Kelio sąnarį sudaro trys kaulai - šlaunikaulis, blauzdikaulis ir girnelė. Šlaunikaulio ir blauzdikaulio galus bei girnelės nugarinį paviršių dengia kremzlinis audinys, kurio dėka sąnaryje yra užtikrinami sklandūs judesiai. Taip pat blauzdikaulio paviršių dengia du meniskai - vidinis ir išorinis. Vidinis meniskas yra didesnis už išorinį.
Raiščiai sujungia kaulus ir užtikrina sąnariui stabilumo. Kelio sąnaryje yra keturi pagrindiniai raiščiai: vidinis ir išorinis šoninis raištis yra kelio šonuose ir užtikrina sąnario stabilumą keliui judant į šonus. Ir taip pat yra kryžminiai raiščiai - priekinis ir užpakalinis, kurie yra kelio sąnario viduje. Priekinis kryžminis raištis neleidžia blauzdikauliui suktis į išorę ir judėti pirmyn, o užpakalinis kryžminis raištis neleidžia blauzdikauliui judėti atgal.
Priekinio kryžminio raiščio (PKR) trauma ir reabilitacija
Priekinio kryžminio raiščio trauma - diagnozė, kuri kiekvienam sportuojančiam yra skaudi. Anksčiau tai reikšdavo sportavimo pabaigą, o šiais laikais yra atliekamos priekinio kryžminio raiščio rekonstrukcijos operacijos, o išskirtiniais atvejais pasirenkamas konservatyvus gydymo būdas.
Priekinių kryžminių raiščių trauma sudaro 40-50 proc. visų kelio raiščių traumų. Ši trauma dažniausiai įvyksta staigiai keičiant kryptį ar nusileidžiant po šuolio. Raištis gali plyšti tiek nusileidžiant viena koja, tiek abiem kojomis. Nusileidus po šuolio abiem kojomis raištis dažniausiai plyšta todėl, kad atstumas tarp pėdų būna per didelis. Traumos metu šlaunis sukasi į vidų, kelis būna beveik pilnai ištiestas, pėda pastatyta ant žemės, o kūnas keičia kryptį.
Amžius - riziką patirti priekinių kryžminių raiščių traumą padidėja po augimo spurto. Staigus šlaunikaulio ir blauzdikaulio pailgėjimas sukuria didesnius svertus tenkančius kelio sąnariui.
Taip pat skaitykite: Kaip reabilituotis po girnelės operacijos?
Pilnai nuplyšęs priekinis kryžminis raištis negali sugyti. Todėl didžiąjai daliai žmonių, kurie nori užsiimti aktyviu sportu yra rekomenduojama artroskopinė priekinio kryžminio raiščio rekonstrukcijos operacija. Operacijos metu yra padaromi keli maži ir vienas didesnis pjūvis. Mažesni pjūviai reikalingi įvesti instrumentams, o didesnis paimti raiščio transplantą.
Raištis gali būti paimamas iš pačio žmogaus audinių (girnelės raiščio, keturgalvio raumens sausgyslės ar užpakalinės šlaunies dalies raumenų sausgyslių) arba donoro, t.y kito žmogaus. Raiščio parinkimas priklauso nuo jūsų amžiaus, kūno sudėjimo, fizinio aktyvumo lygio, tikslų ir kt. Atkurti priekiniam kryžminiam raiščiui dažniausiai yra naudojamos užpakalinės šlaunies raumenų sausgyslės ar girnelės raištis. Tačiau, paskutiniais metais populiarėja raiščio transplantą imti iš keturgalvio šlaunies raumens sausgyslės. Skirtingi raiščiai pasižymi skirtingomis savybėmis ir turi įtakos operacijai bei reabilitacijai.
Reabilitacija prieš priekinio kryžminio raiščio operaciją padeda atsigauti greičiau po jos ir grįžti į prieš tai buvusį sportinį lygį. Kuo jūsų raumenys prieš operaciją bus stipresni, tuo jūs geriau jausitės po operacijos ir greičiau pasveiksite. Prieš operaciją būtinai turite atgauti pilną kelio tiesimo amplitudę. Norint turėti sėkmingą reabilitaciją prieš operaciją rekomenduojama dirbti kartu su kineziterapeutu. Idealiu atveju, būtų gerai, jeigu prieš operaciją susitiktumėte su specialistu, atliktumėte testavimus ir jums būtų sudaryta individuali reabilitacijos programa. Skirta jums.
