Nekonkuravimo susitarimai yra svarbi priemonė darbdaviams apsaugoti savo verslo interesus. Darbo kodeksas (DK) reglamentuoja tokių susitarimų sudarymą ir apmokestinimą. Šiame straipsnyje aptariami nekonkuravimo susitarimai, jų ypatumai ir apmokestinimo tvarka Lietuvoje.
Kas yra nekonkuravimo susitarimas?
Darbo kodekso 38 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad susitarimai dėl nekonkuravimo galimi tik su darbuotojais, turinčiais specialių žinių ar gebėjimų, kurie gali būti pritaikyti konkuruojančioje su darbdaviu įmonėje, įstaigoje, organizacijoje ar pradėjus vykdyti savarankišką veiklą ir taip padaryti darbdaviui žalos.
Susitardamos dėl nekonkuravimo sąlygų, darbo sutarties šalys gali susitarti dėl to, kad darbuotojas tam tikrą laiką nevykdys tam tikros darbo veikos pagal darbo sutartį su kitų darbdavių, taip pat nevykdys su darbo funkcijomis susijusios savarankiškos veikos, jeigu ši veikla tiesiogiai konkuruotų su darbdavio veikla. Tai reiškia, kad susitarime reikia kuo aiškiausiai aprašyti darbuotojui draudžiamą darbą ar profesinę veiklą bei aptarti ir nurodyti kokioje teritorijoje darbuotojas negali konkuruoti su darbdaviu.
Šis susitarimas gali būti sudaromas darbo sutarties galiojimo laikotarpiu ar (ir) pasibaigus darbo sutarčiai. Nekonkuravimo su darbdaviu laikotarpiu darbuotojui turi būti mokama kompensacija, kurios dydis - ne mažiau kaip keturiasdešimt procentų darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio.
Advokatė Evelina Kiznė teigia: „Nekonkuravimo susitarimas, kurį sudaro darbdavys ir darbuotojas, yra reguliuojamas Darbo kodekso, o jo paskirtis, iš pirmo žvilgsnio, gali pasirodyti ne tokia akivaizdi.“ Jos teigimu, susitarimo tikslas - suvaržyti darbuotojo konkuravimą tam, kad darbdavys tam tikroje srityje nepatirtų konkurencinio spaudimo, galinčio virsti negautomis pajamomis.
Taip pat skaitykite: Nekonkuravimo susitarimo sąlygos
Susitarimo tikslas - suvaržyti darbuotojo konkuravimą tam, kad darbdavys tam tikroje srityje nepatirtų konkurencinio spaudimo, galinčio virsti negautomis pajamomis. Darbdavys jaučiasi komfortiškai žinodamas, jog darbuotojas savo specialiomis žiniomis ar gebėjimais kuria vertę tik jam vienam ir dėl šių žinių ar gebėjimų darbdavys sėkmingai vysto savo verslą.
Pavyzdžiui, darbdavys pasamdo specialistą-išradėją, kuris kas pusmetį sukuria produktą, o šį produktą darbdavys sėkmingai parduoda. Darbdavys nenori, kad darbuotojas dirbtų kitose įmonėse, nes tai reikš, kad darbuotojas tokių produktų sukurs ir joms. Taigi, norėdamas išlaikyti šį svarbų verslo sėkmės resursą, jis pasiūlo darbuotojui sudaryti susitarimą dėl nekonkuravimo.
Svarbūs aspektai sudarant nekonkuravimo susitarimą:
- Kompensacija: Už nekonkuravimą tam tikru laikotarpiu, kuris gali prasidėti darbo sutarties vykdymo metu ir baigtis ne vėliau kaip po dvejų metų po darbo sutarties nutraukimo, darbdavys privalo kiekvieną mėnesį mokėti sutartą nekonkuravimo kompensaciją, kuri privalo būti ne mažesnė nei keturiasdešimt procentų darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio.
