Mosėdis viena iš seniausių Žemaičių žemės gyvenamųjų vietovių, įsikūręs prie Bartuvos upės (Baltijos jūros intakas, 102,5 km), apie 40 km į šiaurės rytus nuo Kretingos ir apie 13 km į pietus nuo Skuodo, nelabai toli (apie 15 km) nuo Latvijos sienos. Pirmą kartą Mosėdžio vardas paminėtas 1253 m. kalavijuočių ordino ir Rygos vyskupo žemių dalybų dokumentuose. Lietuvos valstybės kūrimosi laikais ši vietovė priklausė Ceklio sričiai, kuri XIII - XV a. 1523 - 1529 m. buvo pravesta tikslesnė Žemaičių ir Kuršo riba (Nauhausen pilies landknecgto pravesta provizorinė riba). Mosėdis liko keliolikos kilometrų atstumu nuo jos, Lietuvos pusėje. Tada čia buvo didžiuliai miškai. Tik - XVI - XVII a. jie buvo pradėti kirsti: kūrėsi naujos sodybos, kaimai, o iki šiol buvusios didėjo.
Bažnyčių ir parapijų buvo labai retai. Žemaičių vyskupai rūpinosi jų steigimu, prašydami vietos žemvaldžius - bajorus paskirti žemės bei kitų turtų, reikalingų bažnyčios statybai ir parapijos išlaikymui. Pagoniški laužai Mosėdžio apylinkėse, Šilalės kaime, deginti dar ir XV - XVII a. 1544 m. Žemaičių vyskupas, Vaclovas Viežbickis, gavęs iš Užvenčio tėvūno Kasparo Bilevičiaus žemės su keliais baudžiauninkais, Mosėdyje pastatė pirmąją medinę bažnytėlę (daugelyje rašytinių šaltinių nurodoma dar ir 1551 m. data). Tas pats vyskupas Mosėdžio bažnytėlei suteikė parapijos teises, tačiau jos nebuvo labai tikslios, nes buvo labai plati: siekė Kuršą ir Baltijos jūrą.
1783 m. Mosėdyje buvo baigta statyti nauja Romos katalikų bažnyčia, kurios statyba rūpinosi kunigas Pranciškus Virševičius, rėmė vietos bajorai su baudžiauninkai, kuri išlikusi iki mūsų dienų. Tai trečioji, o greičiausiai ketvirtoji …? Mosėdis per savo ilgą istoriją patyrė karo ir sugriautinimų laikotarpius: apie 1660 m. 1659 - 1660 m. švedai gerokai apnaikino Mosėdžio dvarą, miestelį ir apylinkes.
Tautinis lietuvių atgimimas Mosėdyje prasidėjo XIX a. pirmoje pusėje. Jį stiprino ir ugdė knygnešiai, kai kurie dvasininkai, ypač nuo 1890 m. čia gyvenęs kun. Kazimieras Pakalniškis (rašytojas - Dėdė Atanazas). 1895-1897 m. vikaru buvo kun. J. Tumas - Vaižgantas, visomis išgalėmis lietuvišką veiklą stiprino. Čia gyvendamas įsteigė ir slapta redagavo „Tėvynės Sargą”. 1896 m. įsteigė Blaivybės draugijos skyrių ir bandė jį legalizuoti, tačiau J. Tumo - Vaižganto sukelta blaivybės akcija tebuvo laikina; vėliau Mosėdžio degtinės monopolio parduotuvė gaudavo kasmet 15.000 rb. pajamų.
1867 m. įsteigta Mosdžio valdinė pradžios mokykla. Kurį laiką tikybos dalykas mokykloje lietuviškai dėstė kunigas Juozas Tumas - Vaižgantas, 1895 - 1897 m. Mosėdžio vikaru dirbęs kunigas, rašytojas, visuomenės veikėjas. Rusų verčiamas Mosėdį paliko, 1897 m. kovo 5 d. Mosėdiškiai aktyviai dalyvavo 1905 m. priešrusiškame judėjime. Daugelis jų nukentėjo ir buvo rusų teisti. 1908 m. balandžio 15 d. suruoštas pirmasis lietuviškas vakaras; nuo to laiko vakarai ruošiami ir dažniau. 1909 m. jau buvo bažnytinis choras, knygynėlis, blaivybės draugijos skyrius, skaitykla. Mosėdžio parapijoje buvo apie 10 tūkstančių nuolatinių gyventojų. Kuriantis nepriklausomai Lietuvai mosėdiškiai buvo aktyvūs. 1918 m. gale sudarė parapijos (valsčiaus) komitetą ir aktyviai dalyvavo Lietuvos atstatymo darbe.
Taip pat skaitykite: Vaikų globos namai Mosėdyje: istorinis kontekstas
Nepriklausomybės metais Mosėdis liko valsčiaus centru ir priklausė Kretingos apskričiai. 1923 m. buvo valsčiaus savivaldybė, mokykla, paštas, viešas valstybinis bibliotekos skyrius su skaitykla, sveikatos ir veterinarijos punktai, vaistinė, kooperatyvas, malūnas, smulkaus kredito draugija, elektrinė, keliolika krautuvių ir amato dirbtuvių. 1925 m. gyventojai buvo nubalsavę valsčiaus ribose uždrausti svaigalų prekybą.
