Pažinimo ir socialinių kompetencijų ugdymo metodai

Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie socialinį emocinį ugdymą ir teigiamą jo įtaką vaikų psichikos sveikatai. Socialinės emocinės kompetencijos - tai gebėjimai dirbti kartu su kitais, produktyviai mokytis, atlikti svarbiausius vaidmenis šeimoje, bendruomenėje, darbo vietoje.

Yra nustatyta, kad mokymuisi daro įtaką daugybė socialinių ir emocinių veiksnių. Į mokyklą ateinantis neramus, baimingas ar besijaučiantis svetimas mokyklai vaikas - tai vaikas, kurio gebėjimas mokytis yra sumažėjęs. Mokykla, kurioje patyčios yra kasdienis reiškinys, nėra ta vieta, kurioje vaikai jaučiasi skatinami mokytis ir bręsti.

Todėl socialinis emocinis ugdymas organizuojamas taip, kad vaikai ir suaugusieji formuotų ir ugdytų žinias, nuostatas bei įsitikinimus, susijusius su pagrindinėmis kompetencijomis. Socialinis ir emocinis ugdymas veiksmingiausias tada, kai esminių kompetencijų ugdymas tampa sistema, kurioje veikia visa bendruomenė.

Tai kai į nuoseklų procesą įsitraukia: mokiniai, mokytojai, administracija, pagalbos mokiniui specialistai, techninis personalas, tėvai / šeima, steigėjas, mokyklos kaimynystėje esančios bendruomenės, autoritetai ir partneriai ir kt. Įsitraukus visai bendruomenei į šį procesą naudos gauna VISI: vaikai ir suaugusieji.

Nuosekliai stiprinant kompetencijas, kartu integruojant bendruomeniškumo, pilietiškumo ugdymo metodus, tokius kaip mokymasis tarnaujant, pilietis, bendruomenės dalyvavimas savanorystės projektuose ar pilietinėse akcijose, stiprina pilietinę savimonę, įgalina veikti ir siekti pozityvių pokyčių šalyje.

Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą

Socialinio ir emocinio ugdymo integravimas į klasę

Nuoseklios socialinio ir emocinio ugdymo programos reikšmingai prisideda prie vaikų ir jaunimo socialinių ir emocinių įgūdžių ugdymo, tačiau maksimalus rezultatas pasiekiamas integruojant socialinius ir emocinius įgūdžius ugdančius elementus į visą ugdymo procesą. Kad būtų aiški ugdymo kryptis ir tikslai, rekomenduojama organizuojant ugdymą remtis socialinio ir emocinio kompetencijų aprašu.

Lietuvoje ateityje pedagogai turės galimybę pasinaudoti Socialinės, emocinės ir sveikos gyvensenos kompetencijos aprašu. Atlikus mokslinės literatūros ir sėkmingos praktikos analizę rekomenduojami trys integravimo lygiai:

1. 1 LYGMUO. Kiekvienoje pamokoje turi būti sukurta saugi mokymosi aplinka, kurioje aiškiai išsakomi aiškūs ir pamatuojami lūkesčiai, sutarta dėl taisyklių ir bendrųjų susitarimų, bendravimas turi būti įtraukus, mokytojas ir klasė - jautrūs kiekvieno patirtims ir išgyvenimams. Kiekvienoje pamokoje mokytojas renkasi į mokymo/si procesą įtraukiančius metodus, įvertindamas, kad mokiniai mokosi skirtingai, kad mokymasis yra darbas, reikalaujantis dėmesio sutelkimo, o mokymosi motyvacija įgyjama siejant mokymosi patirtį su pritaikymu realiame gyvenime.
2. 2 LYGMUO. Kiekvienas mokinys turi ugdyti įgūdžius nuosekliai, bent kartą per savaitę. Tyrimai patvirtina, kad daugiausiai naudos teikia tyrimais grįstos, nuoseklios socialinio ir emocinio ugdymo programos. Kad programa pasiektų jai keliamus tikslus, ji turi būti parengta ir realizuojama vadovaujantis NAKA principu:
   • socialinio ir emocinio ugdymo užsiėmimai vykdomi NUOSEKLIAI, gilinant tai, ką mokiniai jau supranta ir moka, atsižvelgiant į jų raidą;
   • veiklos reikalauja AKTYVAUS mokinių dalyvavimo;
   • socialiniams ir emociniams įgūdžiams ugdyti būtinas KONCENTRUOTUMAS ir specialus laikas;
   • veiklų tikslai ir tikėtini rezultatai yra AIŠKIAI įvardijami ir aptariami.
3. 3 LYGMUO. Socialinio ir emocinio ugdymo temų integravimas į visų dalykų turinį.