- Teritorija: Susitarime turi būti nustatyta, kokioje teritorijoje nekonkuravimo ribojimas galioja, nurodant konkrečią šalį, regioną ir pan.
- Darbo ar profesinė veikla: Turi būti aiškiai apibrėžta, kokia veikla draudžiama.
- Terminas: Susitarimas dėl nekonkuravimo gali būti sudaromas darbo sutarties galiojimo laikotarpiu ir / ar pasibaigus darbo sutarčiai. Pasibaigus darbo sutarčiai, šis susitarimas galioja ne ilgiau kaip dvejus metus po darbo sutarties pasibaigimo.
- Nekonkuravimo nesilaikymo pasekmės: Darbuotojui pažeidus susitarimą dėl nekonkuravimo ir pradėjus konkuruojančią veiklą, darbdavys gali reikalauti, kad tokia veikla būtų nedelsiant nutraukta. Taip pat, darbuotojas privalo grąžinti visą gautą kompensaciją ir atlyginti darbdaviui padarytą žalą.
Pažeidęs pareigą mokėti darbuotojui kompensaciją, darbdavys negali reikalauti darbuotojo nekonkuruoti. Darbuotojas, pažeidęs nekonkuravimo susitarimą, darbdaviui pareikalavus, privalo nutraukti konkuruojančią veiklą, grąžinti visą už nekonkuravimą gautą kompensaciją ir atlyginti darbdaviui padarytą žalą.
Svarbu žinoti, jog net jei darbuotojas nėra sudaręs nekonkuravimo susitarimo, papildoma darbuotojo veikla, kuria darbuotojas užsiima ne darbo metu, negali prieštarauti darbo sutarties tikslui - siekti darbdavio ir darbuotojo gerovės, darnaus darbo santykių vystymosi, teisėtų darbdavio interesų gynimo. Jei darbuotojo darbo sutartyje ar kituose dokumentuose numatyta darbuotojo pareiga atskleisti informaciją apie savo planus užsiimti konkuruojančia veikla, tai darbuotojas turėtų šią pareigą vykdyti.
Visais atvejais darbuotojas negali konkuruojančioje veikloje naudoti darbdavio konfidencialios informacijos, vilioti klientų ar darbuotojų, ar vykdyti kitų įstatymais tiesiogiai draudžiamų veiklų. Už susilaikymą nuo pastarų veiksmų darbuotojui kompensacija nėra mokama.
Taip pat skaitykite: Kompensuojamųjų vaistų tvarkos apžvalga
Kompensacija susitarime dėl nekonkuravimo darbuotojui yra numatoma už jam taikomus jo teisių suvaržymus. Nekonkuravimo su darbdaviu laikotarpiu mokamos kompensacijos dydis - ne mažiau kaip 40 procentų darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio. Kompensacija mokama kas mėnesį.
Sudarant su darbuotoju nekonkuravimo susitarimą būtina aiškiai apibrėžti kompensacijos mechanizmą, nustatant konkretų kompensacijos dydį ir paskirtį, taip atskiriant kompensaciją nuo sutartų kitos paskirties mokėjimų. Taigi, darbo santykiu metu, kompensacija už nekonkuravimą negali būti laikoma darbo užmokesčiu ar jo dalimi, t. y. tokios formuluotės kaip „darbuotojui kompensacijos dydis yra įtrauktas į darbo užmokesčio dydį“ būtų ydinga ir prieštaraujanti teisės normoms.
Nekonkuravimo kompensacijos apmokestinimas
Nekonkuravimo kompensacija nėra darbuotojo darbo užmokesčio dalis pagal DK 139 str. nuostatas. Todėl ši kompensacija turi būti atskirta nuo darbuotojo gaunamo atlyginimo už darbą ir kitų mokėjimų.
