Lietuva, kaip ir daugelis kitų Europos šalių, susiduria su sparčiai senėjančios visuomenės iššūkiais. Gyventojų senėjimas - globali tendencija, kurią būtina atidžiai stebėti ir analizuoti, siekiant užtikrinti orią senatvę kiekvienam žmogui.
Gyventojų senėjimo tendencijos Lietuvoje
Statistikos departamentas informuoja, kad 2011 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 701,2 tūkst. pagyvenusių (60 metų ir vyresnio amžiaus) žmonių. Jie sudarė 21,6 proc. visų gyventojų. Per 2010 m. pagyvenusių žmonių padaugėjo 4,1 tūkst. (0,6 proc.), o per 10 metų (2001-2011 m.) - 32,6 tūkst. (4,9 proc.).
Nuo 2008-ųjų pagyvenusių žmonių skaičius viršija vaikų iki 18 metų skaičių. 2011 m. pradžioje 100 vaikų teko 115 pagyvenusių žmonių (2001 m. pradžioje - tik 78).
Pagyvenusių moterų šalyje yra gerokai daugiau nei vyrų. 2011 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 249,1 tūkst. pagyvenusių vyrų ir 452,1 tūkst. moterų, t. y. pagyvenusių moterų buvo 1,8 karto daugiau nei vyrų.
Europos Sąjungos (ES) šalims prognozuojamas spartus gyventojų senėjimas, įvardijamas net kaip „senelių bumas“. Paskaičiuota, kad demografinis gyventojų senėjimas Lietuvoje sparčiausiai vyks trečiajame-ketvirtajame šio šimtmečio dešimtmetyje. Vėliau senėjimo tempas mažės. Remiantis ES statistikos tarnybos („Eurostat“) prognozėmis, tikėtina, kad 2060 m. pradžioje beveik 37 proc. Lietuvos gyventojų bus pagyvenę žmonės, ES - 27-35 proc.
Taip pat skaitykite: Senatvinis mėšlungis: prevencija
Pasauliniu mastu gyvenimo trukmė gerokai išaugo. 1950-1955 m. ji buvo 46,5 metų, o 2000-2005 m. - 66 metai. Skirtumas akivaizdus - žmonės gyvena maždaug 20 metų ilgiau.
Vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė Lietuvoje ir toliau ilgėja. Moterys, 2010 m. sulaukusios 60 metų, tikėtina, dar gyvens vidutiniškai 22,3 metų, vyrai - 16,2 metų (2007 m. - atitinkamai 21,7 ir 15,4 metų). ES moterys, 2008 m. sulaukusios 60 metų, tikėtina, dar gyvens vidutiniškai 24,9 metų, vyrai - 20,9 metų. Šio amžiaus moterys, tikėtina, ilgiausiai gyvens Prancūzijoje (2009 m. - 27,6 metų), Ispanijoje (26,9), Suomijoje (25,9), o vyrai - Prancūzijoje (22,5), Švedijoje (22,4), Ispanijoje (22,2).
Statistiniai duomenys apie gyvenimo trukmę:
| Šalis | Moterų gyvenimo trukmė sulaukus 60 metų (metais) | Vyrų gyvenimo trukmė sulaukus 60 metų (metais) |
|---|---|---|
| Lietuva (2010 m.) | 22,3 | 16,2 |
| Lietuva (2007 m.) | 21,7 | 15,4 |
| ES (2008 m.) | 24,9 | 20,9 |
| Prancūzija (2009 m.) | 27,6 | 22,5 |
| Ispanija | 26,9 | 22,2 |
| Švedija | - | 22,4 |
| Suomija | 25,9 | - |
Socialinė diskriminacija ir senjorų problemos
Pagyvenusių artimųjų turime kiekvienas. Atrodytų, turėtume juos gerbti, mylėti, saugoti. Tuomet kodėl jie jaučiasi nereikalingi ir net diskriminuojami?
Žmogaus teisių stebėjimo instituto užsakymu beveik prieš metus visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „Vilmorus“ atliko apklausą, kuri parodė, kad pensininkai Lietuvoje laikomi labiausiai diskriminuojama socialine grupe. Pasak „Vilmorus“ direktoriaus Vlado Gaidžio, įsitikinimas, kad pagyvenę žmonės - labiausiai diskriminuojami, kasmet vis stiprėja. Visų pirma tai vyksta dėl socialinių ir ekonominių priežasčių.
