Pajamų nelygybė Lietuvoje yra viena didžiausių Europos Sąjungoje, tačiau neretai apipinta mitais. Parinkti adekvačias priemones perteklinės pajamų nelygybės mažinimui galima tik tinkamai identifikavus jos priežastis.
Pajamų nelygybės mastas ir statistikos niuansai
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenimis, pajamų skirtumas Lietuvoje tarp penktadalio didžiausias ir penktadalio mažiausias pajamas gaunančių gyventojų siekia 7,5 karto. Tai vienas iš didžiausių rodiklių ES, kurios vidurkis yra 5,2 karto. Palyginimui, Skandinavijos šalyse skirtumas tarp didžiausias ir mažiausias pajamas gaunančių gyventojų siekia apie 4 kartus. Tiesa, yra ir turtingų valstybių, pavyzdžiui, JAV, kur pajamų nelygybė yra gerokai didesnė nei Lietuvoje.
Visų pirma, pajamų nelygybės statistiką reikėtų vertinti atsargiai, nes ją gali iškraipyti gajus Lietuvos gyventojų polinkis nedeklaruoti savo pajamų. Ir tai yra ne tik atlyginimai „vokeliuose“, kurie pastaraisiais metais praretėjo ir suplonėjo. Tai, kad lietuvių pajamos gali būti gerokai didesnės, nei skelbiama oficialiai, rodo ir vartojimo statistika. Pernai pagal faktines individualias vartojimo išlaidas (įvertinus kainų skirtumus ir tai, kiek paslaugų gyventojai iš valstybės gauna nemokamai) lietuviai pasiekė 90 proc.
Priežastys: natūralios ir nenatūralios
Negalima ignoruoti, kad egzistuoja natūralios ir nenatūralios pajamų nelygybės priežastys. Natūralu, kad dešimt metų universitete prasimokęs ir daug pinigų bei pastangų į išsilavinimą investavęs specialistas gaus didesnes pajamas už baigusį devynias klases ir nusprendusį, kad ne trigonometrinėse lygtyse slypi laimė. Tačiau nenatūralu, kai galimybė įgyti kokybišką išsilavinimą priklauso nuo tėvų pajamų ar gimimo vietos.
Žalingiausia ir nemaloniausia nenatūrali pajamų nelygybė atsiranda dėl korupcijos, nepotizmo bei kitokių neskaidrių ryšių su politikais ar valstybinėmis institucijomis. Pirma, ji dažnai atsiranda dėl korupcijos ar diskriminacijos, todėl nėra natūrali.
Taip pat skaitykite: Pajamos ir Sodros įmokos
Galima aptikti ir ne su korupcija susijusių pajamų nelygybės priežasčių, kurias taip pat reikėtų ravėti su dideliu entuziazmu. Moterų pajamos Lietuvoje pernai buvo 13 proc. mažesnės nei vyrų, ir šį skirtumą nevisiškai paaiškina skirtingos profesijos, išsilavinimas ar užimamos pareigos.
Pasekmės: socialinė atskirtis, politinis poveikis ir sveikata
Pajamų nelygybė svarbi bent dėl kelių priežasčių. Antra, itin nelygias ir apribotas galimybes turintys gyventojai savo nepasitenkinimą išreiškia balsuodami už populistines idėjas siūlančius politikus. Pajamų nelygybė Lietuvoje yra viena didžiausių Europos Sąjungoje. Pajamų atskirtis tarp didžiausias ir mažiausias pajamas gaunančių gyventojų yra tokia didelė, kad tai neigiamai veikia visą visuomenę.
Vertinant socialinės ekonominės nelygybės būklę, dažniausiai pateikiami pajamų nelygybės duomenys, tačiau šios knygos autoriai, vertindami socialinę ekonominę nelygybę atsižvelgia į netolygumus ir pagal kitus materialinės gerovės aspektus, t. y., gyventojų vartojimo išlaidas, disponuojamą turtą, gyvenimo sąlygas, gyventojų patiriamus ekonominius sunkumus, galimybes apsirūpinti būtiniausiomis reikmėmis ir taupyti.
Tyrimo tikslas - ištirti socialinę ekonominę nelygybę Lietuvoje kaip esminį gyventojų gyvenimo kokybės veiksnį, moksliniais tyrimais pagrindžiant ją sąlygojančius veiksnius, pasekmes gyventojų gyvenimo kokybei ir pateikiant galimus jos mažinimo (reguliavimo) būdus bei priemones.
