Timo Burtono ekranizacija pagal Ransomo Riggso romaną „Ypatingų vaikų namai“ sulaukė daug dėmesio ir įvairių nuomonių: vieni džiaugėsi režisieriaus sugrįžimu prie didesnių projektų, kiti - kritikavo daugybę pakeitimų ir interpretacijų, neatitinkančių knygos dvasios. Straipsnyje keliamos pagrindinės temos: kaip filmas perteikia literatūrinį originalą, personažų ir jėgų pakeitimai, tempas ir naratyvo struktūra, aktorių atlikimas bei techninė pusė.
Knygos premisa ir siužetas
Šešiolikametis Džeikobas Portmanas nė kiek neabejojo, kad jo gyvenimas yra ir bus niekuo neypatingas. Būdamas mažas, jis nepaprastai žavėjosi savo seneliu, jo nuotykių kupinu gyvenimu, kvapą gniaužiančiomis istorijomis apie pabaisas ir ypatingus vaikus.
Tačiau atėjo diena, kai paskutiniai senelio žodžiai, miške šmėkštelėjusi pamėklė ir paslaptingas senelio paliktas laiškas privertė Džeikobą išvykti į mažytę salą prie Velso krantų. Kadaise ten veikė panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai - juose ir užaugo jo senelis. Jei Džeikobui kur nors lemta atskleisti senelio paslaptis - tai tik ten...
Patekęs į salą, vaikinas sužino, kad tai ypatingų ir šiek tiek neįprastų vaikų gyvenvietė, kurioje jie jaučiasi laisvi ir nevaržomi, o juos globoja panelė Peregrinė. Tikėdamasis rasti atsakymus apie senelį, Džeikobas paslaptinguose namuose ras dar daugiau: jo laukia pažintis su rūpestinga namų valdytoja Peregrine, neįtikėtinų galių turinčiais vaikais ir… pačiu savimi.
Timo Burtono pasirinkimas ekranizuoti ir lūkesčiai
Pati knyga atsiduoda labai „burtonišku“ stiliumi, todėl nenuostabu, kad režisierius taip troško ją ekranizuoti. Po ketverių metų pertraukos nuo super produkcijų ir ganėtinai didelio finansinio fiasko su „Nakties šešėliais“, režisierius vėl pasiryžo grįžti prie didelius pinigus kainuosiančių projektų ir pristato visai neblogą žinomo rašytojo R. Riggso knygos adaptaciją.
Taip pat skaitykite: Ypatingųjų vaikų pasaulis
Kūrinio vidus: Šešiolikmetis Džeikobas po savo senelio mirties gauna paslaptingą laišką, kuriame jis kviečiamas į salą, kurioje užaugo jo senelis. Pasirodo, Džeikobas ne toks paprastas, koks manėsi esąs. Nuotykiai prasideda!
Personažų ir galių pakeitimai - pagrindiniai kritikos objektai
Visų pirma, kas krenta į akis jau žiūrint filmo anonsą - sukeistos dviejų veikėjų - Emos ir Olivos ypatingosios galios. Knygoje Ema yra ūmaus būdo, kandi, o kartais - net ir atžagari mergina, sugebanti delnais įžiebti liepsną. Oliva yra už orą lengvesnė maždaug dešimties metų amžiaus mergaitė, gebanti levituoti - dėl to ji nuolat turi dėvėti sunkius švininius batus.
Filme T. Burtonas sukeitė Emos ir Olivos savybes, Olivą dar šiek tiek „užaugindamas“ iki paauglystės, o Emai dar pridėdamas galią valdyti orą. Tokį pakeitimą režisierius esą padarė ir dėl galimybės pažaisti specialiaisiais efektais.
Galų gale visi kiti personažai yra visiškai sumaišyti - tie, kurie knygoje vaizduojami kaip vyresni (Bronvina, Milardas, Hugas, Fiona) filme yra pajauninti, jaunesni, priešingai, pasendinti (Oliva, Enochas), kaukėtųjų dvynių knygoje iš viso nėra - filme jie taipogi ne itin reikalingi. Kai kurių personažų netgi išvaizda kardinaliai pakeista - pvz. Fiona knygoje aprašoma kaip nekalbi mergaitė išsitaršiusiais plaukais, o filme ją matome jaunesnę ir pabrėžtinai, netgi nuobodžiai tvarkingą.
