Šiame straipsnyje panarsime „Panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai“ istoriją, atsižvelgdant į vaikų namų steigimo aplinkybes ir socialinį kontekstą. Taip pat paliesime vaikystės, atminties ir kultūros temas, kurios yra svarbios suprantant šios istorijos reikšmę.
Socialinė nelygybė ir vaikystė
Kūriniai mūsų mokykliniams vadovėliams būdavo parenkami tendencingai, o pasaulis ir žmonės dirbtinai supriešinti, padalinti į dvi nesutaikomas stovyklas; išnaudotojus (ponus) ir išnaudojamuosius (valstiečius ir darbininkus), jokių pustonių, tik juoda ir balta. Į mūsų namus užeidavo elgetos, Šiauliuose juos vadino ubagais. Stebėjausi, kokie tylūs šie žmonės, įeidavo į virtuvę negirdimai, be menkiausio triukšmo ir sustoję ant slenksčio kalbėdavo poterius. Būtinai nusiimdavo kepurę. Ubagai nesiskųsdavo, nedejuodavo, neaimanuodavo ir nieko neprašydavo, tik stovėdavo ir tyliai melsdavosi.
Užkalbinti, jie nutraukdavo maldą, jei būdavo kas išklauso, papasakodavo apie save. Vieni neteko artimųjų, kiti liko be pastogės - karas, okupacija, tremtys išdraskė šeimas. Nemačiau elgetaujančių vaikų, užeidavo tik seni, pavargę žmonės. Mama atjautė elgetas, duodavo jiems maisto, kartais šelpdavo pinigais. Ji sakydavo, kad išvaryti ubagą ar išleisti jį tuščiomis negražu. Sąvokai „negražu“ mama suteikė daug prasmių - nedora, nemandagu, neleistina, nepriimtina.
Durų mes nerakinome, dieną galėjo užeiti bet kas. Visose tautose žmonės laimę siejo su turto gausa - daug turto, daug laimės. Šią nuostatą vaizdingai perteikia pasakos; stebuklingi avinėliai pasakose purtosi, apiberdami laimingus savo šeimininkus auksinėmis monetomis, užburti staleliai pasidengia gardžiais valgiais, puošniomis kurpėmis ir rūbais apdovanotos pelenės išteka už princų ir tampa „poniomis“.
Našlaičiai, batuotų katinų šeimininkai, klasta užvaldo svetimus rūmus (valstiečiai už atlygį meluoja), tampa karaliais, o tai reiškia - „išnaudotojais“, socialistinės lygiavos masteliais matuojant. Trys paršeliai, nors tikri broliai, negyvena internate, bet statosi kiekvienas sau po atskirą namą, individualizmas įrašytas pasakų herojų genuose. Kaip lapė iš pasakos apie sūrio nesugebančius pasidalinti meškučius - broliai liko alkani ir sukiršinti, o sūrį sušlemštė Lapė Dalintoja.
Taip pat skaitykite: Ypatingųjų vaikų pasaulis
Ar revoliucionieriai, sakydami, kad plėšia ir žudo „kovodami už visų lygybę“, darė tai iš kilnių paskatų? Ar kas nors juos įpareigojo, gal prašė? Slėpti daromus nusikaltimus, meluoti ir klastoti istoriją tapo įprasta žmonėms, vadinusiems save „kovotojais už visų lygybę“. Nežinau, ar tikėjo tuo, ką skaitėme ir aptardavome pamokų metu, klasės draugai. Mes nesidalinome mintimis, nekalbėdavome atvirai, baimė ir netikrumas, tvyroję tarp suaugusiųjų, persidavė vaikams.
Vaikai, mokykla ir pasakojimai
Mokykloje girdėjome: „Vežė ponus ir buožes“, skaičių neminėjo, maniau, tai vienetai. Vėliau, nuvykusi su bendraklasiais į privalomą vasaros darbo stovyklą, iš kaimo moterų išgirdau kitokius pasakojimus ir vertinimus. Mokytojai vidurinėje mokykloje privalėjo kreipti dėmesį tik į vieną literatūros kūrinių bruožą - į „klasių kovą“. Jei kažkas valgė truputėlį sočiau, tai tik todėl, kad iš darbo grįžę tėvai iki vėlumos triūsdavo daržuose ir tvartuose.
Nors neturėjome nuosavo namo, kaip kitų gatvelės vaikų tėvai, socialinės nelygybės nepatyriau. Mama mokėjo parodyti grožį smulkmenose, sukurti jaukumą iš nieko, man pakako džiaugsmo, kuriuo dalinomės. Šešiolikmetis Džeikobas Portmanas nė kiek neabejojo, kad jo gyvenimas yra ir bus niekuo neypatingas. Būdamas mažas, jis nepaprastai žavėjosi savo seneliu, jo nuotykių kupinu gyvenimu, kvapą gniaužiančiomis istorijomis apie pabaisas ir ypatingus vaikus.
