Išgirdus žodį „motinystė“ vaizduotėje iškyla tyros, rūpesčiu alsuojančios ir savo vaikams besąlygiškai atsidavusios moters portretas. Tokių vaizdų apstu ir dailės, ir interneto naršyklių galerijose. Tvarkinguose, saulės nutviekstuose interjeruose jos globia delnuose kūdikių pėdutes, šypsosi maitindamos krūtimi ir krykštauja pievoje kartu su baltutėliais rūbais vilkinčiais mažyliais.
Moters tapimas mama ir šiandien dar suvokiamas, kaip labai natūralus ir savaime suprantamas dalykas. Aplink mus kas dieną šmėžuoja laimingų mamų su laimingais kūdikiais ar vyresniais vaikais vaizdiniai. Jų pilna reklamose, spaudoje, jau nekalbant apie TV, kur kitokių mamų ir kūdikių iš viso pasitaiko itin retai. Visa tai, deja, nėra tinkama pagalba ruošiantis realiai, o ne „reklaminei“ motinystei.
Ar šie vaizdai apima visas mamas? Ar jie užčiuopia gimdymo, žindymo ir vaikų auginimo realybę? Ką patiria mama, auginanti vaiką su negalia? Arba ta, kurios interjeras - tamsus ir šaltas, o šalia - smurtaujantis partneris? Kaip gyvena vieniša mama? Įsivaikinusi? Ką jaučia negimdinį nėštumą ar keturis persileidimus patyrusi moteris? Jei nesame to išgyvenusios - ko gero, neturime žalio supratimo. Todėl įženkime į tabu teritoriją.
Motinystės įvaizdžiai, ideologijos ir feministinių bangų konfliktai
Judėjimas už moterų teises visada siekė plėsti motinystės supratimą. Tai sudėtinga užduotis, ir aktyvisčių nuomonės ne kartą išsiskyrė. Pirmosios bangos feministės manė, kad „motinystės instinktas“ yra natūralus. Jį turi visos moterys. Tokia nuostata vadinama maternalizmu. Norėdamos įrodyti moterų teisę veikti politikoje ir viešajame gyvenime aktyvistės naudojo motinystės argumentą: juk moterys iš prigimties labai rūpestingos - todėl pasirūpins sužeistais kare; jos trokšta taikos, tad puikiai dalyvautų valstybės valdyme.
Šie argumentai buvo parankūs kovojant dėl tam tikrų teisių, tačiau nėra teisingi. Stiprus troškimas rūpintis vaiku ištinka ne visas moteris. Antra vertus, jį patiria ir vyrai. Tiek moterims, tiek vyrams nesvetima viskas, kas žmogiška.
Taip pat skaitykite: Viskas apie motinystės išmokas
Dalis antrosios bangos feminisčių tikėjo, kad išsilaisvinti nuo vyrų priespaudos moterys gali tik atsisakydamos gimdyti. Jos svajojo, kad ateityje vaikų reprodukavimą užtikrins mašinos. Aktyvi diskusija apie tai vystėsi Jungtinėse Amerikos Valstijose. Išryškėjo, kad juodaodės ir ekonominį nesaugumą patiriančios amerikietės, niekada nebuvusios „tik namų šeimininkėmis“, į motinystę žiūri gerokai pozityviau.
Skirtingos patirtys atskleidžia tai, kad moterį įkalina ne vaikai, ne troškimas rūpintis ar tapti mama, o kultūra, kuri nuvertina šias bendražmogiškas savybes. Kultūra, kuri kontroliuoja, kiek ir kada moteris turi turėti vaikų; tikisi palikuonių iš vienų ir draudžia juos kitoms; užverčia nerealistiškais lūkesčiais ir nesuteikia praktinės pagalbos.