Kaip keitėsi nelygybė tarp dirbančiųjų
Dar svarbiau yra tai, ko jums greičiausiai neteko girdėti - pajamų nelygybė tarp dirbančiųjų Lietuvoje pastaraisiais metais pastebimai sumažėjo. Nuo 2011 metų ketvirtadalio daugiausiai uždirbančių atlyginimai išaugo 49 proc., o ketvirtadalio mažiausiai uždirbančių atlyginimai padidėjo net 80 procentų. Šio dešimtmečio pradžioje 35 proc. Lietuvos dirbančiųjų gavo žemas pajamas, nesiekiančias 75 proc. vidutinio šalies atlyginimo. Dabar tokių darbuotojų dalis nukrito iki 31 procento. Per tą patį laikotarpį viduriniosios klasės dalis išaugo nuo 53 proc. iki 59 procentų, o gaunančių daugiau nei du vidutinius atlyginimus dalis sumažėjo nuo 13 proc. iki 11 proc.
Taip pat skaitykite: Viskas apie nuomos mokesčius
Tad kaip atsiranda ta statistika apie didėjančią pajamų nelygybę Lietuvoje? Nacionaliniu mastu vertinant ne tik dirbančiuosius, pajamų nelygybė padidėjo dėl to, kad atlyginimus gaunantys asmenys atitrūko nuo socialines išmokas gaunančių asmenų. Socialinės atskirties ir skurdo problemas spręsti būtina, bet neužtenka butaforinio ar abstraktaus susirūpinimo pajamų nelygybe.
Pajamų šaltinių įtaka nelygybei
Remiantis ekonomistų N. Černiausko ir Č. Čigino tyrimu, šalyje didžiausia pajamų nelygybė yra tarp gyventojų, kurių pagrindinis pajamų šaltinis yra ne samdomo darbo pajamos. Į šią asmenų grupę patenka savarankiškai dirbantys asmenys (dirbantys pagal individualios veiklos pažymą, verslo liudijimus, individualių įmonių savininkai, mažųjų bendrijų nariai ir kt.), ūkininkai, taip pat asmenys, gaunantys pajamas iš dividendų, nekilnojamo turto ir kt.
Kalbant apie turtingiausius šalies gyventojus, pastebėtina, kad juos charakterizuoja tai, jog šioje asmenų grupėje žymiai didesnę pajamų dalį sudaro kitos pajamos iš savarankiško darbo iš turimo turto ir nuomos, kas maždaug sudaro apie 26 proc. jų disponuojamų pajamų. Tuo tarpu Lietuvoje galioja įvairūs lengvatiniai mokesčių tarifai gyventojų pajamoms iš kapitalo, iš žemės ūkio ar iš savarankiškos veiklos, o pajamos iš samdomo darbo apmokestinamos neproporcingai daug.
Skurdžiausios grupės ir socialinė apsauga
Tarp labiausiai skurstančių šalies gyventojų patenka tokios socialinės grupės kaip pensinio amžiaus asmenys (ypač vienišos pensinio amžiaus moterys), vieniši tėvai (ypač vienišos motinos), bedarbiai (ypač ilgalaikiai) ir neįgalieji. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 54,4 proc. bedarbių asmenų gyvena žemiau skurdo rizikos ribos (2019 m.). Tačiau dalis likusių šios grupės asmenų gauna santykinai nemažas pajamas, kurios galimai sietinos su šešėline ekonomika.
Remiantis 2019 m. Statistikos departamento gyventojų pajamų ir gyvenimo sąlygų tyrimu, dvidešimties procentų skurdžiausiųjų šalies gyventojų pagrindinis pajamų šaltinis buvo socialinės išmokos ir pensijos senatvėje, sudarančios 68 proc. visų šios grupės disponuojamų pajamų.
Taip pat skaitykite: Pajamų perskirstymas ir nelygybė
Valstybės vaidmuo: mokesčių teorijos ir perskirstymas
Mokesčių teòrijos, mokslinės koncepcijos, pagrindžiančios valstybės mokesčių sistemą, jos vaidmenį reguliuojant ekonomiką ir užtikrinant mokestinių pajamų surinkimą į biudžetą. Bendrosios mokesčių teorijos aiškina mokesčių prigimtį, funkcijas ir poveikį ekonominiams, socialiniams ir politiniams procesams, pateikia optimalios mokesčių sistemos kūrimo principus.
