Vaiko įvaikinimo motyvai ir priežastys

Įvaikinimas - legalus socialinis procesas, nustatantis tėvų ir vaikų, nesusijusių giminystės ryšiais, santykius. Tai vaiko, gimusio vienai porai (biologiniams tėvams), tapimas kitos poros (įtėvių, turinčių tas pačias teises ir pareigas) vaiku, lyg jie būtų biologiškai susiję. Įvaikinimas priimtinas tada, kai vaiko biologiniai tėvai dėl įvairių priežasčių nenori ar negali juo rūpintis, o kiti suaugusieji nori ir gali teisiškai prisiimti tėvystės pareigas (Volkovas, 1997).

Šio straipsnio tikslas - atskleisti įvaikinimo klausimus ir nuostatas Lietuvoje. Uždaviniai: išanalizuoti pedagoginę, psichologinę, teisinę, sociologinę literatūrą įvaikinimo proceso klausimais; atskleisti įvaikinimo socialinius, pedagoginius ir psichologinius aspektus. Tyrimo metodai: literatūros šaltinių analizė, ekspertų apklausa, anketinė apklausa.

Įvaikinimo samprata ir reikšmė vaikui

Įvaikinimas - ilgalaikis liekamasis (permanentinis) pasikeitimas šeimoje, leidžiantis vaikams pajusti nuolatinių šeimos ryšių privalumus, kurių kitaip jie nepajustų. Įvaikinimo teorija ir praktika rodo, kad įvaikinimas yra mažiausiai nuo biologinės tėvystės nutolusi vaiko globos forma. Sėkmingai įvaikintas vaikas mažiausiai pajus biologinių tėvų nebuvimo padarinius ir bus visos reikiamos sąlygos brandžiai asmenybei formuotis.

Įvaikinimas - procesas, kurio metu be tėvų globos likusiam vaikui panaikinamos tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės ir pareigos su tėvais ir giminaičiais pagal kilmę ir sukuriamos tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės ir pareigos su įtėviais bei jų giminaičiais kaip giminaičiams pagal kilmę. Įvaikinti vaikai praranda bet kokius teisinius ryšius su biologiniais tėvais ir tampa visateisiais naujos šeimos nariai.

Motyvai įvaikinti: vidiniai ir išoriniai veiksniai

Motyvacija - elgesio, veiksmo, veiklos skatinimo procesas, kurį veikia įvairūs motyvai ar jų visuma; vidiniai veiksniai, nesąmoningi troškimai, nerealizuoti tikslai, lemiantys žmogaus elgesį, veiklą. Motyvai - veiklos stimulai, susiję su individo poreikių tenkinimu: individo aktyvumą skatinantys ir jo veiklos kryptį lemiantys aplinkos arba vidaus veiksniai; materialūs arba idealūs tikslai.

Taip pat skaitykite: Viskas apie įvaikinimą Lietuvoje

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie SADM 2009 m. veiklos ataskaitos išvadose teigiama, kad daugumos šeimų, dalyvavusių įtėvių rengimo programoje, pagrindinis motyvas įvaikinti yra negalėjimas susilaukti biologinių vaikų. Socialiniame pranešime (2008 - 2009) nurodoma, kad vienas iš įtėvių rengimo programos tikslų yra populiarinti globą ir įvaikinimą. Šiomis vaikų šeimomis, akcentuojant negalėjimą susilaukti biologinių vaikų, kaip vienintelį įvaikinimo motyvą.

Moksliniuose darbuose dažniau analizuojamas globos reiškinys, globėjų ir vaikų poreikiai. Užsienio analizėse įvaikinimo fenomenui skiriamas didesnis dėmesys, tai įrodo moksliniuose leidiniuose publikuojami straipsniai bei mokslinių tyrimų įvairovė. Užsienio autorių tyrimai šia tema ir gauti rezultatai gali turėti reikšmingų skirtumų dėl Lietuvos konteksto ypatumų, dėl skirtingų įvaikinimo tradicijų ir istorijos.

