Neįgaliųjų padėtis ir gyvenimas XIX amžiuje

XIX amžius - sudėtingas ir prieštaringas laikotarpis, kuriame neįgaliųjų gyvenimo patirtys buvo nulemti tiek socialinių normų, tiek institucinių sprendimų, valstybės politikos ir ekonominių sąlygų. Nors istoriniuose šaltiniuose apie konkrečias neįgaliųjų kasdienybės detales kartais randame fragmentų, bendras vaizdas atskleidžia, kad neįgaliųjų padėtis buvo stipriai susieta su luominėmis, religinėmis ir medicininėmis nuostatomis bei institucine globa.

Neįgaliųjų statuso suvokimas ir institucijos

Atpažinta, kad įvairios neįgaliųjų globos formos, įskaitant labdaringą ir globėjišką požiūrį bei jų apgyvendinimą globos institucijose, sukūrė institucinius neįgaliųjų rezervatus. XX a. septintajame dešimtmetyje prasidėję antipsichiatrijos ir gyvenimo sąlygų normalizavimo judėjimai pažadino vyriausybių ir visuomenių suvokimą apie jų patiriamą diskriminaciją ir nelygybę. Neįgalieji tebegyveno uždaruose globos namuose; įvairios valstybės institucijos linkusios laikyti globą pagrindiniu sprendimu, nors ji ir izoliuodavo nuo visuomenės.

Neįgaliųjų poreikiai tebedeklaruojami kaip „specialieji poreikiai“, nors iš esmės jie atitinka visų piliečių siekį gyventi lygiai ir oriai. Viena iš didžiausių kliūčių vis dar yra stipriai įstatymuose, strategijose ir specialistų sąmonėje įaugę globos ir medicininiai negalios supratimai. Iki šiol manoma, kad neįgaliųjų diskriminacija ir atskirtys yra norma, kad reikia saugoti neįgaliuosius juos nukreipiant į spec. įstaigas.

Teisinis neveiksnumas ir sprendimų priėmimo teisės

Vienas didžiausių iššūkių valstybėms yra grąžinti neveiksniais pripažintiems asmenims jų visišką veiksnumą atšaukiant teisinę neveiksnumo normą. Vis dar tūkstančiai žmonių teisiškai ir socialiai yra pripažinti esą „niekuo“: daugelyje šalių nevyksta pažanga ir žmonėms nėra grąžinamas jų teisinis veiksnumas. Teisinio neveiksnumo norma per se paneigia visų negalią turinčių asmenų socialinę prigimtį, orumą ir teises, nes atspindi oficialią valstybių poziciją neįgaliųjų atžvilgiu.

Valstybėms sunkiai pavyksta kurti sprendimų priėmimo paramos mechanizmus, kurie leistų kiekvienam žmogui, net ir turinčiam mažiau gebėjimų, išreikšti savo norus ir pageidavimus. Tai būtina siekiant užtikrinti žmogaus orumą ir savarankiškumą, nesvarbu, kiek jam ar jai pagalbos bei priežiūros reikėtų.

Taip pat skaitykite: NPD skaičiavimas neįgaliesiems

Švietimas, darbas ir socialinė integracija

Šalys nesugeba užtikrinti ir įtraukios darbo rinkos: sudaryti tinkamų sąlygų negalią turintiems žmonėms dirbti kartu visais. Valstybės privalo padėti įrengti darbo vietą, remti negalią turintį asmenį įdarbinusį darbdavį, taip pat įvesti privalomą įdarbinimo kvotų sistemą viešajame ir privačiajame sektoriuose, kad būtų paspartinta negalią turinčių asmenų įtrauktis darbo rinkoje. Iš tiesų, nereikia jokių socialinių ar kitokių specialių įmonių. Tereikia kurti įtraukios darbo rinkos priemones, sudarant sąlygas neįgaliesiems dirbti kartu su visais žmonėmis.

Analogiškos ir švietimo tendencijos. Specialiosios mokyklos, kaip ir specialiosios įmonės, yra diskriminacijos forma, kadangi palaiko ir gilina negalią turinčių vaikų ir suaugusiųjų socialinę atskirtį. Šalys niekaip nesugeba užtikrinti įtraukaus ugdymo, kad visi negalią turintys vaikai galėtų mokytis drauge, be diskriminacijos. Valstybės, jei nori būti civilizuotos ir demokratinės, privalo kurti įtraukųjį ugdymą.

