Kaupimo antrojoje pakopoje pensijai tema Lietuvoje visada buvo jautri - kupina nepasitikėjimo, nusivylimo ir prieštaringų vertinimų. Nuo šių metų pradžios Lietuvoje iš esmės keičiasi antrosios pensijų pakopos kaupimo tvarka - dalyvavimas tampa neprivalomas, o sukauptas lėšas galima išsiimti.
Vilniaus universiteto (VU) ekonomistas doc. A. Bartkaus teigimu, atotrūkis tarp pažadų ir realybės tapo viena pagrindinių nepasitenkinimo priežasčių.
„Per dvidešimt metų ši sistema taip ir neatitiko pažadų, kuriuos žmonės išgirdo jos kūrimo pradžioje.
Antroji pakopa Lietuvoje startavo 2004 m., tačiau jos logika tada buvo visiškai kitokia nei dabar - į fondus buvo nukreipiama dalis „Sodros“ įmokų, o ne asmeninės pajamos. Tai kūrė iliuziją, kad papildomas kaupimas nieko nekainuoja.
Tačiau jis pabrėžia, kad dabartinė antrosios pakopos sistema iš esmės skiriasi nuo ankstesnės. Nuo 2019 m. žmogus perveda 3 proc. savo pajamų, o valstybė prideda paskatą - 1,5 proc. nuo vidutinio darbo užmokesčio. Tai ypač reikšminga mažesnes pajamas gaunantiems žmonėms.
Taip pat skaitykite: Lietuvos socialinio draudimo apžvalga
„Tie, kurie gauna mažiau nei vidutinį darbo užmokestį, yra tie, kurie senatvėje turės silpniausias vartojimo galimybes“, - sako doc. A. Bartkus.
Pasak ekonomisto, sprendžiant dėl dalyvavimo antrojoje pakopoje, būtina atsiriboti nuo trumpalaikių emocijų ir žiūrėti į ilgąją perspektyvą. Jis akcentuoja, kad kaupimo pensijai sistema nėra tik individualus finansinis pasirinkimas - tai priemonė, padedanti amortizuoti visuomenės senėjimo padarinius.
Todėl antrosios pakopos klausimas yra ne tik apie šiandienos sprendimus ar galimybę atsiimti sukauptas lėšas, bet ir apie tai, ar gebame mąstyti strategiškai.
Antroji pensijų pakopa: nauda ir perspektyvos
Diskusijose apie antrąją pensijų pakopą dažnai kartojamas argumentas, kad fondų grąža esą per maža. Ekonomistas doc. A. Bartkus nesiginčija ir sako, kad kai kuriais laikotarpiais ji iš tiesų buvo prastesnė nei „Sodros“ rezultatai.
Tačiau net ir remiantis atsargiomis prielaidomis, kaupimo nauda, pasak VU eksperto, tampa akivaizdi išanalizavus konkrečius atvejus.
Taip pat skaitykite: Statistikos departamento duomenys apie pensijas
Minimalios algos gavėjo atveju skirtumas - ypač ryškus. „Jeigu jis nedalyvauja kaupime, jo pakeitimo norma būtų apie 67 procentus, o jeigu dalyvautų - apie 88 procentus buvusio darbo užmokesčio“, - skaičiuoja ekspertas. Toks efektas, pasak jo, atsiranda dėl valstybės paskatos, kuri skaičiuojama nuo vidutinio darbo užmokesčio, o ne nuo realių žmogaus pajamų.
Net jei fondų grąža būtų mažesnė nei darbo užmokesčio fondo augimas, rezultatas vis tiek išliktų teigiamas. „Galbūt tai būtų ne 88 procentai, bet vis tiek daugiau nei 66 procentai“, - sako doc. A. Vidutinį atlyginimą gaunančio žmogaus situacija - panaši. Nedalyvaujant kaupime, senatvės pajamos sudarytų apie 47 procentus buvusio atlyginimo - tai, pasak ekonomisto, ir atitinka dabartinę Lietuvos realybę.
„Jeigu jis dalyvauja kaupime, jo pakeitimo norma siekia apie 65 procentus.
VU ekspertas pabrėžia, kad dabartinė sistema nekenkia ir pačiai „Sodrai“, nes kaupimas nebėra finansuojamas jos sąskaita, kaip buvo iki 2013 metų.
