Socialinis darbas - tai profesija, kilusi iš žmonių gyvenimo praktikos. Anot A. Bagdono (2001), socialinis darbas išsiskiria apibrėžimų gausa. Socialinio darbo paskirtis - socialinių problemų sprendimas, siekiant socialinio teisingumo visuomenėje. Socialinis darbas yra socialinės paramos sistemos dalis.
Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatyme (1996) socialinis darbas apibrėžiamas kaip profesinė veikla, padedanti patenkinti asmens gyvybinius poreikius, atkurti jo ir visuomenės santykius, kai pats asmuo to padaryti nepajėgia.
Remiantis R. L. Barker (1995) "Socialinio darbo žodynu", socialinis darbas - tai veikla, padedanti žmonėms, grupėms ir bendruomenėms stiprinti ir atstatyti jų socialinio funkcionavimo sugebėjimus ir kurti šiam tikslui pasiekti tinkamas socialines sąlygas. Kitais žodžiais tariant, socialinis darbuotojas yra tarsi tarpininkas tarp žmogaus ir socialinės aplinkos, bendruomenės veiklos organizatorius sveikatos, socialinėje ir švietimo srityje.
Socialiniu darbu tarptautiniu mastu apibrėžia Tarptautinė socialinio darbo federacija (IFSW), pateikusi tokį socialinio darbo apibrėžimą: Socialinio darbo profesija skatina socialinę kaitą, žmonių tarpusavio santykių problemų sprendimą, teikia galimybes ir pagalbą gerinant jų gyvenimą. Remdamasis žmogaus elgsenos ir socialinių sistemų teorijomis, socialinis darbas siekia žmonių ir jų aplinkos sąveikos darnos.
Socialinis darbas - tai profesinė veikla, skirta išsiaiškinti, įvertinti ir padėti spręsti socialines problemas asmens, šeimos ar bendruomenės lygmenyse. Pasak A. Bagdono (2001), socialinio darbo apibrėžti viena fraze neįmanoma, jį galima aprašyti išvardijant funkcijas, nurodant, ką turi mokėti ir žinoti socialinio darbo profesionalas.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Socialinio darbuotojo klientu gali būti asmuo, žmonių grupė, bendruomenė ar visuomenė. Šia ašis - aplinkybės ( Bagdonas, 2001).
Socialinio darbo praktikos istorinio pagrindo supratimas tinkamai atskleidžia šiuolaikinės socialinės praktikos esmę ir turinį. Ikiteoriniu socialinio darbo praktikos laikotarpiu (iki 1920) socialinio darbo dėmesio centre buvo mokslinė filantropija, socialinės situacijos studija, tai yra sistemingas aplinkos, kurioje egzistavo poreikis, tyrimas ir po to tyrimo rezultatų susumavimas.
Nagrinėjant dabartinę Lietuvos padėtį, galima pastebėti, kad siekiant visos valstybės tolygios plėtros, būtina rūpintis kiekvienu atskiru valstybės regionu. Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas kaimo vietovėms, kurios šiuo metu susiduria su įvairiais neigiamais socialiniais reiškiniais. Socialinis darbuotojas yra specialistas, kuris dėka turimų žinių ir įgūdžių yra tinkamas asmuo tapti lyderiu kaimo vietovėje, skatinti kitų lyderių aktyvumą, kas padėtų aktyvinti kaimo bendruomenes, užtikrintų teigiamą kaimo bendruomenių plėtrą.
Socialinio darbuotojo kompetencijos
Kiekvieno socialinio darbuotojo profesionalumą nusako jo kvalifikacija, t.y. tam tikrų žinių, mokėjimų, sugebėjimų, įgūdžių ir patyrimo visuma, kurią įgijęs žmogus gali kokybiškai (kompetentingai) dirbti atitinkamos rūšies ir sudėtingumo darbą. Socialinio darbo žinios turi daug bendrumų su kitais mokslais (sociologija, psichologija, edukologija, ekonomika, istorija, gamtos mokslais). Todėl kiekvienas socialinis darbuotojas turi įgyti nemažą įvairių mokslų žinių bagažą.
