Šiame straipsnyje aptarsime bendradarbiavimo svarbą socialiniame darbe. Vakaruose analizėse vis dažniau pasitelkiamas bendradarbiavimas kaip esminė sėkmingos veiklos strategija, nes bendradarbiavimo procesų valdymas reikalauja gebėjimo efektyviai koordinuoti skirtingų institucijų, organizacijų ir socialinių grupių veiklą.
Socialinis darbas - tai veikla, padedanti asmeniui, šeimai spręsti savo socialines problemas pagal jų galimybes ir jiems dalyvaujant, nežeidžiant žmogiškojo orumo ir didinant jų atsakomybę, pagrįstą asmens, šeimos ir visuomenės bendradarbiavimu. Socialinis darbas - viena iš naujausių pagalbos žmogui profesijų Lietuvoje. Socia linis darbas, kaip mokslas ir kaip praktika, formuojasi sąveikaudami ir papildydami vienas kitą.
Bendradarbiavimas socialiniame darbe yra itin svarbus, nes leidžia efektyviau spręsti kompleksines problemas, telkiant įvairių specialistų ir institucijų išteklius bei kompetencijas. Šiame kontekste itin svarbus bendradarbiavimas, nuolat tikslinant bazinę socialinio darbo sampratą.
Bendradarbiavimas: Samprata ir Svarba
Bendradarbiavimo Apibrėžimas
Bendradarbiavimas - tai darbas kartu, sujungus intelektines jėgas, pagalba vienas kitam, bendras problemos sprendimas ir bendras sprendimo priėmimas. Kalbiniu požiūriu, sąvoka "bendradarbiauti" kildinama iš lotyniško žodžio "cooperari" - bendradarbiauti (daryti ką nors bendromis jėgomis). Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje bendradarbiavimas apibūdinamas kaip asmenų arba socialinių grupių bendravimas siekiant padėti realizuoti vienas kito poreikius.
Bendradarbiavimas apibrėžiamas kaip socialinės sąveikos forma, naudojama siekiant:
- Organizuoti bendrą partnerių veiklą ir derinti bendrus veiksmus, vienyti individualias pastangas.
- Kurti atitinkamas veiksmų sistemas ir partnerių gerus santykius.
Taip pat skaitykite: Svarbiausi aspektai: socialinė sanglauda
Tai procesas, padedantis užmegzti gerus darbinius ryšius ir palankius santykius tarp žmonių, grupių ir organizacijų. Bendradarbiavimo ir kontaktų palaikymo vertė ir pranašumai didėja labiau, kuo aktyviau šioje veikloje dalyvaujama.
Institucijų bendradarbiavimas ir koordinacija sąlygoja darbuotojų pasikeitimą patirtimi ir informacija, pasidalijimą atsakomybe bei tinkamiausio sprendimo radimą. Stokojant koordinacijos ir bendradarbiavimo, yra didelė tikimybė priimti skubotą sprendimą. Dažniausiai nebendradarbiaujant nėra žinoma, ką veikia kitos institucijos. Tokiu atveju iškyla tam tikrų paslaugų pasikartojimo arba visai jų nebuvimo problema.
Netiesioginis bendradarbiavimo efektas yra darbuotojų tarpusavio palaikymas. Bendradarbiaujant yra telkiamos pastangos teikti paslaugas klientams. Tai reiškia keitimąsi informacija, žiniomis, gebėjimais. Institucijų bendradarbiavimas ir koordinacija sąlygoja darbuotojų pasikeitimą patirtimi ir informacija, pasidalijimą atsakomybe bei tinkamiausio sprendimo radimą.
Dalykiniam institucijų bendradarbiavimui reikia sąmoningo apsisprendimo ir tam tikro įdirbio: pirmiausia suvokti bendradarbiavimo reikšmę ir naudą organizacijoje; taip pat darbuotojų gebėjimo dirbti komanda - bendrai planuoti ir atlikti užduotis; organizacijų bendradarbiavimas turi remtis ne kontroliavimu ar pavaldumu, o lygiavertiškumo principu, abipusiu pasitikėjimu ir bendrų tikslų siekimu.
Apibendrinant galima teigti, kad bendradarbiavimas yra darbas kartu, pagalba ir poveikis vienas kitam, poreikių realizavimas, bendras tikslų siekimas bei problemos sprendimas. Bendradarbiavimo procedūra taikoma per neformalius kontaktus, kuriuos užmezga atskiri žmonės arba grupės, arba per formalias struktūras.
Taip pat skaitykite: Tele2 indėlis į socialinį verslą
Pastebima, kad bendradarbiavimu manoma esant ir paviršutinius, formalius, biurokratinio pobūdžio (pavaldumo) ryšius. Tokia samprata rodo nepakankamai suvokiant bendradarbiavimą socialinės pagalbos srityje.
