karsto dirbėjams, kunigui, duobkasiams nebuvo atsilyginama pinigais. O tik padėkos žodžiais ir kokia dovana. Tai galėjo būti drobės stuomuo, rankšluostis arba numegztos pirštinės, šalikas. Viskas kaimas tuomet nelaimėje padėdavo. Kai ateidavo žmonės per budynes giesmių giedoti, kaimynai, su kuriais gerai bendraudavo, atsinešdavo prariektos duonos kepaliuką ir padėdavo ant stalo kaip auką mirusiajam. Vėliau tą duoną atiduodavo prie bažnyčios gyvenančioms elgetoms“, - pasakoja jis.
Išskirtinis paprotys Gedulą už artimuosius žmonės nešiodavo metus. Iš rašytinių šaltinių žinoma, kad anksčiau mirusiojo kapą lankydavo ir jį prisimindavo 3, 9 ir 40 dieną po mirties. „Metinės yra jau naujesnių laikų paprotys, kai būdavo vėl kviečiami giminės atvažiuoti. Tada aplankomas kapas ir vėl suruošiami šermenys. Šermenų patiekalai, valgiai nuo senovės irgi būdavo saviti. Pavyzdžiui, kopūstienė buvo dažnai verdama. Grikinės bandos ypatingai Dzūkijoje buvo kepamos“, - sako jis.
Taip pat būdavo nesunku atskirti žmones, kurie gedi. Jie visus metus nešiodavo juodos spalvos rūbus, nesilankydavo pasilinksminimuose - nei vestuvėse, nei krikštynose. „Dar visai neseniai, 20 amžiuje viduryje, buvo paprotys į švarko atlapą vyrams įsiūti juodą kaspinėlį, kuris ir rodydavo, kad žmogus gedi“, - priduria etnologas.
Taip pat skaitykite: Instrukcija: kaip siųsti laišką Sodrai registruotu
„Išskirtinis mūsų tautos paprotys yra raudos, kurios Dzūkijos regione buvo išlikusios beveik iki mūsų laikų. Raudos - toks improvizacinis garsiai balsu išreiškiamas gailestis, kad reikia atsisveikinti su artimu žmogumi. Jis išgiedamas poetiniais simboliais, pavyzdžiui, ašaros kaip perlų vėriniai man byra. Dr. Jonas Basanavičius yra surinkęs daug raudų į leidinuką, nes jų tuo metu dar buvo gausu. Šį paprotį mums priminė per Sausio 13 dienos aukų laidotuves Veronika Povilionienė, taip pagerbdama mūsų laisvės gynėjus. Šis paprotys Dzūkijoje dar kai kur tebėra. Kartais galima nuėjus į kapines išgirsti, kai balsu raudama prie kapo“, - sako Libertas Klimka.
Verbų sekmadienis ir kitų švenčių prasmė
Tai paskutinis sekmadienis prieš Velykas. Seniausias Verbų sekmadienio paprotys, paplitęs visoje Lietuvoje - plakimas arba mušimas kadagio šakele, vadinama verba. Pagal senus tikėjimus, plakant žmogų žaliuojančia šakele, jam suteikiama augimo jėga, sveikata, apsauga nuo ligų ir kitos stiprybės. Kas anksčiau Verbų sekmadienį atsikelia, plaka verba miegančius sakydamas: „Verba plaka, ne aš plaku, ar žadi velykaitį (margutį)?“. Plakama tol, kol gaunamas pažadas duoti margutį. Verbų sekmadienį kiekvienas šeimos narys turi būti paplaktas verba, kad būtų sveikas visus metus. Tikėta, kad jei jauni išplaka jaunus, tai šie bus gražūs, o jei senas išplaka seną - bus laimingi.
Verbų sekmadienį žmonės nešdavosi į bažnyčią verba, kurias pasiruošdavo iš anksto. Į verbų puokštę dėdavo kadagių, kitų žieminių žalumynų šakelių, išsprogusių karklo šakelių (taikydavo, kad būtų daugiau „katinėlių“ - pumpurų). Bažnyčioje pašventintoms verboms priskiriama maginė apsauginė prasmė, jos laikytos turinčios gydomąją galią. Grįžę iš bažnyčios pašventinta verba kirsdavo nebuvusiems bažnyčioje per galvą sakydami: „Liga lauk, sveikata į vidų!“. Taip pat šventinta verba suduodavo vaikams, kad šie geriau augtų, būtų visus metus paklusnūs tėvams. Parsineštos šventintos verbos buvo sukaišiojamos pastogėse, kad saugotų namus nuo audrų ir piktųjų dvasių. Verbomis pavasarį smilkydavo išgenamus gyvulius, parūkydavo ligonio kambarį, pasmilkydavo trobesius, kad audrai ateinant neįtrenktų perkūnas. Ji prasideda jau nuo Verbų sekmadienio.
