Gimdos miomos, dar vadinamos gimdos fibroidais arba leiomiomomis, yra dažniausiai pasitaikantis gerybinis moterų lytinių organų navikas, paprastai nustatomas reprodukcinio amžiaus moterims. Tai yra vienas labiausiai paplitusių ginekologinių susirgimų, kuris ultragarsinio tyrimo metu aptinkamas 70-80 % iki 50 metų amžiaus moterų.
Gimdos miomų lokalizacija
Gimdos miomos yra gerybiniai monokloninių ląstelių augliai, atsirandantys iš gimdos lygiųjų raumenų ląstelių (miometriumo) ir fibroblastų. Jų augimas pirmiausia priklauso nuo cirkuliuojančių estrogenų kiekio. Nors daugeliu atvejų miomos lieka besimptomės ir diagnozuojamos atsitiktinai, apie 30 % atvejų gali pasireikšti dubens skausmu, neįprastu kraujavimu iš gimdos, skausmu lytinių santykių metu, dismenorėja ir spaudimu aplinkiniams organams, dėl kurio sutrinka šlapinimosi, virškinamojo trakto ir lytinė funkcija. Jos taip pat gali būti anemijos, antrinio nevaisingumo, emocinio sutrikimo, nerimo ar depresijos priežastimi, turinčia didelį neigiamą poveikį bendrai gyvenimo kokybei.
Gimdos miomų gydymo būdai priklauso nuo būklės sunkumo, pacientės amžiaus ir reprodukcinės būklės bei patiriamų simptomų. Nors yra daugybė neinvazinių miomų gydymo būdų, chirurginis gydymas tebėra auksinis standartas. Minimaliai invazinė chirurgija turi daug privalumų ir šiuo metu yra dažniausiai pasirenkamas gydymo būdas.
Slauga yra svarbi klinikinės medicinos dalis. Kokybiškos slaugos intervencijos po laparoskopinės miomektomijos padeda sumažinti neigiamas pacienčių emocijas ir aktyviai bendradarbiauti tolesnio gydymo metu.
Taip pat skaitykite: Kaip prižiūrėti save po kirkšnies išvaržos operacijos
Kompleksinė reabilitacinė slauga po laparoskopinės miomektomijos
Greita kompleksinė reabilitacinė chirurginė slauga yra tradicinės slaugos koncepcijos papildymas ir patobulinimas, leidžiantis sutrumpinti buvimo ligoninėje laiką, sumažinti pooperacines komplikacijas ir pooperacinį skausmą, patiriamą fizinį ir psichologinį stresą bei padidinti pacientų pasitenkinimą slauga, palyginti su tradicine slauga.
Atlikta literatūros apžvalga, kurios metu buvo atrinkti straipsniai, susiję su kompleksine reabilitacine slauga po laparoskopinių miomektomijos operacijų. Mokslinių šaltinių paieška atlikta PubMed duomenų bazėje naudojant reikšminius žodžius ir jų derinius: laparoscopic myomectomy, nursing after laparoscopic myomectomy, uterine fibroids nursing, nursing after uterine fibroids surgery, postoperative comprehensive rehabilitation nursing. Iš viso rastos 242 publikacijos anglų kalba.
Straipsnių atranka atlikta pagal PRISMA (angl. Preferred Reporting Items for Systematic Review and Meta-Analyses) rekomendacijas. Straipsniai atrinkti atsižvelgiant į tris kriterijus: pavadinimą, santrauką, visą tekstą. Dėl netinkamo pavadinimo, temos neatitikimo, negautų visateksčių publikacijų, publikacijų atšaukimo ir publikacijų dubliavimosi atmesti 236 straipsniai. Atrinkti ir išsamiai išanalizuoti šeši moksliniai straipsniai, publikuoti 2019-2024 m. Vertinti kiekybiniai ir kokybiniai tyrimai, įtrauktos literatūros apžvalgos, metaanalizės ir sisteminės analizės.
Pastaraisiais metais ginekologinėms ligoms gydyti vis plačiau taikomi minimaliai invaziniai metodai. Tradicinę atvirą miomektomiją palaipsniui pakeitė laparoskopinė chirurgija. Laparoskopinės operacijos privalumai - maža žaizda, nedidelis skausmas ir greitas pooperacinis atsigavimas, tačiau pasitaiko ir komplikacijų, tokių kaip dubens sąaugos ir kraujavimas iš gimdos. Dėl menkų žinių apie laparoskopinę chirurgiją ir gimdos miomas pacientės patiria akivaizdžių perioperacinių neigiamų emocijų ir yra psichologiškai neatsparios. Įprastinė slauga dažnai skiria dėmesį tik ligoms gydyti, bet ne pacientų neigiamoms emocijoms ir reabilitacijos bei atsigavimo kokybei.