Nėštumas, gimdymas ir motinos kūnas
Be to, nors nėštumas ir gimdymas yra reikšminga motinystės dalis, motina tampama ne tik gimdant. Nėštumas ir gimdymas gali atnešti unikalią dvasinę patirtį. Tačiau ją visuomet lydi didžiuliu tempu besikeičiantis fizinis kūnas. Per devynis mėnesius gali priaugti iki trečdalio prieš nėštumą buvusio svorio, keičiasi kūno dalių proporcijos, oda, net pėdos dydis. Visa tai jauti viduje, taip pat ir vaisiaus judesius.
Negana to, pokyčius komentuoja artimieji ir nepažįstami, neretai neatsiklausę liečia pilvą. Tuo laikotarpiu moterys gali pajusti savo kūną kaip daug labiau matomą, taip pat nekontroliuojamą, svetimą. Rūpestis ir švelnumas gali kaitaliotis su priešiškumu viduje augančiai gyvybei. Lygiai taip pat ir gimdymas gali būti pilnas euforijos ir siaubo, jėgos ir bejėgystės.
Svarbu paminėti, kad daugybė moterų nėštumo metu patiria rimtų sveikatos sutrikdymų - nuo nuolatinio pykinimo iki inkstų uždegimo ar diabeto. Be to, dalis pažeidimų neatsistato. Gana įprasta, kad gimdymo metu yra kerpama arba plyšta tarpvietė. Šiuo laikotarpiu daliai moterų atmintin visa jėga grįžta ir skaudūs vaikystės prisiminimai.
Taip pat skaitykite: Pagalba vienišoms mamoms
Kitoms gimdymo metu tenka išgirsti žeminančių medicinos personalo replikų, patyčių, taigi patirti akušerinį smurtą. Juo laikomas ir procedūrų atlikimas be gimdyvės sutikimo ar informacijos nesuteikimas. Nežmogiškas elgesys gimdymo metu gali psichologiškai traumuoti. Taip pat prisidėti prie to, kad kas dešimta moteris patiria pogimdyminę depresiją.
Pogimdyminės būsenos ir motinos psichika
Psichiatrijoje mes turime tokį terminą kaip „pogimdyminė depresija“ ir nors nėra formalios tokios depresijos diagnozės, literatūros duomenimis, yra išskiriamos dvi pagrindinės pogimdyminės depresijos formos: pogimdyminė depresija arba dar vadinamas motinystės liūdesys - tai trumpalaikis ir švelnus depresijos epizodas; didžioji pogimdyminė depresija - tai sunki ir potencialiai grėsminga gyvenimui liga.
Kalbėdami apie motinystę, turėtume aptarti keletą motinystės aspektų: biologinę motinystę; socialinę motinystę; dvasinę motinystę. Biologiškai sąlygotas moters vaidmuo - gebėjimas būti motina, išnešioti ir pagimdyti pasauliui naują būtybę, naują žmogų. Būti motina biologine prasme nėra sudėtinga, tačiau būti motina - ugdytoja ir auklėtoja sudėtingas uždavinys, reikalaujantis asmenybės brandos ir pasiruošimo.
Asmenybės branda prasideda nuo savęs priėmimo. „Aš esu savimi. Visame pasulyje nėra kito lygiai tokio, kaip aš“, - sako Virginija Satir. Šiuo požiūriu asmenybei bręsti yra itin nepalankios sąlygos: žmogus negali savęs priimti nepažindamas savęs arba ignoruodamas ar net atmesdamas vieną iš svarbiausių savo asmens dalių, t. y. ignoruodamas savo vaisingumą. Kai paaugliams aiškinama, kaip naudoti kontraceptines priemones, į jų pasąmonę siunčiama žinia, kad ši jų kūno funkcija yra nevertinga.
