Tikriausiai kiekvienam iš mūsų barista asocijuojasi su kavos ruošimo profesionalu, dirbančiu kavinėje, bare ar restorane, žmogumi, kuris gerai išmano kavas ir daug jos paruošimo būdų. Ar tik baristos gali gaminti kavą?
Marijampolės organizacija „Jaunimas YRA“, bendradarbiaudama su Panevėžio Jaunuolių dienos centru, kalbino centro darbuotojas ir jaunuolius besilankančius jame, kad tai išsiaiškintų.
Jaunuolių dienos centras - socialinės paskirties įstaiga sutrikusio intelekto žmonėms nuo 18 metų, teikianti dienos socialinės globos bei neformalaus švietimo, bendrąsias socialines paslaugas. Jaunuoliai čia gali tobulinti savo bendravimo įgūdžius, integruotis į visuomenę.
Viena iš centro lankytojų - Kotryna. Ji pasakoja apie tai, kokią naudą ir emocinį pasitenkinimą kelia buvimas centre, su kokiais iššūkiais susiduria kasdieniniame gyvenime. „Negalios neturintys žmonės skeptiškai žiūri, nepripažįsta mūsų. Daug kas nori padėti, nors man ta pagalba nėra labai reikalinga. Aišku, gal ir aš pati nepriimu pagalbos“ - pasakoja pašnekovė.
Centre jaunuoliai turi daug veiklų: namų ruošos, muzikos, dailės, keramikos, teatro, relaksacinių, atpalaiduojančių ir begalę kitų. Viena labiausiai matomų - projektas „Solidarumo kava“.
Taip pat skaitykite: NPD skaičiavimas neįgaliesiems
„Solidarumo kava“ - projektas, keičiantis požiūrį
„Tai projektas, kurio pagrindinė mintis - pritraukti daugiau žmonių „iš gatvės“, kad pamatytų, jog neįgalus žmogus, toks pat kaip ir visi: gali ir dirbti, ir bendrauti, ir linksmai leisti laiką kartu“ - teigia Kotryna. Kavinėje jaunuoliai patys gamina kavą ir aptarnauja klientus.
„Solidarumo kava“ skaičiuoja antrus savo veiklos metus: jis sparčiai plečiasi, dalyvių ir klientų skaičius auga. Projekto dalyviai vyksta į įvairias šventes, kuriose, kai karšta, vaišina savo gamintais limonadais. Bičiulių ratas didėja, vis daugiau žmonių užsikrečia solidarumu. Tai rodo, jog pamažu keičiasi visuomenės požiūris į neįgaliuosius, žmonės pamažu ima suprasti, jog ne tik profesionali barista gali gaminti kavą.
Kava - vienas populiariausių būdų užmegzti pokalbį, o ji dar skanesnė, kai yra ne tik skani, bet ir solidari.
Daugiau apie Jaunuolių dienos centrą, jame vykstančias veiklas ir „Solidarumo kavą“ galite išgirsti panevėžiečių lūpomis:
Kavinėje dirba neįgalieji | All Good
Taip pat skaitykite: Psichikos negalią turinčių asmenų parama
Asmeninė istorija: Marijaus kelias į sceną
43 metų amžiaus Marijus į Kauno „Arkos“ bendruomenės namus užsuka kiekvieną trečiadienį. Jis vienas iš bičiulių - taip vadinami žmonės, turintys intelekto ar psichosocialinę negalią. Čia jis gamina molinius dirbinius, rankų darbo žvakes. Vis dėlto labiausiai Marijaus akys spindi užsiminus apie šokį. Tai - neseniai įgyvendinta sena jo svajonė.
Tiesa, tai nebus pirmasis jo pasirodymas. Kaune gyvenantis Marijus jau turėjo du tikrus pasirodymus Laisvės alėjoje. Šiuo metu ruošiamame performanse pasirodys ir daugiau žmonių su negalia, ne tik jis. Gyvenime kuklus, santūrus ir tylus, užlipęs ant scenos, Marijus tarytum atgyja - yra drąsus, nepaprastai kūrybingas, o svarbiausia - puikiai šoka.
Giliai širdyje vyras visą gyvenimą svajojo būti scenoje, tačiau tokia galimybė atsirado tik sulaukus 43-ejų. Deja, visuomenėje vis dar nėra įprasta negalią turinčius asmenis matyti savarankiškai dirbančius, o ką jau kalbėti apie teatro sceną. Tad šios istorijos herojus yra vienas iš tų, kuris išdrįso laužyti nusistovėjusius stereotipus ir nepasidavė nepagrįstai kritikai.
