Tarptautinis įvaikinimas kelia daug emocijų, teisinių klausimų ir procedūrinių reikalavimų. Lietuvoje šio proceso pavyzdžiu tapo keli garsūs atvejai, kai vaikai iš Lietuvos buvo siūlomi įvaikinti į Naująją Zelandiją, o viešojoje erdvėje nagrinėti tekstai atskleidė tiek teisines, tiek žmogiškąsias šio proceso puses. Straipsnyje surinktos ištraukos iš viešosios informacijos pateikia išsamų kontekstą apie praktinius mechanizmus, teisės aktų reikalavimus, institucijų vaidmenį ir konkrečius atvejus, iliustruojančius tarptautinio įvaikinimo sudėtingumą.
Teisinis reguliavimas ir pagrindiniai reikalavimai
Tarptautinis įvaikinimas organizuojamas tik tada, jei per 6 mėnesius nuo vaiko įrašymo į Galimų įvaikinti vaikų sąrašą nebuvo gauti LR piliečių prašymų įvaikinti ar globoti vaiką.
Į kitas užsienio valstybes vaikai iš Lietuvos šiuo metu negali būti įvaikinti. Užsienio šeimos yra griežtai vertinamos užsienio valstybių vaiko teisių apsaugos institucijų ir tik tų valstybių kompetentingoms institucijoms patvirtinus, kad šeimos yra tinkamai pasirengusios įvaikinti, jos gali kreiptis dėl įvaikinimo.
Pagal šiuo metu Lietuvoje galiojančius įstatymus Lietuvoje gyvenanti šeima gali įvaikinti ne jaunesnius nei 3 mėn. vaikus. Tuo tarpu žmonės iš užsienio gali įvaikinti tik tuos vaikus, kuriems mažiausiai per 6 mėn. nepavyko rasti įtėvių Lietuvoje ir kurie atitinka šiuos reikalavimus: vaikai turi sunkių sveikatos sutrikimų, yra vyresni nei 7 metų amžiaus arba vienu metu yra įvaikinama ne mažiau nei 3 broliai arba seserys.
Įvaikinti leidžiama tik tuos vaikus, kurie yra įrašyti į Galimų įvaikinti vaikų apskaitą (sąrašą). Iš pradžių tėvų globos netekusiam vaikui nustatoma laikinoji globa. Ji gali trukti iki 18 mėnesių. Jeigu tėvai nededa pastangų susigrąžinti vaiką į šeimą, atsiranda pagrindas nustatyti vaikui nuolatinę globą. Sprendimą dėl tėvų valdžios ribojimo ir dėl nuolatinės globos nustatymo priima teismas.
Taip pat skaitykite: Viskas apie įvaikinimą NZ
Vaiko nuomonės ir giminaičių teisių užtikrinimas
Vaiko nuomonė yra kertinis elementas: kai įvaikinamas dešimties metų sulaukęs vaikas, būtinas jo rašytinis sutikimas. Sutikimą vaikas duoda teismui, be šio sutikimo įvaikinti negalima. Kai įvaikinamas dešimties metų nesulaukęs vaikas, jis turi būti išklausytas teisme, jei sugeba išreikšti savo nuomonę. Teismas, priimdamas sprendimą, turi atsižvelgti į vaiko norą.
Giminaičių vaidmuo, santykiai su tėvų globos netekusiu vaiku ir jų nuomonė yra labai svarbūs sprendžiant vaiko globos ir įvaikinimo klausimus, todėl visada siekiama užtikrinti geriausius vaiko interesus. Ikiteisminės tarptautinio įvaikinimo procedūros vykdomos tik jei vaiko globėjas (rūpintojas) pritaria ir jei Tarpinstitucinė įvaikinimo komisija rekomenduoja tarptautinį įvaikinimą.
Institucijų vaidmuo ir procedūrinės klaidos
Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba (toliau - Tarnyba) organizuoja tarptautinį įvaikinimą, teikia informaciją apie galimas šeimas ir užtikrina grįžtamąjį ryšį su užsienio institucijomis. Oficialiu pranešimu Tarnyba pažymi, kad organizuojant įvaikinimą visuomet svarbiausia siekti užtikrinti geriausius vaiko interesus.
