Visgi paprieštaraukime čia mums tarsi iš moralinio teisumo dausų pamokslaujančiam ir su žeme mus sulyginti vis bandančiam autoriui. „Gerovė... ir kas čia blogo?! Juk VISI siekiame SAU gero. Kiekviena būtybė. Ne tik žmogus. Kai alkstame - valgome; kai šalta - apsirengiame; kai liūdna - ieškome paguodos. Kodėl turėtume laikyti blogiu prekybos centrą, kuris visą šitą gėrį mums pasiūlo? Būtų neteisinga ir veidmainiška.
Vienu labu visi godojame soties: dvasingi varguoliai ir taukuoti turtuoliai - visi kiūtiname į tą patį centrą. Todėl žmonija per amžius tobulino ir ištobulino sau geriausią bendrojo gyvenimo būdą - Turgų. Šiandien visi esame globalios bendradarbystės ir vertės mainų sistemos dalis. Kuo plačiau ir kuo daugiau žmonių įsitraukia į darbo ir vertės mainų santykius, tuo labiau auga visuotinė gerovė. Ir visiems gyvenimas tik gerėja. Ir pasakykite, kur čia blogis?
Civilizacija tapo Nematoma (dirbtinio intelekto algoritmo) ranka valdoma visuotinės gerovės auginimo mašina. Akropolis 2.0 - tai Atėnuose prie senojo Akropolio kilusios ir į Turgų evoliucionavusios Vakarų civilizacijos ištobulinimo programa. Pagaliau, argi ne pats Kūrėjas prisakė žmonijai dirbti ir mėgautis savais darbo vaisiais? Juk gėrio sau siekimas kyla iš prigimties. Žmonės turi teisę ne tik gyventi, bet ir gerai gyventi. Ir nėra čia nieko blogo. Todėl niekas neturi teisės mums skaityti moralų! Tad tvirtai deklaruojame: tobula gėrio būsena Turguje yra nuosekli ir nebeatšaukiama Vakarų civilizacijos evoliucijos pasekmė ir visos sveiko proto žmonijos siekinys, Rojus Žemėje.“
Tarsi neturėdami kito Kelio, Turgaus biurokratų-ideologų bei vietinių kolaborantų vedami, lietuviai klusniai žengė - vienu ritmu su visa Europa - pažadėtojo tobulumo link. Net dronų burzgimas ir mirtino pavojaus grėsmė, atrodė, neišmuš lietuvaičių iš Vakarų (Saulėlydžio?) civilizacijos jiems nulemto kelio. Nenumaldomai tekėjo sava vaga biomasė, soties prigimtinio troškimo genama... Į Naująjį - Laisvės, Laimės ir visiškos Tiesos - pasaulį.
Ir štai, tolumoje, už ozo keteros, kažkas akinamai sutvisko. Netrukus ėmė vertis aukštos piramidės su paauksuotais šlaitais vaizdas. Kuo arčiau, tuo labiau šis nenusakomas reginys stulbino ir gniaužė žadą. Greičiausiai tai buvo Rojus Žemėje. Plačios arenos vidury stūksojo visomis vaivorykštės spalvomis žėruojanti Piramidė. Visose keturiose, į pasaulio puses atsisukusiose piramidės pusėse ryškiai spindėjo keturi magiški žodžiai: Laisvė, Meilė, Žodis, Tiesa.
Taip pat skaitykite: Kaip Pajusti Angelo Sargo Globą
Aplink piramidę ratus suko neaprėpiama masė žmonių, drausmingai atkartojanti per garsiakalbius skelbiamas skanduotes: „Laisva Meilė! Laisvas Žodis! Tai - Tiesa!“ Kiek atokiau nuo Rojaus apsėdimo suplukusios biomasės smarvės stūksojo Ložė tamsintais langais. Joje nesimatė jokios gyvos dvasios. Tačiau pastato papėdėje buvo išsirikiavusi virtinė prekybos taškų. Čia virte virė gyvenimas.
Viename kioskelyje pardavinėjo konservuotus „burbuliukus“, kurie taip užgazuodavo žmones, kad šie be jokių moralinių skrupulų anei gėdos, šlykščiai iš laimės atsirūgdami, visiškai pasileisdavo ir tapdavo... pagaliau!.. laisvi. Kitoje pašiūrėje prekiavo kolektyviniame ūkyje „Aušra“ pagamintomis tarybinėmis dešrelėmis, kurios gyvenimu nusivylusiems piliečiams sukeldavo vertingą saviapgaulę. Čia pat guviai šurmuliavo raudonais gvazdikais nukarstytas bufetas su impozantiškos šukuosenos „bufetava“, kuri, parankinių pacukų padedama, dosniai dalijo pensijas ir melagienas. O tiems, kurie dėl neišpildytų Lietuvos žmonėms pažadų vis dar jausdavo kartėlį, už dyką pasiūlydavo linksminamosios ruginukės taurelę.
