Pagal įvairius nelygybės rodiklius Lietuva iki šiol yra Europos valstybių sąrašo dugne. Pajamų atskirtis tarp didžiausias ir mažiausias pajamas gaunančių gyventojų yra tokia didelė, kad tai neigiamai veikia visą visuomenę.
Pajamų nelygybė Lietuvoje yra viena didžiausių Europos Sąjungoje.
Mokesčių Teorijos ir Pajamų Perskirstymas
Mokesčių teòrijos, mokslinės koncepcijos, pagrindžiančios valstybės mokesčių sistemą, jos vaidmenį reguliuojant ekonomiką ir užtikrinant mokestinių pajamų surinkimą į biudžetą. Bendrosios mokesčių teorijos aiškina mokesčių prigimtį, funkcijas ir poveikį ekonominiams, socialiniams ir politiniams procesams, pateikia optimalios mokesčių sistemos kūrimo principus.
Viena pirmųjų mokesčių teorijų buvo viduriniais amžiais sukurta mainų teorija, pagrįsta idėja, kad piliečiai valstybei moka mokesčius kaip atlygį už jiems teikiamą valdovo globą, karinę apsaugą ir teisingumo vykdymą. Ši teorija atitiko viduriniais amžiais vyravusius paternalistinius piliečių ir valdovo santykius. Vėlesnė jos atmaina 17-18 a. žinoma kaip atomistinė teorija (atstovai Th. Hobbesas, H. G. R. de Mirabeau, Ch. L. de Montesquieu, S. de Vaubanas), pagal kurią sudaroma piliečių ir valstybės visuomeninė sutartis dėl jų gyvybės, turto ir gerovės apsaugos mainais į mokesčių mokėjimą.
18 a. pabaigoje-19 a. įsigalėjo labiau išplėtota klasikinė mokesčių teorija, siejama su klasikine politine ekonomija (pradininkai A. Smithas, D. Ricardo, J.‑B. Say). A. Smithas teigė, kad laisvosios rinkos sąlygomis valstybės pajamos iš nuosavybės ir kitos ekonominės veiklos bus minimalios, todėl biudžeto išlaidų finansavimo pagrindiniu šaltiniu taps mokesčiai. Jie yra skirti valstybės institucijoms išlaikyti kaip kaina už privačios nuosavybės ir ekonominės laisvės apsaugą, švietimą ir kitas viešąsias paslaugas, kurios teikiamos visiems gyventojams. Mokesčių sistema turi sudaryti vienodas sąlygas veikti visoms ūkio šakoms ir socialinėms grupėms, nepažeisdama mokesčių mokėtojų lygybės.
Taip pat skaitykite: Pajamos ir Sodros įmokos
19 a. taip pat atsirado draudimo premijos teorija (žymiausi atstovai J. R. McCullochas, A. Thiersas), kuri mokesčius suprato kaip draudimo įmoką valstybei siekiant apsidrausti nuo galimos rizikos ateityje. Kuo daugiau nuosavybės turi žmogus, tuo didesnė apsauga jam reikalinga ir tuo didesnius mokesčius jis turi mokėti.
1936 J. M. Keynesas knygoje Bendroji užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija (The General Theory of Employment, Interest and Money) suformulavo vadinamosios keinsistinės mokesčių teorijos pagrindus: mokesčiai yra svarbi ekonominių procesų reguliavimo ir antikrizinės politikos priemonė; per mokesčių politiką valstybė gali veikti visuminę paklausą ir pasiūlą, siekdama pusiausvyros ekonomikoje; perteklinės gyventojų santaupos, kurios niekur neinvestuojamos, stabdo ekonominį augimą ir turi būti surenkamos į nacionalinį biudžetą progresiniais mokesčiais.
Po Antrojo pasaulinio karo šią teoriją plėtojo neokeinsistai C. G. Clarkas, E. D. Domaras, A. H. Hansenas ir kiti, kurie teigė, kad mokesčiais turi būti perskirstomos nacionalinės pajamos derinant privačius ir viešuosius interesus, garantuojant socialinį teisingumą, visišką užimtumą ir BVP augimą. Prekių pardavimo mokesčius turi pakeisti progresiniai vartojimo mokesčiai, kurie ne tik apsaugo neturtingiausių socialinių sluoksnių interesus, bet ir padeda kovoti su infliacija, kylančia dėl besaikio vartojimo.
M. Friedmanas 20 a. 6 dešimtmetyje sukūrė monetarizmo mokesčių teoriją, pagrįstą kiekybine pinigų teorija. Pagal ją mokesčiais turi būti reguliuojamas pinigų kiekis apyvartoje, pašalinant iš jos pinigų perteklių, kuris neigiamai veikia ekonominį augimą. Mokestinis reguliavimas turi būti minimalus, nes per didelė mokesčių našta riboja verslininkų iniciatyvą, stabdo investicijas ir inovacijas, dėl to ateityje gali sumažėti mokestinės biudžeto pajamos.