Pakalbintas Marijus sako, kad dabar jaučiasi labai laimingas, todėl kitų svajonių nekuria, juk didžiausia iš jų - būti scenoje - jau išsipildė.
Elika pastebėjo, kad būtent to negalią turinčių asmenų gyvenimuose dažniausiai ir trūksta. Paprašyta plačiau papasakoti apie savo veiklą, Elika paaiškino, kad ji teikia Lietuvoje dar gana naują paslaugą - pagalbą priimant sprendimus. Anot jos, labai svarbu įgalinti žmones su negalia bei suteikti šansą siekti to, ko giliai širdyje kiekvienas nori, o ne to, ko iš jų tikisi visuomenei.
Taip pat skaitykite: Neįgaliųjų draugijos istorija
„Bičiuliams, kaip mes juos vadiname, dažnai įsirėžia tai, ko iš jų nori aplinka. Todėl jų pačių norai nustumiami kažkur giliai. Prireikia pagalbos, kol jie pajunta, ką iš tiesų nori veikti. Tenka mokytis atskirti svetimus ir savo norus".
Išgirdusi, apie ką svajoja Marijus, Elika ryžosi padėti jam užlipti ant tikros scenos. Tai padaryti nebuvo lengva: Marijui pagaliau išdrįsus atsiverti prasidėjo paieškos, kurios labiau priminė ne jaukų takelį į laimę, o kliūčių ruožą.
Ji vylėsi, jog Marijaus istorija įkvėps ir kitus drąsiai svajoti ir ieškoti būdų, kaip tas svajones paversti realybe. Marijus dalyvavo Europos socialinio fondo lėšomis finansuojamame projekte „Nuo globos link galimybių: bendruomeninių paslaugų plėtra“.
Kęstučio istorija: nuo sunkios vaikystės iki talento mezgimui atskleidimo
Niekada savo tėvo nepažinojęs Kęstutis prisiminė pirmuosius trejus savo gyvenimo metus leidęs vienkiemyje Ausieniškės kaime. Viskas apvirto aukštyn kojomis šeimoje atsiradus patėviui.
„Ne pyragai buvo, kai pas jį persikraustėme. Nuolatinis smurtas, pasityčiojimai. Vargo vakarienė. Savo vaikų nemylėjo, tai mes, svetimi, jam iš viso... Kai mano metais vyresnei seseriai buvo septyneri, jis ją sumušė ir išmetė žiemą į lauką. Gerai, kad kaimynė pagelbėjo, nes nei manęs, nei sesers nebūtų jau seniai gyvų. Nenoriu net prisiminti“, - istoriją ėmė pasakoti Kęstutis.
Iš patėvio gniaužtų Kęstutis išsivadavo tik išvykęs į Trakų internatą. Savarankišką gyvenimą tęsė ir vėliau - mokėsi Lentvario pagalbinėje mokykloje. Baigęs ją ir įstojęs į Alytaus profesinę mokyklą krimto mezgėjo mokslus.
Kodėl mezgimas, o ne kitas amatas? Kęstutis neslepia, kad megzti jam patiko nuo antros klasės. „Visos moterys aplink mezgė: mama, močiutė, teta, krikšto mama. Būdamas 7-erių sau nusimezgiau šaliką. Kad ir kreivą šleivą, bet numezgiau".
Nepaisant įgytos mezgėjo profesijos, Kęstutis visą savo gyvenimą neatrado tikros vietos po saule - dirbo įvairius pavienius darbus, glaudėsi tai viename, tai kitame mieste. Kol galiausiai vėl sugrįžo į gimtuosius kraštus.
„Kurį laiką buvau apsistojęs Klaipėdoje, tačiau teko grįžti į Vievį, nes nuo vėžio mirė mama, nebuvo kam prižiūrėti jos kapo. Grįžęs į Vievį, apsistojau pas vieną ūkininką. Deja, ten nebuvo lengva - jis mane išnaudojo“, - atviravo Kęstutis.
Tuo metu jį ištiko dar viena likimo neganda - susirgo iš karto net dviem erkių platinamomis ligomis. Tai nutiko 2019 m. vasarą. Kiekvieną vasarą Kęstutis mėgdavo grybauti ir uogauti, kaip pats sako, be gamtos niekuomet negalėjo ilgiau išbūti. Tačiau viena tokia išvyka į mišką vos nesibaigė mirtimi.
„Iki tol buvau sveikas kaip arklys. Nežinau, kaip čia man nutiko, nes ne kartą anksčiau erkė buvo įsisiurbusi. Tąkart jos net nepastebėjau. Nustatė ir erkinį encefalitą, ir Laimo ligą".