Šalia, po savo stogine, klegėjo nuo valdžios apsvaigusių uniformuotų pareigūnų grupelė. Jie irgi šventė Demokratiją: pūtė bei laidė balionus ir svetingai siūlė „stogą“ visiems, kurie tuos balionus sugaudavo. O šiaip, blaiviomis dienomis, šie Demokratijos tvarkdariai stropiai tarnavo liaudžiai, akylai saugodami visuomenę pagal valdančiųjų šulų susitarimus.
O štai ant iškilios ešafoto pakylos autoritetingai pūpsojo patys Konstitucijos žyniai. Pastarųjų pareiga buvo apsaugoti Laisvės dvasią nuo įstatymo raidės. Žinoma, raidė užmuša, o dvasia išlaisvina. Todėl žyniai uoliausiai aiškino ne konstitucinių nuostatų ir šiaip įstatymų akivaizdžių teiginių reikšmes, bet jų dvasines prasmes. Iš tiesų, Konstitucijos žynių dvasingumui nebuvo lygių; Todėl anie visuomenėje, kurioje neliko dieviškojo autoriteto (nes turginiai dvasininkai Dievą įvaizdindavo kaip vartotojų šėlsmą aptarnaujantį klouną), drąsiai kėsinosi į dievų statusą. Ir jų teismas visada būdavo paskutinis. Visi turėjo paklusti. Net prekybos taškus valdantys politinių gaujų autoritetai.
O pats uoliausias bei smarkiausias iš Konstitucijos žynių net pažaliavęs demonstravo užgazuotiems dvasingumo ieškotojams konstitucinės dvasios magiją. Ant ešafoto užsirioglinusiems entuziastams jis uždėdavo dirbtinės tikrovės akinius ir sukdavo pasakas apie gyvenimą Rojuje. Pasaka ta buvo apie Laisvės orgiją. Šiuose vaizdiniuose vyrai ir moterys virsdavo besirangančia ir iš malonumo kriokiančia belyčių mase, kurioje „Skarmaluota karalienė“, nešama juodų beveidžių kipšų, čaižiu botagu įžiebdavo jiems deginantį malonumą.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo specialistų ugdymas
Nuo šių nerealių vaizdinių apsalę Laisvės garbstytojai prarasdavo bet kokią tikrovės nuovoką. Tada Demokratijos tvarkdariai anuos nutempdavo į vadinamąją Rūkyklą, kur svajingi Laisvės dūmai troškindavo laiminguosius - amžinai... Visgi palaimingą Rojaus atmosferą glumino kaži kodėl biomasei teikiamu sotumu nepatenkinti ir vis garsiau skalambijantys atskalūnai.
Juos vadino Penktąja kolona ir visuotinai smerkė. Nes anie buvo konstituciškai neužburti ir demokratiškai nesunorminti, vadinasi, antidemokratiški. Ir iš tiesų, jie buvo - kitokie. Penktakolonininkams nerūpėjo tai, kas rūpėjo demokratiškai standartiškai sušukuotai masei. Pavyzdžiui, jie neišpažino „Laisvojo Žodžio“ kulto, nors ir laisvai tarpusavyje kalbėjosi. Jie netikėjo Piramidės (valdžios) tiesa, nes, pasirodo, turėjo savas „kitoniškas“ nuomones. Net savas tiesas. O tai Tiesos ir teisės instituto ekspertų suklostytoje Demokratijoje buvo, šiukštu, neleistina.
Įdomu, kokios tos maištininkų tiesos? Niekas, o ir jie patys taip ir negalėjo jų nei dorai pristatyti, nei išaiškinti. Mat, ištrūkę iš biomasės gniaužtų, jie dar nebuvo įgiję savarankiško mąstymo įgūdžių. Lyg besmegeniai jie kaip oro gviešėsi kaži kokios „didybės“. Užtat atskalūnai turėjo Vadą, kuris juos globojo ir paversdavo didingais. Vadas jiems buvo iš tiesų būtinas.
