2006 metais Jungtinės Tautos, inicijuotos negalę turinčių asmenų ir jų šalininkų, paskelbė Neįgaliųjų teisių konvenciją, kurioje nedviprasmiškai įvardijamos naujos vertybės ir gairės. Konvencija siekia „skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui“. Kitaip tariant, pasaulio šalys sutarė, kad nuo šiol neįgalieji turi teisę visaverčiai dalyvauti visuomenės gyvenime, kaip ir kiekvienas bet kuris žmogus.
Konvencijos tikslas - skatinti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui. Konvencija numato, kaip žmogaus teisės, kylančios iš Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, turėtų būti įgyvendinamos asmenų su negalia atžvilgiu. Į šios Konvencijos rengimą buvo aktyviai įsitraukę patys žmonės su negalia.
Lietuva Konvenciją priėmė ir ratifikavo: 2010 m. gegužės 27 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė įstatymą Nr. XI-854 dėl Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos ir jos fakultatyvaus protokolo ratifikavimo. Šiuo įstatymu buvo ratifikuota 2006 m. gruodžio 13 d. Niujorke priimta Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija ir jos Fakultatyvus protokolas (toliau - Konvencija).
Konvencijos įgyvendinimas ES ir Lietuvoje
Europos Sąjunga ir jos valstybės narės yra JT neįgaliųjų teisių konvencijos šalys. ES savo sutartyse ir kovos su diskriminacija teisės aktuose yra įsipareigojusi saugoti europiečius nuo diskriminacijos. Ji yra priėmusi svarbų teisės aktą, kuriuo saugomos visų žmonių teisės - ES pagrindinių teisių chartiją. Joje, pavyzdžiui, teigiama, kad neįgalieji turi teisę gyventi savarankiškai, dirbti ir dalyvauti bendruomenės veikloje.
ES rengia ne tik teisinius tekstus, bet ir įvairias priemones. ES rengia informuotumo didinimo kampanijas, pavyzdžiui, kasmetinę Europos neįgaliųjų dieną ir įvairias konferencijas. Kitas toks pavyzdys - „Erasmus+“ Socialinės įtraukties ir įvairovės strategija jaunimo srityje. ES siekia užtikrinti, kad dėl negalios Europoje neatsirastų kliūčių.
Taip pat skaitykite: Iššūkiai neįgaliųjų integracijai
Remiantis 2016 m. ES statistika apie pajamas ir gyvenimo sąlygas, Europos Sąjungoje gyvena 100 mln. neįgaliųjų. Tačiau praktiškai ne visi esame vienodai apsaugoti. Nepaisant to, žmonės su negalia mūsų šalyje visvien susiduria su įvairiomis kliūtimis viešajame gyvenime. Pavyzdžiui, ne visi pastatai ir erdvės yra prieinamos, pastebimos diskriminacinės nuostatos intelekto, psichosocialinę negalią turinčių žmonių atžvilgiu ir pan.
JT Neįgaliųjų teisių komiteto stebėsena ir Lietuvos ataskaitos
Už Konvencijos įgyvendinimo stebėseną atsakingas JT Komitetas vertina ne tik oficialią valstybės ataskaitą, bet ir alternatyvias, žmonių su negalia organizacijų parengtas ataskaitas. Tai yra pirmas kartas, kai Lietuva po 2010 metų Neįgaliųjų teisių konvencijos ratifikavimo pristato savo situaciją Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitetui. Neįgaliųjų teisių komitetas vertina oficialią, valstybinę ataskaitą ir alternatyvias, žmonių su negalia organizacijų parengtas ataskaitas.
Balandžio 6-7 dienomis Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitetas pirmą kartą vertino, kaip Lietuva užtikrina žmonių su negalia teises. Neįgaliųjų teisių komiteto vertinimas vyko 2016 m. balandžio 6-7 dienomis, o Komiteto Baigiamosios išvados ir rekomendacijos paskelbtos balandžio 22 d.
Reikšmingos praktinės problemos Lietuvoje
Žmonių su negalia organizacijos skaičiuoja, kad apie pusė visų visuomeninės paskirties pastatų yra neprieinami judantiems vežimėlyje - tarp šių objektų yra ir tokios svarbios įstaigos kaip mokyklos ir sveikatos priežiūros įstaigos. Pavyzdžiui, vis dar pasitaiko atvejų, kad dėl judėjimo negalios mokiniams skiriamas mokymas į namus. Šiuo atveju tereikėtų pasirūpinti, kad mokykla būtų pasiekiama vežimėliu - t. y. įsigyti specialias rampas, organizuoti mokymus pirmame aukšte, jei į antra vežimėliu patekti neįmanoma.
