Pensijų sistema Lietuvoje nėra kažkas seno ir įprasto nuo amžių.
Lietuvoje socialinis draudimas atsirado 1926 m. kovo 23 d., kai Prezidentas Aleksandras Stulginskis paskelbė Vyriausiosios socialinio draudimo valdybos įstatymą. Valdyba veikė prie Vidaus reikalų ministerijos.
Tarpukario laikotarpiu Lietuvoje labiausiai buvo išplėtotas ligos draudimas, tik prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo įvestas nelaimingų atsitikimų darbe draudimas.
Ligonių kasos Lietuvoje pradėtos steigti 1928 m. pabaigoje. Buvo įsteigta 16 ligonių kasų: dešimt iš jų - teritorinės, kitos - atskirų įstaigų ir įmonių: Susisiekimo ministerijos, Eigulių, Elektros akcinės bendrovės, Lietuvos banko, Šv. Zitos draugijos, Vytauto Didžiojo universiteto.
Ligonių kasų įstatymas numatė, kad ligos draudimu draudžiami visi, kurie tarnauja valstybei, savivaldybėms ar privatiems asmenims, bei jų šeimų nariai. Tačiau ligos draudimu nebuvo draudžiami žemės ūkio darbininkai, valstybės tarnautojai ir darbuotojai, kurie uždirbo daugiau kaip 400 litų per mėnesį.
Taip pat skaitykite: Investicijos ir Pensijos Dydis
Kadangi dauguma žmonių tuo metu buvo žemdirbiai, socialinis draudimas apėmė gana nedidelę dalį gyventojų. Draudimas suteikė nemokamą gydymą, ligos, laidojimo, motinystės ir žindymo pašalpas.
Ligos pašalpa sudarė nuo 50 iki 100 proc. algos, atsižvelgiant į ligonio šeimos padėtį. Pašalpos dydį nustatydavo ligonių kasa.
Ligos draudimas buvo finansuojamas įmokomis, kurios negalėjo būti didesnės už 3 proc. algos: 40 proc. šios sumos mokėjo darbdavys, 60 proc. - apdraustasis (nuo 1934 m. - 6 proc. algos: 3 proc. + 3 proc.). Valstybės iždas mokėjo 5 proc. draudėjų ir narių įmokų sumos.
Ligonių kasų administravimo išlaidos buvo apribotos, jos negalėjo viršyti 8-10 proc. metinių konkrečios kasos pajamų.
1938 m. statistika rodo, jog tuo metu ligonių kasose buvo 141 375 apdraustųjų (77 504 kasų nariai ir 63 871 jų šeimų narys). Tai tesudarė 3-4 proc. šalies gyventojų.
Taip pat skaitykite: Kaip išnaudoti pirmąją pensiją?
Tarpukario Lietuvoje nebuvo spėta įgyvendinti pensijų draudimo. Valstybė mokėjo pensijas tik kariams, valstybės tarnautojams ir pasižymėjusiems visuomenės veikėjams.
1922 m. rugpjūčio 21 d. priimtas „Netekusiems sveikatos kariams, jų šeimoms, taip pat žuvusiųjų karių šeimoms pensijų įstatymas“, aprūpinęs pensijomis ir vienkartinėmis pašalpomis, mokėtomis iš valstybės biudžeto, Lietuvos kariuomenės invalidus, jų šeimas bei žuvusiųjų karių šeimas. 1939 m. valstybinės pensijos mokėtos 834 rusų kariuomenės invalidams ir 1000 Lietuvos kariuomenės invalidų. Tokia pensijų sistema, prie kurios esame pripratę startavo tik 1956 metais pensijų įstatymų. Pagrindinėms gyventojų grupėms: Darbininkams -1956 m, inteligentams - 1959 m., kolūkiečiams -1964 metų įstatymais. Tam tikroms kitų pajamų neturinčioms gyventojų grupėms buvo mokamos socialinės pensijos.
Tad pensijas Lietuvos žmonės pirmąkart istorijoje pradėjo gauti tik sovietų laikais. Žinoma, pensijų sistemą būtų įdiegusi ir pati Lietuva.
Sovietinė sistema
Okupavus Lietuvą buvo pritaikytas sovietinis socialinio draudimo modelis - šias funkcijas vykdė profesinės sąjungos, valdžiusios ne tik socialinio draudimo lėšas, bet ir sanatorijas, profilaktoriumus, poilsio namus, kultūros ir švietimo, turizmo ir sporto įstaigas.
Lietuva savo atskiro valstybinio socialinio draudimo biudžeto neturėjo. Visi įnašai patekdavo į bendrą socialinio draudimo biudžetą, kuris buvo dalis TSRS valstybinio biudžeto.
