Postmodernusis socialinis konstruktyvizmas

Postmodernusis socialinis konstruktyvizmas susiklostė kaip sudėtingas teorinis laukelis, kuriame susikerta konstruktyvistinės žinių sampratos, postmodernizmo filosofiniai įnašai ir socialinių teorijų diskursyviniai metodai. Šiame tekste remiamasi skirtingų autorių įžvalgomis apie postmodernizmo bruožus, konstruktyvizmo prielaidas ir suaugusiųjų mokymosi praktikas, kad būtų atskleista, kaip postmodernioji kritika ir konstruktyvistinis požiūris formuoja šiandienės sociologijos ir andragogikos supratimą.

Postmodernizmo apibrėžimo problematika ir pagrindiniai bruožai

Net paviršinis, panoraminis žvilgsnis vien į sąvokos „postmodernizmas“ išsamesnę analizę yra beviltiškas reikalas, nes šiai sąvokai suteikiamą turinį išskirti tampa ypatingai sudėtinga - susiduriama su nesibaigiančiu postmodernizmo termino reikšmių dauginimu. Iš kitos pusės, tokia situacija sudaro galimybes svarstyti artikuliuojamą fenomeną/aptariamą problemą įvairuojančiomis strategijomis (dar vienas dabartinio filosofinio kalbėjimo „postulatas“).

Baranova, remdamasi Jeanu‑François Lyotardu, konstatuoja, kad postmodernizmas yra/įgyja/parodo savo „kas“, t. y. nepasitikėjimą vienu vadinamuoju didžiuoju pasakojimu ir atveria pliuralią pasakojimų (legitimuojančių tiesas) erdvę. Dėl to visų pirma griūna hierarchinės svarstymo struktūros, paremtos autoritetu, nelieka centro ir atsiduodama kūrybiniam žaidimui ženklais.

Rubavičius naudoja sąvoką „postmodernas“, į pastarąją sutelkdamas postmodernizmą apmąsčiusių autorių, kaip Lyotardas, Zygmuntas Baumanas, Fredricas Jamesonas, išskirtus bruožus ir dėl Heideggerio atliktos metafizikos destrukcijos išsivysčiusios specifinės technikos kritikos sukurto būvio turinį, bei prideda Marxo idėjų plėtotės interpretaciją kaip specifinį kapitalizmo fenomeną. Tokiu būdu Rubavičius „pagamina“ tokį „trigalvį slibiną“: postmodernizmas sietinas su Wittgensteino kalbiniais žaidimais, su konkrečių individų būvį transformuojančia Heideggerio technikos kritika ir interpretuota Marxo transgresine socialine sąranga.

Žukauskaitė akcentuoja postmodernizmui svarbų momentą - nuo Richardo Rorty „linguistic turn“ iškilusį filosofinių problemų redukavimą į vien kalbinių problemų plotmę, teigdama, kad jau nuo Heideggerio Naujųjų laikų filosofinės paradigmos kritikos įsigali nauja paradigma - pasaulio, kaip teksto, suvokimas. Pavyzdžiu gali būti Derrida desiminacinis vyksmas, Umberto Eco nesibaigiančių interpretacijų grandinė ar Jacques’o Lacano simptominių reikšmių kaita.

Taip pat skaitykite: LSMU katedros veikla

Apibendrinant, aptartose koncepcijose išryškėja bent keturi postmodernizmo bruožai: nepasitikėjimas/įtarumas; transgresinis vyksmas; tikrovės stygius/dirbtinumas; logiškas filosofinių problemų anachroninis pasikartojimas. Chrestomatinė tiesa tokia, kad į filosofinių pokalbių lauką postmodernizmo temą atneša Lyotardas ir jo veikalas „Postmodernus būvis“, kur nagrinėjamas žinojimo būvis labiausiai išsivysčiusiose visuomenėse.

Konstruktyvizmas: žinių prigimtis ir mokymosi teorijos

Konstruktyvizmas yra filosofinis požiūris į žinių prigimtį, konkrečiai - ontologinė pozicija. Yra daug konstruktyvizmo atmainų, tačiau vienas žinomas teoretikas, Jeanas Piaget, daug dėmesio skyrė tam, kaip žmonės vertina savo patirtis ir jų idėjų sąveiką. Konstruktyvizmas yra žinių kūrimo teorija, kurios principas - patirtimi pagrįsto žinojimo kūrimas, kuriame žmogus aktyviai dalyvauja.