Neįgaliųjų dalyvavimas švietime - jau XX a. matomas tam tikras progresas: tarkime, 2012 m. į Lietuvos aukštąsias mokyklas įstojo studijuoti 266 studentai, turintys specialiųjų poreikių. Tačiau tai akivaizdžiai per mažai, jų turėtų būti tris ar keturis kartus daugiau.

Tarptautinės normos ir Konvencijos reikšmė

2006 metais Jungtinės Tautos paskelbė Neįgaliųjų teisių Konvenciją. Joje aiškiai pasakyta, kad negalią turintys žmonės turi teisę gyventi oriai ir kartu su visais, o ne atskirtyje. Konvencijoje konkrečiai surašyta, kaip įgyvendinti politines, pilietines, socialines, ekonomines ir kultūrines teises. Šiandien Konvenciją ratifikavusios valstybės privalo užtikrinti prieinamumą, tinkamą sąlygų sudarymą ir palaikyti neįgaliųjų lygias teises.

Komitetas vertina, kad visos be išimties pilietinės, politinės, socialinės, ekonominės ir kultūrinės teisės yra labai sunkiai įgyvendinamos: neįgalieji tebegyvena uždaruose globos institutuose, tebedirba specializuotose uždarose darbo vietose, laikomi ekonomine našta, ribojamas jų pilietinis ir politinis dalyvavimas. Dėl to Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitetas parengė papildomus tarptautinės teisės dokumentus, aiškinančius Konvencijos straipsnius ir teikiančius gaires įgyvendinimui.

Taip pat skaitykite: Kavos gaminimas ir neįgalieji

Įtrauki lygybė

Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto išaiškinimai bei naujos sampratos, kaip 5-asis Konvencijos straipsnis „Lygybė ir Nediskriminavimas“, įveda į tarptautinę teisę „įtraukią lygybę“. Įtraukiai lygybei užtikrinti būtina: a) šalinti socialines-ekonomines kliūtis, b) šalinti neigiamus stereotipus ir kurti pozityvų neįgaliųjų įvaizdį, c) užtikrinti visišką neįgaliųjų dalyvavimą visuomenėje kartu su visais ir d) sudaryti erdves negaliai kaip socialinės įvairovės daliai. Tinkamų sąlygų nesudarymas turi būti traktuojamas kaip diskriminacijos forma.

Neįgaliųjų kasdienybė ir visuomenės požiūris XIX a. kontekste

Vilniaus miesto XIX a. gyvenimas atskleidžia bendresnę socialinę dinamiką: visuomenės pramogos, religinės procesijos, pilietinės šventės ir miesto erdvių prieinamumas parodė, kaip skirtingi socialiniai sluoksniai galėjo dalyvauti viešajame gyvenime. Tačiau neįgaliųjų integracija į tokius viešuosius renginius dažnai liko ribota arba neregima šaltiniuose. Religinės šventės vienijo miestiečius, tačiau po 1863 m. sukilimo didžiulės procesijos buvo suvaržytos, o tai pakeitė viešojo gyvenimo pobūdį ir galimybes dalyvauti masiniuose renginiuose.

Institucinės nuostatos ir medicininiai požiūriai į negalią XIX a. dažnai lėmė, kad negalintieji liko už viešosios erdvės ribų. Tokiose sąlygose atsirado globos institucijų tradicija, kuri vėliau virto uždarais „rezervatais“ - problema, kurią modernios žmogaus teisių iniciatyvos stengiasi atverti ir keisti.

Asmeniniai pavyzdžiai ir pasakojimai kaip įkvėpimas pokyčiams

Nors tai jau XXI a. pavyzdžių sritis, jų istorijos iliustruoja, kokią žalą gali padaryti ilgalaikė socialinė izoliacija: šiandien aktyviai visuomenės gyvenime dalyvauja tik nedidelė dalis neįgaliųjų, o dirba dar mažiau. Vis dėlto asmeninės patirtys rodo, kad priemonių ir galimybių suteikimas, mokymas ir savarankiškumo skatinimas leidžia neįgaliesiems kurti pilnavertį gyvenimą: žmonės su negalia steigia įmones, dalyvauja kultūriniame gyvenime, organizuoja sporto renginius, kuria teatro trupes ar vadovauja IT įmonėms.

