Piligrimystė Lietuvoje turi gilias tradicijas, o kartu su religine veikla ir bendruomenių rūpesčiu vystėsi ir vaikų globos institucijos - vaikų namai, bendruomeniniai globos centrai bei šeimyninis globos modelis. Šiame tekste surinkti esami pasakojimai ir faktai apie piligriminę kultūrą, svarbias šventoves bei apie vaikų globos namų pertvarką, jų veiklą ir istorinius vingius.
Piligrimystės kontekstas ir svarbiausios šventovės
Beveik visą Lietuvos istoriją galima papasakoti bažnyčiomis, tad nenuostabu, kad piligrimystė Lietuvoje turi gilias tradicijas. Jau daugiau nei 400 metų prie Aušros Vartų Marijos paveikslo susitinka piligrimai melsti Marijos globos, pagalbos ar padėkoti už patirtas malones. Šiandien Vilniuje per metus apsilanko apie 30 tūkst. piligrimų iš viso pasaulio.
Čia besidriekiantis Gailestingumo kelias supažindina su ypatingais Vilniuje gyvenusių šv. Faustinos ir pal. kun. Po sudėtingų istorijos vingių nuo 2005 m. baltulėlėje Dievo Gailestingumo šventovėje garbinamas tikintiesiems ypač svarbus Dievo Gailestingumo paveikslas. Malonėmis garsėjantį paveikslą pagal šv. Faustinos regėjimus 1934 m. Vilniuje nutapė Eugenijus Kazimirovskis. Šiandien - tai vienas labiausiai atpažįstamų ir gerbiamų Katalikų bažnyčios paveikslų. Dėl jo piligrimai įveikia tūkstančius kilometrų.
Dievo Gailestingumo šventovėje gaukite Jėzaus palaiminimą - paveiksle Išganytojas pakelta dešine ranka laimina visus juo pasitikinčius, o kairiąja liečia savo drabužį ties Švč. Širdimi, išliedamas savo malones, apvalydamas ir įkvėpdamas sielai gyvybės. Piligrimai čia laukiami visada - šventovėje visą parą vyksta Švč. Sakramento adoracija.
Šv. Vilniuje maršrutas driekiasi nuo Vilniaus arkikatedros bei joje esančios Šv. Kazimiero koplyčios, tuomet - link Dievo Gailestingumo šventovės, Aušros Vartų koplyčios ir Šv. Teresės bažnyčios, Kalvarijų Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios su Kryžiaus keliu ir Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios. Verta apsilankyti ir Šv. Dvasios bažnyčioje, kurioje popiežius susitiko su lenkiškai kalbančiais tikinčiaisiais - čia galima pagerbti šv. Jono Pauliaus II relikviją.
Taip pat skaitykite: Kineziterapija vaikams LSMU
Nors garsiausias Šv. Jokūbo kelias driekiasi Ispanijoje, 2016 m. Lietuva įsijungė į Europos Šv. Jokūbo kelių tinklą, pažymėdama bendras Europos krikščioniškas šaknis. Lietuvoje galima aplankyti 32 šv. Jokūbo simboliu - kriaukle - pažymėtas vietas: 11 Šv. Jokūbo bažnyčių ir kitas šventoves. Per šias senovines, maldų pripildytas vietas kiekvienas piligrimas gali nutiesti savo maršrutą, taip pat pakeliui stebėti medinius kryžius. Stotelėse piligrimų ir žygeivių patogumui veikia piligrimų nakvynės, maitinimo įstaigos.
Vilniaus Kalvarijų ištakos siekia XIV a., o Kryžiaus kelias pastatytas XVII a. kaip padėka Viešpačiui už pergalę prieš kazokų kariuomenę. Tai - vienas didžiausių Kryžiaus kelių kompleksų Europoje, besidriekiantis 7 km. Kaip ir prieš šimtus metų, taip ir dabar maldininkai eina pėsti, kad galėtų atkartoti Kristaus kančios kelią. Per Sekmines čia kalnelius pripildo graudžios piligrimų giesmės, o vasarą Vilniaus pasauliečiai pranciškonai kviečia pirmąjį mėnesio penktadienį 15 val.
Piligrimystės dvasia ir reikšmė
Piligrimystė yra vienas iš būdų artėti. Pasirinkęs piligrimystės kelią artėji ne vien tik prie konkretaus numatyto objekto ar šventovės. Piligrimystė suartina tuos, kuriuos sutinki kelyje. Tarsi piligriminėje kelionėje būtų negražu praeiti nepasisveikinus, nepamojus ranka ar nenusišypsojus nepažįstamajam. Piligrimystė veda link santykio su kitu asmeniu, pažįstamu ar ne.