Nuoseklios socialinio ir emocinio ugdymo pamokos ugdo specifinius vaikų ir jaunimo įgūdžius, kuriems susiformuoti reikia laiko. Ugdant ir gilinant juos svarbu sudaryti sąlygas pritaikyti ir panaudoti įvairiuose kontekstuose. Dėl to labai svarbu, kad kitų dalykų pamokose būtų atkreiptas dėmesys į šių įgūdžių ugdymą ne tik taikant mokymo metodus ar strategijas, bet ir integruojant juos į pamokų turinį.

Pavyzdžiui, literatūros pamokose atkreipti dėmesį į kūrinių veikėjų išgyvenamas emocijas ir jų atpažinimą. Istorijos pamokose analizuoti ne tik asmenybių biografinius faktus, bet jų charakterio ypatybes ir konkrečius gebėjimus. Fizinio ugdymo metu mokytis įveikti stresą pasirinkus tinkamus fizinius pratimus.

Norėdami socialinį ir emocinį ugdymą integruoti į dalykų turinį mokytojai gali rinktis palankias šiems įgūdžiams plėtoti temas, pavyzdžiui, skurdas, pagyvenusių žmonių globa, gamtosaugos aktualijos, psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo ir kitų ligų, susijusių su sveikos gyvensenos problemomis, paplitimas ir kt.

Taip pat skaitykite: Socialinė parama

Kaip pasiekiama socialinio ir emocinio ugdymo sėkmė mokykloje

Nuoseklus socialinis ir emocinis ugdymas, jo tvarumas pasiekiamas planuojant jo įgyvendinimą ne vieneriems metams. Priklausomai nuo turimos mokyklos patirties, tai procesas, kuriam gali prireikti kantrybės, lankstumo ir nusiteikimo, kad į procesą teks įtraukti visus mokyklos bendruomenės narius. Sėkmės elementas yra tinkamas požiūris į socialinį ir emocinį ugdymą: supratimas, kad SEU = mokinių sėkmė mokykloje ir gyvenime.

Socialinio ir emocinio ugdymo aktualumas

Šiandieninis socialinis-ekonominis klimatas iškelia naujus iššūkius, kurie daro įtaką vaikų ir jaunimo ateičiai. Švietimo prieinamumas toli gražu nesuteikia garantijų, kad ateityje kiekvienas žmogus turės darbą. Švietimas turi didelį potencialą padėti įveikti šiuos iššūkius, suteikiant jaunam žmogui kompetencijų, kurios padės siekti asmeninės ir valstybinės gerovės.

Daugelyje šalių pripažįstama, kad socialinės ir emocinės kompetencijos turi būti pradedamos ugdyti šeimoje nuo gimimo, vėliau ikimokykliniame amžiuje, priešmokykliniame ugdyme ir tęsiamos mokykliniame amžiuje. SEUI ir kitos Lietuvos nevyriausybinės organizacijos, ugdymo institucijos, savivaldos ir vyriausybinės organizacijos sutaria, kad šis ugdymas yra reikšmingas ir žingsnis po žingsnio siekiama, kad kiekvienas vaikas Lietuvoje turėtų galimybę visais amžiaus tarpsniais ugdytis bei stiprinti socialinius ir emocinius įgūdžius.

Kodėl socialinės ir emocinės kompetencijos yra svarbios?