Šiuo tyrimu siekiama atskleisti šeimų įvaikinimo motyvacijos bruožus, nustatyti kaip šeimų įvaikinimo motyvaciją veikia vidinės nuostatos, komunikavimas su institucijomis bei aplinka. Tyrimo naujumas - atliekamas kokybinis tyrimas. Darbe realybė matoma iš tyrimo dalyvių perspektyvos: kokie yra subjektyvūs šeimos įvaikinimo motyvai, kokie patyrimai turėjo įtakos sprendimo įvaikinti ar globoti priėmimui. Realybė konstruojama per sąveiką su aplinka, šeima, komunikavimą su socialiniais darbuotojais profesionalais, tyrėjais.

Socialiniai ir kultūriniai veiksniai

Įvaikinimo raida priklauso nuo ekonominių, socialinių, politinių, religinių veiksnių bei visuomenės požiūrio į tėvų globos netekusius vaikus ir kitų vertybių (Osterienė, 2006). Sovietinė okupacija buvo trukdis susiformuoti gilioms įvaikinimo tradicijoms, kurios yra Skandinavijos bei V. Europos šalyse. Švedienė (2008) teigia, jog Lietuva ir Švedija išgyveno visiškai skirtingus istorinius valstybės raidos etapus, kas lėmė jų skirtingą ekonominį lygį ir gerovės valstybės tipą.

Daugelyje užsienio šalių jau seniai nėra valstybės išlaikomų vaikų globos įstaigų, tačiau ne todėl, kad ten geresni tėvai ir niekas „neatsikrato" vaikų. Esmė ta, kad tose šalyse nustatyta įvaikinimo ir globos tvarka - vaikai iš karto patenka iš vienos šeimos į kitą.

Taip pat skaitykite: Darbo reikšmingumo motyvai ir jų įtaka

Psichologiniai motyvai

Vaikų psichiatro, Universitetinės sutrikusio vystymosi vaikų centro poliklinikos direktoriaus, medicinos mokslų daktaro D. Pužo (1997) nuomone, „daug Lietuvos našlaičių galėtų augti šeimose. Į tai turėtų būti nukreipta valstybės socialinė politika. Šiuo metu beveik nesistengiama sudaryti galimybių, kad kuo daugiau vaikų galėtų augti natūralioje šeimos aplinkoje" (Elsenberg, Murkoff, 1990).

Žmogiški motyvai, tokie kaip noras suteikti saugią, mylinčią aplinką, altruizmas, troškimas patirti vaiko ugdymo etapų džiaugsmą, dažnai tampa pagrindinėmis priežastimis apsispręsti įvaikinti. Būsimieji įtėviai labai nori tikėti, kad jiems pirmą kartą pamačius siūlomą vaiką tarp jų ir vaiko užsimegs ryšys.

Teisiniai aspektai, lemantys sprendimą įvaikinti

Įvaikinimas yra alternatyva tėvų globą praradusiam vaikui. Tai socialinė ir teisinė priemonė, kuria siekiama apsaugoti tėvų globos netekusius vaikus. (Civilinis kodeksas, 2000). Lietuvos Respublikos Civiliniame kodekse yra apibrėžtos galimos globos rūšys bei formos: laikinoji globa, nuolatinė globa, taip pat globa šeimoje, globa šeimynoje ir globa vaikų globos institucijoje.

Įvaikinti gali pilnamečiai veiksnūs asmenys iki penkiasdešimties metų, tinkamai pasirengę įvaikinti. Įvaikintojais gali būti pilnamečiai abiejų lyčių darbingo amžiaus asmenys, tinkamai pasirengę įvaikinti. Teisę įvaikinti turi sutuoktiniai. Išimtiniais atvejais leidžiama įvaikinti nesusituokusiam (vienišam) asmeniui ar vienam iš sutuoktinių.

Įvaikinti leidžiama tik tuos vaikus, kurie yra įrašyti į Galimų įvaikinti vaikų apskaitą (sąrašą). Iš pradžių tėvų globos netekusiam vaikui nustatoma laikinoji globa. Ji gali trukti iki 18 mėnesių. Jeigu tėvai nededa pastangų susigrąžinti vaiką į šeimą, atsiranda pagrindas nustatyti vaikui nuolatinę globą. Sprendimą dėl tėvų valdžios ribojimo ir dėl nuolatinės globos nustatymo priima teismas.

Taip pat skaitykite: Įvaikinimo patirtys Lietuvoje

Kas gali įvaikinti?

Amžius - pilnamečiai darbingo amžiaus asmenys (pilnamečiai ir įgiję visišką veiksnumą, suprantantys savo veiksmų pasekmes ir galintys prisiimti atsakomybę už savo veiksmus). Amžiaus skirtumas tarp įvaikintojo ir įvaikinamojo turi būti ne mažesnis nei 18 metų. Įvaikinant sutuoktinio vaiką, amžiaus skirtumas gali būti sumažintas iki 15 metų.

Sveikata - nesate pripažintas neveiksniu ar ribotai veiksniu ir nesergate ligomis, kurių sąrašas patvirtintas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu. Teistumas - apie Jūsų teistumą ir administracinius teisės pažeidimus gyvenamosios vietos Tarnybos teritorinis skyrius užklausia atitinkamas institucijas.

Įvaikinimo procesas ir pasirengimas

Įvaikinimo procesas susideda iš 2 etapų: pasirengimo ir galimo įvaikinti vaiko pasiūlymo laukimo. Po jūsų prašymo įvaikinti pateikimo per 20 d. d. Mokymų trukmė - ne ilgiau nei 3 mėnesiai. Mokymus sudaro 7 grupinės sesijos ir ne mažiau kaip 2 individualūs susitikimai, tačiau pagal poreikį gali būti organizuojama ir daugiau. Mokymų pabaigoje jums per 10 d. d. yra pateikiama išvada dėl pasirengimo įvaikinti.

Apsisprendimo bei pasiruošimo procesas yra labai individualus. Apsisprendimas įvaikinti turėtų būti vieningas tarp sutuoktinių, tvirtas ir labai sąmoningas. Svarbu atkreipti dėmesį, kokia yra jūsų artimiausios aplinkos žmonių nuomonė į įvaikinimą. Svarbu apsvarstyti: su kokiomis sveikatos problemomis ar negalia galėtumėte priimti vaiką. Kokios vaiko sveikatos problemos jums būtų visiškai nepriimtinos, su kuriomis susidūrę, negalėtumėte padėti vaikui ar užtikrinti jo poreikių.

Globėjų ir įtėvių rengimo programos metu yra pateikiama teorinė medžiaga, atliekamos įvairios praktinės užduotys, vedamos diskusijos. Organizuojamuose mokymuose aiškinama, kaip svarbu vaikui kalbėti apie šaknis, jam žinoti, kas jis yra ir iš kur. Noriu pasidžiaugti, kad tik vienetai šeimų baiminasi atskleisti šį faktą. 90 proc. atvejų Lietuvoje jis tampa atviras.

Procedūros etapai

1. Pirmas žingsnis. Kur kreiptis? Jeigu norite įvaikinti vaiką, likusį be tėvų globos, Jūs turite kreiptis į gyvenamosios vietos savivaldybės administraciją arba į gyvenamosios vietos Tarnybos teritorinį skyrių.
2. Antras žingsnis. Kokius dokumentus pateikti? Prašymą įvaikinti, sveikatos pažymėjimo kopiją ir kt. Tarnybos teritorinis skyrius surenka reikiamą informaciją iš registrų ir sistemų.
3. Trečias žingsnis. Pasirengimo įvaikinti patikrinimas. Pradinis Jūsų dokumentų vertinimas truks ne ilgiau kaip 20 darbo dienų.
4. Ketvirtas žingsnis. Mokymai būsimiems įtėviams. Mokymų trukmė - ne ilgiau nei 3 mėnesiai; 7 grupiniai susitikimai ir ne mažiau kaip 2 individualūs susitikimai.
5. Penktoji fazė. Išvados apie asmens pasirengimą įvaikinti. Išvados parengimas trunka ne ilgiau nei 20 darbo dienų nuo mokymų pabaigos. Teigiama išvada galioja 24 mėnesius.
6. Šeštas žingsnis. Įrašymas į Norinčių įvaikinti sąrašą. Tarnyba priima sprendimą per 3 darbo dienas nuo išvados gavimo.
7. Septintas žingsnis. Galimo įvaikinti vaiko pasiūlymas. Tarnyba parenka labiausiai vaiko poreikius atitinkančius įvaikintojus ir informuoja per teritorinį skyrių ar Globos centrą.
8. Aštuntas žingsnis. Teisminis procesas dėl įvaikinimo. Kai yra sutikimas, prasideda teisinis bylos nagrinėjimas teisme.

Praktiniai ir statistiniai aspektai

Lietuvoje ilgalaikė vaiko globa institucijoje vis dar išlieka labiausiai Lietuvoje paplitusi vaiko priežiūros forma. Bendrai pateikiami būsimų įtėvių ir globėjų apsisprendimo įvaikinti ar globoti pagrindinės priežastys ir motyvai. Lietuvoje trūksta šeimų pasiryžusių įvaikinti, todėl žinojimas, kas skatina ir motyvuoja šeimas įvaikinti, gali būti naudingas numatant priemones įtėvių pritraukimui, siekiant pagerinti įvaikinimo situaciją bei vaikų padėtį Lietuvoje.

Be tėvų Lietuvoje gyvena apie 2 000 vaikų, tačiau vos 380 jų yra galimi įvaikinti. Globos namuose šiuo metu naujų namų ir tėvų daugiausia laukia 10-17 m. vaikai ir jaunuoliai, t. y. Daugiausia galimų įvaikinti vaikų turi mažesnių ar didesnių sveikatos sutrikimų, negalių. Vis dėlto visai neseniai šalies įvaikinimo istorijoje užfiksuotas rekordas - nauja šeima rasta septyniolikmečiui.

Įvaikinimo procedūros trukmė ir prioritetai

Įvaikinimo procedūros trukmė priklauso nuo pageidaujamo įvaikinti vaiko amžiaus, lyties, sveikatos būklės bei nuo pageidaujamų įvaikinti vaikų skaičiaus. Jeigu dėl įvaikinimo kreipiasi Lietuvoje gyvenančios Lietuvos Respublikos piliečių šeimos, pageidaujančios įvaikinti sveiką vaiką iki vienerių metų, įvaikinimo procedūra vidutiniškai trunka iki 1 metų. Jei šeima pageidauja įvaikinti vaiką iki trejų metų, vyresnius vaikus ar iš karto kelis vaikus, įvaikinimo procedūros trukmė - iki 6 mėnesių.

Jeigu dėl įvaikinimo kreipiasi Lietuvoje nuolat gyvenanti šeima, pageidaujanti įvaikinti sveiką vaiką iki vienerių metų, įvaikinimo procedūra vidutiniškai trunka iki 1 metų ar net ilgiau. Lietuvos Respublikos piliečiai, nuolat gyvenantys Lietuvoje, dažniausiai pageidauja įvaikinti sveiką ar su nežymiais sveikatos sutrikimais nuo 3 mėn. iki 2 metų amžiaus mergaitę.

Barjerai ir mitai, įtakojantys įvaikinimo motyvaciją

Apie įvaikinimą sklando nemažai mitų, kurie visiškai neatitinka tikrovės. Iš tiesų visais atvejais prioritetu laikoma tėvų globos netekusio vaiko globa (rūpyba) ar įvaikinimas Lietuvos Respublikoje nuolat gyvenantiems asmenims. Iš tiesų Lietuvos Respublikos įstatymai nustato, kad kai įvaikinamas dešimties metų sulaukęs vaikas, būtinas jo rašytinis sutikimas. Sutikimą vaikas duoda teismui, be šio sutikimo įvaikinti negalima.