Negana to, piligrimystė suartina žmogų su juo pačiu. Kelionėje išryškėja galimybė atrasti save naujai, kitaip, tikresnį, nuoširdumą - nes nelieka tų, prieš kuriuos būtų nepatogu būti savimi. Piligriminėje kelionėje gera būti pavargusiam, alkanam, net purvinam, nes pajunti, jog esi tik žmogus, patiri savo mažumą ir paprastumą. Kiek nedaug reikia piligrimo laimei - karšto arbatos puodelio, saugios užuovėjos nuo lietaus ar sausų batų po dienos kelyje.
Jis išgyveno pragarą, kad šiandien įspėtų kitus | Tai privalo išgirsti kiekviena šeima. Ir mokykla
Vaikų globos istorija Lietuvoje: nuo našlaičių prieglaudų iki bendruomeninių paslaugų
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Utenoje dvarininko J. Balcevičiaus dv. buvo našlaičių prieglauda, kurią finansavo aps. valdyba. Vėliau dv. centrą ir našlaičių prieglaudą perėmė „Saulės" d-ja, o 1932 m. - aps. valdyba, pavesdama čia dirbti vienuolėms. Šie vaikų namai buvo perpildyti - juose gyveno apie 50 mažų ir didelių vaikų, su kuriais dirbo tik viena auklėtoja.
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
Pokario metais raj. švietimo skyrius ieškojo patalpų, kur būtų galima apgyvendinti ikimokyklinio amžiaus vaikus. Tam tikslui tiko netoli miesto esąs Jasonių dv., kurio savininkas Kazys Matulionis, 1947 m. išvykdamas į JAV, pastatus padovanojo vaikams pokario metais likusiems be artimųjų. Čia 1947 m. ir įsikūrė 2-ji vaikų namai, kuriuose apsigyveno 25 ikimokyklinio amžiaus vaikai.
1997 m. liepos 1 d., tame pačiame buvusio mokyklinio bendrabučio pastate, sukūrus sąlygas negalią turinčių vaikų ir jaunuolių ugdymui, Laikinos vaikų globos namai reorganizuoti į Utenos vaikų socialinės paramos ir ugdymo centrą. Ir taip centre, be Laikinos vaikų globos grupės, pradėjo veikti Specialiojo ugdymo dienos skyrius. Čia specialiųjų poreikių vaikai ir jaunuoliai ugdomi pagal Specialiojo ugdymo programas.
2001 m. siekiant vieno iš pagrindinių darbo su laikinai globojamais vaikais tikslų - vaiką grąžinti šeimai, pastatytos naujos patalpos vaikų biologinių šeimų apgyvendinimui, kai to reikalauja krizinės situacijos sprendimas vaiko gerovės naudai. Taip centre nuo 2001 m. pradėjo funkcionuoti Šeimos krizių grupė, kurioje vienu metu gali gyventi iki 5 šeimų.
Globos namų pertvarka: šeimyninis ir bendruomeninis modeliai
Lietuvos valstybei pradėjus vaikų globos namų pertvarkos procesą, Vilniaus vaikų socialinės globos namai „Gilė“ dalyvavo ES projekte „Tvaraus perėjimo nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų sistemos sąlygų sukūrimas Lietuvoje“. Baigus globos namų pertvarką, veikla pradėta vykdyti šeimyniniu principu, teikiant institucinei globai alternatyvias paslaugas bendruomenėje.
Vaikai, likę be tėvų globos, pradėjo gyventi šeimynose (butuose, kotedžuose, individualiuose namuose), kur sukurta šeimai artima aplinka, sudarytos sąlygos vaikams sėkmingai integruotis į visuomenę, skatinamas vaikų savarankiškumas, mažinama vaikų socialinė atskirtis. Apgyvendinus vaikus bendruomenėje, vaikai pradėjo lankyti jų poreikius atitinkančias ugdymo įstaigas pagal gyvenamąją vietą. Kartu su šeimynų darbuotojais vaikai perka maisto produktus, gamina valgį, tvarkosi namus, atlieka kitus savitvarkos darbus.