Kompleksinė reabilitacinė slauga - tai visapusiškas slaugos modelis, apimantis vaistų vartojimą, mitybą, fizinius pratimus, psichologiją ir kitus pacientų priežiūros aspektus.
Taip pat skaitykite: Slaugos veiksmai esant silpnumui
Kompleksinės reabilitacinės slaugos strategijos
Kompleksinė reabilitacinės slaugos strategija apima:
- Priešoperacinį psichologinį konsultavimą.
- Pacientų informavimą apie priešoperacinio pasiruošimo tikslą.
- Pacientų skatinimą atkreipti dėmesį į poilsį ir gerinti mitybą.
Psichologinė slauga apima psichologinės būklės vertinimą, tikslinį konsultavimą, paguodą, aktyvų bendravimą ir neigiamų emocijų mažinimą. Atsižvelgiant į paciento išsilavinimo lygį, pacientas išsamiai supažindinamas su laparoskopinės miomektomijos privalumais ir perioperacinio bendradarbiavimo aspektais bei atsigavimo po operacijos procesu.
Po operacijos atidžiai stebimi paciento gyvybinių rodiklių pokyčiai, prižiūrimi kateteriai, pacientams padedama pasiversti. Siekiant gerinti kraujotaką ir mažinti komplikacijų atsiradimą, skatinama pagrįsta ankstyva fizinė veikla praėjus 2-6 valandoms po operacijos. Paaiškinama, kokios yra galimos padėtys lovoje, mokoma, kaip jas atlikti, parodoma, kaip daryti gilaus kvėpavimo pratimus. Pateikiamos mitybos rekomendacijos.
Jei pasireiškia galūnių tirpimo, skausmo, pykinimo, vėmimo, karščiavimo simptomai, slaugytojas nuramina, kad tai normalios reakcijos po operacijos (tai padeda pacientui atsipalaiduoti), ir suteikia simptominį gydymą. Kitą dieną po operacijos pacientai mokomi tinkamai atsikelti iš lovos. Mokoma, kaip užimti patogią padėtį ir atpalaiduoti pilvo raumenis, ypač kalbant, bei patariama, kaip kitais būdais nukreipti dėmesį, malšinti skausmą. Stiprų skausmą galima malšinti analgetikais pagal gydytojo rekomendacijas. Pacientams rekomenduojama po išrašymo laikytis tausojančio režimo, stiprinti mitybą, palaikyti asmens higieną, vengti didelio aktyvumo ir laiku atlikti patikrinimą. Jei pacientams pradėtų skaudėti pilvą, prasidėtų kraujavimas ir t. t.
2022 m. atliktu retrospektyviniu tyrimu, kuriuo tirta 110 pacienčių, kurioms buvo atlikta laparoskopinė miomektomija, nustatyta, kad kompleksinės reabilitacinės slaugos intervencinės grupės (B) pacienčių pooperacinio išsekimo laikas, judėjimo laikas, pooperacinės hospitalizacijos trukmė ir bendra hospitalizacijos trukmė buvo trumpesni nei įprastinės slaugos intervencinės grupės (A) pacienčių, o hospitalizacijos išlaidos buvo mažesnės nei įprastinės slaugos grupėje (B) (B grupės pacienčių pooperacinio išsekimo laikas 13,14 ± 2,03 val., gulėjimo laikas 9,86 ± 1,94 val., pooperacinis gydymas ligoninėje 4,37 ± 1,31 dienos ir bendra hospitalizacijos trukmė 6,78 ± 1,69 dienos buvo trumpesni nei A grupės pacienčių, atitinkamai B grupėje - 15,89 ± 2,11, 12,88 ± 2,19; 5,24 ± 1,56, 8,46 ± 1,83). Nepageidaujamų simptomų dažnis buvo akivaizdžiai mažesnis nei įprastinės slaugos grupėje, 24, 48 ir 72 val. po operacijos B grupės skausmo balai buvo reikšmingai mažesni nei A grupės (P < 0,05) pacienčių. B grupės neigiamos emocijos buvo reikšmingai mažesnės nei A grupės, o pasitenkinimo slauga ir gyvenimo kokybės vertinimo balai buvo didesni nei A grupės (P < 0,05). Šie rezultatai rodo, kad laparoskopinė miomektomija kartu su kompleksine reabilitacine slauga gali pagreitinti pacienčių pooperacinės reabilitacijos ir atsigavimo procesą bei sumažinti nepageidaujamų simptomų gydymo išlaidas.