20 a. 9 dešimtmečio pradžioje sukurta pasiūlos pusės ekonomikos mokesčių teorija (pradininkai A. F. Burnsas, A. B. Lafferis) taip pat akcentavo būtinybę mažinti mokesčius ir teikti mokesčių lengvatas verslui, kad būtų skatinamos investicijos ir ekonominis augimas, kuris padidintų fizinių ir juridinių asmenų apmokestinamąsias pajamas, todėl mokesčiais į biudžetą bus surenkama daugiau lėšų. Priešingai, per didelė mokesčių našta neigiamai veikia ekonomines paskatas ir verslininkų aktyvumą, skatina mokesčių vengimą ir šešėlinės ekonomikos kūrimąsi, todėl ateityje valstybės realiai gaunamos mokestinės pajamos mažėja.
Taip pat skaitykite: Viskas apie nuomos mokesčius
Reformistinė mokesčių teorija (atstovai J. Fourastié, S. S. Kuznetsas) mokesčių pagrindine funkcija laiko socialinį reguliavimą ir nacionalinių pajamų perskirstymą iš turtingųjų neturtingiesiems, garantuojant pakankamą pragyvenimo lygį visiems gyventojams.
Specialiosios mokesčių teorijos tiria konkrečius apmokestinimo klausimus: apmokestinamų objektų pasirinkimą, mokesčių tarifų nustatymą, mokesčių reformų vykdymą derinant įvairių rūšių mokesčius ir paskirstant mokesčių naštą pavienėms fizinių ir juridinių asmenų kategorijoms. Tiesioginio ir netiesioginio apmokestinimo santykio teorija, sukurta dar viduriniais amžiais, analizuoja subalansuotos tiesioginių ir netiesioginių mokesčių sistemos kūrimą.
Vieningojo mokesčio teorija siūlo vietoj sudėtingos ir painios mokesčių ir jų lengvatų sistemos apmokestinti vienintelį objektą - pajamas, išlaidas, žemę, nekilnojamąjį turtą ar kapitalą. Vieni pirmųjų 18 a. visiems bendrą žemės rentos mokestį rėmė fiziokratai. 19-20 a. išpopuliarėjo idėja įvesti vieningą pajamų ar turto mokestį visiems gyventojams. Sprendžiant fizinių asmenų pajamų mokesčio tarifų nustatymo ir šio mokesčio naštos paskirstymo įvairiems socialiniams sluoksniams problemą susiformavo dvi teorijos: proporcinio ir progresinio apmokestinimo.
Pajamų Nelygybės Priežastys ir Pasekmės Lietuvoje
Pajamų nelygybės rodikliai Lietuvoje vis dar žymiai atsilieka nuo ES vidurkio, kuris 2019 m. siekė 5,09 karto. Įvertinus skurdžiausių gyventojų pajamas, paaiškėjo, kad net 70 proc. jų sudaro socialinės išmokos.
Skurdžiausių gyventojų pajamų šaltiniai Lietuvoje.
Taip pat skaitykite: Mokesčiai už nedarbo pašalpą: ką reikia žinoti?
Kalbant apie turtingiausius šalies gyventojus, pastebėtina, kad juos charakterizuoja tai, jog šioje asmenų grupėje žymiai didesnę pajamų dalį sudaro kitos pajamos iš savarankiško darbo iš turimo turto ir nuomos, kas maždaug sudaro apie 26 proc. jų disponuojamų pajamų.
Remiantis ekonomistų N. Černiausko ir Č. Čigino tyrimu, šalyje didžiausia pajamų nelygybė yra tarp gyventojų, kurių pagrindinis pajamų šaltinis yra ne samdomo darbo pajamos. Į šią asmenų grupę patenka savarankiškai dirbantys asmenys (dirbantys pagal individualios veiklos pažymą, verslo liudijimus, individualių įmonių savininkai, mažųjų bendrijų nariai ir kt.), ūkininkai, taip pat asmenys, gaunantys pajamas iš dividendų, nekilnojamo turto ir kt.
Tuo tarpu Lietuvoje galioja įvairūs lengvatiniai mokesčių tarifai gyventojų pajamoms iš kapitalo, iš žemės ūkio ar iš savarankiškos veiklos, o pajamos iš samdomo darbo apmokestinamos neproporcingai daug.
Verta paminėti, jog aukšta pajamų nelygybė taip pat pastebima tarp bedarbių asmenų. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 54,4 proc. bedarbių asmenų gyvena žemiau skurdo rizikos ribos (2019 m.). Tačiau dalis likusių šios grupės asmenų gauna santykinai nemažas pajamas, kurios galimai sietinos su šešėline ekonomika.
Tarptautinės organizacijos jau ne vienus metus skambina pavojaus varpais Lietuvai dėl aukštos pajamų nelygybės šalyje. 2019 m. ir 2020 m. ES Tarybos rekomendacijose Lietuvai nevienareikšmiškai nurodoma tobulinti mokesčių ir socialinių išmokų sistemas, siekiant mažinti pajamų nelygybę, skurdą ir socialinę atskirtį šalyje.