Jus operuojantis gydytojas pasakys ar po operacijos reikia naudoti ramentus ar kelio įtvarą. Jeigu reikia, tai kiek laiko ir kaip juos naudoti. Dažniausiai po priekinių kryžminių raiščių operacijos leidžiama priminti koją, nebent buvo operuojamas dar ir kitos struktūros, pavyzdžiui, siųti meniskai. Dauguma gydytoju rekomenduos devėti kelio įtvarą, su reguliuojamais laipsniais, vaikštant ar miegant. Kelio įtvaras pirmosiomis savaitėmis po operacijos yra svarbi prevencijos priemonė, kuru apsaugo jūsų kelį nuo pakartotinės traumos ir suteikia stabilumo.
Reabilitacija turėtų būti suskirstyta į skirtingus etapus. Tai reiškia, kad norint pereiti iš vieno etapo į kitą, jūs turite atitikti tam tikrus kriterijus. Svarbiausias dėmesys turėtų būti kreipiamas į kelio judesių amplitudę, ypač į pilną kelio ištiesimą! Net jeigu iki pilno kelio ištiesimo trūksta 3-5˚, tai žymiai pablogina kelio funkciją ir sutrikdo eiseną. Todėl po operacijos, nerekomenduojama kojos ilgai laikyti sulenktos, pavyzdžiui, gulint ant nugaros dėti pagalvėlę po keliu.
Taip pat skaitykite: Reabilitacija dviračiu
Kitas svarbus žingsnis yra tinimo ir uždegimo kontrolė. Po operacijos koją rekomenduojama šaldyti 5-6 kartus per dieną po 20 minučių. Šaldant kelį svarbu nenušaldyti odos ir jeigu šaldoma yra ledu, pradžioje ant kelio rekomenduojama uždėti rankštluosti, o tik po to dėti ledą. Šaldymo metu netinka posakis, kad kuo daugiau, tuo geriau. Ir žinoma, svarbu palaikyti raumenų jėgą, ypač keturgalvio šlaunies raumens, kuris po operacijos linkęs silpnėti.
Keturgalvio šlaunies raumens jėga mažėja dėl to, kad sąnarys po operacijos yra „pažeistas“ ir iš sąnario keliauja informacija į smegenis, o smegenys siunčia signalą į raumenį ir jį slopina. Šiuo laikotarpiu jau turėtumėte turėti pilną kelio tiesimo aplitudę, o lenkimo amplitudė neturėtų skirtis nuo sveikos kojos daugiau kaip 10˚, keturgalvio raumens jėga ne mažesnė nei 60 proc.
Šiuo reabilitacijos laikotarpiu pradedami atlikti pusiausvyros, neuroraumeninės kontrolės gerinimo pratimai, stiprinami šlaunies, blauzdos, sėdmenų ir pilvo preso raumenys. Labai svarbu kineziterapeutui ir pacientui žiūrėti kaip reabilitacijos metu kelis reaguoja į pratimus. Šiuo laikotarpiu į reabilitacijos programą yra įtraukiami bėgimo, vikrumo, pliometriniai pratimai ir tęsiami pusiausvyros ir neuroraumeninės kontrolės pratimai.
Šiuo reabilitacijos laikotarpiu keturgalvio šlaunies raumenų jėga turėtų būti artima sveikai kojai. Taip pat turėtumete turėti pilną kelio judesių amplitudę, neturėtų būti tinimo ir uždegimo. Šis reabilitacijos laikotarpis turėtų būti kiek pritaikytas kiekvienam asmeniškai, priklausomai nuo to, kokią sporto šaką kultivuoja atletas. Demėsys turėtų būti skiriamas ne tik fizinėms ar biomechaninėms ypatybėms, tačiau ir psichologiniui pasiruošimui.
Daugelis žmonių prieš priekinio kryžminio raiščio operaciją dažnai manęs klausia, kada vėl galėsiu aktyviai sportuoti? Kiek laiko truks reabilitacija? Ir į šiuos klausimus aš tikslaus atsakymo neturiu. Ne todėl, kad esu blogas specialistas, o todėl, kad reabilitacijos laikotarpis yra nenuspėjamas, keliantis daug iššūkių ir reikalaujantis nuoseklaus darbo. Kiekvienas žmogus yra skirtingas, kiekviena trauma, nors ir medicininių dokumentų išvadose skamba taip pat, yra skirtinga!