Taip pat skaitykite: Psichosocialiniai veiksniai ir slaugytojų skausmas
Kita 2022 m. publikuota retrosprektyvinė studija, kurioje buvo vertintas greitos reabilitacinės slaugos intervencijos pacientėms, kurioms atlikta laparoskopinė miomektomija, efektyvumas ir pasitenkinimas. Tyrimu nustatyta, kad greita reabilitacinė slauga lėmė mažesnį intraoperacinį kraujo netekimą, trumpesnį pooperacinį išsekimą ir trumpesnę buvimo ligoninėje trukmę bei mažesnį šlapimo pūslės dirginimo dažnį (123,56 ± 30,68, 22,54 ± 5,07, 5,70 ± 1,06 ir 4,55 %), palyginti su įprastine slauga (185,78 ± 32,78, 31,02 ± 5,28, 7,57 ± 2,19, 18,18 %) (P < 0,05). Greita reabilitacinė slauga buvo susijusi su mažesniu komplikacijų dažniu (3,33 %), palyginti su įprastine slauga (20,00 %) (P < 0,05). Greitą reabilitacinę slaugą tinkamai gavusios pacientės buvo reikšmingai labiau patenkintos (96,67 %), palyginti su slaugytomis įprastine slauga (80,00 %) (P < 0,05).
2024 m. publikuoto mokslinio tyrimo, kurio metu taikyta tikslinė slauga kartu su dubens dugno pratimais, tikslas buvo įvertinti gimdos fibroidais sergančių pacienčių pooperacinio atsigavimo veiksmingumą. Slaugos personalas taikė tikslines slaugos metodikas bei teikė korekcines rekomendacijas dėl pacienčių mankštos proceso ir judesių, nurodė, kaip teisingai atlikti pratimus ir fiksuoti laiką bei savijautą po kiekvieno pratimo. Šis tyrimas parodė, kad abiejų grupių pacienčių gyvenimo kokybės balai prieš intervenciją buvo iš esmės vienodi (P > 0,05), o praėjus 3 mėnesiams po operacijos kompleksinės tikslinės slaugos su dubens dugno pratimais pacienčių grupės balai buvo aukštesni nei kontrolinės grupės (P < 0,05). Tai rodo, kad dubens dugno funkciniai pratimai gali veiksmingai pagerinti pacientų gyvenimo kokybę. Praėjus 3 mėnesiams po operacijos, bendras apatinių šlapimo takų simptomų dažnis stebėjimo grupėje (10,77 %) buvo mažesnis nei kontrolinėje grupėje (30,77 %, P < 0,05). Dubens dugno funkcijos pratimai pacientėms, kurioms atlikta gimdos miomos operacija, gali padėti išvengti apatinių šlapimo takų simptomų atsiradimo ir pagerinti dubens dugno funkciją bei dubens dugno raumenų jėgą. Tai taip pat naudinga gyvenimo kokybei gerinti. Ši paprasta ir įgyvendinama klinikinė intervencija gali būti plačiai taikoma praktinėje slaugoje, siekiant pagerinti bendrą pacientų pooperacinės reabilitacijos ir atsigavimo patirtį.
Dubens dugno pratimai
Priėmus pacientus, specializuoti slaugytojai ir pacientai bendrauja standartizuotai akis į akį. Aptariamos gydymo problemos, diagnostikos rezultatai. Remdamasis užfiksuotomis problemomis, perioperacines pacientes, kurioms diagnozuota histeromioma, išsamiai įvertina specializuotas slaugytojas prieš operaciją, po jos ir prieš išrašant. Pooperacinis vertinimas apima paciento aktyvumą, psichologinę būseną ir psichikos būklę. Vertinimas prieš išrašymą apima paciento kognityvinę būklę, fizinių funkcijų atsistatymą ir gydymo laikymąsi. Atsakingas gydytojas ir slaugytojas, atsižvelgdami į pacientų ir jų šeimos narių išsilavinimo lygį bei psichinę būklę, teikia pacientams slaugos vadybą, kad būtų pasiekti geriausi slaugos rezultatai.