Taip pat skaitykite: Kaip užkirsti kelią savižudybėms vaikų namuose
Šeimynose dirba socialiniai darbuotojai ir individualios priežiūros specialistai, kurie atsakingi už šeimynos buities organizavimą, vaikų maitinimą, ugdymą, laisvalaikį, sveikatos priežiūrą. Stebint ir analizuojant vaikų, netekusių tėvų globos, problematiką, kai kurios įstaigos įkūrė psichosocialinės reabilitacijos centrus, kuriuose teikiama ilgalaikė bei nuosekli psichoterapinė pagalba vaikams, augantiems vaikų globos namuose, bei konsultacinės, metodinės pagalbos paslaugos su jais dirbantiems darbuotojams.
Šakių vaikų globos namai: įkūrimas, nauji pastatai ir aktualijos
Šakių vaikų globos namai veiklą pradėjo 2005 metais buvusios klebonijos pastate, kuriame priglaudė pirmuosius tėvų globos netekusius vaikus. 2014 metų rudenį liuteronų parapijai priklausančiame sklype, šalia senojo vaikų globos namų pastato, buvo pastatyti nauji. Jų statyba kainavo beveik pusę milijono eurų.
Naujų modernių globos namų keturiuose atskiruose korpusuose su virtuvėmis, miegamaisiais ir pagalbinėmis patalpomis pagal šeimynos principą gyvena po aštuonis vaikus. Rekonstruotame senajame pastate įrengti dar du korpusai. Šiuo metu Šakių vaikų globos namai iš viso yra priglaudę 53 vaikus, likusius be tėvų globos. Didžiuliame, beveik 3 hektarų parapijai priklausančiame žemės sklype yra nedidelis parkas, tvenkinys, žaidimų aikštelės.
Šakių vaikų globos namų direktorius kunigas Virginijus Kelertas pažymėjo, kad vaikų globa - tai lyg senųjų europinių tradicijų tęsinys. Mat pirmuosius vaikų namus Šakių krašte XIX amžiuje įsteigė baronas Gustavas von Keudellis.
Problemos ir reformos: institucijų uždarymas ir pereinamasis laikotarpis
SADM iniciatyva šią tradiciją po kelerių metų gali nutraukti. „Ministerija iš mūsų pareikalavo iki metų pabaigos pateikti planą, kaip mūsų globos namai mažės, kad iki 2020-ųjų juos būtų galima uždaryti“, - teigė V. Kelertas. Ministerija patvirtino, kad nuo 2020 metų be tėvų globos likusiems vaikams ir socialinės rizikos vaikams ilgalaikė ar trumpalaikė socialinė globa, išskyrus globą iki 3 mėnesių, negalės būti teikiama vaikų socialinės globos namuose.
Vaikų globos namai - institucija, kurioje globojama daugiau kaip 10 vaikų. Ilgalaikė ar trumpalaikė socialinė globa nuo 2020 metų galės būti teikiama tik bendruomeniniuose vaikų globos namuose. Socialinių paslaugų kataloge nurodyta, kad bendruomeniniai vaikų globos namai yra trumpalaikę ar ilgalaikę socialinę globą teikianti socialinės globos įstaiga, kurioje bendruomenėje atskirose patalpose - name, bute - pagal šeimai artimos aplinkos modelį gyvena iki 8 vaikų.
„Kadangi Šakių globos namuose gyvena daugiau vaikų, jie, nors ir yra šeimyninio tipo, nėra laikomi bendruomeniniais, tačiau galėtų jais tapti ateityje, jei tokia bus steigėjų valia“, - aiškino SADM valdininkai.
Šakių vaikų globos namų direktorius V. Kelertas stebėjosi SADM iniciatyva uždaryti juos tada, kai tokios įstaigos vaikams labai reikia. „Tendencijos tokios, kad tėvų globos netekusių vaikų vis daugėja. Aplinkinių savivaldybių atstovai skambina mums ir teiraujasi, ar nėra laisvų vietų“, - tikino jis. Anot V. Kelerto, SADM reikalavimas keistas dar ir dėl to, kad prieš rengiant naujo globos namų pastato statybos ir finansavimo projektą buvo konsultuojamasi su ministerija ir įsiklausyta į tuomečius jos siūlymus. Todėl pastatas yra pritaikytas vaikams gyventi šeimynomis.
Be to, jei vaikų globos namai nutrauks savo veiklą nepraėjus penkeriems metams, kai buvo įgyvendintas ES finansuotas projektas, gali tekti grąžinti pastato statybai gautas europines lėšas. „Kas jas grąžins, jei globos namai bus uždaryti spaudžiant SADM. Gal pati ministerija?“ - svarstė Šakių vaikų globos namų vadovas.