Motinystės darbas: nematomas, neįvertintas, persekiojamas kultūrinių lūkesčių
Vaikų auginimas - tai ne vien besimezgantis ryšys. Tai ir didžiulis darbas, oficialiai vadinamas vaiko priežiūros „atostogomis“. Jų metu reikia tik… ruošti maistą, plauti indus, valyti grindis, žindyti, nepaleisti iš akių vaiko (vaikų), rengti, vesti pasivaikščioti, pakeliui išnešti šiukšles, gaminti, keisti vystyklus, skalbti, drausminti, apsipirkti, vėl gaminti, maudyti, migdyti, tvarkytis, slaugyti, planuoti, taisyti sugedusius daiktus, sumokėti mokesčius, žaisti su vaiku, nupirkti reikalingų daiktų internetu, kloti lovas, ir taip be atvangos. Neišsimiegojus.
Taip pat skaitykite: Patarimai mamoms
Jei augini vaiką su negalia - darbo neproporcingai padaugėja. Naujosios Zelandijos feministė Marilyn Waring tokį esą nevertingą darbą ironiškai palygino su prestižiniu aukšto rango karininkų darbu, kurie kasdien tiesiog budi prie pulto, kad, gavę įsakymą, būtų pasirengę paleisti branduolinį ginklą. Kuris darbas svarbesnis? Sunkesnis?
Patarlė sako: vaikui užauginti reikia viso kaimo. Bet kaimo mes nebeturime. Dažnai trūksta ir padėti pasiruošusių artimųjų. Daugybė moterų lieka vienos su žvėrišku fizinio ir emocinio darbo krūviu. Sunku rasti vietą darželyje. Darbo valandos ten niekada nėra pakankamai lanksčios. Ypač stinga paslaugų, atliepiančių įvairius vaiko poreikius.
Taip nutinka neatsitiktinai. Kapitalistėje visuomenėje globos ir rūpesčio darbas - ne tik rūpinimasis vaikais, bet ir senyvais ar ligotais artimaisiais - yra nematomas ir nevertinamas. Ne veltui taip atkakliai siekiama įtikinti moteris, kad rūpestingumas - svarbiausias ir prigimtinis jų bruožas. Kaip kitaip jos tiek daug pakeltų dviem savo rankom?
Motinos kaltė, idealizavimas ir realybės slėpimas
Deja, tokioje kultūroje rūpinimasis savimi laikomas blogos motinystės ženklu. Mamomis tapusias moteris įsuka patarimų, kaip teisingai prižiūrėti vaikus, cunamis. Nurodymų tiek daug, kad neįmanoma į visus atsižvelgti. Jausmas, kad nepakankamai laiko skiri vaiko ugdymui, rodai per mažai šilumos, neapsaugai nuo nesėkmių, ima tiesiog raižyti moterį.
Vadinamoji motiniška kaltė tampa vienu labiausiai slegiančių, sunkiai išvengiamų jausmų. Atrodo, gyvenimo gerovė kyla, turime vis daugiau buityje pagelbstinčių daiktų, tačiau auga ir lūkesčiai mamai pasirūpinti vaiko emocine gerove ir sėkme.
Įdomus faktas: šiuolaikinės dirbančios moterys JAV praleidžia daugiau laiko su savo vaikais nei jų mamos prieš pusę amžiaus būdamos „namų šeimininkėmis“. Vyrai nėra iš prigimties mažiau rūpestingi ir tėvystė jiems nėra mažiau svarbi. Bet aplinka iš jų tikisi kitų dalykų. Tėvystė nėra laikoma svarbiausia vyro tapatybe. Menkiausias vyro prisidėjimas prie vaiko auginimo, pavyzdžiui, apsilankymas kartu kine ar tėvų susirinkime, sulaukia didžiausių liaupsių už „pagalbą mamai“. Ir tai mamai gali kelti tikrą įsiūtį.