Mes visi žinome, kad profesinei sėkmei svarbūs tokie įgūdžiai, kaip rašymas, skaičiavimas ar problemų sprendimas, tačiau ne menkiau svarbūs socialiniai ir emociniai įgūdžiai, tokie kaip ištvermingumas, savikontrolė, emocinis stabilumas.

Empiriniai įrodymai ir patirtis rodo, kad socialinius ir emocinius įgūdžius turintys žmonės geriau priima kasdienio gyvenimo iššūkius. Asmenys, kurie turi kantrybės sunkiam darbui, dažniau sulaukia sėkmės šiais laikais labai dinamiškoje ir kompetencijų reikalaujančioje darbo rinkoje. Tie, kurie geba kontroliuoti savo impulsyvumą, dažniau renkasi sveiką gyvenimo būdą. Net ir PISA tyrimo rezultatai rodo, kad atkaklumas yra pagrindas siekiant sėkmės matematikoje.

Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos

Tyrimai patvirtino, kad mokiniai, kurie tiki, kad gali išmokti matematikos, pasiekia geresnių rezultatų, negu tie, kurie tuo netiki.

Kodėl svarbu pradėti mokytis dabar, neatidėliojant?

Mokiniams reikia sudaryti sąlygas įgyti pažinimo bei socialinių ir emocinių kompetencijų, kurios yra pagrindas siekiant gyvenimo sėkmės. Socialinės ir emocinės kompetencijos pasireiškia daugybėje kasdienių situacijų. Jos vaidina svarbų vaidmenį, kai asmenys dirba su kitais, siekia tikslų ir valdo emocijas.

Jos yra svarbios visais gyvenimo etapais. Pavyzdžiui, kontroliuojamos emocijos gali padėti išvengti klasės darbo sutrikdymo arba draugo praradimo.

Pažinimo kompetencijų pavyzdžiai:

• Skiria daiktus ir reiškinius pagal jiems būdingus požymius.
• Sieja skaičius, garsus su jų simboliais.
• Kalba aiškiai, suprantamai.
• Skiria mokomojo dalyko turinį nuo kitos informacijos.
• Daiktų kiekines savybes, daiktų formas priskiria matematikai.
• Lietuvių kalbai priskiria raides, garsus, žodžius.
• Muzikai priskiria dainavimą, grojimą.
• Skiria sąvokos apibrėžimą nuo fakto ir taisyklės.
• Apibūdina dalyko turinį.
• Naudoja kalbines ir vaizdines priemones daiktams ir reiškiniams apibūdinti.
• Nuosekliai pasakoja apie jam nutikusius įvykius, atpasakodamas istoriją pamini daugelį svarbiausių faktų.
• Atpažįsta konkrečių daiktų savybes, priskiriamas dalyko turiniui.
• Kasdienėje veikloje sutinkamas sekas sieja su nuosekliu skaičiavimu.
• Integruoja, pritaiko patirtimi paremtas žinias ir suvokia skaitomą tekstą.
• Atpažįsta dalyko faktus kaip nagrinėjamų konkrečių objektų savybes.
• Suvokia ir randa dėsningumus sudėtingesnių elementų sekose.
• Atpažįsta faktą kaip sakinį, kuris yra teisingas arba klaidingas.
• Daro logines išvadas, atsižvelgia į turimas prielaidas, kai turinys neprieštarauja empiriniam patyrimui.
• Analizuoja išvadų darymo logiką.
• Atpažįsta dalyko idėją kaip faktus jungiančią mintį.
• Atlieka mintinus veiksmus su abstrakčiomis idėjomis, hipotetiniais procesais ir pan.
• Mato dalyko turinį kaip idėjų rinkinį.
• Idėjos paaiškina ir įprasmina atskirus faktus.
• Domisi naujais dalykais, kryptingai ieško informacijos.
• Samprotauja apie abstrakčių sąvokų reikšmę.
• Įvaldo individualų rašymo stilių, rašo ir mintis dėsto sklandžiai.
• Atpažįsta įprastus ir kuria naujus minčių raiškos būdus.
• Atpažįsta spausdintinėmis raidėmis užrašytus paprastesnius ar dažnai matomus žodžius.
• Atpažįsta dalyko žinių naudojimo kasdienėje aplinkoje pavyzdžius.
• Konkrečių daiktų grupių jungimą ar jų dalinimą į sudėtines dalis sieja su sudėties ar atimties veiksmais.
• Vertina taisyklių ir procedūrų naudojimo reikšmę.
• Pripažįsta taisyklių ir procedūrų atlikimo automatizmo naudą.
• Sieja taisykles ir procedūras su dalyko faktais ir sąvokomis.
• Vertina taisyklių ir procedūrų reikšmę dalyko idėjoms.
• Paaiškina dalyko žinių suteikiamą naudą.
• Atlieka pastangų reikalaujančią su mąstymu susijusią veiklą.
• Skiria mąstymą ir jausmų reiškimą.
• Mąstymo operacijas taiko atlikdamas veiksmus su konkrečiais fiziškai pasiekiamais objektais ar vidinėmis jų reprezentacijomis mintyse (negeba operuoti abstrakcijomis).
• Atpažįsta mąstymą atlikdamas dalyko užduotis.
• Suvokia aiškinimo svarbą, atsako į klausimą: kodėl?
• Suvokia, kad gali būti daugiau nei vienas būdas tai pačiai problemai spręsti, ieško alternatyvių sprendimo variantų.
• Plėtoja mokslinį, sisteminį, hipotetinį-dedukcinį samprotavimą.
• Mokosi kelti ir tikrinti hipotezes.
• Supranta sąvokos apimties priklausomybę nuo jos turinį sudarančių požymių.
• Apibendrina sąvokas ir teiginius.
• Suvokia sąvokos priklausomybę nuo konteksto.
• Žino ir suvokia dalykui būdingų klausimų kėlimo ir atsakymų formulavimo formas.
• Atlieka mąstymo pagrindimui būdingą veiklą.
• Lygina objektus tarpusavyje, nurodo jų panašumus ir skirtumus.
• Klasifikuoja objektus į grupes pagal vieną požymį.
• Atpažįsta skirtingus mąstymo žingsnius.
• Skiria prielaidą ir išvadą.
• Išrikiuoja objektus iš eilės pagal formą, dydį ir kt.
• Numato, koks kitas sekos elementas, savarankiškai kuria nesudėtingas elementų sekas pagal nurodytą ar paties sumanytą dėsningumą.
• Paaiškina taisyklės ar procedūros rezultatų teisingumą.
• Įžvelgia dalyko teiginių loginę struktūrą.
• Atpažįsta pagristą ir nepagrįstą dalyko teiginį.
• Daiktus ir reiškinius apibūdina skirtingais raiškos būdais.
• Suvokia laiko seką.
• Sieja tą pačią informaciją skirtinguose kontekstuose.
• Iliustruoja naujus faktus, taisykles, remiasi turima patirtimi.
• Atpažįsta galimai klaidingas žinias naujuose kontekstuose.
