Neįgaliųjų integracija - tai procesas, siekiantis užtikrinti žmonių su negalia lygiavertį dalyvavimą visuomenėje. Čia apžvelgiami socialinės integracijos iššūkiai ir galimybės, su kuriomis susiduria neįgalieji: dalyvavimą darbo rinkoje, švietime ir visuomenės gyvenime. Pateikiama informacija apie teisinį reguliavimą, šiuo metu vykstančias reformas ir naujausius tyrimus, kurie siekia gerinti neįgaliųjų socialinę integraciją naikinant išankstinius stereotipus.
Pagrindiniai terminai ir sąvokos
Norint geriau suprasti neįgaliųjų integracijos problematiką, svarbu išsiaiškinti pagrindines sąvokas:
- Žmogus su negale - apibūdinamas kaip asmuo, kuris dėl įgimtos ar įgytos fizinės ar protinės negalės iš dalies arba visiškai negali kontroliuoti savo asmeninio arba socialinio gyvenimo, atlikti savo pareigų bei naudotis teisėmis, kurias suteikia įstatymai.
- Negalė - tai bet koks sutrikimas, sindromas, liga, trauma ar pakenkimas, kuris atima, sumažina arba apriboja asmens galimybę užsiimti kasdiene veikla ir jaustis visaverčiu visuomenės nariu.
- Specialiųjų poreikių vaikai - terminas, naudojamas specialiajame ugdyme, pabrėžiant, jog visi vaikai su negale turi ne tik visiems bendrų, bet ir išskirtinių, specifinių poreikių.
- Normalizacija - normalių gyvenimo sąlygų neįgaliesiems sukūrimas, o ne siekimas normalizuoti (gydyti, koreguoti) patį žmogų.
- Integracija - [lot. atstatymas, atsinaujinimas, dalių sujungimas į visumą] neįgalaus asmens įtraukimas, įjungimas į visuomenę.
- Inkliuzija - (“įtraukimas arba dalyvavimas” dar kitaip - „įgalinimas“) suprantama kaip “buvimas kartu”, išreiškiant pagrindinį socialinės integracijos principą - sukurti vienodas sąlygas visiems, ir sveikiems, ir neįgaliems vaikams, dalyvauti bet kokioje veikloje.
Teisinis reguliavimas ir politikos
LR Invalidų socialinės integracijos įstatymas (1991 m.; nauja redakcija - 1998 m.) yra vienas iš pagrindinių teisės aktų, reglamentuojančių neįgaliųjų teises ir integraciją Lietuvoje. Taip pat svarbios Lygių galimybių neįgaliems žmonėms teikimo bendrosios taisyklės.
Neįgaliųjų socialinės integracijos paradigmų kaita Lietuvoje
Lietuvoje atkūrus Nepriklausomybę, visuomenėje ir tarp specialistų ėmė plisti modernios socialinės integracijos, normalizacijos idėjos. Anksčiau neįgaliųjų socialinės dezadaptacijos priežastimi buvo laikomas vienoks ar kitoks individo sutrikimas, o socialinėsintegracijosprielaida buvo korekcinis gydymas ar ugdymas. Naujoji ideologija teigia, kad pagrindinė diskriminacijos priežastis - tai neigiamas visuomenės narių požiūris ir elgesys, o socialinę integraciją lemia socialinės aplinkos gebėjimas toleruoti neįgaliuosius.
Šiuo metu Lietuvoje reali integracija gali pasireikšti tik bendrijoje (šeima, draugai, neįgaliųjų organizacijos) ir bendruomenėje (mokykloje, religinėse draugijose), įvairiomis priemonėmis informuojant visuomenę ir keičiant jos požiūrį į neįgalumą, t.y. sociologinę negalės koncepciją.
Taip pat skaitykite: Iššūkiai neįgaliųjų integracijai
Iššūkiai ir galimybės
Neįgaliųjų socialinė integracija susiduria su įvairiais iššūkiais, tokiais kaip:
- Išankstinės darbdavių nuostatos ir stereotipai, kad neįgalus žmogus nesugebės tinkamai atlikti darbo.
- Nepakankamas aplinkos pritaikymas neįgaliųjų poreikiams.
- Visuomenės nepakankamas pasirengimas priimti kitokius žmones.
- Pedagogų nepakankamas pasirengimas dirbti integruotoje klasėje.
Tačiau yra ir galimybių gerinti neįgaliųjų integraciją:
- Švietimo integracijos politika, skatinanti neįgalių vaikų ugdymą kartu su bendraamžiais.
- Funkcinė integracija, kai žmonės su negalia gyvena ir dirba normalios visuomenės aplinkoje.
- Socialinė integracija, kai neįgalieji turi socialinius kontaktus su negalios neturinčiais kaimynais ir draugais.
