Šiame straipsnyje nagrinėsime organizacinę funkciją socialiniame darbe, jos apibrėžimą, reikšmę ir svarbą bendradarbiaujant su kitomis institucijomis. Nuolatos kartojami žodžiai iliustruojantys pagrindines visuomenės problemas: Ekonominė krizė, Nedarbas, Smurtas šeimoje, Demografinis senėjimas ir kt., neatsiejami nuo socialinio darbo, o šių problemų gilėjimas neišvengiamai lemia socialinių darbuotojų paslaugų poreikio didėjimą.
Profesionalus socialinis darbas reikalingas daug kur ir atliekamas daugelyje įstaigų, institucijų, klientų namuose. Jis reikalingas visoms socialiai pažeistoms žmonių grupėms. Kiekvienas iš mūsų savo gyvenime susiduriame su daugybe organizacijų, pradedant lopšeliu-darželiu, mokykla, vėliau ligoninė, bankas, įstaiga, kurioje dirbame, socialinių paslaugų įstaigos.
Dauguma socialinių darbuotojų klientų - tai skurdo ir nelaimių užklupti žmonės. Darbas seksis, jei personalas bus jautrus kiekvieno žmogaus reikmėms. Kiekvienoje socialines paslaugas teikiančioje organizacijoje vyksta nenutrūkstamas komunikacijos procesas, kuriame dalyvauja organizacijos narys ir klientas. Efektyvus ir intensyvus pasikeitimas informacija palengvina organizacijos tikslų įgyvendinimą.
Organizacija ir jos elementai
Žmonės jungiasi į grupes. Tai daryti sąlygoja psichologiniai ir biologiniai veiksniai, kurių pagrindu formuojasi žmonių tarpusavio ryšiai. Grupės yra pagrindinis veiksnys, padedantis išlikti. Didelė socialinė grupė, sudaryta tam tikriems tikslams įgyvendinti, yra organizacija.
Visuomenėje yra daugybė organizacijos apibrėžimų. Ch. Barnard teigia, kad „organizacija - tai tokia korporacijos rūšis, kuri skiriasi nuo kitų socialinių grupių sąmoningumu, nuspėjamumu, kryptingumu “. A. Etzioni nuomone „organizacija - tai socialinis junginys (žmonių grupės), sąmoningai sudaromos siekiant specifinių tikslų“. Pateiktas organizacijos apibrėžimas rodo, kad organizacijos modelyje labai svarbu tikslai, nes būtent dėl noro juos įgyvendinti ir veikia organizacija.
Taip pat skaitykite: Kaip slaugytojas gali padėti sergant venų varikoze?
Pagrindinis socialines paslaugas teikiančios organizacijos tikslas yra pagalba tai visuomenės daliai, kuri negali savimi pasiūpinti. Socialinė struktūra - tai pagrindinis organizacijos elementas. Kiekvienas individas yra apsuptas daugybės taisyklių, draudimų, leidimų. Jie būtini, norint sureguliuoti visuomenės gyvenimą.
Organizacijos nariai arba dalyviai - tai svarbi sudėtinė organizacijos dalis. Tai visuma individų, kurių kiekvienas turi turėti būtiniausių savybių ir įgūdžių, leidžiančių užimti tam tikrą vietą organizacijos socialinėje struktūroje ir vaidinti atitinkamą socialinį vaidmenį. Organizacija iš technologijos pozicijų - tai vieta, kur tam tikros rūšies darbas, organizacijos narių energija paverčiama į medžiagas arba informaciją.
Kiekviena organizacija egzistuoja fizinėje, technologinėje, kultūrinėje ir socialinėje aplinkoje. Ji turi prie šios aplinkos prisitaikyti ir joje egzistuoti. Nėra uždarų organizacijų. Visos jos, norėdamos gyvuoti, privalo palaikyti ryšius su išoriniu pasauliu. Kiekvienai organizacijai atstovauja vadovas. Tai žmogus, kuris vienu metu turi būti ir lyderis, ir sugebėti efektyviai vadovauti savo pavaldiniams.