Reaguojant tiek į tarptautinių organizacijų, tiek ir į naujojo šalies Prezidento spaudimą, bei akis badančią statistiką, pajamų nelygybės tematika pagaliau atsirado Lietuvos politikų darbotvarkėje. Naujoji finansų ministrė Gintarė Skaistė pajamų nelygybės mažinimą įvardijo kaip vieną pagrindinių savo prioritetų.
Ne veltui 2020 metais patvirtintoje Nacionalinėje pažangos programoje, apibrėžiančioje strateginius valstybės tikslus ateinantiems dešimčiai metų, Lietuva sau kelia ganėtinai kuklų siekį - iki 2030 m. valstybės pajamas iš mokesčių ir socialinio draudimo įmokų padidinti tik penkiais procentiniais punktais iki 35 proc. nuo BVP, nors, dabartinių ES šalių narių vidurkis yra 40 proc. nuo BVP (2019 m.).
Remiantis naujesniais, 2017 m., Lietuvos Banko preliminariais skaičiavimais, didesnio proveržio šioje srityje dar nepavyko pasiekti.
Kaip minėta anksčiau, remiantis ekonomistų N. Černiausko ir Č. Čigino tyrimu, palyginus su kitomis ES šalimis narėmis, Lietuvoje egzistuoja neproporcingai dideli pajamų atotrūkiai darbo rinkoje tarp savarankiškai dirbančių bei vadovaujančias pozicijas užimančių asmenų ir likusių dirbančiųjų.
Siūlomi Sprendimai ir Perspektyvos
Mažinant pajamų nelygybę, pirmiausia, reikėtų pradėti nuo progresinės mokesčių sistemos įvedimo bei mokestinių išimčių ir lengvatų gyventojų pajamoms naikinimo. Tolygus savarankiškai dirbančių bei dirbančių pagal darbo sutartis apmokestinimas, prieš šešėlį nukreiptos priemonės bei progresinis visų rūšių (tiek darbo, tiek ir kapitalo) gyventojų pajamų apmokestinimas reikšmingai sumažintų pajamų nelygybę šalyje, nepakenkiant šalies ekonominiam augimui.
Pajamų nelygybės mažinimui reikšmingą poveikį taip pat turėtų adekvatesnės socialinės išmokos ir pensijos. Remiantis 2019 m. Statistikos departamento gyventojų pajamų ir gyvenimo sąlygų tyrimu, dvidešimties procentų skurdžiausiųjų šalies gyventojų pagrindinis pajamų šaltinis buvo socialinės išmokos ir pensijos senatvėje, sudarančios 68 proc. visų šios grupės disponuojamų pajamų.
Pajamų nelygybė Lietuvoje.
Tarp labiausiai skurstančių šalies gyventojų patenka tokios socialinės grupės kaip pensinio amžiaus asmenys (ypač vienišos pensinio amžiaus moterys), vieniši tėvai (ypač vienišos motinos), bedarbiai (ypač ilgalaikiai) ir neįgalieji.
Tačiau Lietuva, pagal skiriamą finansavimą socialinės apsaugos sričiai, tarp Europos sąjungos šalių narių ilgus metus dalinosi antrą arba trečią vietą nuo galo.
Reikšmingų teigiamų pokyčių pavyko pasiekti tik 2018 m. įgyvendinus kompleksinį reformų paketą: pradėtos indeksuoti senatvės pensijos, MMA didinimas, SODROS grindų įvedimas ir kt. Tai leido reikšmingai sumažinti skurdą ir pajamų nelygybę šalyje: pajamų pasiskirstymo koeficientas s80/s20 sumažėjo nuo 7,1 (2018 m.) iki 6,4 (2019 m.), o Gini koeficientas - nuo 36,9 iki 35,4.
Ateityje, norint mažinti pajamų nelygybę, skurdą ir socialinę atskirtį, bus svarbu užtikrinti betarpišką Finansų ministerijos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bendradarbiavimą. Reikia tikėtis, jog Finansų ministerijos pradėta mokestinių lengvatų peržiūra pasieks jai keliamą tikslą sumažinti mokestinę nelygybę šalyje ir padidinti mokestinių pajamų surinkimą į biudžetą. O Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos rengiama Pajamų nelygybės mažinimo strategija sulauks adekvataus finansavimo.
Socialinės apsaugos ir darbo viceministras Audrius Bitinas pateikė keletą pasiūlymų, kurie galėtų atsidurti šioje strategijoje: suvienodinti savarankiškai dirbantiems asmenims taikomas socialinio draudimo įmokų lubas, suvienodinti savarankiškai dirbančių asmenų ir dirbančių pagal darbo sutartis socialinio draudimo įmokų bazes, į nedarbo socialinio draudimo sistemą įtraukti likusias savarankiškai dirbančių asmenų kategorijas, įvesti „Sodros“ įmokų grindis (nedarbo, ligos ir motinystės socialiniam draudimui).
tags: #perskirstydama #pajamas #valstybe #itvirtina #socialine #nelygybe