Didžiosios savaitės sudedamoji dalis - Didysis pasninkas, trunkantis nuo Didžiojo trečiadienio iki Velykų išvakarių. Didysis ketvirtadienis (Čystasis ketvirtadienis, Žaliasis ketvirtadienis, Vėlių Velykos). Nuo seno žinoma, kad Didysis ketvirtadienis - tai didžiojo pavasarinio apsišvarinimo diena, dėl to šis ketvirtadienis ir vadinamas Čystuoju (švariuoju). Tą dieną žmonės užsiima didžiuoju metiniu tvarkymu, kruopščiai išvalo ne tik namus, bet ir kiemus, tvartus, sodus. Būta papročio pakurti pirtį, kurioje maudydavosi tekant saulei. Tą dieną, anot senolių, vanduo įgyja daug gydomųjų galių. Taip pat nusiprausdavo ar net išsimaudydavo tekančiame į saulę upelyje - tuomet sveikatos užteks visiems metams. Ketvirtadienis vadintas ir Žaliuoju, nes tuomet žmonės eidavo į miškus ir laukus parsinešti žalumynų, kuriais per Velykas puošė namus ir vaišių stalą. Dar vienas šios dienos pavadinimas Vėlių Velykos (Vėlių Velykėlės) siejasi su tuo, kad buvo lankomi kapai paliekant mirusiems kaip auką kiaušinių ir kitų vaišių. Kapus lankydavo kartu su vaikais, jiems parodydavo senelių ir protėvių kapus, juos sutvarkydavo. Kai kuriais duomenimis, Vėlių Velykėlės tęsdavosi 3 dienas - nuo ketvirtadienio iki šeštadienio. Šventėje persipina krikščioniški motyvai ir senesni pavasario šventės motyvai. Šią šventę taip pat galima laikyti viena iš svarbiausių tradiciniame pavasario kalendoriuje.
Žemdirbio kalendoriuje per Jurgines pirmą kartą į lauką išgenami gyvuliai, prasideda pirmieji pavasario darbai laukuose. XVI a. šaltiniai šią šventę sieja su aukojimais pavasario dievybėms Pergrubijui ir Ganikliui. Ilgainiui šventė priskirta šv. Jurgiui - gyvulių, ypač arklių, globėjui. Simonas Daukantas rašė, kad ši šventė senovėje vadinta Jore. Iki pat XX a. vidurio šios šventės metu buvo atliekama daug apeiginių veiksmų. Išgindami po žiemos pirmą kartą į laukus gyvulių bandą, ją apeidavo apeiginiu būdu: dažniausiai eidavo tris kartus, laikydami rankose apeiginius atributus (žvakę, lėkštę su kiaušiniais, šventintas žoles, verbas), aprūkydydami gyvulius žolėmis, suduodami jiems triskart verba. Taip pat žmonės lankydavo javus eidami ratu aplink laukus: daugiausia 3 kartus (kai kur ir 12 kartų), nešdami apeiginę reikšmę turinčius daiktus - duonos kepaliukus, žvakes, kiaušinius, o apėję lauką vieną kepaliuką užkasdavo į žemę (prašydami dievų gero derliaus ir gyvulių apsaugos nuo žvėrių ar ligų), kitą kepaliuką padalindavo visiems šeimos nariams ir suvalgydavo. Rytų Aukštaitijoje per Jurgines apeidami laukus dar ir voliodavosi po rugių lauką šaukdami: „Augink dieve! Augink dieve!“. Aplankę laukus ir gyvulius, žmonės vaišindavosi gamtoje, ritinėdavo margučius, supdavosi sūpuoklėmis. Tai kilnojama šventė, švenčiama 50-tą dieną po Velykų (tarp gegužės 11 ir birželio 12 d.), visada sekmadienį. Krikščioniškoje tradicijoje tai Šventosios Dvasios nužengimo į žemę diena. Šventės ištakos siejamos su ikikrikščioniškais laikais švęsta pavasario ir žalumynų švente. Sekminių paskirtį liudija daugybė iki pat XX a. Kupolių pavadinimas susijęs su kupėjimu (vešėjimu), aukščiausia augalijos suklestėjimo būsena.
Taip pat skaitykite: Vadovas apie Sodros automatizavimą
Senieji šaltiniai rodo, kad seniau kupolių laikas reiškė ne vienadienę šventę, bet ilgesnį laikotarpį, kuriam priklausė ne tik Rasos šventė (Joninės), bet ir savaite vėliau švenčiamos Petrinės, taip pat Sekminių metas. Rytų Aukštaitijoje kupolia arba kupinėmis buvo vadinama jaunimo gegužinė rugių lauke Sekminių antrąją dieną, tuo metu buvo dainuojamos kupolinės dainos, o dzūkai kupolinėmis dienomis vadino laiką nuo Joninių iki Petrinių. XVI a. M. Stryjkowskis tvirtino, kad lietuviai kupalą šventę ilgą laiką, o ypač gegužės 25 dieną ir birželio 25 dieną. Kupolių laikotarpio kulminacija - vasaros saulėgrįža, kuri Lietuvoje vadinama Joninėmis. Švęsta Rasos šventė.