Teismų praktika parodė, kad procedūrinės klaidos tarnybos veikloje gali būti esminė kliūtis. Bylų nagrinėjimo metu teismai konstatavo, kad Tarnyba turėjo dėti maksimalias pastangas susisiekti su visais artimais giminaičiais, supažindinti juos su situacija ir informuoti apie numatomą įvaikinimą, net jei iki tol šeimos ryšiai buvo nutrūkę.
Vienu atveju teismas įvertino, kad Tarnyba neišnaudojo visų galimybių vaikui augti kilmės šalyje ir nesusisiekė su užsienyje gyvenančiais pilnamečiais mergaitės broliais bei neinformavo jų apie tarptautinio įvaikinimo procedūrą. Teismo nuomone, tai buvo svarus pažeidimas, lemiantis sprendimą netenkinti užsienio šalių piliečių prašymo.
Taip pat skaitykite: Darbo laikas Naujojoje Vilnioje Sodroje
Konkrečios bylos: devynmetė iš Kauno ir kiti atvejai
Viešojoje erdvėje plačiai sekama istorija dėl mažametės įvaikinimo į Naujosios Zelandijos šeimą iliustruoja procedūrų sudėtingumą. Mergaitė buvo įrašyta į galimų įvaikinti vaikų apskaitą 2015 m. balandį kartu su dviem seserimis, tačiau vėliau seserys buvo išskirstytos: vieną globojosi lietuvių šeima, kita atsisakė būti įvaikinta. Devynmetė 2016 m. rugpjūtį liko viena galimų įvaikinti vaikų registre ir tuomet buvo inicijuotas tarptautinis įvaikinimas, tačiau teismo nuomone, formai ji turėjo praleisti dar pusmetį registre, kad būtų suteikta galimybė Lietuvos globėjams ją priimti atskirai.
Vilniaus apygardos teismas pažymėjo, kad įtakos priimti sprendimą atmesti Naujosios Zelandijos gyventojų prašymą turėjo ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos klaidos. Teismo nuomone, Lietuvos globėjams nebuvo suteikta galimybė įvaikinti ją vieną, be seserų. Bylą nagrinėjęs teisėjas šią aplinkybę įvertino kaip svarų pažeidimą.
Kauno globos namų atstovai skundėsi, kad po vieno teismo sprendimo mergaitei buvo ribojamas susisiekimas su galimais įtėviais, o zelandai, grįžę namo, nenutraukė ryšių ir mergaitei rašė laiškus, siuntė nuotraukas. Kol procesas dar nebaigtas, mažametė dažnai bendrauja su galimais įtėviais per programą „Skype“, susirašinėja elektroniniais laiškais. Pasak globos namų direktorės, bendraujama per vertėją, bet vaikas ir pats yra gerokai pramokęs angliškai.
Brolio ir kitų giminaičių įsikišimas
Šioje istorijoje pasirodė ir nepilnamečių broliai bei pilnamečiai giminaičiai. Vyresnysis mergaitės brolis iš Anglijos, Arūnas Leščiauskas, pateikė prašymą dėl globos, tačiau teismo sprendimai ir institucijų procedūros užtruko. Kauno globos namų atstovas teigė, kad brolio elgsena po želandams nepalankaus teismo sprendimo verčia manyti, jog jis nesielgė nuoširdžiai globos siekdamas - nes jo lankymas globos namuose buvo retas.
Teismo vertinimu, Tarnyba privalėjo išsiaiškinti visus giminaičius, informuoti visus artimuosius, o jei nežinoma gyvenamoji vieta - ją aiškintis. Teismas pateikė papildomą paaiškinimą ir įvedė naują nuostatą - informuoti visus artimus giminaičius ir išsiaiškinti visus įmanomus giminaičius.