Slaugos personalo veiksmai
Slaugos personalas vykdo pacientų mokymą prieš operaciją ir atlieka tikslines psichologines intervencijas pagal individualią pacientų būklę, kad padėtų jiems sumažinti priešoperacinę įtampą, išklauso ir atsako į pacientų klausimus, padeda jiems susidaryti teigiamą požiūrį į operaciją, pateikia gulėjimo ir mitybos rekomendacijas. Pacientams, jaučiantiems pooperacinės žaizdos skausmą, suteikiamas tinkamas psichologinis komfortas, o esant stipriam skausmui, galima skirti tinkamų skausmą malšinančių vaistų.
Praėjus 2 valandoms po operacijos, pacientai skatinami mankštintis pagal savo būklės galimybes, kad gerėtų kraujotaka ir žaizdos gijimas. Slaugos personalas nurodo pacientams dėl pooperacinio išsekimo vartoti atitinkamą kiekį skysto maisto ir užtikrina pakankamą geriamojo vandens kiekį, kad būtų išvengta vidurių užkietėjimo. Įprastiniu slaugos būdu pacientai dažnai pasyviai gauna gydymo ir slaugos priemones, nors jų tikrieji poreikiai negali būti visiškai patenkinti. Tuo tarpu kompleksinio slaugos režimo ir slaugos valdymo derinys yra naujas slaugos intervencijos būdas.
| Rodiklis | Kompleksinė slauga (B grupė) | Įprastinė slauga (A grupė) |
|---|---|---|
| Pooperacinio išsekimo laikas (val.) | 13,14 ± 2,03 | 15,89 ± 2,11 |
| Gulėjimo laikas (val.) | 9,86 ± 1,94 | 12,88 ± 2,19 |
| Pooperacinis gydymas ligoninėje (dienos) | 4,37 ± 1,31 | 5,24 ± 1,56 |
| Bendra hospitalizacijos trukmė (dienos) | 6,78 ± 1,69 | 8,46 ± 1,83 |
Kompleksinės ir įprastinės slaugos palyginimas
Skausmo valdymas po operacijos
Skausmas - dažniausias organizmo sutrikimo pojūtis, kuris smarkiai pablogina žmonių gyvenimo kokybę. Ypač šis pojūtis būdingas pooperaciniu paciento slaugos periodu. Skausmo valdymo veiksmingumą lemia paciento įsitikinimai ir žinios apie skausmą. Įsitikinimai yra išankstinės mintys apie realybę, kurios formuoja suvokimą apie mus pačius ir mūsų aplinką. Įsitikinimai apie skausmą žmogui padeda susikurti supratimą apie įvykius, kuriuos jis patiria ar dar patirs.
Skausmas nuo seno buvo plačiai nagrinėjama problema. Teoriniai praktikų samprotavimai sudarė pagrindą vystytis skausmo suvokimo teorijoms. Viena seniausių teorijų aiškino skausmą iš biomedicininio požiūrio perspektyvos, tai yra, kad sužalojimas visada lydimas skausmo, kurio dydis yra tiesiogiai proporcingas skausmo intensyvumui. Mokslininkai Melzack ir Wall (1965) pristatė „vartų kontrolės“ teoriją, pagal kurią jutiminiai (sensoriniai), pažinimo (kognityvūs) ir emociniai veiksniai gali sustiprinti arba susilpninti skausmo pojūtį.
Amerikiečių psichologijos mokslų daktaras Howard Leventhal ir jo kolegė, klinikinės psichologijos specialistė Deborah Everhard iš New Haven‘o (JAV) universiteto 1979 m. mokslinei auditorijai pristatė „Lygiagretaus informacijos apdorojimo“ teoriją, padedančią paaiškinti skausmo suvokimą. Autoriai teigė, kad skausmas ir emocijos susijusios. Jie atkreipė dėmesį, kad subjektyviame skausmo pojūtyje emocijos užima reikšmingą vietą. Siekiant pagrįsti savo teorijos teisingumą jie sukritikavo fiziologinio skausmo suvokimo modelio aiškinimą, pagal kurį „sužalojimas visada lydimas skausmo, kurio dydis yra tiesiogiai proporcingas skausmo intensyvumui“. Fiziologinis požiūris į skausmą visiškai eliminuoja emocinį komponentą. Pirmuoju, jutiminiu (sensoriniu) keliu, perduodami duomenys iš pažeidimo vietos į centrinę nervų sistemą ir teikia informaciją apie sužalojimo vietą, intensyvumą ir trukmę. Antruoju, emociniu keliu, perduodama emocinė patirtis ir iš gautų duomenų susiformuoja skausmo-pateisinimo informacija (pvz. vaistai sumažina skausmą, situacija kontroliuojama) arba skausmo-baimės (pvz. Kiekvienas žmogus turi savitą patyrimą apie skausmą. Jei jis praeityje turėjo skaudžią patirtį ir dabar yra panašiose aplinkybėse, esamą situaciją “schema priskirs” skaudžiam potyriui ir atvirkščiai.