Kybartų ir kitų regionų pavyzdžiai: sėkmės istorijos ir naujos paslaugos
Kybartų vaikų globos namai šiais metais turėjo keisti savo veiklą ir pavadinimą, nes šioje įstaigoje jau teikiama kur kas daugiau įvairių socialinių paslaugų ir jos dar plėtėsi. Reforma pasiteisino: iki 2023 metų pabaigos visoje šalyje turi nebelikti tradicinių vaikų globos namų, jie privalo būti pertvarkomi į bendruomeninius vaikų globos namus.
Prieš pusantrų metų Kybartų vaikų globos namų ugdytiniai pradėjo gyventi šeimos modelio bendruomeniniuose vaikų globos padaliniuose Vilkaviškyje ir Kybartuose. Dažniausiai vaikai gyvena penkiese atskiruose butuose. Kybartų globos namų direktorės pareigas laikinai einanti Laimutė Bagdanavičienė džiaugėsi, kad bendruomeniniuose vaikų globos namuose nėra didelės darbuotojų kaitos. Pakaitomis dirba keli socialiniai darbuotojai ir jų padėjėjai. Taip pat vaikus konsultuoja psichologai.
„Čia dirbantys žmonės vaikams tarsi tėvai. Auklėtiniai jais gali pasitikėti, nebijo atsiverti, žino, jog jais besirūpinantys žmonės niekur nedings. Taip gyvendami vaikai užsitikrina integraciją į bendruomenę, jiems sudaromos galimybės augti aplinkoje, kuri yra artima šeimos modeliui, galima įgyti savarankiškam gyvenimui svarbių įgūdžių“, - teigė įstaigos vadovė.
Dienos centrai, socialinės dirbtuvės ir laikina apgyvendinimo paslauga
Dėl vaikams išsikrausčius į bendruomeninius namus, globos namų pastate liko laisvų patalpų, todėl atsirado galimybė įkurti dienos centrą vaikams. „Jautėme poreikį įsteigti šį centrą, nes tai puiki žaidimų, edukacijų, mokymų, poilsio vieta vaikams. Į dienos centrą gali ateiti vaikai nuo 6 iki 15 metų. Dažniausiai čia jie atlieka namų darbus, žaidžia kompiuterinius žaidimus, bendrauja tarpusavyje“, - kalbėjo L. Bagdanavičienė.
Kadangi pastatas didžiulis, jo erdves norima išnaudoti tinkamai, todėl įsteigtos ir netrukus pradėjo veikti socialinės dirbtuvės proto ir psichikos negalią turintiems asmenims. Tai naujas reiškinys, nes tokių dirbtuvių Lietuvoje vos kelios. Kybartiečiai buvo vieni iš pirmųjų, pradėjusių tokią veiklą. Jai lėšų buvo gauta iš Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skelbto projekto „Nuo globos link galimybių: bendruomeninių paslaugų plėtra“.
Buvo nutarta į veiklą integruoti neįgaliuosius ir juos mokyti kepti įvairius konditerijos gaminius. Socialinių dirbtuvių lankytojams numatyta mokama 38 eurų stipendija. Planuojama įsteigti profesinės srities gamybos ir paslaugų specialisto, rinkodaros vadybininko, socialinio darbuotojo ir jo padėjėjo etatus. Neįgalieji 5 proc. savo gaminių turės realizuoti, o gaunamas lėšas galės pasilikti dirbtuvėms.
Likusios vaikų globos namų patalpos buvo paruoštos teikti socialinės priežiūros ir laikino apgyvendinimo paslaugas, kurių prireikė pasikeitus įstatymams. Nuo tam tikrų datų įsigaliojo Vaiko teisių apsaugos įstatymo pakeitimai, kuriais siekiama efektyviau ginti vaikų teises, leisti jiems augti šeimoje. Nebus nustatinėjamas grėsmės vaikui lygis, o tiesiog tenkinami šeimos ir vaiko poreikiai.
Įstatymai, diskusijos ir vietos valdžių pozicija
Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto Šeimos ir vaiko gerovės pakomitečio pirmininkas Rimantas Jonas Dagys neslėpė nusistebėjimo dėl SADM noro uždaryti tam tikrus globos namus. Anot jo, nors Lietuvoje ir norima pereiti nuo institucinės vaikų globos prie globos šeimose bei šeimynose, į šį procesą neturi būti žvelgiama formaliai. „Nemanau, kad pastatų sklype skaičius turi nulemti globos namų ateitį“, - pažymėjo parlamentaras.