Taigi, grįžtant prie esminio klausimo - ką iš tiesų duoda antroji pakopa? Pašnekovo teigimu, ji atlieka paprastą, bet strategiškai svarbią funkciją: dalį šiandienos išteklių ji perkelia į ateitį. Tai - mechanizmas, leidžiantis šiandien, kai ekonominė situacija dar palanki, kaupti rezervus ateičiai ir mažinti riziką, kad senatvėje visuomenė susidurs su masiniu nepritekliumi.
Taip pat skaitykite: Pensijų fondų pasirinkimas Lietuvoje
Skaičiuojama, kad nemaža dalis žmonių greičiausiai iš pensijų kaupimo fondo pasitrauks. Viešojoje erdvėje dominuoja dvi tokių žmonių grupės, tai yra tie, kuriems pinigų reikia „čia ir dabar“, ir tie, kurie uždirba labai daug bei turi kitų investavimo būdų.
„Man, kaip ekonomistui, trūksta vieno pagrindinio vertinimo kriterijaus - naudingumo“, - sako jis ir priduria, kad klausimas, ar žmogui verta likti antrojoje pakopoje, turi būti vertinamas būtent per šią prizmę. Turėtume klausti: kada pasitraukimas iš kaupimo individui yra naudingas?
Ekonomistas pabrėžia, kad pasitraukimas iš kaupimo senatvei fondų gali būti pateisinamas tik labai išimtiniais atvejais, kai asmuo įsigyja tokią prekę, kurios dabar teikiama nauda viršys tą naudą, kurią jis gautų senatvėje iš didesnės pensijos.
Kaip įvertinti savo pensiją?
Tačiau tokių prekių yra labai mažai, pavyzdžiui, vėžinė terapija. „Jeigu žmogus, susidūręs su onkologine diagnoze ir negavęs savalaikio gydymo valstybinėje sistemoje, panaudotų antrosios pakopos lėšas privačiam gydymui ir tai išgelbėtų jo gyvybę, sprendimas būtų racionalus. Tokiu atveju, būdamas šešiasdešimt aštuonerių, jis pasakytų: kas, kad mano pensija šiek tiek mažesnė, bet aš esu čia.
Dabar man labai didelę naudą suteiks tam tikros prekės vartojimas, todėl aš antrosios pakopos pinigus išleisiu jai“, - taip doc. A. Bartkus apibūdina tipinį mąstymo modelį. Tačiau, jo teigimu, kai ateina senatvė, situacija apsiverčia. „Kai jūs išeisite į pensiją, būsite netgi pamiršę tą prekę, kurią kadaise nusipirkote. Net ir sprendimas už atsiimtus pinigus įsigyti būstą būtų neracionalus.
Nes čia, pasak doc. A. Bartkaus, slypi dar ir kita rimta makroekonominė problema. „Kai mes leidžiame taip žongliruoti antrosios pakopos pinigais, tai trukdo nekilnojamojo turto kainoms kristi arba bent jau neleidžia joms kilti lėčiau“, - aiškina jis.
Kol vieni žmonės svarsto apie pasitraukimą iš antrosios pakopos, kiti galvoja lėšas iš jos perkelti į trečiąją pakopą. Tačiau pašnekovas pabrėžia, kad tokia logika susiduria su rizika: anuitetas - tai tarsi draudimas nuo ilgaamžiškumo rizikos. Vienintelis anuiteto trūkumas - jis nėra indeksuojamas, tad laikui bėgant išmokų perkamoji galia mažėja.
Ekonomistas siūlo sprendimą: „Galima panaudoti, pavyzdžiui, trečdalį sukauptų lėšų pradiniam anuitetui, o likusius du trečdalius investuoti ir naudoti lanksčiai pagal poreikį.
Be to, jis atkreipia dėmesį, kad dalis žmonių iš viso pasitraukę iš pensijų fondų, planuoja laikyti pinigus banke ar investuoti į saugesnes priemones, nes nėra užtikrinti, kaip pensijų sistema keisis ateityje, nepasitiki ja.
Tačiau kol egzistuoja kaupimo senatvei sistema ir gaunama pusantro procento paskata iš valstybės biudžeto, racionalu tuo pasinaudoti“, - sako doc. A. Jis pabrėžia, kad investavimas reikalauja specifinių įgūdžių, todėl daugeliui geriau pasitikėti profesionaliais fondais: „Valdžios uždavinys - sukurti tinkamą sistemos dizainą, kad žmonės galėtų racionaliai spręsti savo finansinę ateitį“.