Nepaisant to, darbo santykių metu darbuotojui darbdavio mokama nekonkuravimo kompensacija tiek VMI, tiek valstybinio socialinio draudimo fondo (VSDVF) buvo laikoma pajamomis, susijusiomis su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais, ir todėl apmokestinama kaip darbo užmokestis, o kompensacija už nekonkuravimą, mokama po darbo santykių pasibaigimo, buvo laikoma pajamomis, nesusijusiomis su darbo santykiais, ir todėl apmokestinama tik 15 proc. GPM.
Įsigaliojus naujajam DK, susitarimų dėl darbuotojo nekonkuravimo teisinis reguliavimas pasikeitė. Kiek mums yra žinoma, VMI po 2017-07-01 d. teikdama rašytinius atsakymus į individualius mokesčių mokėtojų paklausimus dėl nekonkuravimo kompensacijų apmokestinimo, vadovaujasi preliminaria pozicija, kad darbo santykių metu mokama nekonkuravimo kompensacija savo turiniu yra susijusi su darbo santykiais (t.y. siekiu panaudoti darbuotojo specialius gebėjimus ir žinias tik darbdavio veikloje), ir todėl, kaip ir anksčiau, turi būti apmokestinama analogiškai darbo santykiams. Po darbo santykių pasibaigimo mokama nekonkuravimo kompensaciją VMI laiko su darbo santykiais nesusijusiomis pajamomis ir apmokestina 15 proc.
Taip pat skaitykite: Kada negauti išmokos?
Tačiau konsultuodama mokesčių mokėtojus, VMI kol kas nutyli GPM įstatymo 17 str. 1 d. 5 punktą, kuris tapo aktualus nekonkuravimo kompensacijos mokėjimą įtvirtinus naujajame DK. Taigi, jeigu įstatymas (naujojo DK 38 str.) ne tik reglamentuoja nekonkuravimo kompensacijos mokėjimą (nustato, kada, kas ir kam turi mokėti nekonkuravimo kompensaciją), bet ir jos minimalų dydį (ne mažiau kaip keturiasdešimt procentų darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio), tai pagal dabartinę GPM įstatymo 17 str. 1 d. 5 p. formuluotę, nekonkuravimo kompensacija, mokama darbuotojui darbo santykių metu, apskritai turėtų būti neapmokestinama GPM.
Tačiau minėtoje GPM įstatymo nuostatoje įtvirtinta išimtis, jog kompensacijos, kurios mokamos gyventojui, kai nutraukiama darbo sutartis, yra apmokestinamos GPM. Akivaizdu, kad ši nuostata neabejotinai apima darbuotojui mokamas išeitines išmokas.
Kyla klausimas, ar į šią išimtį patenka ir nekonkuravimo kompensacijos, mokamos po darbo santykių nutraukimo. Naujojo DK rengėjai tikriausiai nei planavo, nei siekė tokios mokestinės painiavos. Pats mokesčių administratorius kol kas taip pat galvoja, kaip išspręsti šį rebusą, ir susilaiko nuo konsultacijų dėl GPM lengvatos taikymo nekonkuravimo kompensacijoms. Apibendrintas GPM įstatymo komentaras apie tai nekalba, VMI viešai skelbiamo paaiškinimo šiuo klausimu taip pat kol kas nėra, ir neaišku, kada bus.
Socialinio draudimo įmokų atveju, situacija, buvusi iki ir po 2017-07-01 d., iš principo nepasikeitė: VSDVF toliau nuosekliai laikosi pozicijos, kad darbo santykių metu darbuotojui mokama nekonkuravimo kompensacija yra su darbo santykiais susijusios išmokos, be to, nepatenka į pajamas ir atvejus, nustatytus valstybinio socialinio draudimo įstatymo 11 straipsnyje, kai socialinio draudimo įmokos neskaičiuojamos. Todėl, VSDFV nuomone, nuo nekonkuravimo kompensacijos, darbdavio mokamos darbuotojui darbo santykių metu, turi būti skaičiuojamos ir mokamos socialinio draudimo įmokos kaip nuo darbo užmokesčio.