Motyvacija - tai poreikiai ir vertybės, kurie suteikia energijos ir nukreipia ją į tikslą. Taigi “gynybinė motyvacija” yra teigiamos mintys, kurios formuoja pasitikėjimą galima pagalba ir savo jėgomis. Emocijų teorijos aiškina veiksnius, kurie lemia emocijų raišką. Vieną tokių teorijų 1962 m. pristatė amerikiečių socialinis psichologas, profesorius Stanley Schachter bei buvęs jo studentas ir pasiekėjęs Jerome Singer. Jų “Dviejų veiksnių teoriją” teigia, kad emocijoms patirti reikalingi du komponentai: 1) fiziologinio sužadinimo lydima reakcija ir 2) vertinimas. Vieno komponento emocijai patirti nepakanka. Suvokiamo objekto sukelta reakcija nėra pakankama emocijai patirti. Svarbiausia ne reakcijos, o kaip žmogus jas vertina. Anot autorių, emocijos gali kilti dviem būdais: 1) kai aplinkos įvykiai vertinami kaip reikšmingi, ir 2) kai žmogus suvokia savyje esančią fiziologinę įtampą, bet neturi tam tinkamo paaiškinimo. Tada vyksta priežasčių ieškojimo procesas. Jei randamas paaiškinimas ir įvertinimas (nesvarbu, teisingas ar ne), kyla atitinkami jausmai. Jei asmuo patiria būseną, apie kurią neturi išankstinio nusistatymo, jis ją išgyvens remdamasis esamomis aplinkybėmis.
Pvz.: žmogus, kuris bus operuojamas pirmą kartą, neturės jokių išankstinių nuostatų apie pooperacinį skausmą. Jei asmuo patiria būseną, apie kurią turi pakankamai tikslių žinių, jis ją išgyvens neieškodamas alternatyvių aiškinimų. Pvz.: žmogus, kuris žino, kodėl jam skauda po operacijos ir kokiais būdais tą skausmą mažinti, dėl pooperacinio skausmo papildomų klausimų nekels. Jei asmuo patiria būseną, kuri praeityje jam sukėlė atitinkamą emociją, tuomet buvusi emocija pasireikš ir dabar.
Valdant skausmą, slaugytojas skiria daugiausia laiko ir dėmesio pacientui, lyginant su kitais komandos nariais. Tyrimų metu nustatyta, kad patiriantys skausmą pacientai jaustųsi geriau, jei žinotų, kas jiems tą sukėlė skausmą. Siekiant tinkamai valdyti skausmą ir sulaukti bendradarbiavimo iš paciento, prieš operaciją reikėtų pacientui suprantama forma paaiškinti, koks yra pooperacinio skausmo mechanizmas, nuo ko skausmas gali stiprėti ar silpnėti. Siekiant tinkamai vertinti skausmą, pacientą reikia mokyti, kaip savo subjektyvius skausmo potyrius vertinti dešimties centimetrų vizualinių analogų skale. Pabrėžiant tikro skausmo vertinimo svarbą, vengiant stoicizmo ar perdėto vertinimo (stoicizmas būdingas asmenims, linkusiems kentėti skausmą, o asmenys, linkę į perdėta vertinimą visiškai netoleruoja skausmo pojūčio). Tai ne tik palengvina skausmo vertinimą, bet ir sumažina neigiamas paciento emocijas.