Laiko kilpa ir jos supratimas: knyga prieš filmą
Be to, akivaizdu, kad T. Burtonas visiškai nesuprato laiko kilpų esmės - ypatingieji vaikai gyvena laiko kilpoje, kur kaskart iš naujo pasikartoja ta pati diena, bet ji pasikartoja visiems kitiems gyventojams, o ne jiems - ypatingieji neprivalo sekundžių tikslumu kasdien daryti tą patį - kitaip jie jau po kokio mėnesio išprotėtų. Ir kiaurymės į kilpą patekti negali - o tuo labiau negali patekti kiekvieną pasikartojančią kilpos dieną. O pačios kilpos yra ne tik kada, bet ir kur - tad 1940-ųjų rugsėjo 3 d.
Taip pat skaitykite: "Panelės Peregrinės Ypatingų Vaikų Namai" apžvalga
Siužeto tempas, struktūra ir pasakojimo praradimas
Maždaug nuo filmo vidurio pasakojimas visiškai pameta savo pirmykštę giją ir leidžiasi į visiškai laisvą interpretaciją, virsdamas į holivudinį chaosą su išstypusiomis pabaisomis ir ginkluotais skeletais. Ir net neskaičiusiems knygos paskutinysis filmo trečdalis turėtų kelti žiovulį - „privaloma“ kovos scena su kvailais blogiukais trenkia tokia nudėvėta kliše.
Visą filmą skubama, bėgama tarsi šuoliais ir neskaičiusiems knygos gali būti netgi sunku suprasti kas ten kur ir prie ko beigi kodėl - o tai jau yra blogai, kadangi filmas, kaip savarankiškas kūrinys, turėtų būti suprantamas ir be savo priminio konteksto. Personažų daug, tačiau dauguma jų neišnaudojami; jų gausa trukdo juos giliau atskleisti.
Aktorių vaidmenys ir jų vertinimai
Žaviai ir charizmatiškai pasirodo panelę Almą Lefei Peregrinę suvaidinusi prancūzų aktorė Eva Green. Būtent - kuria, ko nepasakysi apie visus kitus. Jei atvirai - apie kitus nėra ką ir pasakyti - visų pasirodymai yra arba plokšti ir nuobodūs (A. Butterfield, L. McCrostie, E. Purnell), arba per trumpi (Judi Dench, Rupert Everett, F. MacMillan, H. Keeler-Stone), arba iš viso nereikšmingi (P. Davis, C. King, M. Parker, G. Pemberton), arba visiškai nučiuožę (S. L. Jackson).
Geri vaidmenys: Asa Butterfield gerai atliko Džeikobo vaidmenį - tai ne stereotipinis, išsiliejęs personažas, o rimtai nusiteikęs jaunuolis. Gerą vaidmenį atliko ir talentingasis Asa Butterfieldas. Prie įdomesnių pasirodymų galima priskaičiuoti britų kino legendą Judi Dench, Rupertą Everettą, Chrisą O‘Dowdą, Terence‘ą Stampą, Allison Janney ir kt.
Techninė pusė: vizualika, muzika, operatoriaus darbas
Techninė juostos pusė nėra bloga. Kamera juda neblogai, kartais pateikiama gražių rakursų. Gerai žaidžiama šviesa, koloritu, išnaudojama kadrų poetika. Fone skamba šiek tiek magiška, šiek tiek didinga muzika.
Taip pat skaitykite: Antra knyga apie ypatingus vaikus
Vizuali filmo pusė tobula, taip, tobula, nes tik Timo Burtono filmuose galima pamatyti tokias įspūdingas dekoracijas, išskirtinius kostiumus ir, žinoma, įsimintiną herojų grimą, o taip pat ir visai gerai atrodančius specialiuosius efektus, kurių dėka yra sukuriamas dar vienas magiškas ir „burtoniškas“ pasaulis.