Anot Irmos, panaši situacija ir daugelyje gydymo įstaigų - jei į pastatą patekti pavyksta, tai kitos patalpos ar įranga jau nepritaikyti. Judėjimo negalią turinti Irma taip pat atkreipia dėmesį į visuomeninį transportą, kuris taip pat yra kliūtis žmonėms su negalia: „Štai ir dabar grįžusi iš Ženevos namus Panevėžyje turėsiu pasiekti autobusu, tačiau Lietuvoje nėra nei vieno pritaikyto tarpmiestinio autobuso.“
Taip pat skaitykite: Socialinės paslaugos Deltuvoje
„Žmonių su klausos negalia izoliacija prasideda jau švietimo sistemoje, kai vaikams su negalia nesudaromos sąlygos mokytis bendrose mokyklose. Dėl nepakankamos mokytojų kvalifikacijos, nepritaikytos mokomosios medžiagos ir neskiriamų lėšų asistentams ar gestų kalbos vertėjams bendrojo lavinimo mokyklose didelė dalis negirdinčių vaikų visą vaikystę ir dalį jaunystės praleidžia specialiose mokyklose, kurios atskiria juos nuo likusios bendruomenės, nesudaro sąlygų vieniems kitus pažinti“ - apie sistemos spragas pasakoja V.Pivoras.
Vytautas Pivoras kviečia atkreipti dėmesį į tai, kiek informacinės erdvės Lietuvoje yra pritaikyta regėjimo ar klausos negalią turintiems žmonėms. Lietuvos neįgaliųjų forumo atliktas tyrimas rodo, kad net nacionalinis transliuotojas į gestų kalbą verčia tik vieną žinių laidą, titruojamų laidų yra vos 2,6 proc., o Europos Sąjungoje šis skaičius siekia 60-80 proc. „Jei galiu gauti informacijos man pritaikytu formatu ir bendrauti gestų kalba, jaučiuosi visavertis žmogus“ - sako nuo vaikystės negirdintis Vytautas Pivoras.
Institucinis požiūris, deinstitucionalizacija ir socialinės paslaugos
Negalią turinčių asmenų padėtis visuomenėje istoriškai buvo pakankamai sudėtinga. Turintieji regos, judėjimo, klausos, intelekto ar psichikos sutrikimų asmenys nuo seniausiųjų ir iki pat šių laikų apibūdinami kitoniškumo, svetimumo, nepajėgumo kategorijomis. Gyvename keistoje sandūroje tarp dviejų skirtingų visuomenės gerovės sampratų.
Ir sovietinės, ir liberalios visuomenės atveju neįgalieji atsiduria už įprasto, normalaus visuomenės gyvenimo ribų, arba jiems sukuriant specializuotas būties alternatyvas arba juos tiesiog paliekant bendros atsitiktinės socialinės tėkmės valiai. Iki šiol mes gyvenome ir tebegyvename ne teisių, o globos ir socialinės paramos praktikoje ir politikoje. Institucinis globos požiūris įtvirtino diskriminacinę paternalistinę praktiką ir normą, be to, specifinį bei ypač žemą negalią turinčių asmenų statusą, kaip nuo kitų priklausomų ir mažai ką gebančių individų.
Socialinių paslaugų požiūris bando spręsti šią atskirties problemą skatindamas taip vadinamąją deinstitucionalizaciją. Tikimasi, kad socialinių paslaugų pasiūla ir įvairovė leis negalią turintiems žmonėms suteikti kokybiškas paslaugas. Tačiau socialinių paslaugų entuziastų siekiai pasiteisino tik iš dalies. Tik santykinai maža dalis negalią turinčių asmenų perėjo į tikras bendruomenines paslaugas, kur neįgaliesiems buvo sukurtos asmens orumą ir socialinį dalyvavimą konstruojančios sąlygos.
Taip pat skaitykite: Reforma Lietuvoje
Neįgaliųjų teisių konvenciją įveda naują sampratą, naują požiūrį: negalią turintys asmenys turi teisę gyventi tose pačiose aplinkose, kaip ir visi visuomenės nariai, gali naudotis tuo pačiu visuomenės gėrybėmis ir tomis pačiomis teisėmis, kaip ir bet kuris pilietis. Pripažinta neįgaliųjų teisė gyventi savarankiškai, įdiegti bendruomeniniai socialinių paslaugų modeliai.
Valstybinės institucijos ir pilietinės organizacijos
Šią valstybės politiką įgyvendina valstybinės institucijos, tokios kaip Asmens su negalia teisių apsaugos agentūra prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, taip pat Vyriausybė ir visos ministerijos. Lietuva kas ketverius metus Jungtinėms Tautoms teikia oficialią ataskaitą, kaip sekasi įgyvendinti Konvencijos straipsnius.