Konstruktyvizmo mokymosi teorija sutelkia dėmesį į subjekto veiklą suvokiant reiškinius. Supratimas ir suvokimas iškyla iš turimų individo vaizdinių. Konstruktyvistai teigia, kad galima restruktūrizuoti informaciją, atsižvelgiant į asmeninius kiekvieno individo koncepcijų tinklus. „Konstruktyvizmas nėra teorija apie mokymą, dėstymą. Konstruktyvistams svarbu besimokančiųjų turimų žinių struktūra. Mokantis reikšminga ne tik stebėti, bet klausytis ir jausti. Mokiniai plečia savo asmenines žinias, remdamiesi savo ankstesniu žinojimu ir patirtimi.“

Konstruktyvizme žinios nėra galutinės, žinojimas yra asmeniškas, žinios nėra nekintamos, žinojimo reikšmę kontroliuoja pats mokinys, žinių negalima perteikti. Kiekvienas žmogus kontroliuoja savo tikrovę, o užduotys turi būti ne per lengvos. Mokymasis per veiklą nepasieks jokių rezultatų, jeigu veikla apsiribos tik abstrakčiuoju mokymusi. Mokymo procese būtina sudaryti galimybę savarankiškai ir išradingai įgyti naujas žinias.

Mokymosi procesos pagal Piaget ir Kolb

Piaget pasiūlė skirti adaptacijos, asimiliacijos bei akomodacijos procesus, nes tai padeda nagrinėti mokymąsi kaip patirtį struktūrinant procesą. Naujų žinių konstravimas - adaptacija - yra dinamiškas, apima asimiliacijos ir akomodacijos procesus. Asimiliacija - tai procesas, kuriame naujos žinios prisitaiko prie ankstesnės patirties bei žinių; akomodacija reiškia, kad anksčiau priimta informacija turi būti pertvarkyta, kad įmanomas naujų žinių priėmimas.

Taip pat skaitykite: Karjeros formavimas ir žalioji ekonomika

Kolbas siūlo mokymosi ciklą: konkreti patirtis, refleksyvus stebėjimas, abstraktus konceptualizavimas ir aktyvus eksperimentavimas. Šis ciklas padeda suprasti, kaip suaugusieji integruoja ankstesnę patirtį į naujų žinių kūrimą ir pritaikymą.

Biheviorizmas ir jo kritika konstruktyvistinėje perspektyvoje

Biheviorizmas - psichologijos pakraipa, orientuota ne į žmogaus sąmonę, o į elgesio analizę. Pradininkas - John B. Watson. Bihevioristinės mokymosi teorijos šalininkai (I. Pavlov, J. B. Watson, C. L. Hull, E. R. Guthrie, B. F. Skinner ir kt.) pabrėžė mokymąsi kaip stimulo‑atsako (S-A) asocijavimo procesą, orientuotą į stebimą elgseną.

Bihevioristinės išmokimo teorijos populiarumą skatino faktas, kad jos teiginiai galėjo būti tikrinami eksperimentu; jos sukūrė efektyvias psichikos tyrimo metodikas. Tačiau bihevioristai teigė, kad išmokti - tai įrodyti, jog yra įgyjama nauja elgsena, o psichologijos objektu tampa tai, ką žmogus daro prieš gimdamas iki mirties momento.

Biheviorizmas sulaukė kritikos: bihevioristinė teorija yra pagrįsta kiekybe, mechanizuota ir perdėtai kontroliuojanti besimokančiųjų elgesį. Butkienė ir Kepalaitė suvokia bihevioristinę teoriją kaip „pernelyg mechanišką“, perdėtą besimokančiųjų elgesio kontroliavimą, nepakankamą laisvę. Biheviorizmas neatsižvelgė į subjektyvias žinojimo struktūras, o konstruktyvizmas kaip tik pabrėžia žinių asmeniškumą ir aktyvų žinių konstravimą.

Konstruktyvizmo raiška suaugusiųjų mokymesi

Suaugusiųjų mokymasis apima skirtingus stilius ir tikslus, kuriuos formuoja asmens gyvenimo istorija, socialinė padėtis ir ankstesnė patirtis. Kiekvieno individo mokymosi stilius yra susijęs su mokymosi poreikiais asmeniniame lygyje. Mokymosi stilius yra kognityvinių mokymosi problemų sprendimas, siekiant parodyti, ką žino ir geba žmogus. Stebint žmonių elgesį, kaip sutinkamos naujos idėjos, atsiskleidžia mokymosi stiliai, kuriuose susipina pažinimo, jausminiai procesai ir veikimas.

Taip pat skaitykite: Metodai, ugdantys vaiko socialinius ryšius

Suaugusiojo asmenybei būdingos tam tikros savybės skiriasi nuo vaikams būdingų savybių. Poreikis žinoti - suaugusiesiems svarbu žinoti, ko jie mokysis, kas nuo to pasikeis. Savarankiškumas - suaugusieji yra atsakingi už savo gyvenimą ir sprendimus. Savarankišką mokymąsi galima apibrėžti kaip nuostatą, kai žmogus numato sau mokymosi tikslus bei uždavinius, turi galimybių rinktis, kokiu būdu juos įgyvendinti, įgyja žinių, išmoksta kritiškai vertinti ir prisiima atsakomybę už procesą ir rezultatus.