Pasak jo, suprantamas valdininkų noras priartinti globojamų vaikų gyvenimą prie gyvenimo šeimose. Tačiau visuomet reikia atsižvelgti į realias aplinkybes, nes svarbiausias turi būti noras vaikus išmokyti gyvenimo šeimose - kaip jos veda bendrą ūkį, kaip tvarkosi. Ar to bus mokomasi vaikų globos namuose įsikūrusiose šeimynose, ar išnuomotuose butuose - nėra taip jau svarbu. „Lietuvoje per sparčiai bandoma atsisakyti bendruomeninių vaikų globos įstaigų. Juk matome, kad vaikų, kuriems reikalinga globa, daugėja, o šeimų ir šeimynų, sutinkančių juos globoti, daugėja ne taip greitai“, - kalbėjo R. J. Dagys.
Šakių rajono meras Edgaras Pilypaitis taip pat teigė suprantantis SADM siekį, kad kuo daugiau be tėvų globos likusių vaikų būtų globojami šeimose. Tačiau kol kas rajone nėra paruošta tiek šeimų, kad jos galėtų priglausti visus be globos likusius vaikus. „Manau, kad šiuo pereinamuoju laikotarpiu tokios įstaigos kaip bendruomeniniai vaikų globos namai yra neišvengiamos. Jų reikia, nes nėra kur dėti vaikų. Galbūt po kažkiek metų tokių globos namų ir nereikės, bet kol kas be jų neišsiverčiame“, - teigė E. Pilypaitis.
Rajono savivaldybė ėmėsi iniciatyvos pagelbėti - skyrė lėšų šeimynoms, kad jos galėtų pasisamdyti socialinio darbuotojo padėjėj. „Pirmiau reikėtų sustiprinti šeimynas ir jau paskui spręsti, ką daryti su vaikų globos namais“, - svarstė E. Pilypaitis.
Praktiniai pokyčiai ir kasdienybės pamokos vaikams
Bendruomeniniuose vaikų globos namuose augantys vaikai mokomi socialinių įgūdžių, įvairiausių buities darbų, supažindinami su šeimos biudžeto planavimo pagrindais. „Kiekvienas iš ugdytinių turi asmeninę banko sąskaitą, į kurią pervedami vaikui priklausantys pinigai ir dienpinigiai. Jaunuoliai patys sprendžia, ką norės pirkti. Džiugu, kad vaikai ne tik išleidžia pinigus, bet ir pasitaupo. Planuodami pirkti brangesnį pirkinį tariasi su socialiniu darbuotoju, nors paskutinis lemiamas žodis visada yra vaikų“, - pasakojo Kybartų globos namų direktorė.
Psichosocialinės pagalbos, užimtumo, laisvalaikio užsiėmimų svarba pabrėžiama daugelyje įstaigų: didelis dėmesys skiriamas vaikų užimtumui, laisvalaikiui, vaikų poilsio organizavimui. Laisvalaikiu vaikai lanko plaukimo, ledo ritulio, tinklinio, regbio, futbolo ir kitus užsiėmimus.
Santrauka: istorijos pamokos ir dabarties iššūkiai
Vaikų globos istorija Lietuvoje apima našlaičių prieglaudas, sovietmečio institucijas, pokyčius į bendruomeniškesnį globos modelį ir dabar vykdomą pertvarką link šeimyninių bei bendruomeninių paslaugų. Pokyčiai suteikia galimybes vaikams gyventi artimoje šeimai aplinkoje, mokytis savarankiškumo ir įgyti socialinių įgūdžių, tačiau tuo pačiu kelia ir praktinių bei finansinių klausimų, susijusių su pertvarkos įgyvendinimu ir paslaugų tinklo paruošimu.
| Aspektas | Pavyzdys / faktas |
|---|---|
| Piligrimystės traukos centras | Aušros Vartų koplyčia, Dievo Gailestingumo šventovė Vilniuje |
| Populiarumas | Apie 30 tūkst. piligrimų per metus Vilniuje |
| Vaikų globos pertvarka | Pereiti nuo institucinės globos prie šeimynų ir bendruomeninių namų |
| Šakių globos namai | 2005 m. startas, 2014 m. nauji korpusai, 53 vaikų |
| Kybartų pavyzdys | Bendruomeniniai padaliniai, dienos centras, socialinės dirbtuvės |
Žmogus sukurtas ieškoti prasmės, kelti sau nuolatinius tikslus, judėti link jų, artėti. Piligrimystė yra vienas iš būdų artėti - link kito asmens, savęs pačios ir Dievo, mylinčio ir mokinančio juo pasitikėti.
tags: #piligrimes #vaiku #namai