Taip pat skaitykite: Pensijų kaupimo stabdymas Lietuvoje
Lietuvos įmonės, įstaigos ir organizacijos profesinėms sąjungoms mokėjo įnašus. Vietinių profsąjungų leidimu darbdaviai iš šių lėšų mokėdavo pensijas dirbantiems pensininkams, laikinojo nedarbingumo, nėštumo ir gimdymo, vaikų gimimo, vaikų priežiūros, laidojimo ir kitas pašalpas.
Kūdikio gimimo pašalpa buvo mokama vienam iš tėvų, išdirbusiam įmonėje be pertraukos ne mažiau kaip tris mėnesius. Ji buvo 30 rublių dydžio už kiekvieną gimusį vaiką (atlyginimas dažniausiai siekdavo 100-150 rublių).
Laidojimo pašalpa (5-20 rublių) priklausė nuo laidojimo vietos ir mirusiojo amžiaus.
Sistema taip pat patrūko Socialistinėje Lietuvoje pensijos buvo skiriamos senatvės, invalidumo ir maitintojo netekimo atvejais, taip pat asmenims, nustatytą laiką ėjusiems tam tikrą tarnybą.
Senatvės pensijos amžius, kurį vėliau paveldėjo ir naujai sukurta nepriklausomos Lietuvos socialinio draudimo sistema, buvo 55 metai vyrams ir 50 metų moterims. Senatvės pensijai gauti buvo nustatytas 25 metų darbo stažas vyrams ir 20 metų - moterims.
Senatvės pensija siekė pusę atlyginimo, tad kai kuriais laikotarpiais, kai stingant darbo vietų pensininkams būdavo uždrausta dirbti, jiems tikrai buvo nesaldu.
Kodėl Kolorado pensijų fondas turėjo pinigų Rusijoje?
Pertvarkos laikotarpiu tapo aišku, kad didžioji valstybė nėra pajėgi pakelti socialinio aprūpinimo naštos. 1990 m. Maskva planavo Lietuvai net 420 mln. rublių deficitą socialinėms reikmėms.
Tai paskatino atsiskirti nuo centralizuoto biudžeto ir ieškoti savų finansavimo šaltinių. 1990-ųjų vasario 13 dieną tuometė Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos TSR Valstybinio socialinio draudimo sistemos pertvarkymo“, kuriame nurodoma iš Lietuvos profesinių sąjungų perimti socialinį draudimą valstybės žinion.
Tais pačiais metais, praėjus vos kelioms dienoms po nepriklausomybės atkūrimo, prie Darbo ir socialinio aprūpinimo ministerijos buvo sukurta Vyriausioji valstybinio socialinio draudimo valdyba, kuriai pavesta Respublikoje vykdyti socialinio draudimo funkcijas.
1990 m. vasario 13 d. Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos TSR Valstybinio socialinio draudimo sistemos pertvarkymo“. 1993 metais Lietuvoje gyvenantys pensininkai turėjo tik ketvirtį tos perkamosios galios kurią turėjo 1989 metais. Lietuvoje išdirbusiųjų reikiamą darbo stažą - 30 metų - pensija vidutiniškai siekia 287 eurus. 40 proc. pensijų gavėjų yra tokie, kurių pensija neviršija 250 eurų. 250 eurų - ties skurdo riba. Iš naujo įtvirtintas ir jau dabar galiojantis išėjimo į pensiją palengvas vėlinimas. Numatyta, kad 2026 m. 1989 metais vyras galėjo išeiti į pensiją sulaukęs 60 metų ir turėdamas 25 metų būtiną darbo stažą. 2027 metais, tas pats hipotetinis vyras, į pensiją galės išeiti 65 metų ir turėdamas 35 metų būtiną darbo stažą. 1989 metais moteris galėjo išeiti į pensiją sulaukusi 55 metų, jai užteko 20 metų būtino darbo stažo. 2027 metais, ta pati hipotetinė moteris, į pensija galės išeiti 65 metų ir turėdama 35 metų būtiną darbo stažą. Mūsų „silpnąjąi lyčiai“ pensija nutolinama net 10 metų o būtinas stažas ištęsiamas net 15 metų.
Lyginant 1989 ir 2018 metus galime matyti akivaizdžią gamybos priemonių ir technologijų pažangą. Jau vien kompiuterizacijos, išmanių technologijų šuolis stipriai pakeitė visuomenę. Kokia pažanga įvyks iki 2027 metų, galime tik pasvajoti, bet tikėtina, jog ji nemažins apsukų. Tad, logiškai mąstant, turėtų keisti darbo santykiai, lengvėti gyvenimas žmonėms, tačiau matome augantį būtiną darbo stažą, tolinama pensijinį amžių.
