Neįgaliųjų integracija į darbo rinką Lietuvoje yra sudėtingas ir daug išteklių reikalaujantis procesas, apimantis ne tik finansines priemones, bet ir socialinius bei organizacinius sprendimus. Valstybės ir nevyriausybinių organizacijų pastangos padeda kurti įtraukią darbo aplinką, tačiau realybė dažnai išlieka nepalanki žmonėms su negalia. Šioje publikacijoje aptarsime svarbiausias priemones, iššūkius ir aktualias diskusijas, susijusias su neįgaliųjų įdarbinimu.
Neįgaliųjų integracijos svarba ir situacijos vertinimas
Gruodžio 3-ąją minima Tarptautinė neįgaliųjų žmonių diena. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2017 m. pabaigoje Lietuvoje netekto darbingumo pensijos buvo mokamos 242 tūkst. gyventojų. Nepaisant viešo dėmesio ir renginių, neįgalieji vis dar susiduria su socialine atskirtimi ir stigmatizacija. Dažnai jų darbo galimybės yra ribotos, o darbdavių nepasitikėjimas neįgaliųjų gebėjimais lemia diskriminaciją.
Lietuvos užimtumo tarnybos skaičiavimais, 2017 metais teritorinėse darbo biržose buvo įsiregistravę 10 521 neįgalusis, iš kurių įsidarbino tik 52,3 proc. Profesorius Jonas Ruškus pažymi, kad pagrindinės neįgaliųjų įsidarbinimo kliūtys yra kompleksinės: institucijos nepritaikytos negalią turintiems asmenims, informacija apie darbo vietas neužtikrina jų pasiekiamumo, o darbdaviai dažnai neturi žinių apie neįgaliųjų gebėjimus.
Ekonominės ir socialinės priemonės neįgaliųjų įdarbinimui skatinti
Valstybės institucijos aktyviai naudoja Užimtumo įstatyme numatytas aktyvias darbo rinkos politikos priemones. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teigimu, darbdaviams, įdarbinantiems neįgaliuosius, skiriamos darbo užmokesčio subsidijos:
- Asmenims su sunkia negalia (iki 25 proc. darbingumo) subsidijuojama 75 proc. darbo užmokesčio visą darbo laikotarpį.
- Vidutinio sunkumo negalia (30-40 proc.) subsidija mokama 36 mėn. per 48 mėn., dengiant 60 proc. darbo užmokesčio.
- Lengva negalia (45-55 proc.) subsidija teikiama 6 mėn. per 18 mėn., dengiant 50 proc. darbo užmokesčio.
Be to, skiriamos kompensacijos darbo vietų pritaikymui bei darbo asistento išlaidoms, taip pat teikiamos specialios įdarbinimo su pagalba paslaugos, kuriomis siekiama užtikrinti darbdavio ir neįgaliojo sąveiką bei išspręsti darbuotojui kylančias darbo problemas.
Taip pat skaitykite: Iššūkiai neįgaliųjų integracijai
Socialinės įmonės - specifinė integracijos forma
Socialinių įmonių asociacijos atstovai pabrėžia, kad socialinių įmonių sektorius nėra uždaras - bet kuri įmonė gali siekti ir gauti socialinės įmonės statusą. Tačiau tai reikalauja aukštų standartų ir orientacijos dirbti su tikslinėmis grupėmis. Socialinių įmonių vadovas A. Šidla pažymi, kad neįgaliųjų įdarbinimas tokiuose versluose kelia daug papildomų išlaidų, susijusių su darbuotojų mokymu, aplinkos pritaikymu, motyvacija ir specifinių poreikių tenkinimu.
Socialinės įmonės gauna subsidijas, kurios nėra papildomas uždarbis, o kompensuoja patiriamas papildomas išlaidas. Taip pat įmonės turi orientuotis į veiklos rezultatus ir pridėtinės vertės kūrimą, todėl yra svarbu išlaikyti finansinę laisvę pelno panaudojimui, nes griežtas apribojimas gali sumažinti įmonių aktyvumą įdarbinant neįgaliuosius.
A. Šidla atkreipia dėmesį, jog viešojo sektoriaus siūlomas įpareigojimas neįgaliųjų darbo vietų kvotoms gali apriboti verslo įmonių sprendimų laisvę ir demotyvuoti jas įdarbinti šią socialinę grupę.
Iššūkiai darbdaviams ir darbo rinkai
Darbdaviai dažnai neturi pakankamai žinių apie neįgaliųjų gebėjimus ir reikalavimus. J. Ruškaus teigimu, vyrauja stereotipai, kad neįgalieji gali būti tik našta, o jų darbo kokybė prastesnė nei neįgaliųjų. Naujas darbuotojas su negalia negali turėti bandomojo laikotarpio, o jo darbo našumas gali būti mažesnis nei darbo vietos išlaikymo kaštai.
