Draudimas užima reikšmingas pozicijas ir atlieka svarbų vaidmenį kiekvienos pažengusios šalies ekonominiame, socialiniame ir politiniame gyvenime. Draudimas itin reikalingas nacionalinis ekonomikos funkcionavimo elementas, prisidedantis tiek prie ekonomikos augimo, tiek prie finansinio stabilumo užtikrinimo. Pasaulinę tendenciją įgavusi ekonominės aplinkos evoliucija lėmė draudimo veiklos išsivystymą.
Siekiant įvairiapusiškiau pristatyti draudimą, pridera pateikti šio ekonominio termino sąvoką. Analizuojant literatūros šaltinius neteko aptikti vieningo draudimo apibrėžimo, pagrinde dėl to, kad draudimas savyje inkorporuoja aibę įvairių funkcijų. Atsižvelgiant į tai, galima teigti, kad žmonės siekia apsidrausti, nes nori išvengti neigiamų nežinomos „katastrofos“ padarinių, tokį jų elgesį lemia pagrindinė priežastis - jų jautrumas rizikai.
Būdas išmatuoti žmogaus jautrumą rizikai yra paklausti: kiek jis yra linkęs sumokėti už tai, kad išvengtų nepalankios rizikos? Todėl, neabejotinai, draudimas nėra tik resursų paskirstymo įrankis, jis taip pat suteikia ir rizikos valdymo galimybę, kuri reikalinga tiek verslo, tiek kasdieniniame pasaulyje. Draudimas - tai procesas, kurio metu vieno asmens rizika pasidalinama su kitais asmenimis.
Draudimo sistemos dedamosios dalys
Kaip atspindi apibrėžimas, būtent galimų turto nuostolių padengimu - tam tikra pinigine išmoka išreiškiama draudimo teikiama apsauga vartotojui. Draudimu siekiama atkurti situaciją buvusią iki atsitiktinio įvykio įvykimo, t.y. draudimo įmonė atlygina materialinę žalą, kurią patiria apsidraudęs asmuo. Tokiu atveju, draudimo turėjimas lemia buvusio pajamų lygio atstatymą.
Taip pat skaitykite: Europos sveikatos draudimo kortelė
Draudimas vertinamas, kaip žmonių gerovės, prisitaikymo ir turtinis skirtumų tarp atskirų visuomenės sluoksnių mažinimo priemonė. Draudimo teikiama apsauga užtikrina praradimų kompensavimą, o tai lemia prieš tai įgyto asmeninės ir visuomeninės gerovės lygio išsaugojimą. Draudimo paslaugų prieinamumas būtinas ekonomikos stabilumo elementas. Todėl draudimas - būtina ūkio vystymosi ir klestėjimo sąlyga. Draudimas mažindamas ūkio subjektų veiklos riziką, didina ekonominį ūkio subjektų aktyvumą, kartu skatina šalies ekonomikos lygio augimą. Draudimas, kaip rizikos perkėlimo mechanizmas, suteikia galimybę dirbti rentabiliai.
Draudimo sistema - tai itin svarbi šalies finansų sistemos grandis. Šios šalies ekonomikos vystymosi ir visuomenės pragyvenimo lygio užtikrinimo požiūriu yra itin reikšmingos. Draudimo sistema - tai būtina šalies vystymosi ir klestėjimo sąlyga. Draudimo sistema - tai efektyvi šalies ekonominio stabilizavimo priemonė. Grafinis draudimo sistemos dedamųjų dalių interpretavimas pateikiamas 1 pav. Kaip atspindi 1 pav. draudimo sistemą sudaro trys pagrindinės rinkos dalyvių grandys: draudikai, draudimo tarpininkai ir draudimo paslaugų vartotojai, dėl kurių sąveikos susiformuoja pasiklausos ir paklausos pusiausvyra.