Tokių žinių dėka socialiniam darbuotojui yra lengviau pasikliauti metodus, būdus iškilusiom problemom spręsti. Anot L. C. Johnson (2001), socialinio darbo žinios yra tai, kas žinoma apie žmones ir jų socialines sistemas. Jos atitinka tą situaciją, kurioje buvo kuriamos, apibūdina žmones situacijose ir paaiškina individų bei jų socialinių sistemų funkcionavimą.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Šiai ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje kelia vis naujus reikalavimus kokybiškam profesinės veiklos vykdymui. Pagal A. Bagdoną (2001), socialinis darbas išsiskiria apibrėžimų gausa. A. Bagdonas (2001) sukonkretindamas socialinį darbą, teigė, kad socialinio darbuotojo profesinė veikla pirmiausia priklauso nuo trijų esminių dalykų: žinių (teorija), įgūdžių (praktinė veikla), vertybių (profesinė etika). Socialinio darbo praktika yra pagrįsta vertybių sitema, kuri dažniausiai išreiškiama tokiais principais kaip individo vertė ir orumas, apsisprendimo laisvė, konfidencialumo teisė.
Pasak L. Jovaišos (1993), įgūdis - tai mąstymo ir daiktinės, praktinės veiklos automatizuotas veiksmas, arba tiesiog mokėjimas, išlavintas iki automatizuoto lygio. R. L. L.Johnson išskiria trylika socialinio darbuotojo vaidmenų. Socialinio darbuotojo vaidmenys, pagal Johnson, yra: makleris, advokatas, įgaliotinio ir tarpininko. Salibury (1969) įvardino kaip profesinius vaidmenis. Todėl Socialinio darbuotojo rengimo standartuose ( Vilnius, 2000)nurodoma socialinis darbuotojas įgydamas profesinį išsilavinimą, turėtų įgyti ir socialinio darbo specializaciją.
Giedrė Misiūnienė. Socioedukacinio darbo svarba bendruomenėje
Socialinis darbas kaimo vietovėse
Socialinis darbas kaimo vietovėje pasižymi tam tikromis ypatybėmis. Šias ypatybes lemia kaimo vietovės geografinė padėtis, demografinė situacija, būdingos kaimui socialinės, bendruomeninės ir tarpasmeninės problemomos. Socialinės paslaugos tampa vis ryškesniu mokslinių tyrimų objektu. Šios problemos sudėtingumas ir kompleksiškumas reikalauja tinkamo dėmesio ir profesionalios socialinės darbuotojos veiklos.
Kadangi socialinis darbuotojas pasižymi tam tikromis žiniomis ir įgūdžiais, o taip pat jis privalo numatyti socialinių paslaugų teikimo planą, motyvuoti bendruomenę veikti, numatyti bendruomenės plėtros galimybes, socialiniam darbuotojui tenka vadovo vaidmuo.
Lietuvos kaimo demografiniai rodikliai
Dirbant socialinį darbą kaime išryškėja specifiniai darbo aspektai. Sąlygoti Lietuvos kaimo demografiniai, bendruomeniniai veiksniai. Socialiniam darbuotojui dažniausiai reikia atlikti tokius vaidmenis kaip vadovas, įgalintojas bei ekspertas.
Taip pat skaitykite: Europos sveikatos draudimo kortelė
Pastebėtina, kad profesionalūs socialiniai darbuotojai Lietuvoje dominuoja jau nuo 2002 m. Šios praktinės veiklos, grindžiamos socialinio darbuotojo kompetencija, t.y. atitinkamomis žiniomis, vertybių sistema, profesine etika ir filosofija praktiniame naudojime.
Bendriausia prasme socialinis darbas reiškia visuomeninę veiklą, kurios tikslas - dėl ekonominių, sveikatos, asmeninių ir kitų priežasčių socialinėje atskirtyje atsidūrusiems asmenims padėti savarankiškai ir visavertiškai gyventi visuomenėje. Socialinės pagalbos problemą žmonės sprendė visais laikais ir visose kultūrose, bet skyrėsi problemos sprendimo būdai atsižvelgiant į visuomenės sandarą, religiją, kultūrą, vyraujančias laikotarpio idėjas.
Viduriniais amžiais Europoje pagalbos formas daugiausia lėmė religinė motyvacija. 21 a. pradžioje Azijos valstybėse (Kinijoje, Indijoje, Japonijoje ir kitur) pagalbos būdus t. p. lemia kultūra ir religija, todėl Rytų pasaulyje Vakarams būdingo socialinio darbo apraiškų nėra daug.
Profesionalus socialinis darbas yra šiuolaikiškų Vakarų visuomenių pagalbos būdas, ėmęs formuotis 19 a. Socialinis darbas kaip profesinės veiklos sritis galėjo atsirasti šiuolaikinėje funkcinės diferenciacijos visuomenėje, kurioje visuomenės gyvenimo įvairias funkcijas įgyvendina atitinkamos sistemos - ekonomikos, politikos, švietimo, teisės, sveikatos, socialinės apsaugos.