Beveik viskas, kas daroma norint palengvinti organizacijos tikslų įgyvendinimą reikalauja efektyvaus bei intensyvaus pasikeitimo informacija. Komunikacija yra žmonių tarpusavio sąveikos bei organizacijos funkcionavimo pagrindas. Kiekvienoje organizacijoje kasdien keičiamasi informacija. Ji perduodama tiesioginiais ir netiesioginiais kanalais, vyksta nenutrūkstamas komunikacijos procesas, kuriame dalyvauja kiekvienas organizacijos narys, o organizacijoje, teikiančioje socialines paslaugas, taip pat dalyvauja ir klientas.
Komunikacija socialinėje organizacijoje
Komunikacijos procesas - tai dviejų ar daugiau žmonių pasikeitimas informacija. Šio pasikeitimo metu vieni informaciją siunčia, kiti gauna, interpretuoja, daro išvadas ir t. t. Informacija perduodama simboliais, kurie gali būti žodiniai (pasakyti ar parašyti) arba nežodiniai (piešiniai, mimika, gestai). Pasikeisti informacija galima tik tada, kai žmonės suteikia žodiniam ar nežodiniam simboliui tą pačią reikšmę.
Taip pat skaitykite: Socialinis darbas ir ugdymas
Komunikacija vyksta bendraujant siuntėjui ir gavėjui. Komunikacija gali vykti viena kryptimi ir ten baigtis. Arba pranešimu iš gavėjo galima išgauti atsakymą. Tai grįžtamasis ryšys. Pranešimas perduodamas komunikacijos kanalu. Kanalas - formali komunikacijos priemonė tarp siuntėjo ir gavėjo.
Siuntėjas pradeda komunikacijos procesą. Siuntėjas organizacijoje yra asmuo, kuris turi informacijos ir siekia juos perduoti kitam žmogui. Užkodavimas vyksta , kai informacija, kurią reikia perduoti, siuntėjas paverčia simbolių seka. Šis etapas yra būtinas, nes informacija gali būti perduodama kitam žmogui tik simboliais ar kitais sutartiniais ženklais.
Atkodavimas - procesas, kurio metu gavėjas interpretuoja gautą pranešimą ir paverčia jį prasminga informacija. Šis procesas susideda iš dviejų žingsnių. Pirmiausia, gavėjas turi priimti pranešimą, po to - interpretuoti jį. Atkodavimas priklauso nuo gavėjo ankstesnio patyrimo, jo asmeninės nuomonės apie vartojamus simbolius, jo lūkesčių (žmonės dažnai girdi tai, ką norėtų išgirsti) ir nuo to, ar vienodai reikšmes supranta siuntėjas ir gavėjas.
Kuo gavėjo atkodavimas labiau atitinka siuntėjo norėtą perduoti informaciją, tuo efektyvesnė yra komunikacija. Socialines paslaugas teikiančioje organizacijoje bendrauja socialiniai darbuotojai ir jų klientai. Skiriasi jų amžius, mentalitetas, išsilavinimas, temperamentas, charakteris. Komunikacija tarp jų ne visada būna sklandi.
Galima išskirti šiuos pagrindinius tarpasmeninę komunikaciją įtakojančius veiksnius: skirtingas suvokimas, nežodinė ir žodinė komunikacija, emocijos, nepasitikėjimas.
Taip pat skaitykite: Konsultavimas socialiniame darbe: esmė
Skirtingas suvokimas
Skirtingas suvokimas yra vienas iš labiausiai įprastų barjerų, trukdančių efektingai komunikacijai. Žmonės, kurių išsilavinimas ar žinių lygis skirtingas, dažnai tuos pačius reiškinius suvokia nevienodai. Mūsų suvokimas individualus ir atrenkamas. Mus nuolatos supa jutiminių duomenų - formų, spalvų, dydžių, garsų - srautas ir mūsų smegenys skenuoja gaunamus duomenis, atsižvelgdamos į tai, kas mums tuo metu svarbu, reikšminga. Žmonės kažkaip išmoksta matyti, tai yra jie suvokia žmones, situacijas ir įvykius priklausomai nuo savo patirties.