Taip pat skaitykite: Akmenės Socialinių Paslaugų Namų veikla
Įvaikinimo statistika ir tendencijos Lietuvoje
| Rodiklis | Reikšmė / pastabos |
|---|---|
| Galimų įvaikinti vaikų apskaita (2018) | 552 vaikai |
| Iš jų turintys specialiųjų poreikių | 363 vaikai |
| Praėjusiais metais Lietuvoje įvaikinti | 103 vaikai (84 šeimos) |
| Įvaikinti užsieniečių šeimose (praėjusiais metais) | 56 vaikai (39 užsienio šeimos) |
| 2020 m. (karantino metu) įvaikinta | 80 vaikų (mažiau nei ankstesniais metais) |
| Šiuo metu įvaikinimo laukia | 368 galimi įvaikinti vaikai |
Statistika rodo, kad dauguma galimų įvaikinti vaikų yra vyresnio amžiaus (73 proc. - nuo 10 iki 17 metų), o vaikų iki 3 m. mažėja. Praėjusiais metais Lietuvos piliečiai įvaikino 51 vaiką, užsieniečiai - 29. Per penkis šių metų mėnesius įvaikinti 27 Lietuvoje be tėvų globos likę vaikai; iš jų 12 įvaikino užsienyje gyvenantys lietuviai, mišrios arba užsieniečių šeimos.
Įvaikinimo iššūkiai ir mitai
Visuomenėje egzistuoja daug mitų apie įvaikinimą. Vienas dažniausiai iškeltų mitų - „vaikai įvaikinami neatsižvelgiant į jų nuomonę“ - neturi pagrindo: Lietuvos Respublikos įstatymai nustato, kad kai įvaikinamas dešimties metų sulaukęs vaikas, būtinas jo rašytinis sutikimas.
Įsivaikinti ar tapti globėju Lietuvoje sunku ne tik dėl emocinių iššūkių, bet ir dėl ilgo institucinio proceso. Besikuriančios Įtėvių ir globėjų asociacijos atstovė Živilė Kaminskienė sako, kad procesai, kurie galėtų užtrukti keletą mėnesių, trunka metus ir daugiau. Seimas svarsto pataisas, kurios palengvintų procesą - tarp jų budinčių globėjų įteisinimas, metinis terminas tėvams pasitaisyti, garantuoti išmokos ir atostogos įtėviams.
Ką rekomenduoja institucijos?
Tarnyba pabrėžia, kad pirmiausia vaikai turi būti siūlomi įvaikinti Lietuvos Respublikoje gyvenančioms šeimoms. Užsienio įvaikinimo atvejai galimi tik tuomet, jei realiai nenustatoma galimybė vaikui rasti šeimą Lietuvoje ir jei tai atitinka geriausius vaiko interesus. Akredituotos organizacijos įsipareigoja teikti Tarnybai grįžtamąją informaciją apie įvaikinto vaiko integraciją, gyvenimo sąlygas ir vystymąsi - per pirmuosius dvejus metus po įvaikinimo du kartus per metus, kitus dvejus metus - kartą per metus.
Žmogiškosios istorijos ir visuomenės reakcija
Vieši atvejai, kai vaikas ruošiama įsivaikinti į tolimą šalį, dažnai sukelia intensyvias emocijas: brolių, seserų ir platesnių giminaičių reakcijas, vietos bendruomenės nerimą, žurnalistų dėmesį. Pavyzdžiui, Tauragės atveju dvylikametė Kornelija galėjo tapti pirmąja Lietuvos vaiku, kurią įsivaikins Naujosios Zelandijos piliečių šeima; vietos broliai ir bendruomenė stebėjosi procedūrų skaidrumo stoka ir informacijos trūkumu.
Brolių ir seserų ryšiai yra jautrus aspektas: dažnai kyla klausimų, ar suskaldoma šeima, ar užtikrinamas ryšys tarp giminaičių. Vienas vaiko brolis teigė, kad jam daug svarbiau palaikyti artimus santykius su seserimi nei jos išvykimas toli į užsienį. Kitas konkretus atvejis parodė, kad brolis, kuris vėliau deklaravo norą globoti seserį, iki to laiko jos beveik neaplankė - klausimai apie nuoširdumą ir sąžiningumą tokiuose prašymuose ne kartą kėlė diskusijas teisme ir visuomenėje.