„Ar galiu džiaugtis, kai pradirbusi visą gyvenimą gaunu 700 litų pensiją? Galvoju, kaip susimokėti už butą, už ką nusipirkti maisto. Apie tai, kad kažką galėčiau sau leisti, net nesusimąstau“, - prisipažino viena skaitytoja. Tiesa, moteris iš karto paprašė nerašyti jos pavardės, esą visi pagalvos, kad ji skundžiasi. „Turiu sūnų, kuris mane globoja. Jis vis atvažiuoja, padeda man. Esu dėl to labai laiminga. Ir anūkų turiu. Blogiau, kai sensti vienas ir niekam nereikalingas“, - liūdnai prasitarė pašnekovė.
Taip pat skaitykite: Vyro senėjimas nuo 30 metų
Kad daliai senjorų šiuo metu gyventi Lietuvoje nėra lengva, pripažįsta kitas mūsų pašnekovas - Darbo ir socialinių tyrimų instituto vadovas, socialinių mokslų daktaras, docentas Boguslavas Gruževskis. „Ne visiems vyresnio amžiaus žmonėms patogu gyventi tokioje socialinėje ekonominėje aplinkoje, - sako mokslininkas. - Visų pirma rūpesčių kelia pensijų dydis. Žmogus gauna vidutiniškai 800-900 litų. Trečdalis šios sumos sumokama už komunalines paslaugas, kitas trečdalis skiriama maistui. Už likusius pinigus žmogus apmoka transporto išlaidas, sveikatos apsaugą ir visa kita. Nuolat juntama įtampa dėl pajamų ir išlaidų santykio.“
Kitas veiksnys - galimybė dalyvauti ekonominėje veikloje. „Naujosios technologijos, kompiuteriai keičia žmonių darbą. Kai kurių darbuotojų paslaugų nebereikia. Nepopuliarios tampa ir tam tikros profesijos. Vyresniam žmogui, kurio paslaugų nebereikia, labai sunku persikvalifikuoti darbo rinkoje“, - aiškina pašnekovas.
Įtampą skatina ir bendras socialinis klimatas: darbdavių požiūris, nepakankamas valdžios dėmesys, sveikatos apsaugos neprieinamumas. „Būtina daugiau investuoti į vyresnio amžiaus žmonių prisitaikymo visuomenėje galimybes“, - įsitikinęs B. Gruževskis.
Gyvenimas tik prasideda
Mūsų senjorai, deja, dažnai atrodo liūdni ir nelaimingi. Apie Vakarų senolius to greičiausiai nepasakysi. Dažnoje išsivysčiusioje šalyje vyrauja nuomonė, kad nuo 50 metų gyvenimas tik prasideda. Vaikai - užauginti, karjeros aukštumos - pasiektos, tad dabar galima gyventi sau.
„Aš iki 50 metų apie senatvę visai negalvojau, o jau nuo 50 metų ėmiau jai ruoštis“, - šypteli VšĮ „Tarptautinis darbo kontaktų tinklas“ direktorė Daiva Žiuramskaitė. Mūsų pašnekovė organizuoja seminarus, kuria mainų programas senjorams, domisi savanoryste ir pagyvenusių žmonių socializacija.
Taip pat skaitykite: Senatvės tyrimai
„Kad galėtum keliauti, atrasti naujų pomėgių, išbandyti galimybes, reikia laiko. Pensija - puikus metas, - įsitikinusi moteris. - Taip yra Vakaruose. Mūsų senjorai kol kas nėra tokie aktyvūs.“
Kuo gi mūsiškiai prastesni už vokiečius, olandus ar net lenkus? „Mūsų pagyvenę žmonės kaustomi tam tikrų baimių: jiems kartais nedrąsu imtis ko nors naujo, sakykime, išsiruošti į kelionę. Iš karto pradeda galvoti, kaip be jų apsieis vaikai ir vaikaičiai, - dėsto D. Žiuramskaitė. - Man teko būti tam tikrą laiką Anglijoje. Jų senjorai paliko labai didelį įspūdį: jie - laisvi, drąsūs ir veiklūs žmonės. Pavyzdžiui, mūsų senoliai junta pareigą prižiūrėti anūkus. Tai labai gražu ir pagirtina, bet kai tampa ne gražia pagalba jaunai šeimai, o būtinybe, nemanau, kad teisinga. Atsitinka taip, kad vienintelė senelių veikla ir yra anūkų priežiūra. Štai Anglijoje jauni tėvai labai nedrąsiai prašo savo tėvų pagelbėti prižiūrint vaikus. Tiesa, seneliai gali pasakyti, kad šiuo metu tam neturi laiko, nes skuba į kokį nors senjorų klubo susitikimą ar užsiimti kita veikla. Visiems savaime suprantama, kad kiekvienas žmogus turi savo gyvenimą, patinkančių veiklų.“
Pašnekovės nuomone, visą dieną su anūkais praleidusi lietuvė močiutė vakare nori pabendrauti su po darbų grįžusiais šeimyniškiais. Pastarieji būna pavargę ir nekalbūs. Močiutė pasijaučia niekam nereikalinga, suprask, su ja net bendrauti nenorima.