Operatoriaus darbas ypatingas: jau anksčiau bendradarbiavęs su Timu Burtonu keturias "Oskaro" nominacijas pelnęs operatorius Bruno Delbonnel pasidarbavo iš peties ir kameros dėka sugebėjo mus dar labiau pritraukti prie ekrane rodomų personažų ir nuotykių.
PANELĖS PEREGRINĖS YPATINGŲ VAIKŲ NAMAI kinuose nuo rugsėjo 30 d. (anonsas)
Filmo privalumai
- Stipri atmosfera ir vietomis išlaikytas „burtoniškas“ poetikos pojūtis.
- Įspūdinga vizualika: dekoracijos, kostiumai, užfiksuota kadrų estetika.
- Eva Green vaidmuo - charizmatiškas ir įsimintinas panelės Peregrinės portretas.
- Garso takelis ir operatoriaus darbas stiprina kino pasakos pojūtį.
Didžiausios filmo problemos
- Knygos dvasios ir laiko kilpos esmės nesupratimas bei jos netikslus perteikimas ekrane.
- Per didelė personažų gausa ir per greitas tempas, dėl ko daug veikėjų lieka nepilnai atskleisti.
- Reikšmingi veikėjų galių ir charakterių pakeitimai (Ema ir Oliva), kurie keičia pasakojimo branduolį.
- Filmo pabaiga ir paskutinysis trečdalis - holivudinio veiksmo klišės, menkinančios anksčiau sukurtą nuotaiką.
Skaitytojų ir žiūrovų patirtys: knyga prieš filmą
Ko gero, nė viena knygos ekranizacija nesugebės prilygti knygai - skaitant kiekvienas susikuriame individualius vaizdinius. Taip, visa tai - neginčijamos aksiomos. Jei skaitėte R. Riggso knygą, filmas nepatiks dėl daugybės pakeitimų, neatitikimų ir netgi iškreipimų, kas rodo, kad T. Burtonas arba visai neperprato knygos, arba tiesiog nesugebėjo savos vizijos padoriai perkelti į ekraną.
Jei knygos neskaitėte, filmas irgi, ko gero, nepatiks, nes dėl greito tempo, daugybės nesuvaldytų personažų, apgraibomis pateikiamų paaiškinimų suprasti, kas vyksta, yra pakankamai sudėtinga.
Vertinimo santrauka
„Panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai“ - labai chaotiška ir padrika interpretacija populiarios knygos tema. Neskaitant kelių poetiškų ir T. Burtonui būdingų scenų, visas filmas menkai kuo primena jau gerai pažįstamą šio režisieriaus stilių - itin nuvilianti yra filmo pabaiga, kuri, atrodo taip, lyg būtų paskubomis sukalta ant pirmos pasitaikiusios holivudinės klišės.
Tačiau filmo pliusų yra: galima smagiai pasižiūrėti į visiškai naują, dar nematytą pasaulį ir jame gyvenančias asmenybes; vizualiai kūrinys džiugina. Timo Burtono idėjos neišseko - jis vis dar geba sukurti magišką kino pasaulį, bet šiuo atveju režisieriaus interpretacija, pasirodo, gerokai nutolusi nuo literatūrinio šaltinio.
| Aspektas | Filmo įvertinimas |
|---|---|
| Atmosfera ir poetika | Gera (vietomis puiki) |
| Vaidyba | Įsimintinė Eva Green, kiti - nevienodai |
| Vizualika ir efektai | Puiku |
| Siužeto vientisumas | Silpnas (per daug pakeitimų) |
| Fidelity knygai | Nepakankama |
Verdiktas: „Panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai“ - neblogas Timo Burtono sugrįžimas prie didesnių Holivudinių produkcijų, kuriame randame viską, dėl ko mylime režisierių - puikias dekoracijas, išskirtinius personažus, baugiai žavią atmosferą ir lengvą nuotykį mistikos ir magijos pasaulyje; tuo pačiu tai ir filmas, kuris nuvils skaitytojus dėl daugybės pakeitimų ir iškraipymų.