Demokratinėse valstybėse žmonės vienijasi į įvairiausias grupes, bendrijas, asociacijas, draugijas ir organizacijas norėdami įgyvendinti konstitucijoje numatytas teises, dalyvauti valstybės valdyme bei ginti savo interesus. Vienas iš dalyvavimo demokratiniame valdyme būdų yra dalyvavimas nevyriausybinės organizacijos (NVO) veikloje. Tai leidžia žmonėms tapti aktyviais ekonominiame, politiniame, socialiniame valstybės gyvenime. NVO, kaip teigia R. Šimašius (1999), dažnai užima tarpininko vaidmenį tarp valstybės, verslo struktūrų ir žmonių.
Nemažinant rizikos grupės vaikų problemoms, į pagalbą valstybinėms institucijoms ateina NVO. Šios organizacijos ne tik įsijungia į bendrąsias valstybės kuriamas programas ir strategijas teikdamos socialines paslaugas rizikos grupės vaikams, bet ir, besivadovaudamos Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, įtakoja politikus ir partijas kuriant vaikų politiką Lietuvoje (Kvieskienė, 2005).
Socialinės įmonės infografikas
NVO samprata ir charakteristika
NVO iš esmės yra modernus reiškinys, nors nepriklausomos nuo valstybės labdaros ir bendruomeninės organizacijos egzistuoja jau daugelį amžių. Jis yra siejamas su pilietinių teisių išsiplėtimu Europoje ir Amerikoje (Tocqueville, 1996). NVO dažnai įvardijamos kaip trečiasis sektorius, greta privataus (verslo) ir viešojo sektorių.
Privatus arba verslo sektorius (dar kitaip - rinka) sudaro gamybos, prekybos ir kt. įmones ir organizacijas (Evers, Laville, 2004). Viešajame sektoriuje vyriausybė arba savivaldybės teikia viešąsias paslaugas, o rinkėjai balsuoja už tą valdžią, kuri, jų nuomone, jiems tarnauja geriausiai. Tuo tarpu trečiasis sektorius apima NVO visumą ir yra apibūdinamas kaip ne pelno, savanoriškas, nepriklausomas, t.y. veikiantis be tiesioginės valdžios įtakos. Jis apima asociacijas, savanoriškus sambūrius, visuomeninius judėjimus, labdaros, kultūros, meno, religines organizacijas, profsąjungas.
Taip pat skaitykite: Socialinis darbas: apžvalga
Praktiniu aspektu sunku apsiriboti vienu NVO apibrėžimu. Išsamią NVO terminologijos analizę pateikia sociologai I. Colozzi ir A. Bassi. Vienas autorių daro išvadą, kad teorinio apibrėžimo atveju kiekvienas apibrėžimas bus reliatyvus, apsiribojantis specifine politine, ekonomine, kultūrine ar istorine perspektyva. Kitas autorius pabrėžia, kad veiklos-veikimo apibrėžimo atveju NVO yra mišrus sektorius - valstybės, rinkos, neformalios sferos tikslai ir priemonės sudaro savotišką kombinaciją sui generis (Colozzi, Bassi, 2003, P. 53).
Dažniausiai vartojami du terminai: nevyriausybinės organizacijos ir ne pelno organizacijos. Iš dalies jie reiškia tą patį: visos ne pelno organizacijos, išskyrus valstybines, gali būti vadinamos nevyriausybinėmis (nevalstybinėmis), o visos NVO, išskyrus tas, kurios gali skirstyti pelną - ne pelno, nors ši terminų interpretacija nėra vienareikšmė (Šimašius, 1999, P. 8).
Lietuvoje veikiantis Nevyriausybinės organizacijos informacijos ir paramos centras (NIPC) vienareikšmiškai apibrėžia NVO, nes jokie Lietuvos Respublikos (toliau LR) įstatymai tokio apibrėžimo nepateikia. NVO - tai piliečių valia įkurta formali ar neformali organizacija, kuri tarnauja visuomenės organizacijos grupių naudai, nesiekia pelno ar tiesioginio dalyvavimo valstybės valdyme (Praktinis vadovas Lietuvos NVO, 1998, P. 3).