Tokių visuomenių socialinės pagalbos problema dažniausiai sprendžiama įsteigiant pirminę, bendrąją, individų socialinę apsaugą (organizuojamą per socialinį draudimą, skirtą apsaugoti individus nuo dažniausiai pasitaikančių rizikų - nedarbo, ligos, senatvės, motinystės, skurdo ir kita) ir inicijuojant antrinę, specializuotą, socialinę apsaugą - socialinį darbą (tai yra individualizuotą komunikacinio pobūdžio pagalbą asmenims, kurių gyvenimo problemoms spręsti nepakanka materialios paramos). Tik pirminės socialinės apsaugos atsiradimas (materiali valstybės pagalba individams) leido plėtotis socialinio darbo sričiai ir susitelkti prie esminės jos funkcijos - pagalbos individams gyventi savarankiškai ir visavertiškai.
Profesionalaus socialinio darbo pradžia dažniausiai tapatinama su pirmųjų socialinio darbo mokyklų atsiradimu (1898 Jungtinėse Amerikos Valstijose, 1899 Nyderlanduose, 1908 Vokietijoje). 21 a. pradžioje paplitusios universitetinės socialinio darbo studijos (daugiausia Jungtinėse Amerikos Valstijose, Švedijoje, Suomijoje; pvz., 2000 Jungtinių Amerikos Valstijų universitetuose buvo socialinio darbo doktorantūros 65 studijų programos). Socialinis darbas susiformavo kaip akademinė disciplina ir plačiai pripažinta, diferencijuota praktika.
Lietuvoje profesionalus socialinis darbas ėmė formuotis 1990 atkūrus nepriklausomybę. Socialinio darbo vėlyvą raidą labiausiai lėmė 19-20 a. politiniai pokyčiai, t. p. kultūriniai veiksniai - maža demokratijos patirtis, pilietinės visuomenės nebuvimas, silpna ekonomika. Tarpukariu nebuvo profesionalių socialinių darbuotojų, o socialinę pagalbą fragmentiškai teikė labdaringų organizacijų savanoriai.
Nuo 1990 ėmus naikinti aprūpinimo sovietinę sistemą išryškėjo profesionalios socialinės pagalbos poreikis, todėl 1990-2000 socialinis darbas plėtojosi labai sparčiai. Buvo kuriama socialinių paslaugų sistema, pertvarkomos globos įstaigos, steigiamos socialinio darbo organizacijos, savivaldybėse ir seniūnijose įvesti socialinių darbuotojų etatai, aukštosiose mokyklose pradėta rengti socialinio darbo specialistus, buvo perkvalifikuojami kitų sričių specialistai. 21 a. pradžioje socialinis darbas vis aiškiau identifikuojamas kaip profesinė praktika ir akademinė disciplina, bet, palyginti su Vakarų visuomenėmis, kiek mažiau išplėtotas, skatinamas ir vertinamas.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos iniciatyva nuo 2004 kasmet rugsėjo 27 dieną švenčiama Socialinių darbuotojų diena.
Socialinio darbo raidos etapai Lietuvoje
Kaip ir kiekviena šalis, Lietuva turi savitus raidos etapus. Prasidėjusi nuo labdaringos filantropinės veiklos, dabar socialinis darbas kaip profesija, išgyvena geriausius metus. Daugėja socialinių darbuotojų skaičius, tobulėja jų profesionalumas, savo profesinėje veikloje socialinis darbuotojas yra atsakingas už žmogaus ir jo aplinkos darnią raidą.
Didėjant socialinių darbuotojų, didėja ir keičiasi kvalifikacija ir kaip darbas įgauna profesionalizmo statusą. Iš socialinių darbuotojų reikalaujama specialių žinių ir vis naujų įgūdžių. Šis darbas reikalauja daug žinių ne tik savo srityje, nes norėdami padėti žmonėms, privalome išmanyti ir kitus dalykus.
Socialinis darbas šiais laikais įgauna prasmę ir reikalingumą, kaip būsimiems socialiniams darbuotojams būtina žinoti šio darbo pradžią ir raidos etapus.
Socialinio darbo raidos etapai Lietuvoje:
| Laikas | Raidos etapas |
|---|---|
| Iki 1794 m. | LDK ir unijos su Lenkija laikotarpis |
| 1794-1918 m. | Carinės okupacijos laikotarpis |
| 1918-1940 m. | Tarpukario nepriklausomybės periodas |
| 1940-1990 m. | Tarybinis socialinio aprūpinimo modelis |
| 1990-1992 m. | Socialinio darbo sąvokos formalus priėmimas |
| Nuo 2002 m. | Profesionalus socialinio darbo plėtros laikotarpis |
tags: #socialinio #darbo #teorijos #bagdonas