Kadangi ilgai šliaužiojo auksu tviskančios Piramidės šešėlyje, jie buvo įpratę prie auksinių pažadų ir negalėjo be jų išgyventi. Jie buvo įjunkę gyvuoti tikėjimo amžinąja laime lengvumu. Savarankiškai suvokti save ir savo gerovę jie šiandien buvo nepajėgūs. Tad jiems reikėjo pranašo, kuris jau nebedžiuginantį gerovės pažadą pakeistų nauju. Ir toks pranašas augančiai, didybės manijos apsėstai politinių vartotojų rinkai ėmė ir atsirado.
Žiūrėk, žmogau! Auksu ir galia tviskantis Didingasis atėjo išgelbėti pasaulio iš sukiužusios, Demokratija vis dar vadinamos vartotojų savivaldos, kuri pavirto neįgalios biomasės rūšiavimo fabriku. Ir štai Penktoji kolona lygiavosi prie Ložės terasos. Ten, už tamsintų ir neperšaunamų langų - pačioje Ložės slaptybėje, - tarp kitų „svarbiausiųjų“ tūnojo Didingasis. O tuo metu Ložėje... prie ilgo gėrybėmis nukrauto stalo omarą rakinėjo Nacionalinė gerovės galių taryba.
Taip pat skaitykite: Ką daryti, jei vaikas smurtauja – patarimai suaugusiesiems
Stalo gale tykiai sėdėjo ir Tarybos narius savo gudriomis akytėmis varstė Piramidės architektas - Džiūsna. Jis buvo labai patenkintas. Nes jo sukurta ir įdiegta gerovės programa „Akropolis 2.0“ puikiai veikė. Visi jo klausė. Net ir demonai. Jis viską valdė. Ir vartotojų biomasę, ir penktakolonininkus.
Žiūrėk, kartkartėmis linkteldavo oranžinio atspalvio Veidui, kuris Džiūsnos sistemoje stropiai atliko „Didingojo“ funkciją, ir tuoj pat Didingasis lėkdavo į Ložės terasą, kur pasirodydavo jį garbstančiai miniai, kad savo akinama šypsena iki soties patenkintų didybės ištroškusius varguolius. Kartais ir žodį tarsteldavo: tai tradicinių vertybių priešams įkasdavo; tai savo nepakartojamą šaunumą pašlovindavo; tai naują karą pradėdavo ir laimėdavo (vien tik liežuviu!). Būdavo, užeina, šiaip pasivaipydavo, orą pagadindavo ar, gerbėjams iš laimės tiesiog pašėlstant, vidurinį pirštą šiems parodydavo.
Viskas atrodė Džiūsnai gerai. Ir visgi jis jautė netikrumą. Kažkur slėpiningose, Praamžių menančiose Lietuvos giriose vis dar nepažabota klajojo Istorija. Ir nors laimingi vartotojai ir šiaip jau nieko nebeminavojo, o tik, susitelkę į laimingą dabarties akimirką, intensyviai vartojo, Džiūsnai vis tiek buvo neramu. Ne tiek dėl Istorijos, kiek dėl Praamžiaus. Nors lietuviai Praamžių jau praeitame amžiuje pamiršo, pajuodusioje Džiūsnos sieloje kirbėjo baisi nuojauta: o jei Praamžius Lietuvos nepamiršo? Juk Jis gali netikėtai vėl apie save priminti, vėl per Istoriją veikti, vėl žadinti Tautą...
Ir dar ta menka nepriklausoma grupelė nepritapėlių... Džiūsnai aitrino tą nerimastingą nuojautą. Kartą uolūs Demokratijos tvarkdariai, kurie prižiūrėdavo biomasės ląstelių kergimosi discipliną, pranešė apie pamiškėje, visai ties Rojaus zonos riba, stoviniuojančias keistas žmogystas. Džiūsna nedelsė ir ėmėsi priemonių. Čia pat pasiuntė komjaunuoliška aistra degančių - visada teisių, visada pasiruošusių - skalikų gaują, kad tie anuos suklasifikuotų ir sužymėtų.
Taip ir įvyko. Ant tų žmonių nugarų atsirado visuomeninį nuosprendį liudijančios etiketės: „homofobas“, „penktakolonininkas“, „tamsybininkas“, „tradicionalistas“ ir panašios. O tuo metu Demokratijos tvarkdariai jau kurstė neapykantos laužą, kad biozombiai tuos žmones socialiai ir kultūriškai užpultų ir sunaikintų.