PVM įstatymo prasme, įsipareigojimas nekonkuruoti, t. y. susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų, yra laikomas paslauga. Paslaugų teikimas yra Lietuvos PVM objektas tik jeigu (1) paslaugos teikiamos už atlygi, (2) jų teikimas vyksta Lietuvos teritorijoje ir (3) jas teikia ekonominę veiklą vykdantis asmuo tos veiklos eigoje.
Iki 2017-07-01 d. VMI pagrįstai laikėsi pozicijos, kad susitarimas dėl nekonkuravimo kompensacijos mokėjimo yra atsitiktinis sandoris, todėl susitarimas dėl kompensacijos ir jos gavimas nėra ekonominė veikla, taigi ir neapmokestinama PVM.
Faktiškai išmokėtų nekonkuravimo kompensacijų ir su jomis susijusių sumokėtų mokesčių sumomis iki 2017-07-01 d. darbdaviai turėjo teisę mažinti apmokestinamąjį pelną, jeigu galėjo pagrįsti, kad tai įprastinės jų veiklai sąnaudos, kurios yra būtinos pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti (tiksliau - įmonės pajamoms neprarasti). Po naujojo DK įsigaliojimo įtikinti VMI, kad tai įprastos įmonės veiklai sąnaudos, turėtų būti paprasčiau nei iki šiol, kadangi vien nekonkuravimo susitarimo ir kompensacijos numatymas DK rodo, kad susitarimų dėl nekonkuravimo sudarymo praktika tapo tiek įprasta įmonių veikloje, jog prireikė ją sureglamentuoti įstatymu.
Norint įrodyti, kad kompensacijos mokėjimas buvo būtinas, siekiant užkirsti kelią pajamų praradimui, reikšmės neabejotinai turės tai, su kokiu darbuotoju sudarytas nekonkuravimo susitarimas, ar nekonkuravimo kompensacija adekvati siekiamam tikslui, ar išmokant nekonkuravimo išmoką po darbo santykių pasibaigimo nėra piktnaudžiaujama jos mažesniu apmokestinimu.
Apmokestinimo ypatumai:
| Mokėjimo laikotarpis | Apmokestinimas |
|---|---|
| Darbo santykių metu | Apmokestinama kaip darbo užmokestis (VMI ir VSDVF) |
| Po darbo santykių pasibaigimo | Apmokestinama 15% GPM (VMI) |
Galiausiai, reiktų paminėti, kad naujasis DK reguliuoja nekonkuravimo susitarimus, sudaromus tik tarp darbo santykių šalių - darbuotojo ir darbdavio.
Darbo teisės srityje dirbančių specialistų praktika rodo, kad šiais klausimais žmonės dažnai susirūpina tik susidūrę su konkrečiu savo teisių pažeidimu, kai atsiranda poreikis jas ginti ir kai ypatingą reikšmę įgyja darbdavio veiksmai, atlikti iki pažeidimo.
Siekiant apsaugoti teisėtus verslo interesus, nekonkuravimo susitarimai sudaromi įvairiose srityse, įskaitant akcijų ar verslo perleidimo, bendro verslo (angl. joint venture) kūrimo sandorius, darbo santykius ir kt. Kai kurių atskirų sričių nekonkuravimo susitarimų reguliavimas aiškus, tačiau klausimų kyla tada, kai santykiai susipina - aptariamu atveju bendrovės akcininkas yra kartu ir darbuotojas.
Vienas svarbiausių elementų, lemiančių susitarimo dėl nekonkuravimo teisėtumą, yra jo trukmė. Europos Komisijos (Komisija) pranešime dėl būtinųjų ir su įmonių koncentracija tiesiogiai susijusių apribojimų pateikta pagrindinė nekonkuravimo susitarimams taikoma terminų skaičiavimo taisyklė - nekonkuravimo sąlygos laikomos pagrįstomis: (i) 2 metų laikotarpiui, kai verslo perdavimas apima prestižą (angl. goodwill); (ii) laikotarpiui iki 3 metų, kai perdavimas apima ir prestižą, ir praktinės patirties (angl. know-how) perdavimą.