„Būtų kur kas geriau, jeigu ta močiutė bendrautų su bendraamžiais, užsiimtų jai patinkančia veikla, džiaugtųsi gyvenimu, - tikina D. Žiuramskaitė. - Patikėkite, ne viską lemia pinigai, kaip kartais bandoma parodyti. Pagyvenusiems žmonėms labai svarbus ir paprastas bendravimas bei galimybė realizuoti save.“
D. Žiuramskaitė pateikia pavyzdį, kiek mūsų vyresnio amžiaus žmonėms būtina socializacija. „Rugpjūčio pabaigoje vyko seminaras, skirtas vyresnio amžiaus moterims padėti iš naujo atrasti save. Buvo dalyvių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Švedijos, Suomijos, Rumunijos, Estijos, Šveicarijos bei Bulgarijos. Buvo taip smagu matyti, kaip tos moterys susidraugauja, bendrauja, kokios yra kūrybingos. Jos mokėsi viena iš kitos, pasakojo savo patirtis, pristatė šalis. Lietuvės surengė koncertą, šveicarės vaišino vynu ir sūriu, suomės dainavo... Jos visos taip susidraugavo, kad buvo gera žiūrėti“, - pasakoja D. Žiuramskaitė.
Pašnekovei teko organizuoti ir senjorų savanorių mainus. Trys mūsų savanorės vyko į Rumuniją, kur tris savaites kasdien po tris valandas dirbo su asocialiais vaikais. „Jos ne tik rūpinosi vaikais, bet ir pasakojo apie Lietuvą, kepė pyragus, - sako D. Žiuramskaitė. - Analogišką veiklą Lietuvoje vykdė trys senjorės iš Rumunijos.“
Moteris įsitikinusi, kad senatvė - nuostabus laikas, kai jėgų ir energijos dar yra daug, o vaikai - jau užauginti, nebereikia į darbą, tad telieka save tinkamai realizuoti.
„Dažnai pagalvoju, kiek sportininkų, muzikantų, mokslininkų jau yra garbaus amžiaus. Tuo metu ne visos jaunos šeimos turi pinigų leisti vaikus į mokamus būrelius. Kodėl gi nesuorganizavus būrelių, kuriuos vestų senjorai? Jie būtų nemokami: vaikai mokytųsi, o senoliai dalytųsi savo mintimis, gabumais. Žinoma, tai tik idėja, bet kodėl gi jos neįgyvendinus?“ - klausia D. Žiuramskaitė.
Gražių idėjų pašnekovė pasisėmė ir Italijoje. „Milano senjorų bendruomenė vykdo iniciatyvą, kurią pavadino „Laiko bankas“. Jie įvedė talonus tam tikroms paslaugoms. Sakykime, batsiuvys taiso batus. Už tai jam mokami ne pinigai, o tam tikras skaičius talonų. Už juos jis gali paprašyti kito senjoro, kuris moka gražiai sutvarkyti sodą ir nupjauti žolę, paslaugų. Pastarasis galbūt negali pasimatuoti kraujospūdžio. Tuomet už talonus pas jį ateis kitas senjoras, kuris, pavyzdžiui, yra gydytojas, ir t. t., - vardija pašnekovė. - Šią idėją juk galime realizuoti ir Lietuvoje. Turime daug senjorų, ir kiekvienas iš jų gali kažką padaryti kitam, o už tai sulaukti pagalbos iš kito senjoro.“
Italai taip pat sugalvojo, kaip pagyvenę žmonės galėtų keliauti pigiau. „Jie tam tikram laikui keičiasi namais. Tarkime, vienas senjoras paskelbia, kad tam tikru metu jo namai bus laisvi. Tuo susidomi kitame mieste ar net valstybėje gyvenantys senukai. Taip įvyksta mainai. Už viešbutį ar kitokį pragyvenimą mokėti nereikia - telieka padengti kelionės išlaidas“, - aiškina moteris.