Sunkių ligų padarinius vyras jaučia iki šiol. Jis tapo neįgalus (tėra 45 proc. darbingas). „Šlubuoja atmintis - privalau viską užsirašyti. Kaulus, galvą skauda - vaistai net nepadeda. Ligos paveikė stuburą, kojas. Negaliu ilgai stovėti, privalau atsisėsti. Sauja vaistų ryte, per pietus ir vakare“, - su kokia sunkia nauja realybe teko susitaikyti, atskleidė Kęstutis.
Nepaisant subyrėjusios sveikatos Kęstutis visomis išgalėmis stengėsi kabintis į gyvenimą, bet jam sekėsi sunkiai. Išėjęs iš ligoninės, vieviškis vėl grįžo pas ūkininką, kuriam dirbo anksčiau. Tačiau šis Kęstučiui, tik ką nugalėjusiam mūšį su mirtimi, iš karto liepė grįžti prie darbo. Neištvėręs pašlijusių santykių su ūkininku jis neilgai trukus pabėgo į apleistą fermą, ten praleido visą vasarą. Gyveno be šviesos, vandens, tik tarp griūvančių sienų.
Nors tuomet atrodė, kad gyvenimas niekada neprašviesės, Kęstutis netikėtai atrado Vievio neįgaliųjų draugiją, ėmė lankyti Vievio buitinių paslaugų centrą - socialines dirbtuves Pakalniškėse. Pasak Kęstučio, lankydamasis socialinėse dirbtuvėse jis nebebuvo vienišas, pasijuto vėl reikalingas. Vos per pusmetį po įsitraukimo į socialinių dirbtuvių veiklą Kęstučio gyvenimo kokybė pasikeitė kardinaliai: ilgai neturėjęs gyvenamosios vietos, jis įsikraustė į vieno kambario butą, kurį jam išnuomojo Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrija.
„Larsas man - kaip sūnus, mano vaks, meškinas mano. Miega kartu lovoje. Šunų maisto neėda, perku ir verdu vištą, šlapiankos duodu. Dėl Larso prieš tai atsisakiau gyvenamosios vietos socialinės globos namuose - jo nepriėmė, tai man taip nereik“, - teigė jis.
„Dabar aš gyvenu bute vienas su šuniuku. Labai patenkintas esu. Užsidirbu ne tik iš mezgimo, gaunu socialinę pašalpą - 178 eurus per mėnesį. Pinigų stygiumi nesiskundžiu, nes poreikiai nėra dideli“, - patikino Kęstutis.
Socialinėse dirbtuvėse, kurios skirtos žmonėms su negalia, negalintiems dirbti atviroje darbo rinkoje, dar labiau atsiskleidė jo talentas megzti. Čia jam sudarytos sąlygos užsiimti mėgstama veikla. Be to, kurdamas paklausias prekes Kęstutis įgyja darbo įgūdžių.
Paklaustas, ką įmantriausio yra numezgęs, pašnekovas įvardijo sportinį kostiumą. Įprastai Kęstutis mezga vaikiškas kepurėles, batelius mažyliams, kojines bei pirštines suaugusiems. „O štai šalikų niekas neperka, - sakė Kęstutis. - Todėl jų ir nemezgu.“
Savo kūrybą jis parduoda Elektrėnų turguje. Pasitikėjimo jam nestinga: „Niekas tokiais raštais nemezga, tik aš. Vieną mezgėją vyrą, tokį barzdotą, tik per televizorių esu matęs. Savo kūriniais jis ne tik prekiauja - labai dažnai juos dovanoja, pavyzdžiui, kaimynėms, su kuriomis puikiai sutaria: eina į svečius, kartu geria kavą, kalbasi apie gyvenimą.
Paprašytas įvardyti savo svajonę, Kęstutis patikino trokštantis tik to, kad liga greičiau atsitrauktų. „Nebuvo lengvas mano gyvenimas, ypač paskutiniai metai. Tokios ligos net aršiausiam priešui nelinkėčiau. Erkė - toks mažytis gyvis, o gali į kapus žmogų nuvaryti. Vis dėlto esu laimingas: turiu būstą ir Larsą šalia, nėra ko liūdėti. Taip, kaip duota, taip ir reikia gyventi. Svarbu, nepasiduoti“, - atsisveikindamas pareiškė Kęstutis.
Kęstutis dalyvavo Europos socialinio fondo lėšomis finansuojamame projekte „Nuo globos link galimybių: bendruomeninių paslaugų plėtra“.