Šie pasakojimai, nors ir modernūs, atkreipia dėmesį į istorines priežastis: kai neįgalieji ilgą laiką buvo atskirti ir laikomi našta, grįžti į visuomenę sunku. XIX a. institucijų ir visuomenės požiūrių palikimas turi ilgalaikes pasekmes, kurias būtina atvirai pripažinti ir spręsti.

Taip pat skaitykite: Psichikos negalią turinčių asmenų parama

Prieinamumas, infrastruktūra ir socialinė politika

Prieinamumas reiškia visuotinį principą, kai infrastruktūra ir visos paslaugos yra prieinamos visiems neįgaliesiems, kokią negalią jie beturėtų - judėjimo, regos, klausos, intelekto ar psichosocialinę. Tinkamas sąlygų sudarymas reiškia jų pritaikymą pagal individualius poreikius. Tačiau šalių vyriausybės mažai remia tinkamą sąlygų sudarymą, pavyzdžiui, darbo rinkoje.

Valstybės privalo imtis papildomų priemonių, kad būtų paspartintas negalią turinčių žmonių teisių įgyvendinimas. Konvencijos narių valstybių pareiga - įgyvendinti savo įsipareigojimus tarptautinei žmogaus teisei, o ypač savo žmonėms ir tiems, kurie nuolat patiria struktūrinę diskriminaciją ir nelygybę.

Kaip XIX a. palikimas formuoja šiandienines prioritetų kryptis

Praeities institucijų praktikos ir požiūriai, kurie XIX a. dažnai pavertė neįgaliuosius izoliuotais ir teisiškai engiamais, reikalauja aktyvaus taisymo. Antai pilietinė balsavimo teisė, kuri anksčiau buvo atimta teisiškai neveiksniems asmenims, iki šiol kai kuriais aspektais yra sunkiai prieinama turint judėjimo ar regos sutrikimų. Tai rodo, kad istorinis kontekstas paliko ilgalaikes kliūtis, kurias būtina sistemingai šalinti.

Jungtinių Tautų iniciatyvos, Konvencijos nuostatos ir Komiteto gaires skirtos tam, kad šalys imtųsi konkrečių priemonių: uždaryti globos institucijas, kuriose žmonės gyvena atskirti, sudaryti sąlygas gyventi savarankiškai ir bendruomenėje, kurti įtraukųjį ugdymą ir darbo rinką, užtikrinti teisinį veiksnumą bei sprendimų priėmimo paramą.

Veiksmų gairės

• Peržiūrėti ir panaikinti teisinio neveiksnumo normas;
• Įdiegti sprendimų priėmimo paramos mechanizmus;
• Įvesti privalomas įdarbinimo kvotas ir remti darbdavius;
• Įgyvendinti įtraukią švietimo politiką ir uždaryti specialias izoliacines institucijas;
• Užtikrinti infrastruktūros prieinamumą ir pritaikymą individualiems poreikiams;
• Kreiptis į visuomenės sąmoningumo keitimą, šalinant stereotipus.

Istorinės pamokos ir tolimesni darbai

XIX a. pavyzdžiai rodo: kai visuomenė ir institucijos izoliuoja ir medikalizuoja negalią, ilgainiui susidaro struktūrinė diskriminacija ir atskirtis. Dabartinės tarptautinės priemonės ir Konvencijos teisiniai įrankiai suteikia galimybes keisti situaciją, tačiau realūs pokyčiai priklauso nuo valstybių politinės valios, miestų ir bendruomenių sprendimų bei visuomenės požiūrio. Tik sisteminis darbas - pradedant nuo teisinio veiksnumo atstatymo, baigiant realiu prieinamumu ir darbo galimybėmis - leis ištaisyti XIX a. palikimą ir užtikrinti, kad negalią turintys žmonės gyventų kartu su visais, pilnavertį ir orų gyvenimą.

tags: #neigalieji #xix #amziuje