Konstruktyvistinio mokymosi esmė: aktyviai apdoroti informaciją, klasifikuoti ir perdirbti. Žinojimas yra sukonstruojamas, remiantis vidiniu asmeniniu aktyvumu ir informacija, pasiekiančia mus iš išorinio pasaulio. Kiekvieno suaugusiojo patirtis ir žinios yra skirtingos. Vadinasi, reikalingi ir skirtingi mokymosi metodai. Andragogo užduotis yra sukurti mokymosi aplinką, kad besimokantieji galėtų naudotis savo ankstesne patirtimi, žiniomis ir aktyviai priimti informaciją.

Jarvis pabrėžia, kad mokymasis negali būti atsiejamas nuo patirties ir kasdienio gyvenimo. Mokymąsi jis mato kaip procesą, kai patyrimas transformuojamas į žinias, vertybes, gebėjimus, įsitikinimus; kai kasdieninis patyrimas įprasminamas ir vyksta erdvėje, laike, visuomenėje ir tarpusavio santykiuose. Jarvis nuomone, „mokymasis yra procesas, suteikiantis gyvenimo patirtims prasmės, ar siekis suprasti“.

Andragogo vaidmuo ir mokymosi tikslų nustatymas

Efektyvus ir prasmingas mokymasis yra tada, kai siekiama užsibrėžtų tikslų, aiškiai suvokiamas kelias, kaip juos pasiekti. Daugeliu atvejų mokymosi tikslus nustato mokytojas. Jei efektyvų mokymąsi suvokiame kaip konstruktyvų, remiantįsi turima žinių sistema, bendradarbiavimo ir save reguliuojančius veiksmus, geras mokymasis taip pat reikalauja mokymosi tikslų, kuriuos iškelia patys besimokantieji.

Konstruktyvistinę sąveiką charakterizuoja Bennet, Dunne, Johnson tyrimai. Kuo aktyvesnis suaugęs besimokantysis, tuo efektyvesnis mokymosi procesas; kuo jis pasyvesnis, tuo paviršutiniškiau mokosi. Andragogo organizuotas mokymosi procesas gali nepagerinti besimokančiųjų mokymosi rezultatų.

Diskursyvumas, naracija ir postmodernioji kritika sociologijoje

Šioje monografijoje nagrinėjami skiriamieji dabartinės sociologijos bruožai, lyginami klasikinės ir dabartinės sociologijos apibrėžimai, aptariama kritinių sociologijos diskursų raidos problematika, pozityvizmo ir postmodernizmo koncepcijų santykis, svarstomos socialinės, istorinės ir metodologinės dabartinės sociologijos krizės aplinkybės. Diskursyviojo pažinimo sąlygos ir naraciniai socialinių teorijų raidos štrichai yra itin svarbūs, kalbant apie postmodernųjį konstruktyvizmą.

Postmodernizmas atveria pliuralią pasakojimų erdvę, todėl sociologijoje daugėja naracinių ir diskursyvių analizės metodų, kuriuose tiesa, legitimumas ir tikrovės konstrukcija tampa kontekstualiomis ir daugiareikšmėmis. Tokiu būdu konstruktyvizmas ir postmodernizmas susilieja diskurse, kuriame žinios ir socialinės realybės yra suprantamos kaip konstruojamos per kalbą, praktikas ir institucijas.

Postmodernizmas ir metodologinė krizė sociologijoje

Aptariant pirminį kontekstą, išryškėjo bent jau keturi postmodernizmo bruožai - nepasitikėjimas, transgresinis vyksmas, tikrovės stygius/dirbtinumas, logiškas filosofinių problemų anachroninis pasikartojimas. Šie bruožai susiję su sociologinio pozityvizmo principų kritika ir sukelia klausimus apie tradicinių mokslinių metodų tinkamumą nagrinėti skaitmeninės, globalios ir kompleksinės socialinės realybės reiškinius.

Lyotardas teigia, kad mokslas legitimuojamas tam tikrais pasakojimais, o postmodernybė sietina su tokių didžiųjų pasakojimų griūtimi. Tai kelia klausimą, kaip sociologija gali tvirtinti savo žinias, kai tradiciniai legitimacijos mechanizmai yra kritikuojami ar praranda galią. Ši problema verčia sociologus atkreipti dėmesį į diskursyvius, naracinius ir refleksyvius metodus.