Institucinės globos pertvarka: kelias į integraciją
Vykdant institucinės globos pertvarką, Lietuvoje kuriami grupinio gyvenimo namai, kuriuose apsigyvena žmonės su psichikos ar proto negalia. Šio pertvarkos etapo tikslas - teikti apgyvendinimo paslaugas, o užimtumas turėtų vykti išorėje, mieste. Taip siekiama užtikrinti sėkmingą neįgaliųjų integraciją į visuomenę.
Gytis Baltrūnas, Utenos regiono pertvarkos procesų ekspertas, sako, kad tokių namų poreikis Anykščiuose toks didelis, jog jo tikrai nepatenkins ir keli grupinio gyvenimo namai.
G. Baltrūno teigimu, grupinio gyvenimo namai, skirtingai nuo didžiųjų socialinės globos įstaigų, orientuoti tik į apgyvendinimo paslaugų teikimą. Tai reiškia, kad žmonės ten gyvena, gali būti mokomi higienos, savitvarkos, maisto gaminimo ir kitų tiesiogiai su gyvenimu ir buitimi susijusių įgūdžių, bet užimtumas vyksta kitur.
Viena svarbiausių sąlygų - kad grupinio gyvenimo namuose nebūtų nei keramikos dirbtuvių, nei pynimo studijų, nes tiems žmonėms nereikia, kad viskas būtų šalia, - jie gali ir turi naudotis visiems prieinamais kultūros namais, bendru kino teatru, eiti į visiems miesto gyventojams skirtus renginius. Svarbiausia, kad neįgalūs žmonės iš namų išeitų į darbą ar užimtumą kaip tai kasdien daro dauguma visuomenės narių“, - sakė G.
Paklausus, ką daryti, kad visuomenė taptų tolerantiškesnė, G. Baltrūnas atsakė: „Visuomenė pasikeis tik tada, kai neįgalūs asmenys apsigyvens kaimynystėje."
Anot pašnekovo, į Lietuvą atvykę užsieniečiai stebisi, kad viešose vietose, tokiose kaip prekybos centrai, beveik nemato neįgaliųjų. O nemato todėl, kad jie tarsi paslėpti įstaigose arba gyvena užsidarę namie.
Almantas Čielis pasakoja, kad tokiuose namuose sąlygos maksimaliai priartinamos namų aplinkai. „Norėjome, kad mūsų namai būtų panašūs į savus namus, norėjome suteikti gyventojams galimybę būti kiek įmanoma savarankiškesniems", - pasakojo A. Čielis.
Jis pastebi, kad gyvenimas tokiuose namuose veikia teigiamai. Grupinio gyvenimo namuose sudaromos sąlygas asmeniui palaikyti ryšius su visuomene, padėti įveikti socialinę atskirtį ir integruotis į bendruomenę. Grupinio gyvenimo namų gyventojai čia tarsi viena didelė šeima, kurioje nors pasitaiko ir rūpesčių, visuomet nugali draugiškumas ir supratingumas.
Įžengus į erdvų daugiabučio namo butą, gyventojai pasitinka su šypsena, svetingai siūlo kavos ir pyrago. Čia gyvenantys Saulius ir Regina džiaugėsi: dabar gyvena kaip tikruose namuose.
„Man labai įstrigo vieno gyventojo žodžiai. Žiūrėdamas pro langą, jis pasakė: „Dabar gyvensim kaip žmonės - tarp žmonių.“ Pradžioje buvo didelis kaimynų pasipriešinimas, jie bijojo, bet dabar patys užsuka į svečius su pyragais, mūsų gyventojai svečiuojasi pas juos, - pasakojo direktorė.
Šiandien vienintelis dalykas, ko negali daryti grupinio gyvenimo namų gyventojai - patys disponuoti pragyvenimui skirtomis lėšomis.
Tada, lyg į namus, susirenka Neįgaliųjų dienos grupės lankytojai. Kartu su Agne visi panyra į aromaterapiją ir kitas įvairiausias veiklas. Klausaisi, kaip gerą valandą salėje skamba nelabai suderinta daina, nes užimtumo specialistei Lijanai Sarnickienei niekada nepritrūksta kantrybės su paslaugų gavėjais muzikuoti. Užimtumo specialistas Romas Stabingis Justinui veda žolės pjovimo „pamoką“, o medžio drožybos įgūdžius perduoda Giedriui. Jo rankos kuria rankšluostines, verpstes. Slaugytoja Alma Mitinienė niekada nepavargsta bendrauti su lankytojais: Neįgaliųjų grupės lankytojų lavinimui pasirinko Montesori stalo žaidimus, knygų skaitymą, mankštas. Gyvenimas, kasdienis gyvenimas.
tags: #neigalieji #gamina #kavavideo