Kaip vyksta stebėsena po įvaikinimo?
Kaip sekasi vaikučiui svetimoje šalyje domėtis įpareigota Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba. Jai informaciją teikia ne pati įvaikinusi šeima, o vaiko įvaikinimui atstovaujanti užsienio valstybės institucija. Lietuvai turi būti suteikiama informacija apie įvaikinto vaiko integraciją į šeimą, gyvenimo sąlygas, vystymąsi, sveikatą, taip pat nuotraukos ir vaizdo įrašai. Per pirmuosius dvejus metus po įvaikinimo - du kartus per metus; kitus dvejus metus - kartą per metus; po ketverių metų - pagal Tarnybos prašymą.
Tarnybai pateiktoje informacijoje apie vieną įvaikintą mergaitę nurodyta, kad ji lanko mokyklą pagal savo amžių, jai sekasi puikiai ir adaptacija buvo greita. Mergaitė su šeima gyvena nuosavame name, turi savo kambarį ir viską, kas reikalinga tokio amžiaus vaikui.
„Aktualusis interviu“: Ar ryšis Seimas Žemaitaičio apkaltai?
Ką reiškia šie įvaikinimo atvejai Lietuvai?
Visuomenės ir institucijų diskusijos dėl tarptautinių įvaikinimų atskleidžia keletą kertinių dalykų:
- Procedūrų skaidrumas ir kruopštumas yra būtini - bet kokios klaidos gali tapti rimtu pagrindu teisme atmesti tarptautinį įvaikinimą.
- Reikia aiškiai identifikuoti ir informuoti visus artimus giminaičius bei išsiaiškinti jų galimybes ir norą globoti vaiką.
- Vaiko nuomonė - būtinas ir lemiamas elementas, ypač artėjant 10 metų ribai, nuo kurios reikalingas rašytinis sutikimas.
- Po įvaikinimo būtina nuolatinė stebėsena ir grįžtamasis ryšys tarp užsienio institucijų ir Lietuvos Tarnybos.
Praktiniai patarimai šeimoms ir suinteresuotoms pusėms
- Jei ketinate tapti globėju ar įtėviu - kreipkitės į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą bei akredituotas organizacijas, susipažinkite su reikalavimais ir procedūromis.
- Giminaičiams - aktyviai bendraukite su tarnybomis, jei manote, kad galite užtikrinti vaiko interesus; informacijos trūkumas dažnai sukelia nesusipratimus.
- Žiniasklaidai ir visuomenei - vertinant tarptautinius įvaikinimus svarbu remtis faktais ir teisinga informacija, kad nebūtų pakenkta vaikui ar suinteresuotoms šeimoms.
Tarnyba atidžiai išnagrinės teismo nurodytus motyvus, atlikusi vidinį tyrimą tiksline formuluotė mis ir tikslinkis visus įvaikinimo procesą reglamentuojančius poįstatyminius aktus ir dokumentus, taip pat nuo šiol taikys teismo naujai suformuotą praktiką. Taip pat įvertinus būtinybę inicijuos kreipimąsi į įstatymų leidėjus dėl būtinų teisės aktų papildymų ir pakeitimų.
Apibendrinant, tarptautinis įvaikinimas - sudėtingas, daug šalių ir institucijų susaistytas procesas, kuriame svarbiausi yra vaiko interesai, teisinis procedūriškumas ir tinkamas ryšys su giminėmis. Lietuvoje vykę atvejai parodė, kad procedūrinės klaidos gali lemti bylinėjimąsi ir viešas diskusijas, o sprendimų priėmimas turi būti gerai motyvuotas tiek teisiškai, tiek žmogiškai.
tags: #naujosios #zelandijos #pora #ivaikinimas