Profesorius dr. emeritas Prof. Romas Lazutka yra socialinės politikos ir viešojo sektoriaus ekonomikos dėstytojas. Jo tyrimų sritys yra pajamų paskirstymas, skurdas, socialinė apsauga ir pensijos. Prof. R. Lazutka buvo daugelio nacionalinių mokslo projektų vadovas, tarptautinių mokslininkų grupių narys. Šiuo metu R. Romas Lazutka pastarąjį dešimtmetį bendradarbiauja su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Dirbo ministro patarėju politikos klausimais pensijų, socialinės apsaugos, socialinės paramos srityse, dalyvavo rengiant pensijų, piniginių socialinių išmokų šeimoms įstatymų projektus ir kt.
Vienas iš būsimo pokyčių - atsisakymas privalomo automatinio įtraukimo į kaupimą. Tačiau jis sulaukė daug kritikos tiek opozicijos, tiek dalies valdančiųjų atstovų. Kritikai teigia, kad tai gali sužlugdyti patį privatų pensijų kaupimą ir nespręs problemos dėl mažų pensijų ateityje. Esą jų santykis su atlyginimais ir toliau bus vienas mažiausių visoje Europos Sąjungoje. Kaip vertinti šį sprendimą ir ką jis reiškia pensijų sistemos ateičiai, žurnalistas Vladimiras Laučius TV3 Žinių „Dienos komentare“ kalbino ekonomistą Romą Lazutką.
Seimo sprendimas išlaisvinti žmones iš priverstinės antrosios pakopos
Seimas pagaliau ryžosi išlaisvinti žmones iš vadinamos priverstinės automatinės antrosios pensijų kaupimo pakopos. Šis sprendimas buvo nemenkai kritikuojamas ne tik opozicijos, bet net ir dalies valdančiosios koalicijos atstovų. Kritikos argumetai buvo tokie - pirmiausia, tai sužlugdys privačius pensijų fondus; antra - tai niekaip neišspręs problemos dėl mažų pensijų ir prasto jų santykio su atlyginimais. Ką jūs atsakytumėte kritikams? Tą, kad dabar pensijoms kaupia aktyviai, kaip sakoma, kas mėnesį perveda 42 proc. darbingo amžiaus gyventojų. Tai reiškia, kad visų gyventojų problemos dabartinė kaupimo tvarka niekaip vis tiek nesprendžia.
Antras dalykas, įmokos ir grąža yra menkos. Mes jau turime patirties, kad vidutiniškai per 20 metų žmonės, kurie uždirba daugiau, gauna 65 eurus prie „sodrinės“ pensijos, o jų pensija yra apie 1000 eurų. Ką reiškia 65 eurai prie tūkstančio, kai „Sodros“ pensija jiems padidinama kasmet po 90 ar 100 eurų?! Ta sistema yra tiesiog tokia papildoma ir žmonės, kuriems lieka pinigų nuo jų einamojo vartojimo, gali taupyti įvairiais būdais. Keista, kad kiti taupymo būdai yra apmokestinami, o šitas - subsidijuojamas. Tai nėra teisinga, todėl, kad yra trečia pakopa, kur dalyvių skaičius yra apie 8 kartus mažesnis ir nežlunga, žmonės tauposi ten. Vadinasi, trečioji pakopa savanoriška ir logiškesnė tam tikra prasme? Taip ir tiktai savanoriška turėtų būti. Mes turime privalomą „Sodros“ sistemą, kuri garantuoja bent minimalias pajamas.
Per 35 metus, kas bebūtų buę - ir Rusijos, ir pasaulinė finansų krizė, ir atsiskyrimas nuo sovietų ekonomikos, ir didžiulis ekonomikos smukimas. Todėl, nepaisant didelės kritikos „Sodrai“, nebuvo taip, kad ji neišmokėtų kuklių pensijų. Bijau tą pasakyti, bet mirštančių pensininkų iš bado mes irgi neturėjome ir neturime, nors jie gyvena kukliai dėl mūsų darbingos kartos apsileidimo. Mes tikrai finansuojame juos mažai, reikėtų dosniau. Seime vykstant debatams dėl žmonių išlaisvinimo, Algirdas Sysas juokavo, kad lietuviai, kai buvo paskutiniai pagonys, taip dabar paskutiniai Europoje meldžiasi tai antrajai pakopai.
Taip pat skaitykite: Statistikos departamento duomenys apie pensijas
Priežastys, dėl kurių II pakopa liko svarbi
Kaip jūs paaiškinote, kodėl yra ta stabmeldystė antrosios pakopos atžvilgiu Lietuvoje? Mes ir įvedėme vieni iš paskutiniųjų - mus aplenkė ir latviai, ir estai, o pirmieji buvo vengrai, antrieji - lenkai. Tie, kurie pirmieji įstojo į šitą malonumą, pirmi ir išlipo. Todėl, kad įsitikino: ta sistema, kokia buvo sukonstruota Pasaulio banko, yra neveiksminga ir neprasminga. Pasaulio banko idėja buvo tokia, kad sistema turi apimti visus gyventojus ir pakeisti dalį „Sodros“ - ateityje nuimti „Sodros“ naštą. Tačiau kai kaupimas 19 metų akivaizdžiai yra atskirtas nuo „Sodros“, tai žmonės, nesvarbu, ar dalyvauja antroje pakopoje, iš „Sodros“ gaus tą patį. Vadinasi, „Sodros“ našta nė kiek nesumažėja, nepriklausomai, ar dalis gyventojų dalyvauja antroje pakopoje.
Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Inga Ruginienė yra labai teisi, kai sako, kodėl mes remiame vieną verslo formą. Yra žmonių, kurie atideda banke indėlį. Terminuotas indėlis duoda 2,5-3 procentus grąžos, tai yra, metinių palūkanų. Tačiau, kai žmogus gauna palūkanų, kai jos jos siekia virš 500 eurų per metus, jis yra apmokestinamas. Jei jis dalyvauja antroje pakopoje, tai yra ne tik neapmokestinamas, bet dar valstybė jam prideda pinigų. Tai kur čia yra logika? Vyrauja nelogiška, ydinga sistema, remiama mokesčių mokėtojų. Kaip minėjau, 42 proc. darbingo amžiaus gyventojų dalyvauja kaupime, bet visi kiti, net ir pensininkai juos remia. Todėl, kad pensininkas perka prekes ir sumoka pridėtinės vertės mokestį (PVM), kuris ateina į valstybės biudžetą. Iš valstybės biudžeto šiais metais bus skirta 300 milijonų eurų antrai pakopai subsidijuoti. Pensijos pagal jų santykį su atlyginimu Lietuvoje yra labai mažos. Kaip šią problemą spręsti? Kaip didinti pensijas? Tiesiog reikia daugiau finansuoti. Šiuo metu mes „Sodros“ pensijoms skiriame apie 5,7 proc. BVP, o Europos Sąjungos vidurkis yra beveik dvigubai didesnis - apie 11 proc. Lenkai finansuoja maždaug 50 proc. daugiau, ir jų pensijos yra didesnės, nors jie taip pat remiasi ta „sodrine“ sistema. Beje, lenkai antrą pensijų pakopą įvedė dar anksčiau negu mes - daugiau nei prieš penkerius metus, bet paskui ją panaikino. Kaip taip gali būti, kad lenkai turi daugiau pinigų ir gynybai, ir pensijoms nei mes? Jie tiesiog daugiau perskirsto - mokesčiai ten yra didesni, o lietuviai to labai nenori.
Pensijų reforma – viskas, ką turite žinoti
II pakopos istorija ir tarptautinės analizės
Mes girdime tą mūsų mokesčių sistemą, kuri labai sunkiai įgyvendinama. Tai net reforma sunku pavadinti, nes yra daug jėgų, kurios jai priešinasi. Suprantama, kad valdžia nelengvai ryžtasi - nors tai ne mano sritis, bet man atrodo, kad lenkų politika yra stipresnė. Visą pokalbį žiūrėkite straipsnio pradžioje. Pirma, atsisakyta pažado panaikinti valstybės biudžeto subsidiją išlaikant privalomą dalyvavimą, išskyrus laikiną langą išeiti. Ta subsidija yra didžiausia II pakopos yda. Ji buvo įvesta argumentuojant, kad paskatinus gyventojus kaupti II pakopoj ilgainiui sumažės „Sodros“ finansinė našta. O tai, neva, svarbu dėl ateityje mažėsiančio darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus. Deja, „Sodros“ finansinės naštos sumažinti dėl kaupimo II pakopoje niekaip nepavyks, nes kaupiantiesiems „Sodros“ pensijos nebus mažinamos, palyginti su nekaupiančiaisiais. Pradinis II pakopos sumanymas buvo būtent toks - dalis įmokos „Sodrai“ pervedama į II pakopoj kaupiančiojo sąskaitą, bet tuo pačiu jam mažinama „Sodros“ pensija. Kuo daugiau kaupiančiųjų, tuo mažesnė našta „Sodrai“. Nuo 2019 m. taip nebėra. Pažado sumažinti naštą „Sodrai“ atsisakyta, o subsidija įvesta neapgalvotai.
Tačiau ką vadinamoji skatinamoji įmoka duoda: abiejų grupių „Sodros“ pensijos bus vienodos nepriklausomai nuo kaupimo fakto, bet kaupiantieji gaus dar antrą pensiją, iš dalies - savo bendrapiliečių sąskaita, kurie patys tenkinsis tik viena pensija. Pasitraukimui bus atvertas laikinas langas, bet su tam tikrais apribojimais pasiimti lėšas. Po to vėl liks ir skatinamoji įmoka, ir privalomas dalyvavimas kažkada pradėjus kaupti. Ar katinai nesusipjauna galvoje, kai skatini dalyvauti tą, kuris ir taip nebeturi teisės nedalyvauti?