Teisinis reglamentavimas
NVO grindžiamos žmogaus teisių užtikrinimu. Žmonėms laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams (Lietuvos Respublikos Konstitucija, 1992). Ši teisė jungtis ne tik į bendrijas ir asociacijas, bet ir į kitas ne pelno organizacijas: profesines sąjungas, politines partijas, religines organizacijas.
2004 m. vasario mėnesį įsigaliojus Asociacijų įstatymo pakeitimui, nustojo galios Visuomeninių organizacijų įstatymas. Organizacijos veikusios pagal Visuomeninių organizacijų įstatymą, nuo 2004 m. veikia pagal Asociacijų įstatymą. Naujasis įstatymas neįpareigojo šias organizacijas pakeisti savo pavadinimus, todėl vis dar vartojama sąvoka "visuomeninė organizacija" reiškia, kad teisinė jos forma yra asociacija.
Taip pat skaitykite: Skausmo valdymas: slaugytojo perspektyva
NVO veikla stiprinant socialinę sanglaudą
Socialinės sanglaudos stiprinimas - visų socialinių partnerių veikla užtikrinant visuotinę visuomenės gerovę (Europos Taryba, 2004, P. 4). NVO ne tik įsijungia į bendrąsias valstybės kuriamas programas ir strategijas teikdamos socialines paslaugas rizikos grupės vaikams, bet ir, besivadovaudamos Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, įtakoja politikus ir partijas kuriant vaikų politiką Lietuvoje (Kvieskienė, 2005).
NVO, atstovaudamos pilietinę visuomenę, užima ypatingą vietą sprendžiant šias problemas ir, būdamos lankstesnės, pigesnės ir mobilesnės struktūros, remdamosi savanorišku darbu bei daugiau nei 15 metų patirtimi, dažnai įrodo valstybei, kad yra lygiavertis partneris teikiant visuomenei įvairias socialines paslaugas ir stiprinant socialinę sanglaudą (Dromantienė, 2003. P. 20).
Socialinė atskirtis
Iššūkiai ir problemos
Tyrimo metu išsiaiškinta, kad Vilniaus NVO, dirbdamos su rizikos grupės vaikais, susiduria su finansavimo problema, darbuotojų ir savanorių trūkumu, įstatymų netobulumais. Atskleistas menkas tirtų organizacijų bendradarbiavimas su politikais. Tyrimas parodė, kad pagrindinė bendradarbiavimo tarp valstybinių institucijų ir NVO forma yra finansavimas.
Pastarosios, nors ir išgyvendamos sunkumus dėl nepalankių įstatymų, nesureguliuoto finansavimo ir bendradarbiavimo mechanizmų su valstybinėmis institucijomis, randa naujų būdų kovojant prieš skurdą ir socialinę atskirtį bandydamos sudaryti rizikos grupės vaikams tas galimybes, kurias turi dauguma visuomenės narių (Lazutka, 1999).
Taip pat skaitykite: Slaugytojų svarba prevencijoje
Bendradarbiavimas su valstybinėmis institucijomis
Pagrindinė bendradarbiavimo tarp valstybinių institucijų ir NVO forma yra finansavimas. Svarbu užtikrinti glaudesnį bendradarbiavimą su NVO ir rizikos grupės vaikų interesų atstovavimą.
Valstybės institucijos ir tarptautinės agentūros ėmė pripažinti, kad nevyriausybinės organizacijos gali padaryti tai, ko nepajėgia daugelis viešojo administravimo subjektų, t.y. suteikti aukštos kokybės socialines paslaugas. Kaskart vis daugiau nevyriausybinių organizacijų perima viešojo administravimo funkcijas, padeda valstybės institucijoms spręsti socialines problemas, kuria prevencines socialinių problemų programas.
tags: #nvo #vaidmuo #socialinio #darbo #erdveje