Bet abu partneriai negali imti vaiko priežiūros „atostogų“. Dažniausiai „atostogauja“ mama, tapdama labiausiai atsakinga už kasdienę vaiko gerovę. Prie šio sprendimo prisideda ne tik lyčių stereotipai, bet ir tai, kad vyrai vis dar uždirba daugiau, todėl labiau apsimoka iš darbo rinkos pasitraukti moteriai. Į darbo rinką skubiai grįžti nelengva ir žindančioms moterims.
Tai paleidžia tikrą karuselę. Grįžusios po motinystės „atostogų“, moterys džiaugiasi, jei pavyko išsaugoti ankstesnes pareigas ar rasti naują darbą. Tačiau per tą laiką, kol nedirbo, jų kolegos užkopė karjeros laiptais ir gauna didesnius atlyginimus. Vaikų ligos taip pat nepadeda šiame bėgime su kliūtimis. Nedarbingumo pažymą dažniausiai ima mamos - ir todėl, kad geriau išmoko pasirūpinti vaiku, ir todėl, kad mažiau uždirba. Į komandiruotes ir mokymus važiuoja rečiau. Ratas užsidaro ir galimybė gauti vienodą atlygį nyksta kaip dūmas.
Didžiojoje Britanijoje paskaičiuota, kad du ir daugiau vaikų turinčios 1958 m. gimimo moterys dėl motinystės vidutiniškai netenka pusės potencialių savo gyvenimo pajamų. Labai lėtai, bet vis dėlto vyrų įsitraukimas į vaiko priežiūrą didėja. Tai suteikia naudos ir jiems patiems. Rūpestingas tėtis užmezga turtingą santykį su vaiku, išeidamas tėvystės „atostogų“ ir leisdamas laiką su vaiku dviese geriau jį / ją supranta, lengviau tvarkosi įvairiose situacijose. Netgi tampa bendruomeniškesnis, labiau rūpinasi savo paties sveikata.
Įvairovė patirtyse: išlaisvinimas nuo pjedestalo
Nerealistišką motinos įvaizdį keičia moterys, garsiai prabilusios apie įvairias savo patirtis. Vienos pasakoja, kaip sunku po gimdymo pajusti norą mylėtis ir kaip su tuo dorojasi santykiuose. Kitos dalinasi, kad mama gali jausti ir beribę meilę savo vaikams, ir apgailestavimą, kad jų susilaukė. Net užklupusi mintis, kad nekenti savo vaikų, nereiškia, jog esi bloga mama.
Tuo labiau mamos vertė nepriklauso nuo socialinio statuso, šeimos tipo ar amžiaus. Negana to, moterys atranda būdų, kaip džiaugtis vaikų auginimu. Daliai jų tai susiję su kitokio šeimos modelio paieškomis. Ne kiekviena moteris tampa motina. Tačiau visos nešame motinų nuvertinimo naštą.
Požiūrį į motinystę galima laikyti moterų teisių lakmuso popierėliu. Kuo daugiau viešoje erdvėje motinos idealizavimo, tuo didesnė tikimybė, kad realūs moterų poreikiai ir teisės bus ignoruojami. Statymas ant pjedestalo tėra manipuliacija. Pasitikėk kitų moterų pasirinkimu turėti ar neturėti vaikų, sprendimais dėl vaiko priežiūros „atostogų“ ar jų trukmės, gimdymo ir vaiko auklėjimo. Tėčiams taikyk tokius pačius „kokybės“ standartus kaip ir mamoms.
Motinystė kaip transformacija: psichoanalizinė ir emocinė perspektyva
Mintis paruošti šį pranešimą kilo perskaičius straipsnius, minimus pabaigoje bei iš gilaus asmeninio noro suprasti kokie gi pokyčiai vyksta motinos psichikoje po vaiko gimimo. Nors motina moteris formaliai lyg ir laikoma iškart, vos tik vaikas išvysta pasaulį, savęs kaip mamos jausmas sutvirtėja turbūt tik gerokai vėliau. Juk neveltui psichoterapijoje sakoma: „motina gimsta kartu su vaiku“.