Praktiniai postmoderniojo konstruktyvizmo implikacijos švietimui ir suaugusiųjų mokymuisi

Šiandieninė žinių visuomenė, pasižyminti sparčiai kintančiu mokslu, yra tiek politinio, tiek edukologinio diskurso neatskiriama dalis. Suaugusiųjų švietimas virsta suaugusiųjų mokymusi visą gyvenimą, nes mokymosi reikšmė šiame kontekste nuolat didėja kuriant besimokančią visuomenę. Kadangi tik išaugusios kompetencijos sudaro prielaidas aktyviai mokslinei ir technologinei kūrybai, besimokanti visuomenė ir spartūs technologiniai pokyčiai yra neatsiejami.

Konstruktyvizmo raiška suaugusiųjų mokymesi pabrėžia, kad andragogo užduotis yra sukurti mokymosi aplinką, remtis besimokančiųjų ankstesne patirtimi ir skatinti aktyvų dalyvavimą. Efektyvaus mokymo tikslas - siekti, kad besimokantieji turėtų savo nuomonę, mokėtų argumentuoti, save išreikšti diskusijų, pokalbių, dialogų forma. Tokiu būdu jie plečia socialinius gebėjimus, kurie padeda žmonėms gyventi drauge ir naudingai dalyvauti ekonominiame ir socialiniame valstybės gyvenime.

Andragogo praktinės strategijos

1. Sukurti sąlygas, leidžiančias besimokantiesiems panaudoti ankstesnę patirtį kaip mokymosi šaltinį.
2. Skatinti refleksiją ir dialogą, kad žinios būtų kuriamos per diskursyvius mainus.
3. Organizuoti mokymąsi cikliškai: konkreti patirtis → refleksija → konceptualizacija → eksperimentavimas.
4. Sudaryti galimybes savarankiškam tikslų nustatymui ir savireguliacijai.

Naraciniai socialinių teorijų raidos štrichai

Išsamiau nagrinėjamos ir lyginamos šiuolaikinių socialinių teorijų sąvokos, kurios labiausiai susijusios su kritiniu ir naraciniu supratimo bei aiškinimo pagrindu. Naracinės perspektyvos leidžia suvokti socialines realybes kaip sukuriamas per pasakojimus, institucijas ir simbolines praktikas; jos pabrėžia kontekstualumą, laikiniškumą ir daugiareikšmiškumą socialinių reiškinių.

Diskursyviojo pažinimo sąlygos ir naraciniai socialinių teorijų raidos štrichai apima tai, kad žinojimas legitimaciniais mechanizmais priklauso nuo kalbinių praktikų, o socialinės realybės suvokimas yra orientuotas ne į vieną objektyvią tiesą, o į daugialypius pasakojimus, kurie konkuruoja ir legitimuoja skirtingas perspektyvas.

Metafizinės ir epistemologinės išvados

Metafiziniame lygmenyje postmodernizmas kelia klausimą apie tikrovės galimumą ir jos reprezentavimo ribas. Žukauskaitė aptaria tikrovės nuvertėjimą Baudrillardo koncepcijoje, Lyotardo mintis apie legitimumo griūtį ir Lacano indėlį į tikrovės ir realybės skirties supratimą, kas leidžia konstatuoti postmodernizmo konceptualinį turinį, susijusį su tikrovės stygius/dirbtinumo prielaida.

Epistemologiškai konstruktyvizmas pabrėžia, kad žinios yra konstruojamos, asmeniškos ir kontekstualios; tai reiškia, jog mokslinis pažinimas ir sociologinė analizė turi atsižvelgti į subjektyvius pažinimo režimus, naratyvines struktūras ir diskursyvias legitimizacijas.

Aspektas	Biheviorizmas	Konstruktyvizmas / Postmodernizmas
Pagrindinė prielaida	Mokymasis kaip S-A asocijacija	Žinios kaip konstrukcija, kontekstualios ir naratyvios
Žinių prigimtis	Objektyvi, stebima elgsena	Asmeniška, transformuojama per patirtį
Mokymo tikslas	Elgesio pakeitimas, prisitaikymas	Kritinis supratimas, savarankiškumas, dialogas
Metodologija	Eksperimentas, kiekybinis tyrimas	Diskursyvus, naratyvinis, refleksyvus tyrimas

Taigi postmodernusis socialinis konstruktyvizmas jungia konstruktyvistinį žinių konstruojamumo prielaidą su postmoderniojo kritinio diskurso įžvalgomis apie legitimumo, tikrovės ir naracijos prigimtį. Tokia perspektyva reikalauja iš sociologijos ir andragogikos didesnio refleksyvumo, metodologinio pluralizmo ir dėmesio subjektyviems mokymosi procesams bei diskursyviam žinių legitimumui.

tags: #postmoderniu #socialiniu #konstruktyvizmas #vikipedija