Socialiniai darbuotojai kasdien susitinka su labai įvairiais nematytais žmonėmis. Gali būti sprendžiama apie juos vadovaujantis išankstiniu nusiteikimu. Kartais nusiteikimas būna pozityvus ir dėl to vertiname per daug palankiai; tačiau pavojingiau, kai išankstinis nusiteikimas negatyvus, o jei dar esame galingi, galime tą žmogų ar jo grupę diskriminuoti. Daugelis grupių, su kuriomis dirbame - seni, neįgalūs žmonės, etninės mažumos - turi tam tikrą stigmą. Tuo svarbiau mums atsisakyti stereotipinių pažiūrų į žmones, kadangi jos gali paskatinti juos mechaniškai aptarnauti, teikti įprastas paslaugas arba visai jų neteikti, užuot priderinus jas prie kiekvieno žmogaus asmeninių reikmių.
Socialiniai darbuotojai turėtų saugotis susidaryti stiprų pirmą įspūdį, atsiradus įrodymų, nedelsiant jį keisti. Visi su žmonėmis dirbantys asmenys turi būti empatiški, t. y. Sugebėtų pasijusti kito žmogaus kailyje ir imtų suprasti pasaulį taip kaip jis. Niekados nesugebėsime matyti pasaulį tokį, kokį jį mato kiti, bet svarbiausia empatiškai įvertinti mums rūpimą elgesį.
Žodinė ir nežodinė komunikacija
Yra du lygiagretūs, tačiau vienas kitą veikiantys komunikacijos kanalai: žodinis ir nežodinis. Socialiniams darbuotojams svarbu žinoti apie komunikacijos priemones ir nusimanyti apie jų poveikį tiems, su kuriais dirba. Bėdos ištikti ar depresijos apimti žmonės gali prisibijoti ar jiems gali nepatikti , kad socialinis darbuotojas turi jiems galios.
Emocijas ir nuostatas daugiausia perduodame nežodiniais būdais: balso tonu, veido išraiška, gestais. Žinias apie save ir tai, kokius norėtumėme, kad mus matytų kiti, daugiausia perduodame nežodiniais kanalais.
Klausimai
Jie naudojami informacijai surinkti, gali būti konkretūs arba bendri. Ją duodame atsakydami į klausimą arba suteikiame neprašyti. Dirbant socialiniame darbe kalbame žargonu, sutrumpinimais, kurie klaidina kitus žmones. Daugumą žmonėms pasakyti skirtų dalykų galima pasakyti paprasta kasdienine kalba.
Emocijos
Emocinės reakcijos - pyktis, meilė, savigyna, neapykanta, pavydas, baimė, varžymasis - turi įtakos mūsų supratimui t.y. kaip mes suprantame kitų žinias ir kokį poveikį mes darome kitiems perduodami informaciją. Geriausias požiūris į emocijas būtų laikyti jas komunikacijos proceso dalimi ir stengtis , kai dėl jų kyla problemų.
Žmonės, kuriems gyvenimas buvo šiurkštus, savaime nelinkę pasitikėti kitais. Negalima reikalauti, kad žmonės visiškai pasitikėtų socialiniais darbuotojais.
Efektyvūs bendravimo įgūdžiai darbo vietoje | Bendravimas darbe
Bendradarbiavimas socialiniame darbe
Bendradarbiavimas - tai darbas kartu, pagalba ir poveikis vienas kitam, poreikių realizavimas, bendras tikslų siekimas bei problemos sprendimas. Bendradarbiavimo procedūra taikoma per neformalius kontaktus, kuriuos užmezga atskiri žmonės arba grupės, arba per formalias struktūras.
Socialinis darbas - viena iš naujausių pagalbos žmogui profesijų Lietuvoje. Socialinis darbas, kaip mokslas ir kaip praktika, formuojasi sąveikaudami ir papildydami vienas kitą. Socialinių darbuotojų profesinės patirties studijos teikia galimybę praturtinti socialinio darbo teoriją, numatyti konsultacijos, kaip profesinės pagalbos, metodo taikymo perspektyvas.