Psichoanalitiniame kontekste sekasi geriau, čia mes turime tam tikrų instrumentų, kurie padeda prisiliesti prie šios aktualios ir jautrios temos. Įprastas toks psichoanalitinis aiškinimas: motinos savijautą nulemia taip vadinama „regresija“ - arba kitaip tariant - grįžimas prie savo pačios infantilų konfliktų, fiksacijų yra unikali galimybė dar kartą prie jų prisiliesti ir juos iš naujo išgyventi bei perdirbti.
Apie motinas ir kūdikius kalba turbūt visos psichoanalitinės asmenybės teorijos, čia paminėsiu tik keletą: Narcizmo teorija: “ideali mama”, “idealus kūdikis”, mamos “self objektas”. W. D. Winnicott palygino motinos sugebėjimą taip stipriai užmiršti save ir sutelkti visą dėmesį ir jėgas į naujagimį su savotiška beprotybe, kurią tik vien tik motinos gali išgyventi ir ištverti. Kyla klausimas tik, kiek tai atsieina pačioms motinoms.
Kalbantis su mamomis, auginančiomis pirmą vaikelį, man pasirodė, kad nors jų gyvenime atsirado vaikas ir nauja meilė, tuo pat metu kažkas jų viduje buvo prarasta. Naujų mamų savijautą sunkino ir tai, jog šalia viso džiugesio, kurį kėlė vaikas, vyko tylus ir slaptas gedėjimo procesas. Moterys ilgėjosi savo ankstesnės, dabar jau prarastos savasties (Self). „Paslėpti“ motiniški jausmai: gedėjimas ir liūdesys; praradimas arba jausmas, kad jau niekas nebebus taip, kaip iki šio kūdikio gimimo; bejėgiškumas; asmeninių ribų praradimo pojūtis; laiko ribų praradimo pojūtis; jausmas, jog kūdikis laiko prikaustęs motiną prie savęs tarsi grandine.
Gyvenimo vienovės jausmo praradimas - tai turbūt sunkiausiai pakeliama motiniška būsena. Turintys mažų vaikų gerai tai žino. Kūdikis įsiveržia į gyvenimą su savo poreikiais, jam nuolat reikia dėmesio, meilės, rūpesčio, tai ne tik suardo įprastą motinos dienotvarkę, miego/būdravimo ciklą, maitinimosi įpročius, sujaukia nusistovėjusią gyvenimo tėkmę šeimoje. Žymiai sunkiau yra tai, jog praktiškai pirmaisiais vaiko auginimo metais, motinos minčių, jausmų, savęs suvokimo, pasaulio patyrimo tėkmė nuolat ir nuolat yra pertraukiama.
Vienas iš svarbiausių atradimų - būti mama reiškia nebepatirti gyvenimo vienovės jausmo. „Tam kad būčiau mama turiu palikti neatsilieptus skambučius, neatliktus darbus, neįvykdytus susitarimus. Tam kad būčiau savimi, turiu leisti kūdikiui verkti, turiu užbėgti už akių jos alkiui arba palikti ją visam vakarui, pamiršti ją tam kad galėčiau mąstyti apie kitus dalykus. Sėkmingas buvimas savimi visiškai paneigia buvimą gera mama, ir atvirkščiai.“ Vėliau, net ir geriausiomis akimirkomis aš niekuomet nesijutau įveikusį šią atskirtį.
Identifikacijos krizė ir self transformacija
Įtampą, kylančią tarp naujos ir senos self savęs patyrimo būsenos galėtume pavadinti identifikacijos krize, konfliktu arba moters tapimo motina procesu ir moters savęs pajautimo kaip motinos (buvimo mama jausmo) formavimusi. Motiniškas self: ribos aptirpusios; pasyvus; sujauktas; gerokai labiau priklausomas nuo vyro, kūdikio, bei ryšių su kitais asmenimis; patiriamas kaip nežinomybė.