Komisijos sprendimuose aptariamas ir kitas reikšmingas nekonkuravimo susitarimų elementas - nekonkuravimo teritorija. Nustatant akcininkams nekonkuravimo sąlygas, nekonkuravimo geografinė taikymo sritis turi būti ribojama tiek, kiek tai objektyviai būtina ribojimo tikslui pasiekti.
Akcijų pirkimo-pardavimo santykius iš esmės reglamentuoja Civilinis kodeksas ir Akcinių bendrovių įstatymas. Civilinis kodeksas nustato galimybę prekybos agentui ir atstovaujamajam sutartyje susitarti dėl nekonkuravimo įsipareigojimų. Tad žinant, kad akcijų pirkimo-pardavimo santykius reglamentuojantys teisės aktai aiškiai nereglamentuoja nekonkuravimo sąlygų, atsižvelgiant į Civilinio kodekso 1.8 straipsnyje nustatytas įstatymo analogijos taisykles bei prisimenant teismų praktiką iki 2017 m. liepos 1 d. Civilinio kodekso 2.164 straipsnyje įtvirtinta, jog prekybos agentas ir atstovaujamasis raštu sutartyje gali numatyti, kad pasibaigus sutarčiai prekybos agentas ne ilgiau kaip 2 metus nekonkuruos su atstovaujamuoju.
Prekybos agento nekonkuravimo atveju nekonkuravimo teritorijai keliami reikalavimai taip pat itin panašūs į nustatytus Komisijos sprendimuose. Svarbu tai, kad, pagal aptariamas Civilinio kodekso nuostatas, jeigu sutartyje yra numatytas konkurencijos draudimas, prekybos agentas turi teisę į kompensaciją už visą konkurencijos draudimo laikotarpį.
Viena vertus, ši nuomonė grindžiama tuo, kad, pagal Darbo kodekso 33 straipsnio 5 dalies nuostatas, darbuotojas ir darbdavys negali sudaryti civilinio pobūdžio susitarimų dėl Darbo kodekse nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo, o tokiems susitarimams taikomos darbo teisės normos.
Pagal Darbo kodekso 38 straipsnį, susitarimas dėl nekonkuravimo gali būti sudaromas darbo sutarties galiojimo laikotarpiu ar (ir) pasibaigus darbo sutarčiai. Šis susitarimas negali galioti ilgiau nei 2 metus po darbo sutarties pasibaigimo. Darbo kodeksas taip pat aiškiai reglamentuoja ir kitą reikšmingą nekonkuravimo susitarimų elementą - nekonkuravimo teritoriją. Nustatyta, jog ribojimas darbuotojui pasirinkti darbą, veiklą ar verslą galioja toje geografinėje teritorijoje, kuri yra apibrėžta susitarime.
Svarbu tai, jog Darbo kodekse yra nustatyta aiški kompensacijos mokėjimo tvarka - nustatyta, kad nekonkuravimo su darbdaviu laikotarpiu darbuotojui privalo būti mokama kompensacija, kurios dydis turi būti ne mažesnis kaip 40 % darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio.
Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog konstitucinė kiekvieno žmogaus laisvė pasirinkti darbą bei verslą yra būtina žmogaus gyvybinių poreikių tenkinimo, deramos padėties visuomenėje užsitikrinimo sąlyga. Taip pat teismų praktikoje pabrėžiama, jog situacijose, kai ribojama asmens teisė konkuruoti, svarbu užtikrinti abiejų šalių interesų pusiausvyrą, o vienos šalies interesas turi būti ginamas kuo mažiau suvaržant kitos šalies veiksmus, šios naudai nustatant sąžiningas ir teisingas sąlygas.
tags: #nekonkuravimo #kompensacijos #apmokestinimas