• Suvokia, kad žinios teorinio modelio kontekste ir atitinkami faktai modeliuojamo realaus pasaulio kontekste gali skirtis.
• Trokšdamas naujų žinių, stebi, tyrinėja, klausinėja.
• Dažnai klausia „kodėl?“, domėdamasis gamtos reiškiniais, kitų žmonių elgesio motyvais ar pan.
• Kelia klausimus, kurie padeda suprasti problemas.
• Kelia klausimus, motyvuojančius dalyko mokymąsi.
• Kelia klausimus, siekia įvertinti prielaidas, taip pat kaip keičiasi išvados pakeitus prielaidas.
• Kelia klausimus, kai siekia analizuoti praktines problemas ir abstrakčias idėjas.
• Aptinka, formuluoja ir vertina, kokiai žinojimo ar veiklos sričiai priklauso problema.
• Atpažįsta problemas kaip tvarkos nebuvimą.
• Įvardija vieną ar kelias problemos sprendimo idėjas.
• Atpažįsta problemas kasdienėje aplinkoje.
• Ieško informacijos esant skirtingoms alternatyvoms.
• Atpažįsta dalyko idėjas, naudojamas sprendžiant užduotis.
• Atpažįsta nekorektiškas, nevienareikšmes ar klaidingas užduotis, randa jų sprendimo būdų.
• Randa ir naudoja problemų sprendimo idėjų įvairiuose šaltiniuose bei pasitelkia įvairių priemonių.
• Atpažįsta ir identifikuoja problemos sprendimo idėją.
• Suvokia pridėtinės vertės kūrimo ir naudojimo galimybes, kai sprendžia problemas.
• Turi papildomos motyvacijos lavintis, kad galėtų spręsti įvairių tipų problemas.
• Identifikuoja alternatyvias problemų sprendimo idėjas ir įvertina jų pasekmes.
• Problemų sprendimą suvokia kaip tvarkos kūrimą.
• Stebi, kiek tikslūs sprendimai, ir koreguoja veiksmus atsižvelgdamas į rezultatus.
• Planuoja būsimą veiklą remdamasis jau turimu patyrimu.
• Atpažįsta dalyko žinių panaudojimą sprendžiant problemas kasdienėje aplinkoje.
• Naudoja dalyko žiniomis grįstus metodus, kai sprendžia realaus pasaulio problemas.
• Analizuoja ir vertina asmeninius ir kito asmens bandymus išspręsti problemą.
• Įvertina riziką ir numato galimus atsitiktinumo šaltinius, kai sprendžia problemas ir įgyvendina idėjas.
• Modeliuoja realaus gyvenimo situacijas, kurios padeda suvokti ir vertinti dalyko teorinės prieigos ribotumą, skatina ieškoti naujų metodų.
• Samprotauja apie idealus, tobulybę.
• Sugalvoja ir įgyvendina naujos problemos sprendimo strategiją.
• Mokosi iš savo veiklos.
• Vertina savo veiklos rezultatus, jų kokybę.
• Nepavykus iš karto bando dar kartą.
• Kartoja žinomą ir naują informaciją, kaip pagrindinę įsiminimo strategiją.
• Skiria mokymą ir mokymąsi.
• Bando savarankiškai grupuoti, pertvarkyti informaciją.
• Siekia geriau įsiminti.
• Suskaido sudėtingą užduotį etapais, planuoja geriausią jų atlikimų seką.
• Vertina atmintį kaupiant bazines žinias.
• Vertina plataus akiračio ir specialių žinių reikalingumą interpretuojant informaciją.
• Atlieka užduotis, kurios reikalauja teksto suvokimo gebėjimų.
• Stebi asmeninį tobulėjimą, progresą, planuoja veiklas, jų eiliškumą, vertina naudojamų strategijų efektyvumą, modifikuoja individualius veiksmus, jei jie pasirodo neefektyvūs.
• Reflektuoja racionalumo, iracionalumo, vertybių vaidmens balansą, kai renkasi mokymosi tikslus.
• Atlieka užduotis, kurios skatina ir gilina savęs pažinimą ir supratimą.
• Savistabą ir savianalizę sieja su mokymosi tikslais.
• Kuriasi vientisą pasaulėvaizdį.
• Išryškina požiūrių prieštaravimus, kai aptariami sudėtingi reiškiniai.
• Reflektuoja savo sprendimų priėmimo procesą.
• Apibūdina, apie ką mąsto, nurodo priežastis.
• Suvokia priežasties reikšmę aiškinant reiškinį.
• Sieja naują informaciją su jau žinoma, tokiu būdu palengvina naujos informacijos suvokimą ir įsiminimą.
• Vertina naudojamų mokymosi strategijų efektyvumą ir modifikuoja savo veiksmus, jei jie pasirodo neefektyvūs.
• Vertina prielaidų svarbą, pasitelkia skirtingų požiūrių.
• Nurodo skirtingų mąstymo pavyzdžių apie tą patį reiškinį, įvertina galimą požiūrio silpnumą.
• Realistiškai vertina situacijas, reiškinius.

tags: #pazinimo #ir #socialines #kompetencijos #ugdymas