Lietuvos paralimpinio komiteto prezidento Mindaugo Biliaus teigimu, naujajame Sporto įstatyme - daugiau teisingumo: ilgus metus neįgalieji tenkinosi kone 8 kartus mažesnėmis premijomis ir stipendijomis.
Po 1,5 metų trukusių diskusijų pavyko pasiekti, kad ir įstatyme būtų įtvirtinta didesnė parama sportuojantiems neįgaliesiems.
Pagal naująjį įstatymą, premijuojami bus ne tik medalius laimėję, bet ir 4 vietą paralimpinėse ar kurčiųjų žaidynėse užėmę sportininkai. Pasak M. Biliaus, toks sprendimas išties džiugina - juk kartais 4 nuo 3 vietos skiria minimali persvara. Palyginti: premijas gauna 1-8 vietas užėmę olimpiečiai.
Padaugės ir gaunančių sportinę veiklą baigusių sportininkų rentas - jos dabar bus skiriamos ne tik aukso, bet ir sidabro medalį pelniusiems paralimpiečiams ar kurčiųjų žaidynių dalyviams. Beje, rentos visiems sportininkams vienodos - 27 BSĮ per mėnesį.
Kitas labai svarbus dalykas, paskatinsiantis daugiau negalią turinčių asmenų sportuoti, - didesnės stipendijos aukštų rezultatų pasiekusiems sportininkams.
Taip pat skaitykite: Iššūkiai neįgaliųjų integracijai
Daugėja Pinigų Neįgaliųjų Sportui
Vis dėlto, pasak M. Biliaus, reikia kalbėti ne tik apie aukšto meistriškumo sportininkus - svarbu, kad kuo daugiau neįgaliųjų sportuotų. Šiuo metu iš daugiau nei 200 tūkst. Lietuvoje gyvenančių neįgaliųjų aktyvia sportine veikla užsiima tik apie pusė šimto.
Didžiulė problema - trenerių darbo apmokėjimas. Paties M. Biliaus treneris Rimantas Plungė su juo dirbo savanoriškai. Komiteto prezidento manymu, trenerių stoka - viena iš priežasčių, kodėl iki šiol mažai neįgaliųjų sportuoja.
Ilgą laiką sportuojantys neįgalieji skundėsi paramos stoka, nebuvo jokios galimybės nupirkti sportinės įrangos, kokybiškų treniruočių. M. Bilius prisimena, kad į varžybas Čekijoje paralimpiečiai važiavo senu autobusiuku ir dar reikėjo susimokėti už viešbutį. Kitas atvejis - kai suplyšo batai, M. Bilius kreipėsi į komitetą ir gavo atsakymą, kad nėra pinigų. Batus teko pirkti už savo lėšas. „Tuomet pasakiau: taip neturi būti“, - sako dabartinis Lietuvos paralimpinio komiteto vadovas.
M. Bilius džiaugiasi, kad naujajame įstatyme numatyta galimybė nuo kitų metų neįgaliesiems gauti nemažą sumą iš akcizo už alkoholinius gėrimus ir tabaką. 2019 metais sporto projektams įgyvendinti bus skirti 2 proc. nuo praėjusių metų faktinių įplaukų iš šios srities (2020 m. - 2,5 proc., o 2021 m. - jau 3 proc.).
Ne mažiau kaip 10 proc. nuo šios sumos turės būti skiriama neįgaliųjų sporto plėtrą skatinantiems projektams įgyvendinti. Kadangi kitais metais iš akcizo už alkoholinius gėrimus ir tabaką sporto projektams planuojama skirti 13 mln. eurų, neįgaliųjų sportui turėtų atitekti 1,3 mln. eurų.
Taip pat skaitykite: Socialinės paslaugos Deltuvoje
Ši suma bus skirta sporto inventoriui ir įrangai įsigyti, sporto renginiams organizuoti, kvalifikacijai tobulinti, fizinio aktyvumo skatinimo veikloms, esamų sporto bazių plėtrai, priežiūrai ir remontui.
Pasak komiteto generalinio sekretoriaus Pauliaus Kalvelio, tokios lėšos neįgaliųjų sportui skiriamos pirmą kartą. Per Kūno kultūros ir sporto departamentą kitais metais numatyta neįgaliųjų federacijoms ir sporto klubams paskirstyti 730 tūkst. eurų, o per Neįgaliųjų reikalų departamentą skirstomos lėšos atiteks neįgaliųjų socialinės integracijos per kūno kultūrą ir sportą projektams.
Neįgaliųjų sportas - svarbi integracijos dalis
„Traukinys Pajudėjo“
Irena Perminienė, Pekino ir Londono paralimpinių žaidynių dalyvė, pasaulio ir Europos čempionatų medalininkė, taip pat labai džiaugiasi pokyčiais. Moters teigimu, jų būtinai reikėjo.