Bendradarbiavimas - tai vienoje ar kitoje veikloje taikoma procedūra, kai bendradarbiavimo objektas nulemia bendros veiklos vienoje ar kitoje srityje specifiką, apibrėžia darbuotojų arba institucijų suderintą darbą pagal vieną veiklos planą. Tai reiškia asmens ar kitų ekologinių veiksnių įtaką kitiems individams ar jų grupėms bei jų atsakomąją reakciją. Būtent bendradarbiaudami žmonės ar jų grupės veikia vieni kitus, prisitaiko prie kito veiksmų, situacijos, supranta šių veiksmų prasmę, pasiekia atitinkamo solidarumo bei sutarimo. Bendradarbiavimas gali būti laikinas ir nuolatinis, privatus ir viešas, formalus ir neformalus. Bendradarbiavimas yra integrali žmogaus egzistencijos dalis. Jis neatsiejamas nuo žmogaus aktyvumo, jo gebėjimo mokytis pritaikant savo patirtį.
Be to, bendradarbiavimo sąveika yra pripažįstama idealia sąveikos forma, kai susilieja bendravimas ir veikla. V. Institucijos bei specialistai padeda efektyviau spręsti problemas, kartu siekti išsikeltų tikslų, didinti teikiamų socialinių paslaugų kokybę.
Partnerystė kaip Bendradarbiavimo Forma
Kelis partnerių lygiavertis bendradarbiavimas gali būti suprantamas ir kaip partnerystė. Partnerystės sąvoka įgalina bendruomenes įnešti savo į socialinių demokratinių struktūrų plėtojimą, joje pripažįstamas visų visuomenės sektorių tarpusavio priklausomumas, kai kalbama apie sudėtingų socialinių, ekonominių ir politinių problemų sprendimą. Partnerystę sukuria patys bendradarbiaujantys subjektai, todėl ji priklauso nuo partnerių bendros veiklos įprasminimo. Kiekviena partnerystė yra unikali, nes partneriai turi įvairią veiklos patirtį, skiriasi jų poreikiai ir vertybinės orientacijos, taip pat nevienodos yra ir veiklos sąlygos.
Kaip teigia A. G. Rašytinienė (2008), partnerystė - tai intensyvios organizacijų sąveikos forma, skirta problemoms spręsti. Partnerystė kuriama dalyvavimo pagrindu ir remiasi atvira komunikacija tarp visų narių. Partneriai ne tik dalijasi informacija, bet ir remia vieni kitus bendroje, planuojamoje veikloje. Partnerystės veiklos rezultatai yra analizuojami ir vertinami, o priimant sprendimus dalyvauja dauguma narių.
Taip pat skaitykite: Švietimas ir visuomenė Lietuvoje
Pagrindiniai partnerystės principai:
- Pagarba, lygiateisiškumas ir geranoriškumas teisėtiems savitarpio interesams.
- Laisvos bendros derybos.
- Savanoriškumas ir realus įsipareigojimų vykdymas.
- Objektyvios informacijos suteikimas, bešališkumas.
- Tarpusavio kontrolė ir atsakomybė.
- Bendradarbiavimo metodų ir formų kompleksiškumo taikymas.
Būti bendradarbiu (partneriu) bendriausia prasme reiškia drauge dalyvauti (įtraukimas), priklausyti (pasirinkimas), prisijungti (įsipareigojimas), perteikti (bendravimas).
Socialinio Darbuotojo Veikla Bendradarbiaujant
Socialinio darbuotojo veikla bendradarbiaujant su kitomis institucijomis yra būtina siekiant efektyviai spręsti klientų problemas ir užtikrinti teikiamų paslaugų kokybę. Socialiniai darbuotojai bendradarbiauja su įvairiomis institucijomis, tokiomis kaip švietimo įstaigos, sveikatos priežiūros įstaigos, policija ir kt., kad galėtų suteikti kompleksinę pagalbą asmenims ir šeimoms.
Organizuodami bendrą veiklą, vienydami pastangas socialiniai darbuotojai ir kiti specialistai gali sukurti bendradarbiavimo veiksmų sistemą, kuri lemtų sėkmingą socialinių problemų sprendimą. Tai padeda koordinuoti ir derinti klientams teikiamas paslaugas. Ši integrali socialinio darbo profesinio modelio orientacija atspindi bendrą praktinės veiklos pagrindą, kuris yra esminis, užtikrinant socialinį žmonių funkcionavimą, įveikiant gyvenimo problemas. Tai pagrindinis profesijos reikalas, kuriam yra skirta visa vertybių ir profesinių žinių sistema.
Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo (2006) 4 str. nurodomi socialinių paslaugų valdymo, skyrimo ir teikimo principai, vienas iš kurių - bendradarbiavimas. Tai reiškia žmonių socialinių grupių interesus ir teises, socialinių paslaugų įstaigų, savivaldybės ir valstybės institucijų bendradarbiavimu bei tarpusavio pagalba. Tai skirta suteikti pagalbą asmeniui ar šeimai. Tai reiškia, kad reikia bendradarbiauti su vaiko teisių apsaugos tarnyba, probacijos tarnyba, policija, darbo birža, seniūnija, nevyriausybinėmis organizacijomis, teisėsaugos institucijomis, reikalų inspekcija, sveikatos priežiūros įstaigomis, švietimo bei ugdymo įstaigomis ir kt. Šios organizacijos veikia siekdamos bendrų tikslų, laikydamosi naujų sprendimo taisyklių ir bendrų reikalavimų (Savivaldybės ir nevyriausybinės organizacijos partnerystė, 2001).