Pasakos apie demografiją irgi yra niekinė. Auga efektyvumas, robotizacija, susidomėjimas dirbtiniu intelektu (ypač Kinijoje). Dar daugiau, bendras Lietuvos BVP tai auga, tad akivaizdu, jog Lietuvos teritorijoje sukuriama vis daugiau produkto. Aišku, jis nusėda tikrai ne eilinių žmogelių kišenėje, o tas kas nusėda valstybėje - paskirstoma kitoms reikmėms. Pavyzdžiui per keturis metus finansavimas gynybos sektoriui išaugo 2.62 kartus, nuo 367 milijonų iki 963 milijonų eurų. Beveik 600 milijonų eurų per metus!
Jeigu manote, jog čia pabaiga, tai klystate. Visa tai ką parašiau dar nėra blogiausia. Štai 2018 metų bieželio 1 dieną pasirodė Lietuvos banko Ekonomikos ir finansinio stabilumo tarnybos direktorius Gedimino Šimkaus pranešimas. 2018 metų kovo 2 dieną mus „nudžiugino“ socialinės apsaugos ir darboministras Linas Kukuraitis teigdamas, kad „santykis tarp darbo užmokesčio ir gaunamos pensijos, ateityje, prognozuojama, mažės iki 20 proc., kai šiuo metu turime 35 proc. pakeitimo normą. Ir patys suvokiame, kokios mažos pensijos yra šiuo metu“, - sakė L. Populiariai tariant, jeigu tavo pajamos siekia 1000 eurų, tai pensijos gausi tik 200 eu. Šviečiasi labai ori senatvė.
Nors ministras teigia, kad tai tolimesnė, kelių dešimtmečių perspektyva, bet dabartinis jaunimas irgi bus pensininkai, tad kaip jie gyvens? Ar bus spėję išsimokėti savo būstų paskolas? jeigu jų negaus arba džiaugsis tik tėvų ar senelių palikimu - griūvančiu 1960-1990 metų tarybinės statybos namu?
Įvairūs liberalų apologetai išsigelbėjimą žada pensijų fonduose. Tačiau man sunku įsivaizduoti, jog privatūs pensijų fondai, net ir po 30-40 metų funkcionuos ir suteiks atitinkamą naudą. Man 34, per mano gyvenimą keitėsi 4 pinigai ir dvi ekonominės-politinės santvarkos. O kur dar finansinės bei politinės - geopolitinės krizės. Tikiuosi, jog mano tekstas sukels diskusijas (labai pageidaučiau jaunimo balso). O taip pat laukčiau informacijos bei paskaičiavimų kokią perkamąją galią turėjo 1989 metų rublis ir 2018 metų euras Lietuvos teritorijoje.
Žmonės linkę pamiršti, kad anksčiau daugybė dalykų, tarp jų ir dalis aprangos prekių, būdavo deficitas, bet jei vis tiek norėjai būti kiečiausias vaikinas ar mergina rajone, galėjai pirkti prekes iš spekuliantų (vadinasi, maždaug dvigubai brangiau nei reali daikto kaina). Jaunajai kartai paaiškiname - spekuliantai užsiimdavo prekių perpardavimu slaptai. Importinės prekės, tokios kaip firminiai džinsai, treningai, sportbačiai, buvo sandėliuojamos kažkur atokiau, nes toks verslas buvo nelegalus ir baudžiamas ne tik piniginėmis baudomis, bet ir laisvės atėmimu.
Įdomu, kiek kainuodavo deficitiniai firminiai rūbai?
- Džinsai („Levis“, „Lee“, „Wrangler“) - 100-120 rublių (604 - 725 eur)
- Džinsinis švarkelis - 120 rublių (725 eur)
- Sportbačiai - 80 rublių. (483 eur)
Nuvykus į, tarkime, Maskvą, visas šias prekes buvo galima įsigyti pigiau, tačiau vis tiek reikėjo laukti eilėse. Spekuliantai taip ir versdavosi - vykdavo į Maskvą, nusipirkdavo drabužių, rankinių ir, grįžę į Lietuvą, juos parduodavo ženkliai brangiau. Su Maskva susisiekimas buvo puikus - 20 val. sėdęs į traukinį Kaune ar Vilniuje jau kitą rytą galėjai atsidurti Maskvoje ir bėgti užsiimti eilės prie norimų prekių. Traukinio bilietas kainavo ~10 rublių (60 eur).