Trečia, tiems, kas jau dalyvauja, numatytas laikinas langas pasitraukti. Tuo tarpu tiems, kas nepradėjo kaupti - visiška laisvė. Valstybė laisvus žmones palieka ramybėje, bet jau patekusių į II pakopą - nebeišleidžia. Ar ir tai netrukdo katinams galvoje taikiai murkti? Pasitraukusieji iš II pakopos ateityje gaus didesnę „Sodros“ pensiją, palyginti su visai nebandžiusiais kaupti, kitoms sąlygoms esant lygioms, kaip sako ekonomistai. T.y., du piliečiai „Sodrai“ mokėjo įmokas vienodą metų skaičių nuo vienodo dydžio algų, bet jų pensijos bus skirtingos, nes vienas iš jų buvo gavęs valstybės skatinamąją įmoką už jaunystės klaidą kurį laiką pabuvoti II pakopoje (po to iššoko per reformos langą).
Taip pat skaitykite: Pensijų fondų pasirinkimas Lietuvoje
Tarptautinės įžvalgos ir Lietuvos vieta
II pakopos reforma siekiama pripažinti kaip besikeičiantį požiūrį į privataus pensijų kaupimo vaidmenį. Trečioji pakopa laikoma savanoriška, o pirmoji - privaloma „Sodros“ sistema garantuoja minimalias pajamas. Bet ar tokios sistemos užtikrina realų socialinį teisingumą, kai valstybės subsidijos tenka didelėms grupėms, o perskirstymas lieka ribotas? Pasaulio banko ir tarptautinių organizacijų klasifikacijos rodo, kad daugelyje pokomunistinių šalių privalomas dalyvavimas II pakopoje buvo nutrauktas arba švelninamas, o dalyvių pasirinkimas persiorientavo į valstybinę ar III pakopos sistemas.
1998-1999 m. pionierės - Vengrija, Lenkija ir Kazachstanas - pirmosios susidūrė su sunkumais ir kai kuriose šalyse 2011-2014 metais dalis jų buvo nacionalizuota ar panaikinta. Čekija 2016 m. panaikino privalomą dalyvavimą jaunimui; Bulgarija 2015 m., Kroatija 2019 m. leido grįžti į valstybinę sistemą. Slovakija kartais atidarė pasitraukimo langus, o Estija 2021 m. leido pasitraukti bet kam, pasiimdant visus pinigus. Iki šiol privalomumo išlikimas fiksuotas tik keliose šalyse (Armėnija, Rumunija, Latvija).
Lietuva išsiskiria tuo, kad nuo pat pradžių nebuvo įvestas privalomas dalyvavimas, todėl II pakopa beveik nepriklausė nuo privalomojo dalyvavimo. Taip atsirado ilgas laukimo laikotarpis ir netikslūs lūkesčiai dėl privatūrinio kaupimo naudos. 2019 m. pradėta reformos dalis, įskaitant laiką, per kurį galimybė išlipti iš II pakopos buvo užtikrinta, - ir dabar šis langas yra vertinamas kaip būtina priemonė atsižvelgti į gyventojų nuomonę. Tačiau nepriklausomos analizės rodo, kad II pakopa neatitinka lūkesčių ir ne mažina „Sodros“ naštos taip, kaip tikėtasi.
Kokie iššūkiai laukia ateityje ir ką reiškia reforma gyventojams
Ši reforma atveria diskusijas apie socialinį teisingumą, finansinį stabilumą ir pensijų kaupimo efektyvumą. Tyrinėtojai kelia klausimus: ar įstatymai užtikrina adekvatas pensijas visoms kartoms, ar tik trumpuoju laikotarpiu subalansuoja biudžetą? Analitikai siūlo didinti valstybės finansavimą pensijoms bei sumažinti priklausomybę nuo privačių fondų, skatinti savanorišką kaupimą ir užtikrinti, kad bet kokie pakeitimai atitiktų ilgalaikį socialinį saugumą. Taip pat svarbu įvertinti, ar laikinas langas išlipti iš II pakopos nekenkia sistemos stabilumui ir ar išlieka galimybės tiesiog išimti lėšas be visko užbaigti pernelyg didelių finansinių svertų.
- Turėtų būti aiškiai įvardyta, kaip keičiasi įmokų struktūra ir kas bus laikinosios išlipimo iš II pakopos sąlygos, kad gyventojai suprastų galimybes.
- Reikėtų užtikrinti, kad valstybės subsidija būtų naudinga ne tik fondų valdytojams, bet ir paprastiems dirbantiems žmonėms, didinant realias pensijas.
- Reikalingas viešasis dialogas su piliečiais ir ekspertų nuomonių įvairovė, kad reforma būtų įgyvendinta sklandžiai ir atsakingai.
Litavimo politinėje arenoje svarbu laikytis aiškių principų: privalomo dalyvavimo naikinimas turi būti lydimas skaidrumu, sąžiningumu ir tvaria vyriausybės politika; II pakopos išlaidos turi būti pateisinamos ir aiškiai pagrįstos; gyventojai turi turėti realias galimybes pasirinkti savo pensijų kaupimo kelią be spaudimo.
Taip pat skaitykite: INVL pensijų fondų rezultatai