Šalyse dirba šių europinių tinklų nacionaliniai atstovai, atstovaujantys neįgaliesiems ir jų šeimoms. Jei norite, kad jūsų balsas būtų išgirstas, kreipkitės į atitinkamą organizaciją. Susipažinkite su savo teisėmis šioje Europos neįgaliųjų forumo leidžiamoje brošiūroje ir sužinokite apie šias skirtingas tarnybas.
Visi, susiduriantys su diskriminacija bet kokios negalios pagrindu, gali apeliuoti į šios Konvencijos nuostatas bei apginti savo teises. Padėti gali įvairios tarnybos. Pavyzdžiui, jei keliaudami lėktuvu, laivu, traukiniu ar autobusu patiriate problemų, galite pateikti skundą. Visose Europos šalyse yra biurai, kurie gali padėti užtikrinti, kad tas skundas būtų išnagrinėtas.
Teisiniai procesai ir pavyzdžiai
Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, siejamos su 2006 m. gruodžio 13 d. Niujorke sudaryta Jungtinių Tautų asmenų su negalia teisių konvencija. Šis prašymas pateiktas nagrinėjant G.L. ir AB SpA ginčą dėl šios bendrovės atsisakymo pritaikyti G.L.
Neįgaliųjų teisių komitetas, Konvencija ir ES teisė sudaro teisinį pagrindą asmenims apginti savo teises užimtumo, sveikatos priežiūros, švietimo ir viešojo transporto srityse.
Kultūrinė ir socialinė perspektyva: požiūrio keitimas
Iki šiol mes gyvenome ir tebegyvename ne teisių, o globos ir socialinės paramos praktikoje ir politikoje. Negalę turinčių asmenų globos tradicija, trunkanti nuo viduramžių iki šiandien, susiformavo krikščionybės įtakoje turint kilnią misiją padėti beteisiams visuomenės nariams atliepiant į prigimtinį žmogaus poreikį būti mylimam ir pripažintam Kito akyse. Tačiau globos diskursas industrinio tipo šalyse transformavosi į požiūrį, kad neįgaliesiems geriausia būti apsaugotiems nuo visuomenės ir gyventi nuo visuomenės atskirtose įstaigose.
Šią misiją geriausiai atspindi Motinos Teresės veikla su beteisiais neliečiamųjų kastos asmenims arba Žano Vanje įkurtos Arkos bendruomenės. Tačiau institucinio globos požiūrio pasekmė - atskirtis ir ribotos galimybės - priešinga Konvencijos tikslams.
Interviu su A. Barisevičiumi ir T. Ivanausku apie Biblijos vertimą į gestų kalbą
Apdovanojimai ir visuomenės skatinimas
Tarp nominacijų yra ir „Įveiktos kliūties“ apdovanojimas, skiriamas už fizinės, socialinės, kultūrinės, požiūrio ir/ar kitokios kliūties sėkmingą įveikimą užtikrinant žmonių su negalia orų gyvenimą ir dalyvavimą visuomenėje. Balsuoti galite čia.
| Problemos sritis | Pavyzdžiai |
|---|---|
| Prieinamumas | ~50% visuomeninės paskirties pastatų neprieinami, trūksta rampų, pritaikytos įrangos |
| Švietimas | Specialiosios mokyklos, trūksta gestų kalbos vertėjų ir asistentų |
| Informacijos prieinamumas | Titravimo ir gestų kalbos apribojimai nacionaliniame transliuotoje |
| Transportas | Nėra pritaikytų tarpmiestinių autobusų, problemos su sveikatos priežiūros pasiekiamumu |
Ką daryti, jei susiduriate su teisių pažeidimu?
- Apeliuoti į Konvencijos nuostatas ir ES teisę.
- Kreiptis į valstybes institucijas: Asmens su negalia teisių apsaugos agentūrą, ministerijas.
- Ieškoti pagalbos Europos ir nacionaliniuose biuruose bei žmogaus teisių organizacijose.
- Pateikti skundą dėl prieinamumo ar diskriminacijos - viešajame transporte, sveikatos priežiūroje, švietime.
Neįgaliųjų teisių konvencija reiškia esminį valstybių ir visuomenės požiūrio keitimą į negalią turintį žmogų. Tai - perėjimas nuo globos ir institucinio atskyrimo prie teisių, įtraukimo ir lygiateisiškumo praktikos, tačiau ši transformacija reikalauja nuolatinės priežiūros, kontrolės ir aktyvios pilietinės bendruomenės įsitraukimo.