Pigiau buvo galima apsipirkti socialistinio lagerio šalyse, tačiau tam, kad būtų galimą patekti į ,pavyzdžiui, Lenkiją, reikėjo specialaus komandiruotės leidimo. Tokį gavus, žmonės galėdavo išskeisti 30 rublių į tos šalies, į kurią vyko, valiutą. Nors „Biedronkų“ tuomet dar nebuvo, tačiau Lenkijoje klestėjo dideli turgūs, kuriuose už išsikeistus 30 rublių galėjai neprastai apsipirkti. Tuometinė Jugoslavija garsėjo kokybiškais batais, sportbačiais, treningais, Čekija - krištoliniais dirbiniais, o Vakarų Vokietija buvo tikrų tikriausia svajonė, tačiau į ją patekti buvo faktiškai neįmanoma.
Jei turėdavo draugų ar giminaičių, žmonės iš Vakarų Vokietijos ar Amerikos, gaudavo siuntinių su drabužiais ir daiktais. Labai norima dovana buvo OTTO katalogas. Ten žmonės gaudavo jį į pašto dėžutes nemokamai, o Lietuvoje tokį buvo galima parduoti už 5 rublius. Kuo katalogas toks ypatingas? Jame buvo daugybė „vakarietiškų“ drabužių nuotraukų, todėl žmonės nešini juo eidavo pas siuvėjus ir siūdindavosi kažką panašaus.
Kita nuostabi lauktuvė iš vakarų buvo celofaninis reklaminis maišelis su mergina ant motociklo, rankoje laikančią cigarečių pakelį arba maišelis su vienos alkoholio rūšies reklama. Tokį Lietuvoje mažai kas turėjo, tad maišas buvo vertinamas kaip didelis turtas. Tam, kad jo nesugadintų, žmonės į „išeiginį“ maišą dėdavo dar vieną maišelį, kurio negaila, ir tik tada naudodavo.
Sovietų Sąjungoje buvo ištisas uždraustų grupių sąrašas, todėl melomanai stengdavosi gauti pasaulietiškos muzikos diskų iš užsienio - „AC/DC“, „Queen“, „Pink Floyd“ ir pan. Tokios plokštelės juodojoje rinkoje galėjo kainuoti nuo 30 iki 50 rublių (181 - 300 eur). Palyginimui - įrašų firmos „Melodija“ plokštelė tekainavo apie 3 rublius (18 eur). Dabar „Spotify Premium“ narystė kainuoja 9 eurus per mėnesį.
Tik priminsime, kad vidutinė alga 1985 m. siekė 160 rublių, o 1986 metais šaldytuvas kainavo 299 rublius (1807 eur), skalbimo mašina - 90 (543 eur), nespalvotas televizorius - 267 (1613 eur), magnetofonas - 357 (2157 eur), fotoaparatas - 65 rublius (392 eur), o ir pasirinkimas buvo menkas - dažniausiai vienas modelis ir markė. Vienos algos nepakako nei televizoriui, nei šaldytuvui - daiktams, kuriuos be didesnių problemų šiandien gali įsigyti bene kiekvienas.
Sunku įsivaizduoti, bet televizoriai ir šiaip buvo retenybė, ypač atokesnėse vietovėse. Be to, sovietmečiu dėl nuolatinio įvairių maisto ir ne maisto prekių stygiaus kūrėsi juodoji rinka, kuri, žinoma, nėra įtraukta į oficialią statistiką, tačiau manoma, kad sudarė labai didelę dalį.
Kita vertus, ne veltui juokaujama, kad sena technika - neužmušama. Klestėjo remonto dirbtuvės, žmonės patys iš atskirų detalių susikonstruodavo net magnetofonus, o sugedus daiktui ne keisdavo jį nauju, o mėgindavo...
Šioje lentelėje pateikiami palyginimai tarp 1985 m. ir 2020 m. kainų bei vidutinių algų:
| Prekė/Paslauga | 1985 m. Kaina | 1985 m. Vidutinė alga | 2020 m. Kaina | 2020 m. Vidutinė alga |
|---|---|---|---|---|
| Duona (kepalas) | 24 kp (1,45 eur) | 160 rublių | 1.13 eur | 967 eur |
| Sviestas (1 kg) | 3,60 rub (21,75 eur) | 160 rublių | 9,54 eur | 967 eur |
| Pienas (1 l) | 12 kp (0,72 eur) | 160 rublių | 0,64 eur | 967 eur |
| Virtos dešrelės (1 kg) | 2,40 rub (14,5 eur) | 160 rublių | 2,13 eur | 967 eur |
| Daktariška dešra (1 kg) | 2,20 rub (13,2 eur) | 160 rublių | 1,38 eur | 967 eur |
| Bananai (1 kg) | 4 rub (24,17 eur) | 160 rublių | 1,19 eur | 967 eur |
| Ledai (dešra) | 50kp (3,02 eur) | 160 rublių | 2,78 eur | 967 eur |
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas.