Muzikos Terapija Autizmui

Muzikos terapija - tai gydymas muzika, psichoterapijos metodas, kuris veikia žmogaus emocijas, keičia nuotaiką, silpnina nerimo, įtampos, baimės, uždarumo būsenas. Muzikos terapija gydomi centrinės nervų sistemos funkciniai sutrikimai, psichikos ir psichosomatinės ligos. Aktyvi muzikos terapija naudojama uždarumo būsenoms, pavyzdžiui, autizmui, gydyti.

Terapija ypač efektyvi derinant ją su kitomis medicinos ir psichoterapijos priemonėmis - hipnoze, choreografijos, dailės (meno) ir miego terapija, šviesos ir spalvų efektais, masažu, mineralinėmis voniomis. Lietuvoje nuo 20 a. 8 dešimtmečio pabaigos muzikos terapija, kaip sudedamoji psichoterapijos dalis, taikoma lėtinėms ligoms ir psichiatrijoje psichikos ligoms gydyti.

Muzika, kaip gydymo priemonė, buvo taikoma dar senų senovėje. Avicena muziką laikė puikia žmogaus organizmo šluota, padedančia išvalyti kūną. Pitagoras kūrė specialius muzikos kūrinius, gydančius sielos ir kūno ligas. Kažkas iš senovės išminčių yra pasakęs: “Ne mes klausomės muzikos, o muzika klausosi mūsų“. Būtų galima pridėti - ir gydo. Pitagoras netgi parengė muzikinių receptų knygą, kurioje rašoma, kokią ligą gydo tam tikras garsas.

Muzikos gydomasis poveikis aprašytas senovės egiptiečių papirusuose apie mediciną (apie 1500 m. pr. Kr.). Biblijoje minima, kad Dovydas arfos garsais gydė karalių Saulių nuo depresijos. Senovės Graikijoje muzikos auklėjamąją ir gydomąją galią aprašė filosofai Pitagoras, Aristotelis, Platonas. Ankstyvaisiais viduriniais amžiais gydymas muzika buvo primirštas. 16 a. muzikos terapija gydyta chorėja (Šv. Vito šokis). 17-19 a. muzikos terapija buvo gydomos psichikos ir somatinės ligos. 20 a. buvo renkami empiriniai duomenys apie muzikos poveikį žmogui, pradėti moksliniai tyrimai. Po II pasaulinio karo muzikos terapijos plėtra ypač suintensyvėjo.

Įvairiose šalyse pradėta steigti muzikos terapijos asociacijas, draugijas (Jungtinėse Amerikos Valstijose - 1950, Didžiojoje Britanijoje - 1958, Austrijoje - 1959, Vokietijoje - 1972). Iki XIX amžiaus senovės išminčių atradimas nebuvo dažnai taikomas, tačiau vėliau jį prisiminė Europos psichologai. Praėjusiame amžiuje muzikos terapija buvo oficialiai pripažinta kaip gydymo metodas. Dabar mokyklų, mokančių muzikos terapijos, yra visame pasaulyje.

Taip pat skaitykite: Muzikos terapijos nauda autizmui

Gydomąjį melodijos efektą gydytojai aiškina įvairiai. Vieni tai sieja su žmogaus psichologija, kiti - su vibraciniu tam tikro dažnio organizmo poveikiu. Kad ir kaip būtų, įrodyta, jog ramūs garsai lėtina pulsą, mažina arterinį spaudimą, o tranki muzika priverčia širdį plakti tankiau. Visi tyrinėtojai tvirtina, kad ypač didelę galią turi klasikinė ir etninė muzika - pavyzdžiui, šamanai, veikiami ritmingo būgnų dundėjimo, patiria transą. Kai kuriose šalyse ant pardavinėjamų kompaktinių plokštelių užrašytas ne kūrinio pavadinimas, bet žodžiai: „kepenys“, „širdis“, skrandis“ ir pan. Lietuvoje galima rasti relaksacinės muzikos arba gamtos garsų įrašų.

Šiais laikais niekas neabejoja, kad muzika žmogui daro didelį poveikį. Muzikos instrumentų skleidžiami garsai ne tik maloniai (arba nemaloniai) virpina sielą, bet ir veikia visą organizmą, kūną bei protą. Muzikos garsų skleidžiamos vibracijos sukelia tam tikrų fiziologinių reakcijų. Nelygu, kokios muzikos klausoma, ji gali aktyvinti, slopinti, raminti. Pastebėta, kad įvairūs muzikos kūriniai, tarkim, sukeliantys džiaugsmą, baimę ar liūdesį, skirtingai atsiliepia ir žmogaus fiziologiniams procesams: pulsas gali padažnėti, gali padidėti kraujo spaudimas, kvėpavimo dažnumas ir t.t.

Graikų gydytojas Eskulapas radikulitą gydė garsia trimito muzika. Tibeto išminčiai onkologiniams ligoniams liepia klausytis sidabrinių varpelių skambesio. Egzistuoja hipotezė, kad varpo gausmas stimuliuoja žmogaus organizme esančius mikroleptonus - ypač lengvas daleles. Būtent jie atjaunina žmogų. Svarbiausia, jau tyrimais įrodyta, kad garso spiralinės formos trajektorija, atsirandanti skambant varpams, yra pražūtinga daugumai ligas sukeliančių mikrobų.

Smuikas ir fortepijonas ramina nervus. Smuiku atliekami kūriniai padeda susikaupti, gerina atmintį ir erdvės suvokimą. Fleitos muzika atpalaiduoja, violončelė gydo širdį, ksilofonas ir būgnas atkuria kepenų ir tulžies funkcijas. Seniai ištirta, kad W.A. Mocarto muzika, pagal poveikį žmogaus organizmui ,- pati universaliausia. Ji veiksmingai slopina skausmus, gydo nemigą, mažina epilepsijos priepuolius. Taip yra todėl, kad šio kompozitoriaus muzikoje garso stiprumas apytikriai kinta kas 30s, t. y. žmogaus smegenų virpesių ritmu.

Bethoveno muzika padės nusiraminti, esant sunkioms gyvenimo situacijoms. Dvasinę pusiausvyrą sugrąžina Skriabino, Bacho, Hendelio kūriniai. Klausantis barokinės muzikos (Bacho, Hendelio, Vivaldžio) gerai dirbti ir mokytis. Pavyzdžiui, pavydą įveikia Bacho „Italų koncertas“ ir Haidno simfonija. Manoma, kad Čaikovskio muzika gydo irzlumą ir neurozes. Stiprius galvos skausmus sumažins Mendelsono “Pavasarinė daina“, Dvoržako “Humoreskos“, Geršvino “Amerikietis Paryžiuje“, Oginskio polonezas. Grigo siuita “Peras Giuntas“ normalizuos miegą.

Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti priklausomybę nuo muzikos

Šiuolaikinės muzikos „perdozavimas“ gali sukelti stresą. Tačiau ji turi ir teigiamų savybių - rokas malšina skausmą. O štai repą naudingiau atlikti, o ne klausytis. Jei yra sunkus periodas, galima klausytis Eminemo muzikos ir improvizuoti pačiam žodžiais.

Gydomąjį poveikį turi ne tik klasikinė muzika. Anot užsienio spaudos, mokslininkai, atlikę tyrimus nustatė, kad grupės „Marconi Unijon“ daina „Weightless“ („Lengvumas“) yra visų laikų labiausiai atpalaiduojanti ir migdanti. Todėl jos net nerekomenduoja klausytis vairuojant automobilį. Antroje vietoje-grupės „Airstream“ daina „Elektra“. Trečias- DJ Shah „Mellomaniac“.

Turintiesiems rimtesnių problemų reikėtų kreiptis į specialistą. Muzikos terapija pasižymi didelio spektro poveikiu. Ji padeda sergant įvairiomis nervų ligomis: neuroze, neurastenija, esant nuovargiui, nemigai. Ji efektyvi sergant tam tikromis psichikos ligomis, pavyzdžiui, šizofrenija. Taip pat gydoma hipertonija, išeminė širdies liga, gastritas, kolitas, opos, lėtinis bronchitas, bronchinė astma, šlapimo ir lytinių organų ligos.

Muzikos terapija labai efektyvi gydant alergijas (atsiradusias nuo vaistų) ir kitas lėtines ligas, kurioms turi įtakos psichinė ir emocinė būklė.

Muzika veikia žmogaus emocijas: keičia nuotaiką, silpnina nerimo, įtampos, baimės, uždarumo būsenas. Muzikos terapija gydomi centrinės nervų sistemos funkciniai sutrikimai, psichikos ir psichosomatinės ligos. Dainavimu gydomas mikčiojimas. Moksliniais tyrimais įrodytas raminantis ir aktyvinantis muzikos poveikis kai kurioms organizmo funkcijoms (kvėpavimo dažniui, medžiagų apykaitos procesams, širdies veiklai, kraujospūdžiui, raumenų tonusui). Kaip skausmą malšinanti priemonė, muzika taikoma akušerijoje, odontologijoje, chirurgijoje.

Taip pat skaitykite: Muzikos terapijos galimybės neįgaliesiems

Muzikos terapija taikoma individualiai ir grupėse, būna pasyvi (klausomasi muzikos ir su terapeutu aptariami jos sukelti įspūdžiai, jausmai) ir aktyvi (asmuo pats atlieka muzikos kūrinį). Aktyvi muzikos terapija naudojama uždarumo būsenoms (pvz., autizmui) gydyti. Toliau aptariami aktyviosios muzikos terapijos metodai, kuris esmė - muzikinė komunikacija.

Muzika yra fizinis ir dvasinis veiksnys, gamtos ir kultūros giminystės pagrindas, kuris leidžia persitvarkyti individo instinktams pagal atitinkamus sąmonės reikalavimus, skiepija individui jo paties kūno pajutimus ir talkina komunikacijai, bendravimui su žmonėmis, paryškina asmenybės psichinę pusiausvyrą (Kisielienė, 2001, p. 9).

Reikėtų atkreipti dėmesį, kad autizmo sutrikimų turintiems vaikams būdingi stereotipiniai judesiai taip pat turi tam tikrą ritmą, kuris tampa neatsiejama vaiko kasdienybės dalis. Pavyzdžiui, lingavimas, rankų kratymas, daiktų trankymas, ašokimas ir pan. Muzikos terapijoje dirbant su šiais vaikais, ritmu galima naudotis kaip pagrindine priemone. Knill siūlo tokią darbo su autistu formą: pradžioje leisti vaikui linguoti savo ritmu ir tik vėliau, kai muzikinė struktūra tampa pažįstama, siūlyti vaikui pritaikyti savo ritmą prie muzikinio įrašo (Knill, 1992, p. 25-26). Small (1998) išskiria ritmą ir dermę kaip svarbiausius parametrus muzikos sukeliams emocijoms modeliuoti.

Vystantis mokslui ir nuolat tobulėjant technologijoms, diegiamos vis efektyvesnės priemonės bei metodai muzikos terapijos tobulinimui, viena iš jų yra vibroakustinė stimuliacija. Su šiais vaikais naudojamas muzikos ir vibroakustikos metodų derinys. Vibroakustinis metodas pirmą kartą 1989 m. panaudojo O.Skille, T.Wigram. Prie paciento kėdės ar fotelio yra primontuojamas žemo dažnio garsus arba infragarsus skleidžiantis garsiakalbis, kurio tikslas yra vibruoti paciento kūną žemo dažnio garsu biorezonansiniu būdu. Vibroakustinėje terapijoje (šiuo atveju - psichoterapijoje), garso dažnis yra nuo 30 iki 120 Hz. Garsas gali būti kombinuotas, t.y. naudojami du skirtingi garso šaltiniai: pirmasis garso šaltinis transliuoja muziką iš audiocentro, nukreipto į pacientą. Antrasis garso šaltinis skleidžia žemo dažnio garsą arba infragarsą iš paciento krėsle įtaisyto žemo dažnio garsiakalbio. Pastebėta, kad 40 Hz žemo dažnio garsas reguliuoja dėmesio koncentraciją.

Daugybės muzikos terapeutų ir mokslininkų, tokių kaip L.Mayer, C.Burke, O.Skille tyrimų duomenimis, vibroakustinis metodas gydo daugelį somatinių, psichosomatinių bei funkcinių sutrikimų. Skille (1992) pirmasis vibroakustiką pradėjo taikyti autizmo sutrikimų turintiems vaikams, autoriaus pastebėjimais, vibroakustinė terapija mažina autizmo simptomus.

Pirmuosius tyrimus, kurie atskleidė muzikos terapijos poveikį sunkių mokymosi negalių (tame tarpe ir sunkių autizmo sutrikimų) turintiems vaikams, 1978-85 metais atliko ir aprašė Bunt. Tyrime dalyvavo 37 vaikai (daugiausiai 12 metų), 18 mėnesių vyko individualūs ir grupiniai muzikos terapijos užsiėmimai. Rezultatai parodė, kad stipriai padidėjo vaikų motyvacija. Šių individualios muzikos terapijos buvo pastebimas teigiamas pokytis trijose srityse: 1) vaikai galėjo susikaupti ir ir ilgiau išlaikyti dėmesį, 2) daugiau žiūrėjo į instrumentą, nei į terapeutą bei mažiau dairėsi. 3) tyrimo pabaigoje vaikai pradėjo daugiau naudoti savo balsą (Bunt 1994).

Kai kurie autoriai (Baker, 1982; Nelson, Anderson, & Gonzales, 1984; Thaut, 1984) teigia, kad muzikos terapijos užsiėmimai yra vienas iš nedaugelio būdų, autizmo sutrikimų turintiems asmenims patirti išorinius stimulus, išvengiant tiesioginio kontakto su kitu žmogumi. Tai svarbu funkciniam kalbos naudojimui (Bruscia, 1982); gali padėti mokyti socialinių įgūdžių (Reid, Hill, Rawers, & Montegar, 1975) ir kt. Atsižvelgiant į šių vaikų individualius skirtumus bei ypatumus, negali būti bendrų muzikos terapijos taikymo taisyklių. Vienam autistui tam tikra muzikos terapijos taikymo technika gali būti labai veiksminga, kitam gali net pakenkti.

Šiuo būdu galima tarsi "pralaužti ledus". Šiuos vaikus galima tarsi "ištraukti" iš jų vidinio pasaulio, sumažinti autizmo požymius ir, savaime suprantama, skatinti ugdymąsi. Garsas, ritmas, melodija, instrumentas padeda sudominti vaiką tiesiogiai nekontaktuojant su juo, t.y., nesukeliant vaikui baimės ar diskonforto.

Muzikos terapeutai, dirbantys su šiais vaikais patirtimi, išskiria keletą rūšių santykius, kurie tampa pagrindiniais darbo su šiais vaikais įrankiais: vaiko (kaip kliento) ir instrumento; vaiko ir instrumento (kaip gydytojo); vaiko (kliento) ir gydytojo (instrumento); vaiko ir muzikos; vaiko ir muzikos terapeuto; vaiko (kliento) ir muzikos terapeuto; vaiko ir kitų vaikų ir ttt.

Jeigu autizmo sutrikimų turintis asmuo nevartoja funkcinės verbalinės kalbos, muzikos terapijos pagalba galima sukurti šiltus tarpasmeninius santykius. Galbūt, komunikacijos sutrikimus iš esmės sąlygoja autisto nesugebėjimas valdyti (naudoti bei suprasti) simbolius bei jų reikšmes. Kitaip tariant, vaikas atrodo negali įsivaizduoti ar suvokti to, kas nevyksta jo aplinkoje būtent tuo metu (Nelson, Anderson & Gonzales, 1984). Kalba, kaip žodinių simbolinių sistema, dažnai lieka autistui nesuprantama ir nenaudojama. Thaut (1984) nagrinėja muzikos terapijos įtaką žodinės ar simbolinės kalbos, kaip komunikacijos priemonės naudojimui. Autoriaus nuomone, muzikos terapija skatina protinę veiklą ir padeda ugdyti simbolių suvokimą. Pastebėta, kad muzikos terapija padeda sumažinti autistams būdingą echolalijų vartojimą, kuris dažnai trigdo funkcinės kalbos vystymąsi.

Įvertinus autizmo sutrikimo požymius, muzikos terapijos užsiėmims metu didžiausias dėmesys skiriamas noro bendrauti skatinimui, siekiama, kad vaikas pajustų komunikacijos funkcijas ir būtinybę. Muzikos terapeutas imituodamas (improvizuodamas instrumentu) vaiko įprastus posakius ar elgesį gali sukurti tam tikrą simbolinį santykį tarp garso ir vaiko elgesio. Tokiu būdu jo elgesiu ir būti suprantamas kaip "komanda" daug geriau nei žodinė instrukcija (Thaut, 1984).

Saperston (1995) pateikia pavyzdį iš savo darbo patirties apie aštuonerių metų berniuką autistą su žymia protine negalia. Pirmų muzikos terapijos užsiėmimų metu berniukas nereaguodavo į jokius terapeuto bandymus užmegzti kontaktą ir buvo labai neramus. Tuomet muzikos terapeutas pradėjo akomponuoti neramius vaiko judesius fortepionu. Kai vaikas bėgiodavo, terapeutas grodavo atitinkamo tempo melodiją, kai vaikas kartkartėmis sutrepsėdavo koja į grindis, terapeutas užgrodavo garso akordą žemais garsais (klasteriu). Pamažu vaikas pradėjo jausti ryšį tarp savo judesių ir muzikos. Dvylikto seanso metu vaikas stipriai treptelėjo koja ir kai terapeutas sugrojo garso akordą, vaikas vėl stipriai treptelėjo. Tai buvo pirmasis atsakas į terapeuto pastangas, po kurio bendraudamas vis dažniau rodydavo iniciatyvą. Beje, kai vaikas pradeda rodyti norą bendrauti, muzikos pagalba galima skatinti žodinės funkcinės kalbos vartojimą.

Hauge ir Tønsberg (1998) pabrėžia, kad svarbiausia yra ne atkreipti vaiko dėmesį, bet siekti, kad vaikas pats rodytų iniciatyvą. Dėmesio atkreipimas dažniausiai būna pirmieji žingsniai ieškant ryšio su vaiku. Nordof ir Robbins (1971) išskiria 10 lygių, "nuo visiškai jokio kontakto arba chaotiškos vaiko reakcijos" (1 lygis) iki "labiau embivalentiško santykio" (4 lygis), "perėjimo prie aiškaus susidomėjimo ir atsako" (5 lygis), "muzikinės veiklos galimybių" (6 lygis), "muzikinio bendradarbiavimo" (7 lygis), "asmeninio muzikinio santykio su terapeutu" (8-9 lygis) ir galiausiai - "pasitikėjimo grupinėje veikloje" (10 lygis). Palyginimui pateiksime Schumacher (2004) kontakto raidos skalę, kurią sudaro 7 lygiai: (0) kontakto nebuvimas; (1) kontaktinė reakcija; (2) funkcinis-sensorinis kontaktas; (3) kontaktas, nukreiptas į save; (4) kontaktas, nukreiptas į kitą asmenį / intersubjektyvus; (5) ; (6) "susitikimas" /interaktyvus santykis.

Galima teigti, kad muzikos terapijos procese sėkmingai "prakalbinami" net ir labai "nedraugiški" autistai. Beje, Schumacher naudoja tam tikras provokacijas, siekdama, kad vaikas parodytų ženklą, kad nori tęsti užsiėmimą, ar kartoti patikusį veiksmą. Pvz. užsiėmimo metu, kai vaikas supamas supynėse pagal muzikos tempą, staiga sustabdoma muzika ir sulaikomos supynės, kol vaikas parodo ženklą, kad nori tęsti toliau. Taip skatinama vaiko iniciatyva bei motyvacija aktyviai dalyvauti užsiėmime.

Daugumai autistų būdingi tam tikros stereotipijos: sukimasis arba daiktų sukimas; rankų purtymas, lingavimas ir pan. Pasak muzikos terapijos specialistų, stereotipiniams judesiams mažinti padeda ritmiškas judėjimas ar supimasis pagal muzikos tempą. Savaime suprantama, kad sumažinus stereotipinius judesius autizmo sutrikimų turintiems vaikams lengviau susikaupti ir mokytis naujų įgūdžių.

Analizuojant muzikos terapijos įtaką autizmo sutrikimų turintiems vaikams, pastebėta, kad lavėja vaiko regimasis, girdimasis ir lytėjimo suvokimas. Liečiant, bandant išgauti garsą muzikos instrumentus vaikas pradeda suvokti garso, lytėjimo ir regimo vaizdo sąsajas (Thaut, 1984). Be to, galima daryti išvadą, kad tokis užsiėmims metu lavėja priežasties - pasekmės suvokimas bei skatinama vaiko motyvacija muzikuoti - t.y., žaisti.

Alvin (1975) pabrėžia dainų su judesiais (veiksmo dainų) reikšmę. Autoriaus teigimu, veiksmo dainos padeda lavinti vaiko motoriką bei koordinaciją. Dar vienas svarbus pastebėjimas tai, kad žaisdamas instrumentu (grodamas) vaikas pamažu pradeda suvokti, kad garso stiprumas, ilgumas, tempas ir kt. gali priklausyti nuo jo paties. Galimas dalykas, kai kurie vaikai tai supratę, pradeda impovizuoti, eksperimentuoti. Daugelis šių autizmo sutrikimų, aktyviai reaguoja į muzikinius stimulus. Tikriausiai todėl, muzika dažnai naudojama vaiko padrąsinimui dalyvauti veikloje. Savaime suprantama, muzikinė veikla suteikia teigiams emocijas, tuo sukeldama norą dar kartą patirti tą patį jausmą.

Alvin (1975) teigia, kad muzikos terapijos užsiėmims metu labai svarbu vaikui suteikti laisvę, t.y. suteikti galimybę triukšmauti, lakstyti, rėkauti, "trankyti" instrumentą bei laisvai elgtis. Tuo siekiama, kad vaikas nebijotų užsiėmims ir išreikštų save jo paties pasirinktu būdu. Dirbant su šiais vaikais, yra pelnyti vaiko pasitikėjimą ir užmegzti tarpasmeninį kontaktą. Tai padės jam pasauliui ir mokytis jame gyventi.

Atvejo analizė

Tiriamoji - 12 metų Kristina (vardas pakeistas), kuriai pagal Vaikystės autizmo įvertinimo skalę nustatytas sunkaus laipsnio autizmas. Mergaitė iki 4 metų augo šeimoje, vėliau, gimus jaunesniems broliams, vėliau apgyvendinta ugdymo ir globos įstaigoje.

Iki tyrimo buvo nustatyta, kad mergaitei sunkiai sekėsi susikaupti ir išlaikyti dėmesį. Nenorėdavo išbandyti naujos veiklos, nesidomėjo naujais žaidimais ar jų elementais, nesugebėdavo "įsiklausyti" instrukcijos, bet dažnai nueidavo šalin. Dėl nemokėjimo išreikšti savo poreikių (pavyzdžiui parodyti, kad ką nors skauda ar pan.), mergaitė tapdavo nerami, pasireikšdavo saviagresija (ašokinėjimas ant kelių; savo riešų kandžiojimas; lūpos tampymas ir kiti, save žalojantys veiksmai). Būdavo neįmanoma "prikalbinti" eiti ar daryti tai, ko mergaitė nenorėdavo. Kita vertus, mergaitė mokėjo labai aiškiai parodyti kas jai patinka (juokdavosi ir "reikalaudavo" kartoti).

Buvau atsakinga už Kristinos priežiūrą 5 mėnesius 3 dienas per savaitę, dar 3 mėnesius susitikdavome 1 kartą per savaitę.

Atvejo aprašymas. Mergaitė sėdėjo ant žemės koridoriaus gale ir rankose sukinėjo kažkokį daiktą. Aš lėtai priėjau, atsisėdau šalia jos ir stebėjau. Kristina elgėsi taip, lyg manęs nebūtų, tyrinėjo sulūžusio žaislo detalę, vėliau pradėjo abiem delnais "ploti" sau per kelius, prieš tai viena ranka trenkdama per kitos rankos, jau raudonus nuo dažno daužymo, pirštus (tai buvo stereotipiniai jos judesiai, kuriuos vėliau bandėme įprasminti muzikuojant). Šiuo tempu.

Kristina pastebėjo mano rankas, plojau kartu su mergaite, kartu lėtinau ir greitinau tempą, kartu sustodavau ir vėl kartu pradėdavau. Kristina dalyvavo aktyviai, nenustodama ploti, įdėmiai sekė mano rankų judesius, šypsojosi ir net kartais sukrykždavo. Supratau, kad galėsiu susidraugauti su mergaite. Šiau kol kas ji manęs nepastebėjo, jai buvo svarbūs tik mano judesiai....

Lentelė: Muzikos terapijos poveikis autizmo sutrikimą turintiems vaikams

Sritis	Poveikis	Pavyzdžiai
Komunikacija	Skatina norą bendrauti, gerina tarpasmeninius santykius	Imituojant vaiko garsus instrumentu, skatinant kalbos vartojimą
Motorika	Lavinama motorika ir koordinacija, mažinami stereotipiniai judesiai	Ritmiškas judėjimas pagal muziką, veiksmo dainos
Emocijos	Mažina nerimą, įtampą, baimę, suteikia teigiamų emocijų	Klausantis raminančios muzikos, suteikiant laisvę reikštis
Kognityviniai gebėjimai	Lavinamas regimasis, girdimasis ir lytėjimo suvokimas, skatinamas priežasties-pasekmės suvokimas	Žaidžiant su muzikos instrumentais, eksperimentuojant su garsais

tags: #muzikos #mokytoja #ruosianti #autistiskus #vaikus