Įsitikinimai, kad skausmas yra pastovus ir nekintantis, lemia didesnį skausmo intensyvumo pojūtį. Tuo tarpu, vertindamas skausmą prieš skausmą mažinančių priemonių vartojimą ir po to, pacientas turi galimybę stebėti skausmo dinamiką. Medikamentinė terapija plačiai taikoma malšinant pooperacinį skausmą. Medikamentų nauda niekas neabejoja, tačiau nemažai žmonių turi klaidingų įsitikinimų, susijusių su vaistų vartojimų. Vieni jų: skausmas-normalus pooperacinis palydovas; vaistus reikia vartoti tik tada, kai skausmas tampa nebepakeliamas. Šie mitai sudaro sąlygas vystytis lėtiniam skausmui.
Pacientai vengia narkotinių analgetikų, bijodami priklausomybės nuo narkotikų išsivystymo, kiti linkę kentėti skausmą, kad vartotų mažiau vaistų nuo skausmo, kuriems, jų manymu, vystosi tolerancija ir didėja poreikis bei šalutinis veikimas. Slaugytojas, siekdamas paciento gerovės, turi pacientui aiškinti vaistų vartojimo ypatumus ir tokiu būdu užkirsti kelią nepageidaujamiems padariniams, kurie atsiranda netinkamai vartojant medikamentines priemones nuo skausmo. Nemedikamentinės skausmo malšinimo priemonės yra ne mažiau reikšmingos, Apie jų efektyvumą ir teigiamą poveikį sveikatai diskutuoja slaugos ir medicinos specialistai.
Specialiai įvertintos ir tinkamos strategijos taikymas, atkreipiant dėmesį į tam tikras pacientų grupes (vaikai, senyvi pacientai), duoda apčiuopiamus rezultatus. Išmokyti taisyklingos kvėpavimo technikos ir gebėjimo pasirinkti būklei palankią kūno padėtį, pacientai gali sumažinti dėl skausmo patiriamą diskomfortą. Su slaugytojo pagalba pacientas gali nesunkiai įvaldyti dėmesio nukreipimo (malonių vaizdinių kūrimas, veikla reikalaujanti dėmesio sutelkimo, pavyzdžiui kryžiažodžio sprendimas ir kt.) techniką.
Slaugytojas pacientui aktualią ir reikalingą informaciją pateikdamas įvairiausiais metodais ir priemonėmis (žodžiu, raštu per lankstinukus, plakatus, audio ir video įrašus) bei atsižvelgdamas į asmenines pacientų savybes, gali pasiekti maksimalaus rezultato - mažesnio intensyvumo skausmo. Slaugytojas, planuodamas paciento informavimą, turėtų orientuotis į jo emocinę būklę. Emocijai kilti reikalinga ne tik reakcija, bet ir jos vertinimas, kuris remiasi žmogaus įsitikinimais. Šie įsitikinimai padeda susikurti supratimą apie įvykius, kuriuos žmogus patiria ar dar patirs. Daugelis žmonių nežino pooperacinio skausmo valdymo ypatumų.
Tyrimai atskleidžia, kad po operacijos 80 proc. Hospitalizuotų vaikų juntamo stipriausio pooperacinio skausmo vidurkis, pasitelkiant skausmo intensyvumo vertinimo skalę, buvo 5,6 (SD±2,08) balo. Slaugytojai vaikų skausmo mažinimui naudojo įvairius nefarmakologinius skausmo malšinimo metodus, tačiau tokios fizinės priemonės kaip temperatūros reguliavimas, masažas buvo naudojamos retkarčiais, o transkutaninė periodinė elektrinė nervų stimuliacija (TENS) - niekada. Du trečdaliai slaugytojų (62,9 proc.) mokė tėvus nefarmakologinių skausmo malšinimo priemonių vaiko patiriamam skausmui mažinti, 3,4 proc. niekada to nedarė. Didžioji dalis slaugos personalo (80,9 proc.) nurodė, jog visada arba beveik visada, pastebėję nerimaujančius ar išsigandusius tėvus, stengiasi su jais pasikalbėti ir išsiaiškinti, kas juos neramina vaiko pooperaciniu laikotarpiu.
Slaugytojai hospitalizuotų vaikų pooperaciniam skausmui malšinti dažniausiai naudojo šiuos nefarmakologinius skausmo malšinimo metodus: paruošiamosios informacijos suteikimas, kūno padėties keitimas, pagalba kasdieninėje veikloje bei vaiko nuraminimas. Fizinės priemonės buvo naudojamos rečiau.
Pooperacinio skausmo valdymas | Bryce T. Austell, MD
tags: #pooperacinis #skausmas #slauga