Taip pat mitai: „įsivaikinti gali tik turtingi žmonės“ arba „įsivaikinti reikia mokėti“ yra netikslūs. G. Mikalauskienė neigia, kad už galimybę įsivaikinti reikia mokėti - visos procedūros, kurios atliekamos, yra visiškai nemokamos. Įdomu tai, kad norintiems įsivaikinti nėra privaloma turėti darbus ar būstą, bet norinti įsivaikinti šeima vis dėlto turi gebėti patenkinti svarbiausius vaiko poreikius.

Ekspertų nuomone, žmonės neteisingai įsivaizduoja, kad problemiški gali būti tik įvaikinti vaikai - tokie gali būti ir biologiniai vaikai. „Neigimas, kartais - neieškojimas savyje problemų… Problemos paprastai neatsiranda iš niekur - tai ir adaptacijos, ir prisirišimo klausimai. Negalėčiau pasakyti, kad tai vienareikšmiškai įvaikinto vaiko problemos. Kartais būna ir įvaikintojų, kurie ne visai sugeba priimti vaiką kaip savo“, - patirtimi dalijasi ekspertai.

Skirtumai tarp globos ir įvaikinimo (santrauka lentelėje)

Savybė	Globa	Įvaikinimas
Ryšys su biologine šeima	Palaikomas	Nutraukiamas
Teisinis statusas	Laikinas	Nuolatinis
Atsakomybė	Globėjas	Įtėviai
Tikslas	Grąžinti vaiką į biologinę šeimą (jei įmanoma)	Sukurti nuolatinę šeimą

Praktiniai patarimai norintiems įvaikinti

Jūsų namuose - jauku, gera, šilta? Jūsų namuose gyvena mylinti šeima, kuri svajoja ir nori priimti dar vieną mažą širdį? Susipažinę su pateikta informacija, būsimieji įtėviai gali parašyti prašymą dėl susitikimo su vaiku. Jeigu norite įvaikinti vaiką, likusį be tėvų globos, turite kreiptis į savo gyvenamosios vietos savivaldybės administraciją.

Susidūrus su problemomis, svarbu gebėti organizuoti reikalingą pagalbą. Pavyzdžiui, susidūrus su ugdymosi sunkumais kreiptis pagalbos į mokyklos bendruomenę, specialistus. Prioritetas yra vaikui būti įvaikintam pilnoje šeimoje, tačiau vienišiems asmenims išimties tvarka yra leidžiama įvaikinti.

Įvaikintojai laikomi vaiko tėvais pagal įstatymą. Įvaikintam vaikui gali būti suteikta įtėvių pavardė, keičiamas vardas. Įvaikinimas negali būti atšauktas ar panaikintas - tai yra pagrindinis įvaikinimo ir globos skirtumas. Globa, pasikeitus aplinkybėms, dėl kurių ji buvo nustatyta, gali būti panaikinta.

Iššūkiai ir ko reikia siekti

Vaiko gerovės valstybės politikos koncepcijoje (2003), nurodoma, jog įvaikinimą stabdo įtėvių paieškos ir socialinių paslaugų būsimiems įtėviams ir įvaikinusioms šeimoms stoka, teigiama, jog perdėtas slaptumas įvaikinimo įstatymuose pažeidžia vaiko teisę žinoti tiesą apie save bei stabdo aktyvų įvaikinimo populiarinimą šalyje. Pagrindinis praktinis tyrimo aktualumas - populiarinti globą ir įvaikinimą.

Apibendrinant, galima teigti, kad įvaikinimas yra svarbi socialinė ir teisinė priemonė, užtikrinanti vaikų, netekusių tėvų globos, teisę augti šeimoje. Vis dėlto, Lietuvoje ši sritis susiduria su iššūkiais, tokiais kaip gilių įvaikinimo tradicijų stoka, visuomenės nuostatos ir nepakankama parama įtėviams.

tags: #motyvai #del #ivaikinimo