Minėta prieštara kuria įtampą ir reikalauja profesionalaus bendradarbiavimo, nuolat tikslinant bendrąją socialinio darbo sampratą, plėtojant sudėtingus profesinius santykius.
Organizuodami bendrą veiklą, vienydami pastangas socialiniai darbuotojai ir kiti specialistai gali sukurti bendradarbiavimo veiksmų sistemą, kuri lemts sėkmingą socialinių problemų sprendimą.
Socialinis darbas - tai veikla, padedanti asmeniui, šeimai spręsti savo socialines problemas pagal jų galimybes ir jiems dalyvaujant, nežeminant žmogiškojo orumo ir didinant jų atsakomybę, pagrįsta asmens, šeimos ir visuomenės bendradarbiavimu. Šis visuomenėje. Šis. Vakaruose analizėse vis dažniau pasitelkiamas bendradarbiavimas kaip esminė sėkmingos veiklos strategija, nes bendradarbiavimo procesų valdymas reikalauja gebėjimo efektyviai koordinuoti skirtingų institucijų, organizacijų ir socialinių grupių veiklą.
Bendradarbiavimo socialinis reikšmingumas dažnai vertinamas nepakankamai. L. Mažylis ir D. Šėjus (2004) teigia, kad dabartiniam tarpžinybiniam bendradarbiavimui trūksta motyvacijos ir teisės aktų, kurie detalizuotų tarpžinybinį bendradarbiavimą. V. Lietuvos Respublikos (toliau - LR) socialinių paslaugų įstatymo (2006) 4 str. nurodomi socialinių paslaugų valdymo, skyrimo ir teikimo principai, vienas iš kurių - bendradarbiavimas. Šis žmonių socialinių grupių interesus ir teises, socialinių paslaugų įstaigų, savivaldybės ir valstybės institucijų bendradarbiavimu bei tarpusavio pagalba.
Šiais suteikti pagalbą asmeniui ar šeimai. Šis reikalingas inspekcija, sveikatos priežiūros įstaigomis, švietimo bei ugdymo įstaigomis ir kt. N. P. Šėnės ir I. Šios organizacijos veikia siekdamos bendrų tikslų, laikydamosi naujų sprendimo taisyklių ir bendrų reikalavimų (Savivaldybės ir nevyriausybinės organizacijos partnerystė, 2001). B. Žyvedaitė, 2004 m.
Tarpinstitucinis koordinuotas darbas įviešina tokias problemas: profesionalų įgūdžių stoką, įstatymų spragas, organizacinius trūkumus, profesinę ištvėrmę bei išteklių stoką. Dažniausiai nebendradarbiaujant nėra žinoma, ką veikia kitos institucijos. Tokiu atveju iškyla tam tikrų paslaugų pasikartojimo arba visai jų nebuvimo problema. Institucijų bendradarbiavimas ir koordinacija sąlygoja darbuotojų pasikeitimą patirtimi ir informacija, pasidalijimą atsakomybe bei tinkamiausio sprendimo radimą. Stokojant koordinacijos ir bendradarbiavimo yra didele tikimybė priimti skubotą sprendimą.
Dažniausiai nebendradarbiaujant nėra žinoma, ką veikia kitos institucijos. Tokiu atveju iškyla tam tikrų paslaugų pasikartojimo arba visai jų nebuvimo problema. Institucijų bendradarbiavimas ir koordinacija sąlygoja darbuotojų pasikeitimą patirtimi ir informacija, pasidalijimą atsakomybe bei tinkamiausio sprendimo radimą. Stokojant koordinacijos ir bendradarbiavimo yra didele tikimybė priimti skubotą sprendimą.
Apibendrinant galima teigti, kad bendradarbiavimas yra darbas kartu, pagalba ir poveikis vienas kitam, poreikių realizavimas, bendras tikslų siekimas bei problemos sprendimas. Bendradarbiavimo procedūra taikoma per neformalius kontaktus, kuriuos užmezga atskiri žmonės arba grupės, arba per formalias struktūras.
tags: #organizacine #funkcija #socialiniame #darbe