Kaip atspindi apibrėžimas, draudėjo elgsena gan sudėtingas procesas, todėl siekis išsiaiškinti jų motyvus - gan komplikuotas ir reikalauja nemenko profesinių ir psichologinių žinių. Draudimo įmonė (insurance company) - tai įmonė, vykdanti draudimo, taip pat su draudimu susijusią veiklą ir įsipareigojanti draudėjui draudimo sutartyje numatytais draudiminis įvykiais atvejais mokėti draudimo išmokas. Ne gyvybės draudimo įmonė - tai draudimo įmonė, atliekanti turtinių interesų, susijusių su turtu arba veikla, draudimą, kai draudimo išmokos dydis priklauso tik nuo patirtų nuostolių sumos.
Sėkmingos draudimo veiklos rezultatas - draudiminės apsaugos vartotojui sukūrimas. Kadangi draudikai teikia rizikos perdavimo galimybes ir kontroliuoja rizikos paskirstymo mechanizmą, vienas iš svarbiausių jų veiklos objektų - rizikos valdymas ir įvertinimas. Todėl rizikos veikla - esminė draudiko veikla, kuri yra ne tik draudimo veiklos, bet ir visos draudimo įmonės veiklos pagrindas. Ši veikla apima potencialių vartotojų rizikos analizę, įvertinimą ir paskirstymą, be kurio draudimo įmonės negalėtų teikti draudimo paslaugų ir vykdyti pelningos veiklos. Rizikos veiklos metu draudikas perima iš draudėjo riziką, t.y. nuostolių atsiradimo tikimybę.
Kapitalo kaupimo veikla pasireiškia draudikui iš vienkartinių ar daugkartinių draudimo įmokų sukaupiant kapitalą, kurį su palūkanomis, draudikas pasižada išmokėti tam tikru laiku pagal nustatytas sąlygas. Nei rizikos, nei kapitalo kaupimo ir atpalaidavimo veikla nėra įmanoma be paslaugų tiekimo. Draudimo įmonės teikiamos paslaugos dažniausiai skirstomos į konsultacines ir operacines. Konsultacinio tipo paslaugos apima atskirų subjektų supažindinimą su draudimo įmonės atliekama veikla. Konsultavimo metu dėmesys skiriamas draudiminės apsaugos poreikio nustatymui ir šio poreikio tenkinimo galimybių išsiaiškinimui. Ypatingą svarbą draudimo įmonės veikloje turi tiekiamų draudimo paslaugų kokybė. Dėl didelės konkurencijos draudimo rinkoje, įmonės sėkmė priklauso nuo to, ar jos paslaugos gali sudominti ir išlaikyti vartotojus.
Taip pat skaitykite: Socialinio draudimo tarifai
Tikslinga atskirti draudikų vykdomą tipinę draudimo veiklą nuo kapitalo investicinės veiklos. Tai tiek dėl išankstinio draudimo įmokų mokėjimo, tiek dėl draudimo įmonių vykdomos kapitalo kaupimo ir atpalaidavimo veiklos. Tad draudimo įmonių investicinei veiklai keliami aukšti reikalavimai, pagrindinis jų - kapitalas turi būti investuotas taip, kad bet kuriuo metu jo rinkos vertė būtų lygi bent jau rezervų, techninių atidėjimų dydžiui, kuris tenkintų įsipareigojimus prieš draudimo sutartis. Atsižvelgiant į tai, draudimo įmonių atliekamos investavimo veiklos užduotis - profesionaliai valdyti kapitalo fondus, kurie yra sukaupiami vykdant draudimo veiklą, parinkti veiksmingą investavimo politiką, kuri palaikys mokumą, uždirbs grąžą proporcingą kapitalui ir leis užtikrinti tolimesnės tipinės draudimo veiklos vykdymą. Todėl reikšmingas pozicijas užima draudimo įmonių pasirenkamos kapitalo investavimo strategijos, kurios dažniausiai kuriamos vadovaujantis įvairiais rizikos paskirstymo principais.