Be to, daugelis italų mėgsta susirinkti ir bendrauti, skanauti vaišių, žaisti stalo žaidimus. Suomiai, švedai, net latviai, pasak mūsų pašnekovės, gali pasigirti stipriomis senjorų bendruomenėmis. Mūsų žmonės dar tik eina tuo keliu.
Svarbiausi kasdieniai įpročiai senjorams, padedantys geriau senti ir išlikti aktyviems | Senjorų sveikatos paslaptys |
Ruoštis iš anksto
B. Gruževskis teigia, kad mūsų žmonės labai retai ruošiasi senatvei. „Senatvė - ilgas gražus laikas, vainikuojantis gyvenimo laimėjimus. Jam turime ruoštis vos pradėję savo karjerą, galvoti, kaip bus vėliau, o ne tik apie tai, kaip yra dabar“, - pabrėžia mokslininkas.
Pašnekovas tikina, kad nevalia pasikliauti vien valstybine pensija - būtina kaupti ir privačiai, investuoti į vertybinius popierius. „Vertėtų pasirūpinti ir sveikatos draudimu. Galima drausti savo sveikatą, o vėliau tais pinigais apmokėti savo sveikatos gydymo išlaidas“, - dėsto B. Gruževskis.
Pasak mokslininko, reikėtų protingai elgtis ir su nekilnojamuoju turtu. „Tai - didžiulė investicija, todėl su ja turi būti elgiamasi apdairiai. Esu pats apklausęs maždaug 100 vyresnio amžiaus žmonių, ir paaiškėjo, kad 24-27 iš jų turi perteklinio nekilnojamojo turto. Juk žinome, kokios brangios mūsų šalyje komunalinės paslaugos. Tad galbūt vertėtų jį parduoti ar perleisti vaikams? Kiekviena situacija - individuali, tačiau kaskart reikia viską gerai pasverti“, - sako B. Gruževskis.
Svarbu oriai pensijai ir gyvenimo būdas, turimas kilnojamasis turtas. Sakykime, ekonomiškas automobilis leidžia jaustis nepriklausomam, suteikia patogumo. Jį taip pat galima bet kada parduoti.
„Vis dėlto svarbiausia investicija - investicija į vaikus, - įsitikinęs pašnekovas. - Jeigu jiems skyrėte laiko, suteikėte galimybių, buvote šalia, jie jums atsidėkos tuo pačiu.“
Pasidžiaugti senatve
2012-ieji buvo paskelbti Europos vyresnių žmonių aktyvumo ir kartų solidarumo metais. Tai proga mums visiems pamąstyti, kokias galimybes atveria ilgesnio gyvenimo perspektyva. Juk pagyvenę žmonės gali būti ne tik sveiki ir laimingi, bet ir darbingi bei itin aktyvūs visuomenės nariai.
Politikai ir suinteresuotos šalys turėtų gerinti bendro pobūdžio ir savarankišką gyvenimą užtikrinančias vyresnių žmonių aktyvumo galimybes, imdamiesi atitinkamų veiksmų įvairiausiose srityse: užimtumo, sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų, suaugusiųjų mokymo, savanoriškos veiklos, būsto, informacinių technologijų, transporto.
„Reikia, kad šiais metais kuo daugiau žmonių atrastų senatvės džiaugsmą, - tvirtina B. Gruževskis. - Jie išgyveno karus, trėmimus, sovietų represiją. Jie sukūrė mums šalį, kurioje mes gyvename. Jie padarė viską ir liko primiršti. Labai norėtųsi, kad taip nebebūtų.“
Mokslininkas teigia, kad su visuomenės, valdžios ir nevyriausybinių organizacijų atstovų pagalba mūsų senjorai pamažu gali tapti drąsesni, aktyvesni, gal net laimingesni.
„Kviesčiau ieškoti naujų galimybių už šeimos ribų, burtis į nevyriausybines organizacijas, sakykime, aktyvinti vietos bendruomenes prie bažnyčių. Trečiojo amžiaus universitetai - puikus pavyzdys, kad ir mūsų vyresnio amžiaus žmonės neapsiriboja vien namais. Taip, Vakaruose senjorai turi didesnes socialines garantijas bei pajamas, bet ir mūsų žmonės turi galimybių realizuoti save“, - sako B. Gruževskis.