Pati viena organizacija, be socialinių partnerių ir intensyvaus dalykinio bendradarbiavimo su jais, nėra pajėgi įgyvendinti šių tikslų. Tai ne tik būtina sąlyga, bet ir jos paslaugų kokybės kriterijus. Tuo tarpu nebendradarbiaujanti arba nepajėgi bendradarbiauti organizacija yra uždara institucija, ji neįgyvendina vieno iš svarbiausių socialinės pagalbos tikslų - nevisiškai integruoja klientus į visuomenę.
Pagal D. Bell (2003, p. 223), šiuolaikinės postindustrinės visuomenės socialinis vienetas yra ne individas, o bendruomenės organizacija. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad šiandien svarbiausi yra bendradarbiavimo ir tarpusavio santykių prioritetai, o koordinavimas yra reikšmingesnis už hierarchija grįstą valdymą. Prioritetas tenka ne individualiai, bet komandinei veiklai. Todėl socialinio darbuotojo, kaip profesionalo ir komandos nario, veikla tampa dar sudėtingesnė.
Šalia tiesioginės - skubios ar ilgalaikės pagalbos teikimo turi būti dirbamas netiesioginis darbas. Netiesioginis socialinis darbas apima darbą su bendruomenės nariais, kurie vadovaujasi socialinės kontrolės nuostatomis, siekiant skatinti socialinės aprėpties procesus.
Netiesioginis socialinis darbas taip pat apima naujų socialinių paslaugų plėtrą bendruomenėje, rengiant naujus projektus ir dirbant su atsakingais asmenimis. Netiesioginis socialinis darbas gali apimti naujų įstatymų aktų ar jų pataisų pasiūlymų teikimą per veiklą socialinių darbuotojų asociacijoje.
Holistinis požiūris į socialinio darbo praktiką padeda darbuotojams ir jų vadovams siekti pusiausvyros dirbant su žmonėmis dėl kitų žmonių, atsižvelgiant į platesnį socialinį kontekstą. Holistinis požiūris padeda suteikti žmonėms galimybę padėti sau patiems, skatinant jų savarankiškumą ir įgalinimą.
Socialinių problemų priežastys gali būti susijusios su individo savybėmis. Todėl svarbu skirti dėmesį tiek tiesioginei pagalbai, tiek įgalinimui bei paslaugų plėtojimui.
Tyrimai apie Bendradarbiavimą Socialiniame Darbe
Bendradarbiavimo ir komandinio darbo naudą tyrinėjo ir aprašė nemažai Lietuvos ir užsienio autorių. J. R. Hackman nuo 1967 m. iki dabar nagrinėja komandinio darbo ypatumus. Bendruomeninius tinklus tyrė S. Trevillion (1999). Tarpdisciplininio bendradarbiavimo naudą tyrė L. R. Bronstein (1999, 2002, 2003). Tarpasmeninius tinklus analizavo K. E. Campbell (1990). M. Dromantas tyrinėjo komandinio darbo Lietuvos organizacijose diagnostinį aspektą (2008), komandinio darbo vaidmenį šiuolaikinėje darbo organizacijoje (2007). O. Merfeldaitė nagrinėjo socialinės pedagoginės pagalbos komandą ugdymo institucijoje (2007). L. Miltenienė (2005) daktaro disertacijoje nagrinėjo bendradarbiavimo modelio konstravimą tenkinant specialiuosius ugdymo poreikius. Apie komandos formavimą rašė S. Raižienė ir A. Endriulaitienė (2008), komandos narių vaidmenis - J. Vijeikis (2004), V. Barvydienė, J. Kasiulis (2005). A. G. Rašytinienė nagrinėjo tarporganizacinį bendradarbiavimą (2007, 2008). Socialinio tinklo intervencijas kaip socialinės paramos metodą aprašė L. Gvaldaitė (2004). B. Žyvedaitė (2004) nagrinėjo sėkmingos socialinės pedagoginės veiklos veiksnius, socialinio darbo sistemą Lietuvos visuomenės kaitos aspektu. Taip pat tarporganizacinį bendradarbiavimą ir sektorių partnerystę nagrinėjo M. Casey (2008), T. Seddon, S. Billett, A. Clemans (2004), A. G. Rašytinienė (2006, 2008), N. Mažeikienė (2006), L. Mažylis, D. Šėjus (2004).
Lietuvos mokslininkų publikacijose bendradarbiavimas dažniausia nagrinėjamas kaip santykių palaikymo ir bendravimo būdas, priešingybė konkuravimui, biurokratiniams ir hierarchiniams pavaldumo santykiams.
tags: #netiesioginis #skatinimas #socialinis #darbas