Be minėtų veiklų draudimo įmonės taip pat užsiima ir kitų finansinių paslaugų teikimu. Dažniausiai išskiriamos: draudimo įvykių administravimas ir likvidavimas, tarpininkavimas sudarant draudimo sutartis, konsultavimas draudimo klausimais, draudimo ir perdraudimo specialistų mokymas, kvalifikacijos kėlimas, nekilnojamojo turto nuoma, draudžiamo turto vertinimas ir kita.
Pagrindinis draudimo įmonės skirtumas nuo įprastos verslo įmonės yra tas, kad galutinės draudimo sąnaudos paaiškėja tik praėjus ilgam laiko tarpui po pajamų gavimo, o prisiimamų įsipareigojimų suma priklauso nuo atsitiktinių įvykių, nurodytų draudimo sutartyse, įvykimo tikimybės. Todėl draudimo įmonėms keliami aukšti kapitalo reikalavimai, nes jų veikla susijusi su tam tikru neapibrėžtumu - dilema, kaip iš reguliariai gaunamų pajamų (draudimo įmokų pavidalu) padengti išmokas, kurios gali atsirasti bet kuriuo momentu ir žymiai didesne suma nei esamu momentu gaunamų įmokų suma. Šią draudimo įmonės veiklos ypatybę vaizduoja 2 pav.
Draudimo įmonės dilema
Minima draudimo įmonės dilema atsiranda dėl įmokų gavimo ir išmokų mokėjimo.
Taip pat skaitykite: Atidėtos socialinio draudimo įmokos
Kooperatyvai ir jų reikšmė
Šiandien žemdirbiai jau pradeda suvokti, kad jeigu jie nebus aktyvūs, neugdys pasitikėjimo vieni kitais ir nesijungs į kooperatyvus, tai nepajėgs išsilaikyti konkurencinėje kovoje. Ypač tai aktualu dabar, kai Lietuva tapo ES nare. Ūkininkui kooperacija dažnai tampa vienintele galimybe išsikovoti savo produkcijai vietą rinkoje ir joje išsilaikyti. Tik susikooperavę žemdirbiai gali nusipirkti brangiai kainuojančių žemės ūkio mašinų ir kitų įrenginių. Kooperatyvų veiklos taisyklės apibrėžia, kaip nariai turi bendradarbiauti tarpusavyje, kaip priimti sprendimus, paskirstyti išlaidas ir pajamas. Tai reiškia, kad kooperatyvo nariais gali būti tik tie žmonės, kuriuos sieja ūkiniai santykiai, kapitalo apyvarta.
Visi kooperatyvo nariai yra lygiateisiai jo šeimininkai. Kooperacijos principais neretai vadovaujasi ne tik įmonės, turinčios kooperatinės bendrovės statusą. Kooperatinių bendrovių negalima tapatinti su akcinėmis. Kooperatyvo nario pajus nuo akcijos skiriasi iš esmės. Kooperatyvuose, skirtingai nuo akcinių bendrovių, kiekvienas narys turi vieno balso teisę, nepriklausomai nuo įnešto pajaus dydžio. Kooperatyvas - tai ne kapitalų, o asmenų sąjunga. Kooperatyve gautas pelnas paskirstomas, atsižvelgiant į dalyvavimą kooperatyvo veikloje. Priimami sprendimai pirmiausia turi tarnauti visų narių interesams, o ne vien pelnui siekti.
Socialine prasme kooperatyvų reikšmė yra didžiulė. Jų veiklą sąlygoja stipri priklausomybė nuo savo narių, kaip fizinių asmenų, ir nuo vietos institucijų, todėl nuolat tenka galvoti, kaip tuos interesus suderinti. Kooperatyvai pirmieji susiduria su vietos gyventojų poreikiais, jie gerai išmano vietos sąlygas. Ypač svarbi šviečiamoji kooperatyvų reikšmė, siekiant, kad žmogus atsisakytų minties, jog už jį kažkas kitas turi nuspręsti, kaip jam užsitikrinti pragyvenimą. Liberalioje demokratinėje visuomenėje pats žmogus turi ieškoti, kaip sukurti sąlygas savo ir šeimos pragyvenimui. Kooperatyvai padeda įtvirtinti visuomenėje demokratinius procesus, sušvelnina socialinę įtampą.