Po Antrojo pasaulinio karo keinsistai teigė, kad mokesčiais turi būti perskirstomos nacionalinės pajamos derinant privačius ir viešuosius interesus, garantuojant socialinį teisingumą, visišką užimtumą ir BVP augimą. Prekių pardavimo mokesčius turi pakeisti progresiniai vartojimo mokesčiai, kurie ne tik apsaugo neturtingiausių socialinių sluoksnių interesus, bet ir padeda kovoti su infliacija, kylančia dėl besaikio vartojimo.
M. Friedmanas 20 a. sukūrė monetarizmo mokesčių teoriją, pagal kurią mokestinis reguliavimas turi būti minimalus, nes per didelė mokesčių našta riboja verslininkų iniciatyvą, stabdo investicijas ir inovacijas. 20 a. 9 dešimtmečio pradžioje pasiūlos pusės ekonomikos mokesčių teorija taip pat akcentavo būtinybę mažinti mokesčius ir teikti mokesčių lengvatas verslui.
Reformistinė mokesčių teorija mokesčių pagrindine funkcija laiko socialinį reguliavimą ir nacionalinių pajamų perskirstymą iš turtingųjų neturtingiesiems, garantuojant pakankamą pragyvenimo lygį visiems gyventojams.
Siūlomi sprendimai pajamų nelygybei mažinti
Mažinant pajamų nelygybę, pirmiausia, reikėtų pradėti nuo progresinės mokesčių sistemos įvedimo bei mokestinių išimčių ir lengvatų gyventojų pajamoms naikinimo. Tolygus savarankiškai dirbančių bei dirbančių pagal darbo sutartis apmokestinimas, prieš šešėlį nukreiptos priemonės bei progresinis visų rūšių (tiek darbo, tiek ir kapitalo) gyventojų pajamų apmokestinimas reikšmingai sumažintų pajamų nelygybę šalyje, nepakenkiant šalies ekonominiam augimui.
Pajamų nelygybės mažinimui reikšmingą poveikį taip pat turėtų adekvatesnės socialinės išmokos ir pensijos. Reikšmingų teigiamų pokyčių pavyko pasiekti tik 2018 m. įgyvendinus kompleksinį reformų paketą: pradėtos indeksuoti senatvės pensijos, MMA didinimas, SODROS grindų įvedimas ir kt. Tai leido reikšmingai sumažinti skurdą ir pajamų nelygybę šalyje: pajamų pasiskirstymo koeficientas s80/s20 sumažėjo nuo 7,1 (2018 m.) iki 6,4 (2019 m.), o Gini koeficientas - nuo 36,9 iki 35,4.
Mokestinės prievolės ir klaidos: ką reikia žinoti, gaunant papildomas pajamas?
Ateityje, norint mažinti pajamų nelygybę, skurdą ir socialinę atskirtį, bus svarbu užtikrinti betarpišką Finansų ministerijos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bendradarbiavimą. Reikia tikėtis, jog Finansų ministerijos pradėta mokestinių lengvatų peržiūra pasieks jai keliamą tikslą sumažinti mokestinę nelygybę šalyje ir padidinti mokestinių pajamų surinkimą į biudžetą.
Politinė komunikacija ir visuomenės požiūris
Galiausiai turime paklausti savęs, kokią žinutę mes siunčiame ateities kartoms kasdien kartodami, kad gyvename negerovės valstybėje, kurioje pajamų nelygybė yra nuo mūsų asmeninių pastangų nepriklausantis reiškinys? Stenkis nesistengęs, bus blogai, nebent prasisuksi naudodamasis ryšiais arba prabalsuosi už visagalius pajamų lygintojus?
Pajamų nelygybė yra įsisenėjusių problemų pasekmė, o ne problemų priežastis. Reaguojant tiek į tarptautinių organizacijų, tiek ir į naujojo šalies Prezidento spaudimą, bei akis badančią statistiką, pajamų nelygybės tematika pagaliau atsirado Lietuvos politikų darbotvarkėje. Naujoji finansų ministrė Gintarė Skaistė pajamų nelygybės mažinimą įvardijo kaip vieną pagrindinių savo prioritetų.
tags: #perskirstyti #pajamas #valstybe #itvirtina #socialine #nelygybe