Lietuvos socialinės apsaugos sistema
Lietuvoje socialinę apsaugą sudaro socialinis draudimas ir socialinė parama. Socialinis draudimas apima pensijų, ligos ir motinystės (tėvystės), sveikatos, nedarbo draudimą ir draudimą nuo nelaimingų atsitikimų darbe bei profesinių ligų.
Socialinė parama apima piniginę socialinę paramą - socialines, šeimos, laidojimo pašalpas, šildymo, šalto ir karšto vandens, transporto ir kitų išlaidų kompensacijas - ir socialines paslaugas - socialinės globos įstaigas, senelių, neįgaliųjų, našlaičių globos, nakvynės namus, dienos centrus, t. p. pagalbą ir slaugą namuose.
Pagrindines teises į socialinę apsaugą apibrėžia Lietuvos Respublikos Konstitucija (1992). Ji skelbia, kad valstybė garantuoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir įstatymų numatytais kitais atvejais. Nustatyta, kad kiekvienas žmogus turi teisę į socialinę apsaugą nedarbo atveju.
Socialinės apsaugos pagrindinė dalis grindžiama vadinamuoju nuopelnų darbo rinkoje principu: teisė į socialinę apsaugą siejama su darbo stažu, nes dirbantieji privalomai draudžiami socialiniu draudimu. Apsaugos lygis siejamas su dėl socialinės rizikos prarasto darbo užmokesčio dydžiu.
Pagal gavėjų skaičių ir išlaidas reikšmingiausios socialinio draudimo išmokos - senatvės, netekto darbingumo, našlių ir našlaičių pensijos.
Valstybinis socialinis draudimas
Valstybinis socialinis draudimas finansuojamas darbdavių ir apdraustųjų asmenų įmokomis į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą, kurios skaičiuojamos nuo apdraustųjų atlyginimo.
Iki 2000 socialiniam draudimui darbdaviai mokėjo 30 % samdomųjų darbuotojų atlyginimo dydžio įmokas savo lėšomis ir 1 % buvo išskaičiuojamas iš darbuotojų algų. 2000 darbdavių įmokos padidintos iki 31 %, o darbuotojų - iki 3 %.
2006 darbdavių įmokos suskirstytos į grupes pagal įmonėje, įstaigoje, organizacijoje per metus įvykusių nelaimingų atsitikimų skaičių, įmokų dydis nustatomas kiekvienais metais (2019 buvo keturios darbdavių grupės, kurių nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įmokos sudarė 0,14 %, 0,36 %, 0,7 % ir 1,4 % darbuotojo darbo užmokesčio).
Darbdavių lėšomis t. p. finansuojamas nedarbo socialinis draudimas (įmoka sudaro 1,31 % darbuotojo darbo užmokesčio, o sudarant terminuotą darbo sutartį - 2,03 %).
Iš darbuotojų algų išskaičiuojamos socialinio draudimo įmokos nuo 2019 sudaro 8,72 % darbo užmokesčio pensijų socialiniam draudimui, 2,09 % ligos, 1,71 % motinystės socialiniam draudimui ir 6,98 % privalomajam sveikatos draudimui.
Kiekvieno apdraustojo įmokų dydis nurodomas Valstybinio socialinio draudimo fondo duomenų bazėje. Pagal šiuos duomenis apskaičiuojamos socialinio draudimo išmokos.
Dalis socialinio draudimo lėšų skiriama Užimtumo fondui (įkurtas 1991, administruoja Užimtumo tarnyba) ir Privalomojo valstybinio sveikatos draudimo fondui (administruoja Valstybinė ir teritorinės ligonių kasos).
Socialinis draudimas t. p. apima kai kurias valstybines pensijas: nukentėjusiųjų asmenų, mokslininkų, Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnio (gauna piliečiai, ypač nusipelnę Lietuvai kurdami ir plėtodami jos valstybingumą, ūkį, kultūrą, mokslą, meną ir sportą, gindami valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką, labiausiai pasižymėję pasipriešinimo SSRS okupacijai dalyviai, t. p. motinos, pagimdžiusios ir išauginusios iki aštuonerių metų amžiaus septynis ir daugiau vaikų), pareigūnų ir karių, teisėjų.