Kooperatyvus reikia vertinti kaip vieną iš galimybių valstybės institucijoms siekti spartesnio ekonominio šalies augimo, o žmonėms - susikurti pageidaujamą pragyvenimą. Tai efektyvi priemonė, padedanti apsaugoti kooperatyvų narius nuo stambių monopolijų ir įvairiausių tarpininkų diktato, nepagrįsto kainų kėlimo. Daugelis ūkių yra ir dar ilgai bus smulkūs, Lietuvos kaimuose ir mažuose miesteliuose - didžiausias nedarbas. Europos Sąjungos valstybių patirtis rodo, kad tai perspektyvus kelias.
Europoje yra apie 290 tūkst. kooperatyvų, jungiančių daugiau kaip 140 mln. žmonių. Skirtingai negu ES senbuvėse, Lietuvoje nėra draudimo, verslų, amatų, sveikatos apsaugos, vaikų bei pagyvenusių žmonių priežiūros ir kitų paslaugų kooperatyvų. Negausūs, lėtai plėtojantys veiklą tebėra žemės ūkio kooperatyvai ir kredito unijos. Beveik neplėtojama gamybinė kooperacija, kuri atlieka svarbų vaidmenį Čekijoje, Ispanijoje, Italijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Slovakijoje. ES senosiose narėse yra apie 55 tūkstančiai gamybinių kooperatyvų, juose dirba daugiau kaip milijonas asmenų. Airijoje, Olandijoje, Prancūzijoje kooperatyvai valdo didžiąją dalį pieno produktų rinkos. Senosiose ES narėse beveik visi vaisių ir uogų augintojai yra susijungę į kooperatinio tipo organizacijas ir patys diktuoja savo sąlygas perdirbimo ir prekybos organizacijoms.
Per kooperatyvus kaimo gyventojai gali geriausiai padėti patys sau.
Demografinė situacija pasaulyje smarkiai keičiasi. Užtikrinti socialinį aprūpinimą tenka vis didėjančiam pagyvenusių žmonių kiekiui. Tarptautinės darbo organizacijos vertinimu, iš 3 milijardų žmonių, sudarančių pasaulio darbo resursus, nuo 25 iki 30 proc. yra nevisai užimti, o 140 milijonų žmonių visai neturi darbo. Net ir ekonomiškai išsivysčiusiose valstybėse ypatingą susirūpinimą kelia nepaprastai aukštas jaunimo nedarbo lygis. Apie 60 milijonų jaunų asmenų (iki 24 metų amžiaus) negali susirasti darbo. Per pastaruosius 50 metų didėjo atotrūkis tarp turtingųjų ir neturtingųjų, nors bendras valstybių turtas išaugo 7 kartus. Struktūrinės pertvarkos programos siekia bet kuria kaina paspartinti ekonominio augimo tempus, padidinti gamybos lygį ir eksportą, tačiau jose beveik visiškai ignoruojami socialinės politikos klausimai. Šie klausimai šiandien labai aktualūs ir Lietuvai.
1980 metais Prancūzijoje buvo įgyvendinta socialinių įmonių idėja, kuri pamažu persikėlė ir į kitas ES valstybes. ES senosiose narėse veikia apie 900 tūkst. socialinio užimtumo įmonių, kuriose sukuriama beveik dešimtadalis bendrojo nacionalinio produkto. Tarp jų yra apie 132 tūkst. kooperatyvų. Statistikos tyrimai rodo, kad vieno bedarbio išlaikymas biudžetui kainuoja penkis kartus brangiau, negu vienos darbo vietos rėmimas socialinėje įmonėje. Šis skaičius yra maždaug vienodas visose ES valstybėse.
tags: #draudimo #reiksme #valstybes #ekonominiame #ir #socialiniame