Šio naujojo minkšto, sujaukto, išskydusio, priklausomo motiniško self atsiradimas greičiausiai yra labai senas ir biologiškai apspręstas, ši savastis privalo atsirasti tam, kad galėtų lengvai sunykti, kad jos fone galėtų laisvai ir nevaržomai pradėti reikštis nauja kūdikio savastis. Galų gale paaiškėja, kodėl toks keistas pirmojo straipsnio pavadinimas - ką bendro gali turėti motinystė su „išlaikyti plaukus ant galvos“.
Ortodoxinėse žydų bendruomenėse galiojo tradicija, jog po vaiko gimimo moteris gali pasirodyti viešai tik prisidengusi plaukus nuometu. Uždengti plaukus - vadinasi paslėpti ir savo seksualumą bei sugebėjimą gundyti, demonstruoti viešai tokius troškimus motinai buvo laikoma visiškai nederamu dalyku. Žydės moterys nenorėjo su tuo taikstytis, jos sugalvojo nešioti perukus - taip išlaikyti bent dalį seksualumo ir teisę jaustis savimi ir kartu atiduoti duoklę tradicijoms. Tačiau perukas siejasi su kopijavimu ir parodijavimu, vaidyba, teatru. Šių dalykų reikšmė savasties transformacijai seniai žinoma.
Kas padeda nepasiklysti motinystės kelyje?
Kas padeda nepasiklysti šioje kelionėje į nežinomybę? Kūdikio kitoniškumo suvokimas - neleidžia įkristi į nuolatinę simbiozės būseną. Kūrybinis potencialas glūdi sugebėjime išlaikyti įtampą ir leisti egzistuoti ambivalencijai - patiriant tiek meilę tiek ir neapykantą nukreiptą į savo vaikus. Motina gali imti suvokti save tik santykyje su savo kūdikiu. Originali Lisos Baraitser idėja apie mėgdžiojimo svarbą self transformacijos procese.
Greičiausiai tik žvelgdami į motinystę ne kaip į darbą, kurį turėtume atlikti ir gauti tam tikrą rezultatą - mes galų gale pajėgsime atrasti tinkamą moters ir motinos dialogą. Juk santykiai, skirtingai nei darbai nėra orientuoti į rezultatus, bet orientuoti į procesą. Jie vystosi. Taigi, vietoj to, kad vaikų auginimą suvoktume kaip projektą, kur vaikas - tik tabularasa, - baltas lapas kuriame motina įrašo jo sėkmės ar nesėkmes, mes jau galime pradėti suvokti, jog mūsų vaikai taip pat yra aktyvūs savo pačių auklėjimo proceso dalyviai.
Socialiniai vaidmenys ir stereotipai: kas formuoja moters identitetą?
Socialinė aplinka ir moters vaidmens formavimas: kokį socialinį moters vaidmenį matome šiandien masinėse informacijos priemonėse? Moteris-meilužė, lėlytė; moteris-meilužė, aktyvi ir protinga verslininkė; „super“ moteris - tai moteris, kuri kantriai ir herojiškai laiko ne tik tradicinius moters socialinio vaidmens kampus, bet džiaugsmingai ir didžiuodamasi užsideda ir vyrui priklausančią naštą; moteris-tarnaitė, pelenė; moteris-prekė.
Apgailestaudami turime pripažinti, kad moteris-motina ugdytoja ir auklėtoja, brandi asmenybė, sugebanti mylėti ir būti mylima, - šiandien Lietuvoje nėra nei gerbiama, nei ugdoma. Prisiminkime popiežiaus Jono Pauliaus II žodžius: „Moterims skirta skatinti „naujojo feminizmo vystymąsi, kuris, atsispirdamas pagundai sekti „vyrų dominavimo“ modeliais, pripažįsta ir patvirtina tikrą moters genijų visuose visuomenės gyvenimo aspektuose, nugali bet kokią diskriminaciją, smurtą ir išnaudojimą“.