Taip pat skaitykite: Kompensacija už kelio servitutą: išsamus vadovas
Didžiausia klaida kalbant apie grįžimą į sportą yra vadovautis vieninteliu kriterijumi - laiku. Visa reabilitacija ir grįžimas į sportą turėtų būti paremtas objektyviais kriterijais. Tokios klaidos gali lemti skausmingus išgyvenimus. Dar vieną traumą. Keturgalvio jėga iki 10 proc. 4 šuolio testai iki 10 proc. Svarbu paminėti, kad testus rekomenduoja atlikti kuo nepalankesnėmis sąlygomis. Vienas iš tokių būdų kaip galėtume sukurti nepalankias sąlygas, tai testuoti sportininką nuovargio fone, nes daugiausiai priekinio kryžminio raiščio traumų įvyksta antroje varžybų dalyje.
Ištyrus daugiau nei 7000 žmonių, patyrusių priekinių kryžminių raiščių traumą, buvo nustatyta, kad 81 proc. grįžto į tam tikro lygio sportinę veiklą, 65 proc. grįžo į prieš traumą buvusi lygį, o tik 55 proc. Priekinių kryžminių raiščių traumą įvyksta per daug greitai ir sąmoningai išvengti traumos neįmanoma. Traumų prevencijos programų metu turėtų būti treniruojami staigūs krypties keitimo, nusileidimo judesiai sportinių veiklų metu. Šių veiklų metu turėtų būti lavinami saugus judesių modeliai ir gerinamas kelio stabilumas. Taip pat stiprinami keturgalviai šlaunies, užpakalinės šlaunies raumenų grupės, sėdmenų, pilvo preso raumenys.
Žinokite, kad yra žmonių, kurie jums gali padėti (gydytojai, kineziterapeutai, treneriai ir kiti) ir su kuriais galite pasitarti. Negalvokite, kad 6-12 mėnesių reabilitacijos yra išbraukta iš jūsų sporto. Tačiau žiūrėkite daugiau tai kaip į stiprinimo laikotarpį. Po puikiai sudeliotos reabilitacijos programos jūs galite grįžti stipresnis.
Girnelės nuosavojo raiščio plyšimas ir reabilitacija
Girnelės nuosavojo raiščio plyšimas dažniausiai pasitaiko sportininkams, kuriuos nuo vaikystės vargina girnelės nuosavojo raiščio uždegimai (tendinitai), tokiais atvejais susilpnėja raiščio tvirtinimosi vietos kolageno struktūra - ji pasidaro ne tokia elastinga ir dažniau neatlaiko pastovių perkrovų bei plyšta.
Staiga labai stipriai susitraukia keturgalvis šlaunies raumuo pašokant į viršų - kelio sąnarys būna sulenktas, apkrova girnelės raiščiui tampa 20-40 kartų didesnė už to žmogaus kūno svorio jėgą, tada ir plyšta girnelės nuosavasis raištis.
Įvykus pilnam girnelės nuosavojo raiščio plyšimui būtina atlikti jo prifiksavimą prie girnelės operaciniu būdu. Tai gali būti atliekama įvairiais būdais, tačiau fiksacija turi būti pakankamai stipri, kad atlaikytų dideles girnelės raiščiui tenkančias jėgas.
Reabilitacija po girnelės nuosavojo raiščio fiksacijos yra ilga - pirmas 6 savaites vaikščioti leidžiama pilnai minant operuota koja su įtvaru pilname ištiesime per kelio sąnarį. Maždaug po 10 dienų pradedama pasyvių judesių terapija specialaus pasyvaus judesio terapijos įrenginio pagalba. Toliau viskas vyksta reabilitologų ir kineziterapeutų priežiūroje. Maždaug po 6 savaičių kelio sąnarį sulenkti pagal situaciją leidžiama jau apie 120 kampu.
Užpakalinio kryžminio raiščio (UKR) plyšimas ir reabilitacija
Užpakalinio kryžminio raiščio plyšimas (UKR) yra kelio sąnario trauma, kai plyšta vienas iš pagrindinių kelio raiščių, atsakingų už sąnario stabilumą. Užpakalinis kryžminis raištis, esantis kelio sąnario viduje, jungia šlaunikaulį su blauzdikauliu ir neleidžia blauzdai slysti atgal.