Senatvės pensijos
Valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijas gali gauti asmenys, sulaukę pensinio amžiaus (iki 2011 - 60 metų moterys ir 62,5 metų vyrai; nuo 2012 moterų ir vyrų pensinis amžius palaipsniui didinamas, kad 2026 būtų suvienodintas ir sudarytų 65 metus) ir turintys minimalų socialinio draudimo stažą (15 metų).
Ilgalaikiai bedarbiai, turintys pensijų valstybinio socialinio draudimo būtinąjį stažą (2019 jis sudarė 31 metus, kasmet didinamas po pusę metų, kol 2027 pasieks 35 metus), gali pretenduoti į sumažintą išankstinę senatvės pensiją (ne anksčiau kaip likus penkeriems metams iki senatvės pensinio amžiaus).
Senatvės pensiją sudaro bendroji ir individualioji pensijos dalys. Bendroji pensijos dalis lygi valstybinio socialinio draudimo bazinei pensijai (2019 - 164,59 euro), padaugintai iš asmens sukaupto pensijų socialinio draudimo stažo ir padalintai iš pensijų socialinio draudimo būtinojo stažo.
Individualioji pensijos dalis susieta su pensininko buvusiu atlyginimu ar kitomis pajamomis, nuo kurių buvo mokamos pensijų socialinio draudimo įmokos.
Netekto darbingumo ir kitos pensijos
Netekto darbingumo (iki 2005 vadinta invalidumo) pensija mokama asmeniui, kuris pripažįstamas nedarbingu. Asmeniui, turinčiam teisę ir į senatvės, ir į netekto darbingumo pensiją, mokama tik viena iš jų (didesnė).
Našlaičiams, našlėms ir našliams socialinio draudimo pensijos mokamos tik tuo atveju, jei miręs tėvas, motina ar sutuoktinis mirties dieną turėjo teisę į nedarbingumo pensiją.
Socialinės apsaugos sistemai ir ypač socialiniam draudimui didelę reikšmę turi darbo rinka. 1998-2018 darbo jėgos Lietuvoje sumažėjo daugiau kaip 250 000 dirbančiųjų.
Socialinės apsaugos plėtros bendrasis rodiklis - socialinės apsaugos išlaidos (skaičiuojant nuo BVP). Susiklostė socialinės apsaugos diferenciacija pagal nuopelnus darbo rinkoje, bet neišvengta visai socialiai neapsaugotų žmonių sluoksnių. Nedarbo atveju išryškėjo tokios apsaugos neigiami padariniai.
Dirbantys žmonės draudžiami nuo pajamų praradimo pavojaus nedarbo atveju, bet reikalavimas gauti išmoką yra labai griežtas, o pačios pašalpos vidutinis dydis ilgą laiką (iki 2004) sudarė tik apie 20 % vidutinės algos.
Socialinės apsaugos sistemos raida Lietuvoje
Vakarų Europoje formuojantis socialinės apsaugos sistemai, Lietuva buvo industriniu požiūriu atsilikusios Rusijos imperijos agrarinė provincija. Socialinės apsaugos užuomazgos Lietuvoje atsirado pradėjus steigti fabrikus.
Nepriklausomos Lietuvos Konstitucija (1922) pabrėžė darbo žmogaus apsaugos ir globos reikšmę. Ji skelbė, kad valstybė įstatymais saugo darbininką ištikus ligai, senatvėje, nelaimingų atsitikimų atveju ir netekus darbo.
1918-40 nebuvo spėta sukurti gyventojų daugumą aprėpiančios socialinės pagalbos sistemos. Pensijų sistemos buvo sukurtos tik nepriklausomybės kovų dalyviams, karininkams, valstybės tarnautojams ir pasižymėjusiems asmenims.
Priimti Pasižymėjusių visuomenės veikėjų pensijų, Karių pensijų (abu 1925), Valstybės tarnautojų pensijų ir pašalpų (1926) įstatymai. Pensinis amžius nebuvo nustatytas, išeiti į pensiją buvo galima turint 25 metų darbo stažą. Jei iš tarnybos buvo pasitraukiama dėl sveikatos, šio stažo nebuvo reikalaujama.
tags: #pensiju #tai #socialinis