E. Frommas sakė, kad mes gyvename stabmeldystės laikais. Stabai, kuriuos garbiname, yra pinigai, malonumas, jėga. Šiais stabmeldystės laikais požiūris į motiną tiesiogiai siejasi su požiūriu į žmogų. Mes negerbiame motinos, vadinasi, negerbiame ir žmogaus, kurį ji nešioja. Mes vertiname žmogų pagal naudos ir vertingumo kriterijus. Dažnai ir kūdikis laukiamas ne dėl jo paties, o dėl naudos ar tėvų kažkokių lūkesčių.
Teisės, statistika ir institucijų požiūris
„Lietuvoje oficiali politika kreipiama į gimstamumo skatinimą, daugybė moterų patiria aplinkinių spaudimą susilaukti vaikų. Kita vertus, lesbiečių, moterų su negalia, rasinėms mažumoms priskirtų moterų motinystė nėra pageidaujama. Vienos priverčiamos kautis dėl teisės rinktis netapti motina, o kitos - už galimybę ja būti. Iš esmės tai - viena ir ta pati kova už moterų teises,“ - sako M. Sistemingą nesirūpinimą motinų emocine būsena lydi ir socialinių paslaugų, kurios leistų derinti vaikų auginimą su profesiniu gyvenimu, trūkumas.
Lina Gabrijolavičienė pastebi, kad vis labiau lipame iš motinystę supančių tabu. „Apie persileidimus, abortus, norėjimą ir negalėjimą susilaukti, susilaukimą ir gailėjimąsi jau po truputį pradedame kalbėti iš moterų patirties perspektyvos. Egzistuoja daug mitų. Vienas jų tai skatinimas niekam nesakyti iki 12 nėštumo savaičių, kad laukiesi, nes nuo to laiko persileidimo galimybė sumažėja, ir tarsi taip gali apsaugoti save nuo gėdos, kad negali išnešioti. Visgi akivaizdu, kad motinystės tema vis dar nesulaukia pakankamai pokalbių, suteikiančių erdvės ir vyrams, ir moterims atvirai kalbėtis apie šias patirtis ir reikalingus pokyčius.
Sistemingą nesirūpinimą motinų emocine būsena lydi ir socialinių paslaugų trūkumas. „Sveikatos apsaugos ministro patvirtina „Nėščiųjų, gimdyvių ir naujagimių sveikatos priežiūros tvarka“ nebeapima pagimdžiusios moters, o valstybės finansuojama paslauga, kuria naujai mamai rekomenduojama pasinaudoti - tai ginekologo konsultacija po gimdymo praėjus maždaug 6 savaitėms. Beje, yra įstaigų, kurios nesudaro sąlygų ateiti su kūdikiu. Tvarka, tikėtina, keisis. Šiuo metu yra įstaigų, kur galima gauti nemokamas psichologo konsultacijas poliklinikoje. Tuo tarpu dubens dugno atstatymas, osteopato konsultacijos, kineziterapija, psichoterapija, žindymo konsultacijos - visa tai kol kas egzistuoja tik privačiame sektoriuje. Tai - tik iliustracijos, pavyzdžiai, kiek dėmesio visuomenė skiria mamoms,“ - pasakoja L.
Praktiniai patarimai ir socialinis kvietimas
Motinystė, net ir būdama natūralus šeimos vystymosi etapas, susijusi su vadinamaisiais vystymosi stresais, tai yra: 1. Stresas dėl nėštumo; 2. Stresas dėl savo kaip motinos sveikatos nėštumo metu; 3. Stresas dėl kūdikio sveikatos; 4. Stresas dėl būsimo gimdymo; 5. Stresas dėl kūdikio po gimdymo. Be šių neigiamų veiksnių, motina šiandien patiria ypač daug stresų iš aplinkos, nes ji: per jauna arba per sena; per daug neturtinga būti motina arba per daug turtinga, kad ja būtų, nes yra malonesnių užsiėmimų; neturi darbo arba praranda darbą, nes ryžosi tapti motina; per mažai išsilavinusi tapti motina arba per daug išsilavinusi, kad gaištų laiką augindama vaikus; ji negali auginti tiek vaikų, kiek norėtų, jai leidžiama turėti vieną du vaikus, dėl kitų turi pasiaiškinti ir įrodinėti, kad nėra alkoholikė ar nesugebanti „susitvarkyti“.