UKR plyšimai yra retesni nei priekinių kryžminių raiščių (PKR) plyšimai, tačiau jie gali sukelti reikšmingą kelio nestabilumą, skausmą ir judėjimo ribojimus. Nors užpakalinio kryžminio raiščio plyšimas sudaro tik apie 5-20 % visų kelio raiščių traumų, jie gali turėti ilgalaikių pasekmių, jei negydomi, įskaitant sąnario nestabilumą ar ankstyvą artritą. Lietuvoje šios traumos dažniausiai diagnozuojamos sporto medicinos specialistų ar ortopedų, o gydymas priklauso nuo plyšimo sunkumo ir paciento gyvenimo būdo.
Užpakalinio kryžminio raiščio plyšimas dažniausiai įvyksta dėl tiesioginės traumos, tačiau tam tikri veiksniai didina šios traumos tikimybę.
Užpakalinio kryžminio raiščio plyšimo simptomai gali skirtis priklausomai nuo plyšimo laipsnio (dalinis ar pilnas) ir kitų kelio struktūrų pažeidimų.
Užpakalinio kryžminio raiščio plyšimo diagnostika reikalauja klinikinio įvertinimo, klinikinių testų ir vaizdinių tyrimų, kad būtų patvirtintas plyšimas ir įvertintas jo sunkumas.
Užpakalinio kryžminio raiščio plyšimo gydymas priklauso nuo plyšimo laipsnio (dalinis ar pilnas), paciento aktyvumo lygio ir gretutinių traumų.
Užpakalinio kryžminio raiščio plyšimas gali stipriai paveikti kasdienę veiklą, ypač jei pacientas yra fiziškai aktyvus. Skausmas, patinimas ir nestabilumas riboja gebėjimą vaikščioti, sportuoti ar atlikti paprastas užduotis, tokias kaip lipimas laiptais. Sportininkams trauma gali reikšti ilgalaikį atsigavimą, kartais trunkantį iki metų, o dirbantiems fizinį darbą - laikiną darbingumo praradimą.
Lėtinis nestabilumas ar skausmas gali sukelti emocinį stresą, nerimą ar frustraciją, ypač jei reabilitacija užtrunka. Vis dėlto, tinkamas gydymas, kineziterapija ir kantrybė dažniausiai leidžia atkurti kelio funkciją ir grįžti prie įprastos veiklos.
Užpakalinio kryžminio raiščio plyšimas yra rimta, bet gydoma kelio trauma, dažniausiai įvykstanti dėl stipraus smūgio ar kritimo. Ankstyvas simptomų, tokių kaip skausmas, patinimas ar kelio nestabilumas, atpažinimas leidžia laiku kreiptis pagalbos ir išvengti komplikacijų, tokių kaip lėtinis nestabilumas ar artritas. Diagnozė, paremta klinikiniais testais ir MRT, padeda nustatyti plyšimo laipsnį ir pasirinkti tinkamą gydymą - konservatyvų ar chirurginį. Reabilitacija, įskaitant kineziterapiją ir raumenų stiprinimą, yra būtina visiškam pasveikimui.
Prevencinės priemonės, tokios kaip tinkama technika, apsauginė įranga ir raumenų stiprinimas, sumažina traumų riziką.
Jei po traumos jaučiate kelio skausmą, patinimą, nestabilumą ar sunku judinti koją, nedelsdami kreipkitės į ortopedą ar sporto medicinos specialistą, kad būtų atlikta tiksli diagnostika ir paskirtas gydymas. Ypač skubiai kreipkitės, jei pastebite stiprų patinimą, mėlynes ar kelio „klibėjimą“, nes tai gali reikšti rimtą pažeidimą.
Venkite savarankiško gydymo ar bandymų tęsti fizinį krūvį, nes tai gali pabloginti būklę ir sukelti papildomų pažeidimų. Jei svarstote prevencines priemones, tokias kaip raumenų stiprinimas, tinkama avalynė ar apsauginė įranga, aptarkite jas su specialistu, kad jos būtų pritaikytos jūsų situacijai.
Linkiu geros ir sėkmingos operacijos bei reabilitacijos.