Ten buvo močiutė balta skarele, besimeldžianti rožyno malda; būrys šeimų, tarp jų - partizano anūkė su savo penkiais vaikais; jaunuolių grupelė su žaliomis kariškomis beretėmis; kunigas, seną katekizmą atsivertęs ir vaikams kalbantis apie Nukryžiuotąjį ir Apaštalų tradiciją; dieviškumą sena lietuvių kalba eiliuojantis poetas; laisvamanis, vis Džiūsną pašaipiai linksniuojantis ir nekritiškos visuomenės būseną keiksnojantis intelektualas; ir šiaip gero also lietuvaičių, kurie nuolat krėtė juokelius; čia buvo ir aistringų sirgalių, ir su sistema susipykusių bei į gatvę už nepaklusnumą išmestų tarnautojų; nenuolankių smarkuolių ir romių tylenių.
Nors įsismarkavę neapykantos liežuviai skaudžiai gėlė, jie visi kartu - tvirta viltimi - oriai laikėsi. Jie kažko laukė. Ir jie jau matė... Iš žalios girios išnirusi prie jų artinosi Istorija.
Istorijos ir praeities reikšmė šiame pasakojime
Istorija yra praeities mokslas. gyveno seniau ir kuriuo būdu sukūrė dabartines savo gyvenimo formas. istorija yra kartu ir dabarties mokslas. ir įvertinti, bet ir šiek tiek numatyti, kaip gyvenimas plis toliau. istorijos. tautų istorijos vaizduoja atskirų tautų praeitį. ištisus amžius ėjusios raidos vaisius. tautai gyventi. Todėl kiekvienos tautos būdas yra savotiškas.
Tikrąją tautos praeitį nelengva susekti. tam dalykui turi naudotis įvairiausiais šaltiniais. rašto. arba metraščiuose. senųjų laikų istorinės knygos. amž. ir netikslios. savo artimuosius ir pažemindami nekenčiamuosius. neturėdami tikslių žinių, daug ką iškraipo. buvusius pripasakoja visokių pasakų. jie prasimano visokių spėliojimų. to meto raštų. ir jiems rašyti laiškai), sutartys su užsieniais, o nuo XIV amž. įsakymų, pranešimų iš provincijų ir t. t. Toliau tokių raštų vis daugėja.
Senienos. archeologų surenkami medžiaginės kultūros palaikai. Vytauto D. muziejus, bet ypač daug jų yra Lenkijoj, Rusijoj ir Vokietijoj. Kaune. arba tautosaka, taip pat yra renkama, rūšiuojama ir spausdinama. aprašymai ir t. t. istorikai.
Lietuvos istorijos kelias - nuo priešistorės iki modernybės
Maždaug 10 000-9 000 m. pr. m. e., nutirpus ledynui, iš kaimyninių regionų dabartinės Lietuvos teritorijoje pasirodė pirmieji gyventojai. Ankstesnių žmonių gyvenimo šiame regione pėdsakų nėra, nes, jei jų čia ir būta, visus ankstesnių gyventojų pėdsakus sunaikino paskutinis ledynmetis. Seniausios stovyklos randamos pietvakarinėje šalies dalyje.
Pagal Lietuvos priešistorės tyrinėtoją Mariją Gimbutienę tai buvo iš Jutlandijos pusiasalio ir dabartinės Lenkijos teritorijos atėję medžiotojai bei žvejai, kurie kartu atsinešė ir dvi vėlyvojo paleolito kultūras. Pirmieji gyventojai buvo klajokliai ir nuolatinių gyvenviečių nekūrė. Aštuntame-šeštame tūkstantmetyje pr.m.e. stovyklų gausėjo, jos kūrėsi palei Nemuną, Nerį, Merkį.
Neolito laikotarpiu 4800/4600-1700/1600 m. pr. m. e. (radiokarboninės datos) Lietuvos teritorijoje pasirodė keramika. Žemdirbystė ir gyvulininkystė Lietuvos teritorijoje atsirado apie 3 tūkstantmetį pr.m.e. bei pirmiausiai įsigalėjo vakarinėje šalies dalyje. Pagal vieną iš versijų 3000-2500 m. pr. m. e. Rytų Baltijos jūros regione pasirodė baltai, kurie asimiliavo ir išstūmė vietinius gyventojus.
Žalvario amžius Lietuvoje prasideda XVI a. pr. m. Geležies amžius Lietuvoje pakeitęs žalvario, prasidėjo pirmo tūkstantmečio pr. m. e. viduryje ir truko iki viduramžių. IX-XI a. baltų gyvenvietes Baltijos jūros pakrantėje puldinėjo vikingai, Danijos karaliai, bent laikinai, rinko duoklę. XI a. žinios apie Lietuvą pasirodo ir Rusios metraščiuose. Juose minimi rusų kunigaikščių žygiai į Lietuvą, ji įvardijama kaip Kijevo duoklininkė.