Doc. daktaras Dainius Puras taikliai pastebi: „Šiandien, ištroškę sprendimų, kaip išbristi iš visuomenę apėmusios krizės, norime, kad šie sprendimai būtų aiškūs ir paprasti, tad imame ieškoti aiškių ir paprastų krizės priežasčių, bet taip atsiranda pavojus slysti paviršiumi - suversti kaltę blogai valdžiai ar prastai ekonomikai. O gal blogiems tėvams, nesugebantiems tinkamai auginti vaikų“.
Aukščiausias tikslas - būti pakankamai gera mama. Tai reiškia, kad klaidos yra natūrali gyvenimo dalis. Kai imame besąlygiškai aukotis ir nepasirūpiname savimi - nukenčia visi. Mama pervargsta, o vaikai netenka galimybių įgyti savarankiškumo. Todėl skirk laiko sau ir asmeniniams poreikiams. Vaikų gyvenimas, jų jausmai ir patirtys priklauso jiems patiems, nesi atsakinga už viską.
Neprivalai turėti vaikų. Moterys - socialiai nuovokesnės? Galbūt. Tačiau mokslas atskleidžia - ne iš prigimties jos tokios. Socialinio rato kūrimo ir palaikymo įgūdžiai įgyjami gyvenimo eigoje ir tobulėja praktikuojami. Nereikia būti aiškiaregiu, kad suprastum, jog tam tikromis progomis kas nors turi pasirūpinti šventės organizavimu, dovanomis, vaišėmis, sveikinimais.
Apibendrinimas: pasirinkimų ir teisių atpažinimas
Požiūrį į motinystę galima laikyti moterų teisių lakmuso popierėliu. Pasitikėk kitų moterų pasirinkimu turėti ar neturėti vaikų, sprendimais dėl vaiko priežiūros „atostogų“ ar jų trukmės, gimdymo ir vaiko auklėjimo. Tėčiams taikyk tokius pačius „kokybės“ standartus kaip ir mamoms. Juk taip dažnai pamatę nedrausmingą vaiką dairomės apsileidusios mamos, o vaiko globos nepasiėmusios mamos laikomos siaubūnėmis, nors tai lengvai atleidžiama tėčiams. Skirtingi standartai nėra sąžiningi.
Esate mama? Nesitikėkite iš savęs neįmanomo. Motinystė yra kūniška ir asmeniška, svarbi patirtis. Tačiau ne vienintelė apibrėžianti moterį. Motinystė - tai viena iš galimų moters tapatybių, kurią ji pati kuria.
| Motinystės aspektas | Trumpas aprašymas |
|---|---|
| Biologinė | Gebėjimas išnešioti ir pagimdyti; fiziškas kūno pokytis |
| Socialinė | Motinystės vaidmenys, darbo dalis, visuomenės lūkesčiai |
| Dvasinė / psichologinė | Self transformacija, gedėjimas, pogimdyminės būsenos |
| Institucinė | Teisės, sveikatos priežiūra, socialinės paslaugos |
Motinystė iškelia klausimus apie teises, lygybę ir paramą: ar motinos yra gerbiamos, ar joms suteikiamos praktinės sąlygos derinti asmeninį, profesinį gyvenimą ir sveikatą? Atsakymai reikalingi ne idealams, o kasdieniam gyvenimui gerinti.