Švietimo integracija
Europos šalys pagal vykdomą integracijos politiką susiskirsčiusios į tris grupes.
Pirmajai - „vieno kelio“ kategorijai priskiriamos Graikija, Italija, ispanija, Norvegija, Švedija. Jose iš esmės visi specialiųjų poreikių vaikai ugdomi drauge su bendraamžiais ir gauna daugybę įvairių specialiojo ugdymo paslaugų.
„Dviejų kelių“ kategorijai priskiriamos Belgija, Olandija, Latvija, Bulgarija, Rumunija. Čia sukurtos dvi atskiros švietimo sistemos - bendroji ir specialiojo ugdymo, - kurias reguliuoja atskiri įstatymai.
Taip pat skaitykite: Socialinės paslaugos Deltuvoje
Trečiosios arba „daugelio kelių“ kategorijos šalyse - Austrija, Danija, Anglija, Prancūzija, Vokietija, taip pat Lietuva ir Estija - taikomi įvairūs neįgalių vaikų ugdymo būdai. Tai - specialiosios mokyklos, spec. klasės bendrojo lavinimo mokyklosear integruotas ugdymas priklausomai nuo vaiko ar jo šeimos poreikių.
Šiuo metu Lietuvoje integruotas ugdymas nėra paplitęs, nes stinga lėšų, visuomenė nepasirengusi priimti kitokius vaikus, pedagogai nepakankamai pasirengę dirbti integruotoje klasėje.
Socialinis ugdymas ir komunikacija
Socialinis ugdymas - tai procesas, kuris prasideda ir baigiasi nuo nuostatų bei požiūrio į žmogaus negalę kaip socialinio gyvenimo reiškinį.
Pagrindinės socialinio ugdymo sritys bei principai, kuriais turėtų būti formuojama konkrečios įstaigos darbo struktūra, jais grindžiama socialinio darbo sistema:
- Veiklos prieinamumas.
- Aplinkos pritaikymas.
- Užtikrinti visuomeninių patogumų prieinamumą.
- Informacijos sklaida.
- Veiklos sričių plėtra.
- Padėti žmonėms dalyvauti visose gyvenimo sferose.
- Bendravimo rato kūrimas.
- Padėti neįgaliems asmenims susirasti draugų, išlaikyti juos ir plėsti jų ratą.
- Perspektyvos kūrimas.
- Padėti žmonėms siekti naujų galimybių, potyrių ir išbandyti ką nors naujo.
- Socialinis savarankiškumas.
- Padėti neįgaliems asmenims kiek įmanoma savarankiškiau tvarkyti savo gyvenimą.
- Sudaryti sąlygas savarankiškai pasirinkti.
- Skatinti reikšti asmeninę nuomonę bei pageidavimus.
- Metodinė bazė.
- Kurti metodikas, kurios padėtų žmonėms ugdyti savivoką ir savo vertės supratimą.
- Ugdymas.
- Padėti įgyti naujų socialinių įgūdžių ir sugebėjimų.
- Darbinė veikla.
- Tobulinti žmonių turimus socialinius įgūdžius, suteikiant jiems didesnes galimybes.
- Negalės samprata.
- Formuoti teigiamą požiūrį į neįgalų asmenį; pateikiant informaciją visuomenei laikytis etikos normų.
- Teisinė struktūra.
- Užtikrinti socialinių paslaugų kokybę bei kontrolę.
Bendravimas - viena iš fundamentalių pedagoginės psichologijos mokslo kategorijų. Bendravimo siekimas neretai užima pagrindinę vietą tarp motyvų, skatinančių žmones bendrai praktinei veiklai.
Taip pat skaitykite: Reforma Lietuvoje
Žmogaus komunikacinė patirtis - asmenybės raidos kokybinis kriterijus; tai ypač atsiskleidžia, bendraujant su neįgaliu asmeniu.
Statistika ir faktai
Šiuo metu Lietuva susiduria su nemažais iššūkiais ekonomikos srityje. Besitęsiant gyventojų emigracijai, dėl kurios kasmet prarandame po tiek gyventojų, kiek gyvena nedideliuose Lietuvos miestuose, pradeda trūkti žmonių, kurie galėtų dirbti. Tik įsigilinus į šią situaciją pažodžiui, galima suprasti, jog neįgaliųjų integracija - galimybė Lietuvai: įgalinti, motyvuoti, palaikyti.
Asmeninės istorijos
Rytais, vos papusryčiavęs kaunietis Mindaugas skuba į šalia namų esančią autobusų stotelę. Iš jos pradeda 45 minutes trunkančią kelionę autobusu į VšĮ socialinės terapijos namus „Akvila“, kuriuose lanko popieriaus dirbtuves intelekto negalią turintiems žmonėms. Pirmąkart į jas, bičiulių pakviestas, ...
tags: #neigaliuju #integracija #i #visuomene