Darbo vietų pritaikymo fizinėms sąlygoms ir darbo organizavimo lankstumas yra būtini, tačiau tai reikalauja papildomų investicijų. Lietuvos įdarbinimo tarpininkų organizacijos „SOPA“ direktorė Jurgita Kuprytė pabrėžia, kad valstybės finansinės paskatos darbdaviams yra brangios ir pasiekia ribotą dalį darbdavių. Ji siūlo paskatas taikyti individualiai, atsižvelgiant į asmens integracijos sudėtingumą.
Taip pat skaitykite: Socialinės paslaugos Deltuvoje
Regioniniai ir socialiniai sunkumai
Užimtumo tarnybos atstovė Milda Jankauskienė pažymi, kad nepakankamas pritaikytų darbo vietų skaičius ir regioniniai skirtumai ypač apsunkina žmonių su negalia įsidarbinimą. Dalis jų negali savarankiškai pasiekti darbo vietos dėl prasto susisiekimo, o daugelis darbo pasiūlymų neatitinka jų fizinių galimybių ar darbo sąlygų poreikių.
Be to, kvalifikacijos, darbo patirties ir profesinio orientavimo stoka, ypač jaunimui su negalia, apsunkina įsidarbinimą. Psichologiniai veiksniai - motyvacijos trūkumas ir baimė dėl sveikatos ar darbdavių nuostatų - taip pat neleidžia pilnai realizuoti darbo galimybių.
Individualizuotos priemonės ir ilgalaikė pagalba
Lietuvos negalios forumo vadovė Indrė Širvinskaitė pabrėžia, kad nors egzistuoja įvairios įsidarbinimo priemonės, mažai dėmesio skiriama ilgalaikiams bedarbiams su negalia, kuriems dažnai trūksta pradinės paramos ir motyvacijos. Ji atkreipia dėmesį į būtinybę individualizuoti pagalbą, ugdyti įgūdžius prieš integruojant į darbo rinką.
Pasak jos, Užimtumo tarnyba neturi pakankamų kompetencijų ir pajėgumų teikti tokio pobūdžio ilgalaikę individualią paramą, o nevyriausybinėms organizacijoms trūksta finansavimo, nors jos ir turi šios srities patirties.
Reikalingos kompleksinės sprendimų sistemos
„SOPA“ direktorė J. Kuprytė akcentuoja, kad būtina investuoti į darbo vietų prieinamumą, lankstesnį darbo organizavimą ir technines priemones, kurie leistų darbdaviams palaipsniui įtraukti žmones su negalia, mažinant administracinę naštą. Socialinės garantijos turi būti pakankamai lankstūs, kad nedarbas netaptų rizika prarasti saugumą ir socialines išmokas.
Taip pat skaitykite: Reforma Lietuvoje
Valstybė turėtų sistemingai bendradarbiauti su nevyriausybinėmis organizacijomis, kurios galėtų būti integruotos į bendrą užimtumo paslaugų sistemą ir prisidėti prie efektyvesnės neįgaliųjų integracijos.
Sąlygos ir teisinis reguliavimas
Lietuvoje galioja keletas teisės aktų, reglamentuojančių neįgaliųjų teises ir garantuojančių lygias galimybes įsidarbinti. Svarbiausias dokumentas yra Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas, kuriam siūlomi pakeitimai numato neįgaliųjų darbo vietų kvotų sistemą viešojo sektoriaus organizacijoms. Jei siūlymas būtų priimtas, organizacijose, turinčiose 50 ir daugiau darbuotojų, neįgaliųjų dalis turėtų sudaryti ne mažiau kaip 5 proc.
Tačiau toks kvotų nustatymas sulaukia kritikos dėl galimų apribojimų darbdavių pasirinkimui remtis kompetencijomis, patirtimi ir kvalifikacija.
Apibendrinimas: iššūkiai ir siūlomi sprendimai
| Argumentai už | Argumentai prieš |
|---|---|
|
|
Lietuvoje registruota apie 12,4 tūkstančio darbo ieškančių žmonių su negalia, kurie sudaro 7,6 proc. visų darbo ieškančiųjų. Nors subsidijos ir paskatos yra veiksmingos tam tikrai daliai, bendras neįgaliųjų įsidarbinimo lygis didėja lėtai. Reikia individualizuotų, kompleksiškų priemonių, kurios padėtų įveikti ne tik finansines, bet ir socialines, psichologines ir infrastruktūrines kliūtis.
tags: #neigaliuju #adaptacija #darbo #rinkoje