Svarbiausios Marijos raštų herojės Viktutė ir Miriam iš „Mėlynios Mergelės“ užslopina savo meilę, nesukuria šeimos ir visas jėgas bei visą gyvenimą skiria tėvynei, žmonėms ir kilniausioms idėjoms. Tokius apsakymus parašyti neužtenka vien talento, -reikia ir meilės. Čia rašytoja atskleidė paprastų valstiečių vaikų gerumą, jų jautrią širdį, emocingą ir kartu logišką mąstyseną. Nesunku mylėti savus vaikus. Toji meilė yra paženklinta daugiau biologiniu instinktu negu dvasiniu. Tačiau kai myli svetimus vaikus taip kaip savo, tada toji meilė yra neapsakomai graži ir kilni. Ji kelia sielą iki dieviškumo.
Marija atsisako šeimos židinio šilumos, kad visas savo širdies galias galėtų skirti svetimiems vaikams ir tiems žmonėms, kurie yra reikalingi meilės. Pasirinkusi pedagogės kelią, ji motiniška meile apgaubė svetimus vaikus. Būti motina galima ne tik savo vaikams, - galima ir svetimiems vaikams ir ne tik vaikams, pagaliau kiekvienam žmogui, su kuriuo susitiksi gyvendama šioje žemėje. Tai bus tuomet, kai tą žmogų motiniškai užjausi, gelbėsi, gailėsies, rūpinsies juo, padėsi jam kuo begalėdama.
Taip pat skaitykite: "Panelės Peregrinės Ypatingų Vaikų Namai" apžvalga
Atmintis ir kultūra
Laikui bėgant užsimiršo sienų ir baldų apmušalų spalvos, užuolaidų raštai, drabužiai. Gatvelė suplūkta lyg molio asla, patvoriai prižėlę žolės; griūdavome į kvepiančius sostus, kai kojos nuo lakstymo ir šokinėjimo nebelaikydavo. Liūdesys paženklino Marijos veido bruožus ir visą jos laikyseną. Marijos liūdesys - didelis ir sąmoningas. Ji gerai suprato žemiškos būties prasmę. Savo taurias emocijas, didelį talentą ir tyrą širdį ji skiria žmogui, esančiam čia pat, prie jos. Kaip atsvarą amoralumui, savo tautos interesų išdavimui rašytoja stengiasi parodyti sektinus pavyzdžius. Tokius teigiamus herojus rašytoja apgaubia jausmo nuoširdumu ir tikrumu, sušildo savo vidine šiluma.
Išvykos ir renginiai apima daugybę vietų ir metų, nuo 2016 m. rugpjūčio iki vasaros renginių, išvykų į Klaipėdą, Palangą, Dinozaurų parką ir kt. Viešosios teisės, socialinės paslaugos ir švietimo įstaigos vaidina svarbų vaidmenį vaikų gerovės kūrime. Taip pat minimi projektai „Būkime drauge“, „PRIDE“ programos mokymai, globos ir įtėvių rengimas, su kuriais glaudžiai bendradarbiauta su užsienio labdaros organizacijomis ir išeivijos lietuviais.
Gimėti istorijai: Utenos regiono patirtis
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Utenoje dvarininko J. Balcevičiaus dvare buvo našlaičių prieglauda, kurią finansavo apskritis. Vėliau dabartinis centras perėjo į Švietimo ir socialinės apsaugos įstaigas. 1932 m. apskrities valdyba pavesdama čia dirbti vienuolėms įkūrė vaikų namus, o 1971-1990-aisiais tilto perstatymai ir reorganizacijos formavo dabartinę vaikų globos sistemos struktūrą Utenos regione. 1997 m. įsteigti Laikinos vaikų globos namai, skirti socialiai palankių sąlygų neturintiems vaikams, vėliau plėsti į Šeimos krizės projektus ir specialiojo ugdymo programas. 2003-2007 m. laikotarpiais centras plėtojo tarptautinį bendradarbiavimą, kvalifikacijos tobulinimą ir pedagoginį tobulėjimą. 2008 metais pradėta įtėvių ir globėjų mokymo programa PRIDE, skirta supažindinti šeimas su vaikų poreikiais ir pagalba šeimai.
1998 m. vaikų namuose gyveno 82 auklėtiniai, o nuosekliai vystomos paslaugos skatino individualius gebėjimus ir tikėjimą, kad globėjų tinklas gali užtikrinti bendrą vaikų gerovę. Nuo 2010 m. toliau vykdoma transformacija į moderniąją vaikų globos ir ugdymo infrastruktūrą, kuri siekia gerinti gyvenimo kokybę ir mažinti socialinę atskirtį.
Lapkričio 1 d. - speciali TV3 premjera PANELĖS PEREGRINĖS YPATINGŲ VAIKŲ NAMAI
Taip pat skaitykite: Antra knyga apie ypatingus vaikus
tags: #pelenes #peregrines #ypatingu #vaiku #namai #lietuviu