Pirmuoju valdovu, suvienijusiu Lietuvą ir sukūrusiu Lietuvos valstybę laikomas didysis kunigaikštis Mindaugas. 1251 m., siekdamas sustiprinti savo valdžią ir nutraukti konfliktą su Livonija, Mindaugas apsikrikštijo ir karūnavosi 1253 m. liepos 6 d. Vėliau, apie 1260 m., Mindaugas sugrįžo prie savo protėvių tikėjimo.
XV a. Lietuvos valstybė žymiai sustiprėjo ir išsiplėtė. Mongolų-totorių bei kryžiuočių antpuolių akivaizdoje prie Lietuvos, kurioje iškilo Vytenis, ieškodami išsigelbėjimo jungėsi Baltarusijos kunigaikščiai. Lietuvą labiausiai sustiprino Gediminaičių dinastija XIV-XV a. Algirdo ir Vytauto valdymo laikais Lietuva pasiekė didžiausią teritorinį išsiplėtimą - pietuose jos sienos siekė net Juodąją jūrą.
Jogaila 1386 m. apsikrikštijo ir tapo Lenkijos karaliumi. Dar iki krikšto 1385 m. buvo pasirašyta Krėvos sutartis, kuri padėjo pagrindus Lietuvos ir Lenkijos unijai. Formaliai valstybės į vieną bendravalstybinį vienetą buvo sujungtos 1569 m.
Modernybės iššūkiai ir tautinis atgimimas
Nuo XVII a. pabaigos - XVIII a. pradžioje Lietuvos-Lenkijos valstybė persirito į savo saulėlydį. XVIII a. viduryje Čartoriskiai bandė vykdyti valstybės reformas. 1772 m. Rusija, Prūsija ir Austrija nutarė pasidalinti valstybę. Po trijų padalijimų 1772-1795 m. didžioji Lietuvos dalis pateko į Rusijos imperijos sudėtį.
XIX a. vyko sukilimai - 1831 m. ir 1863-1864 m. - ir lietuvių tautinis atgimimas. Pradėjo formuotis lietuvių nacionalinė kultūra. Po 1863-1864 m. sukilimo įvestas spaudos draudimas, bet knygos ir spauda lotyniškais rašmenimis pasiekdavo Lietuvą iš Mažosios Lietuvos spaustuvių ir buvo platinamos knygnešių.
1905 m. carinė valdžia panaikino spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą Lietuvoje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Vokietija užėmė dabartinę Lietuvos teritoriją. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė nepriklausomybę. Po kovų su Raudonąja armija ir derybų su bolševikais 1920 m. pasirašyta taikos sutartis su Sovietų Rusija.
Šaltiniai, archyvai ir atminimas
Istoriniai šaltiniai: kronikos, metraščiai, sutartys, laiškai, įsakymai ir provincijų pranešimai. Taip pat archeologija: pilys, piliakalniai, kapai ir radiniai. Tautosaka, vietovardžiai, archeologiniai radiniai - visi šie duomenys padeda istorikams rekonstruoti praeitį. Lietuvos istorijos medžiagos didelė dalis yra svetur - Lenkijoje, Rusijoje, Vokietijoje.
Archyvai: Lietuvos Metrika, Vilniaus archyvai, Valstybės archyvas - saugo svarbius dokumentus, rankraščius, metraščius ir kitus leidinius. Istorijos tyrėjai naudoja įvairius šaltinius, lygina juos tarpusavyje, ieško kompromisinių kelių aiškinant praeitį ir suvokiant dabarties procesus.
| Laikotarpis | Pagrindiniai įvykiai |
|---|---|
| Priešistorė | Pirmieji gyventojai, neolito revoliucija, žemdirbystės pradžia |
| Viduramžiai | Mindaugas, karūnavimas, Gediminaičių dinastija, plėtra |
| Naujieji amžiai | Unija su Lenkija, Žalgiris, bajorų galia, valstybės silpimas |
| Modernybė | Padalijimai, tautinis atgimimas, sukilimai, nepriklausomybės atkūrimas |
Istorija padeda suprasti, kaip susiformavo dabartinės gyvenimo formos, ir leidžia ne tik įvertinti, bet ir šiek tiek numatyti, kaip gyvenimas plis toliau. Todėl kiekvienos tautos būdas yra savotiškas, o socialinių, politinių ir tautinių problemų šaknys glūdi praeityje.
Ir štai - apie Praamžius priminanti Istorija artėja prie laisvę ieškančių žmonių. Bus tęsinys.