Pagaliau Žolinė - tai žalumos, derliaus šventė. Dzūkijoje prigijo šventės pavadinimas Kopūstinė. Ši šventė reiškia svarbiausių lauko darbų pabaigą, vasaros ir rudens sandūrą. Moterys rinkdavo laukų gėles ir vaistažoles, iškepdavo duonos iš naujojo derliaus, o ūkininkai darė alų ir giros. Kai kur Žolinės metu buvo susirinkusi visa šeima prie stalo - 12 patiekalų iš naujojo derliaus. Ant stalo degdavo žvakė, ji buvo nešama aplink patiekalus, leidžiama per rankas aplink stalą. Būdingas paprotys - neštis į bažnyčią pašventinti žolynus, darželio gėles ir daržovių. Pašventintos daržovės valgydavo visa šeima ir dalindavo su pašaru gyvuliams, tikėdamiesi apsisaugoti nuo ligų. Į Žolinės puokštę privalu įdėti savo išaugintų daržovių ir kitų augalų. Parsineštą puokštę laikydavo pagarbiai, o sudžiovinta puokštė uždėta namuose už šventųjų paveikslo. Sudžiūvusia puokšte smilkydavo įvykus audrai ar ligoms. Taip pat per Žolinę gėrė arbata iš žolynų. Rudens lygiadienis dabar siejamas su Baltų vienybės diena, švenčiama rugsėjo 22-ąją.
Rugsėjo pabaigoje jau būna sudygę žiemkenčiai, todėl Dagotuvių šventė įtrauktina į rudens ciklą. Žolinės pabaigoje žemdirbiai iš anksto parengia stalo vaišes 12 patiekalų iš naujojo derliaus. Rudens lygiadienis siejamas su Dagotuvių švente - Dagų švente, kuri krikščionybės laikotarpiu buvo įvardinta kaip Šv. Mykolo diena. Istorikas J. Dlugošas mini Dagotuves kaip rudeninius sambarius. Baltų genčių laidosenos tyrinėjimai rodo, kad senovės laikais laidojimai ir kapų vietos atspindėjo pasaulėžią apie mirusiuosius ir jų ryšį su gamta. Laidosenos apibūdina, kad kapai buvo ribos tarp gyvųjų ir vėlių pasaulių. Profesionalūs tyrinėtojai pastebi, kad senovės kapinės dažnai įrengdavo toli nuo gyvenviečių, dažnai už vandens telkinių, kad mirusiųjų pasaulis būtų nutolęs.
Išvados: laidojimo papročiai, drabužiai ir kremavimas
Specialūs drabužiai - prabangos ženklas: juoda spalva gedului į Lietuvą atkeliavo iš Europos. Kaime dažnai nebuvo galimybių įsigyti specialiai laidotuvių drabužių, todėl buvo naudojami geriausi turimi drabužiai; laikui bėgant juoda spalva įsitvirtino laidotuvių garderobe. Dėl teiginio, kad senovės lietuviams gedulo spalva buvo balta, istorikai abejoja: pirmykščių laikų papročiai dažnai siekdavo gražių apdarų, o specialių išskirtinių drabužių laidotuvėms nebuvo nuolatos naudojama.
Liepsnojo apeiginiai laužai - Penktame amžiuje po Kristaus Lietuvoje kilusi nauja kūnų deginimo banga. Apie VIII a. liepsnojo apeiginiai laužai, deginimo paprotys įtakojo Saulės kultą. Deginimo paprotys išnyko su krikščionėjimu, bet iki XIX a. per Vėlines kapinėse degė laužai, jų metu buvo deginami sena maršolitinė kryžiaus, prisimenant mirusiuosius ir jų darbus. Dzūkijoje liko išlikę kai kuriuose vienkiemiuose - Margionyse, Mardasave, panašiai kaip ir raudų giedojimas prie kapo.
Kalbama, kad dabartiniai žmonės dažnai renkasi laidoti žemėje arba kremuoti. 18,5 proc. Lietuvos gyventojų pageidautų kremuoti ir palaidoti pelenus, o 11,6 proc. - pageidautų kremuoti, bet pelenus išbarstyti. Vis dėlto daugiau nei pusei gyventojų priimtinesnis tradicinis laidojimo būdas - beveik 43 proc. norėtų būti palaidoti žemėje. Palaikų kremavimas Lietuvoje įteisintas 1932 metais. Krematoriumas šiuo metu veikia Kėdainiuose; Kaune veikė pirmasis šalies krematoriumas, bet buvo uždaromas 2003 m. Dvasininkai gali atsisakyti bažnytinių laidojimo apeigų kremuojant, jeigu tai prieštarauja krikščionybės tikėjimui. Laidojimu negalima vadinti pelenų išbarstymo ant žemės ar vandens paviršiaus.