I. Perminienė prisidėjo prie neįgaliųjų sporto ištakų, tad gali palyginti požiūrį įvairiais laikotarpiais. Pasak Irenos, paralimpiadoje lietuviai dažnai atrodydavo labai prastai: „Kai kurių šalių delegacijose buvo ir asistentų, masažuotojų, ir kineziterapeutų, gydytojų, net psichologų, o mes nuvažiuodavome vien tik su pora trenerių, kurie turėdavo būti mums viskuo. Kai parveždavome medalius, visi tik stebėdavosi: kaip jūs tai padarėte, spausdavo ranką, bet tinkamos paramos nebuvo. Daug kas buvo paremta asmenine iniciatyva.“
Taip pat skaitykite: Reforma Lietuvoje
Irena sako, kad ir įrangą pirkdavo iš savo pinigų. Jos teigimu, dar labai dažnai į neįgaliųjų sportą žiūrima kaip į integracijos priemonę, vieną iš užimtumo formų. „Tai taip pat sportas, ir jau seniai buvo laikas tai pripažinti. Ir tik patys sportininkai žino, kiek reikia įdėti norint pasiekti rezultatą. Tai kasdienis sunkus darbas, nepaisant savo negalios“, - sako I. Perminienė.
Pasak paralimpietės, jos stalčius su įranga buvo pilnas vaistų nuo skausmo - tokia pergalių kaina.
I. Perminienė džiaugiasi, kad pokyčiai prasidėjo jau anksčiau - į Londono paralimpines žaidynes kartu važiavo kineziterapeutas. Perspektyviausi sportininkai neseniai vyko į pažintinę kelionę po Japoniją, kur turėjo galimybę susipažinti su būsimų žaidynių sąlygomis. „Traukinys pajudėjo. Ir tai didelis dabartinės Lietuvos paralimpinio komiteto komandos įdirbis“, - sako sportininkė.
Vis dėlto, jos teigimu, problemų esama dar daug. Viena svarbiausių - trenerių apmokėjimo klausimas. Paradoksas, bet yra atvejų, kad net aktyviai dirbančių sporto klubų vadovai gauna vos 60 eurų per mėnesį. Be to, šalia rimtai sportuojančio neįgalaus asmens turėtų dirbti ir trenerio asistentas.
„Juk reikia suprasti, kad judėjimo negalią turintiems ar neregiams būtina pagalba (padėti atsinešti įrangą, persėsti į vežimėlį, palydėti ir pan.) ir tai neturėtų būti trenerio darbas“, - įsitikinusi paralimpietė.
Skaudu, Kad Neįgaliųjų Sportas Nelaikomas Lygiaverčiu
Trijų paralimpinių žaidynių dalyvė Ramunė Adomaitienė du kartus liko per plauką nuo medalio, o pagal naująją tvarką ji būtų gavusi valstybės premiją. Ramunė sako neapgailestaujanti dėl to: „Sportas yra sportas, dariau viską, ką galėjau, kaip skaičiai susiėjo, taip. Smagu dėl ateities sportininkų.“
Paralimpietė jaučia nuoskaudą, kad tenka išgirsti skeptiškų net paties aukščiausio rango institucijų vadovų kalbų apie neįgaliųjų sportą: esą jūs ten nuvažiuojat, numetat rutulį ir tiek. Moteris sako sportavusi ir būdama sveika, tad gali palyginti abi patirtis.
„Tegu kiekvienas neįgalusis pabando nustumti - ar pavyks?“ - retoriškai klausia R. Adomaitienė. Jos teigimu, tai sistemingas, sunkus darbas, kaip ir kiekvienas sportas. Paralimpietė tam atidavė visą savo gyvenimą. Pasak R. Adomaitienės, ir požiūris į jį turėtų būti lygiavertis. Ji džiaugiasi, kad situacija pamažu keičiasi.
Paralimpiniame sporte jau daugiau nei 20 metų dalyvaujantis Kęstutis Skučas taip pat džiaugiasi būsimais pokyčiais. Jo teigimu, lėšų neįgaliųjų sportui iš tiesų turi būti skiriama daugiau.
Pavyzdžiui, dar iki šiol sudėtinga įsigyti sportinę įrangą - pastaruoju metu buvo galima gauti finansavimą iš Kūno kultūros ir sporto departamento, tačiau reikėjo pridėti 50 proc. savo lėšų. Kai vežimėlių reikia, pavyzdžiui, krepšinio komandai, susidaro didelės sumos. Iš kur jų gauti? O tinkama įranga labai svarbi siekiant aukštų sporto rezultatų.
Tą pajuto ir jis pats, kai šiemet pirmą kartą į varžybų trasą išvažiavęs profesionaliu vežimėliu Berlyne vykusiame Europos neįgaliųjų čempionate laimėjo auksą. K. Skučas tikisi, kad vertinant projektus bus atsižvelgiama į jų kokybę ir naudą. Svarbiausia, kad lėšos pasiektų tuos žmones, kurie iš tiesų sportuoja.
Darius Liaugaudas juda neįgaliojo vežimėliu, tačiau šiemet tapo sklandymo čempionato absoliučiu nugalėtoju, o pasaulio čempionate iškovojo 10 vietą, tapo vieno pratimo nugalėtoju. Jis varžosi su negalios neturinčiais, o tai labai didelis iššūkis - kojų nejudinančiam žmogui būtinas specialus rankomis valdomas sklandytuvas.
Deja, nors D. Liaugaudas yra Lietuvos čempionas ir gali būti pirmas Lietuvos rinktinėje, jis neplanuoja dalyvauti kitų metų Europos čempionate, nes tam reikia labai daug lėšų - naujajame įstatyme nenumatyta parama tais atvejais, kai neįgalieji dalyvauja „sveikųjų‘ varžybose.
| Rodiklis | 2019 | 2020 | 2021 |
|---|---|---|---|
| Akcizo procentas sportui | 2% | 2.5% | 3% |
| Planuojama suma (mln. eurų) | 1.3 | - | - |
tags: #neigaliuju #sporto #istatymas