Antrojo pasaulinio karo metais nacistai suėmė ir nužudė didžiąją dalį nespėjusių pasitraukti Mosėdyje ir jo apylinkėse gyvenusių žydų tautybės žmonių. Pati gyvenvietė karo metu nedaug nukentėjo. 1962 m. birželio 6 d. Mosėdį ištiko didelis gaisras, kurio metu išdegė gera dalis miestelio, jų tarpe kolūkio kontora, vaistinė, daugelis kolūkiečių bei miestelėnų pastatų. Sudegė 28 gyvenamieji namai, 5 visuomeniniai pastatai, 32 ūkiniai trobesiai; nuo ugnies pavyko išgelbėti tik rytinius ir vakarinius Mosėdžio pakraščius.
Laikotarpis po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo Mosėdžio žmonėms, kaip ir daugumai kitų, gyvenančių kaimiškose vietovėse, buvo gana sudėtingas. Laikas keičia žmonių mąstymą, įgūdžius, atsiranda didesnis pasitikėjimas savo jėgomis. Seniūnijos gyventojai pamažu pradėjo stiprinti savo ūkius, steigti privačias įmones. Seniūnijoje veikia dvi norvegų kapitalo įmonės - UAB „Mitter” (gamina dirbtinius kailius) ir UAB „Termotextile” (gamina antklodes ir pagalves), dvi medžio apdirbimo įmonės - UAB „Skalsa”, 3 paminklų gamybos įmonės, autoservisai, Skuodo darbo biržos KAP. Seniūnijoje yra 2 pašto skyriai, 11 parduotuvių, kavinė, svečių namai „Kaštonas”, ambulatorija, vaistinė, vet. Dabartinė Mosėdžio seniūnijos teritorija suformuota dar 1978 m., kai, naikinant Daukšių apylinkę, prie Mosėdžio apylinkės buvo prijungta tuo metu veikusio „Taikos” kolūkio teritorija. Šiuo metu Mosėdžio seniūnijos plotas 97 kv. km.
Mosėdžio parapijos vaikų globos namų įkūrimas ir pradžia
Mosėdžio parapijos vaikų globos namų Mosėdyje įkūrėjas, šviesuolis, altruistas, kunigas Liudvikas Dambrauskas sako, gal vaikai išmoks amato, gal lankys gimnaziją, kiek išgalės, parems. Daugiau: Mosėdžio Parapijos našlaičių namuose vaikai gyvena kaip tikroje šeimoje. Mažiausiam globotiniui 3 metukai, vyriausiam 15 metų. Moterys dirba be atlygio, iš valstybės negauna nieko. Parapijos žmonės atneša maisto, žaislų, remia mokyklų moksleiviai, pavieniai asmenys.
Tokių vaikų nuo 1994-ųjų, kai Mosėdyje kun. L. Dambrauskas įkūrė parapijos vaikų globos namus, į pasaulį išleista jau beveik trys dešimtys. Kiekvienas, čia vis randantis prieglobstį sunkiomis akimirkomis ar tiesiog kaip tikruose namuose apsilankantis paviešėjęs, savo kelią pasišviečia klebono meile, dalele jo širdies gerumo, kadangi dvasininkas savo globotiniams tikrąja to žodžio prasme yra Tėvas. Kunigystės siekiantis S. Knieta teigė Mosėdžio parapijos globos namuose radęs tikruosius namus, į kuriuos ir dabar vis traukia grįžti.
Taip pat skaitykite: socialinės paslaugos Mosėdyje: globos namų kontaktai
Klebonas Liudvikas Dambrauskas, gaudamas „Gerumo žvaigždę“ ir dovanas, labai kuklinosi, ministro D. Jankausko vis klausdavo: „Ar čia - man?..“ Pirmąjį birželio sekmadienį po Sumos Mosėdžio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje būta tikrų iškilmių: kaip parapijiečių dvasios tėvas klebonas kun. L. Dambrauskas pasveikintas Tėvo dienos, apdovanojimo „Gerumo žvaigžde“ bei įšventinimo į kunigus 45-mečio proga.
Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas Mosėdžio parapijos (Skuodo dekanatas) klebonui kunigui Liudvikui Dambrauskui įteikė garbingiausią apdovanojimą, mūsų šalyje skiriamą už vaikų globą, - „Gerumo žvaigždę“. Šis ženklas įteiktas III Seimo rūmuose įvykusioje VI konferencijoje vaikus globojančioms šeimoms ir šeimynoms „Priglausk mane“. Globėjų bei jų šeimų apdovanojimo „Gerumo žvaigždėmis“ arba Padėkos raštais ceremoniją Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas pradėjo būtent nuo Mosėdžio parapijos klebono kun. L. Dambrausko: jis pirmasis pakviestas atsiimti vieno iš tądien įteiktų kelių garbingų ženklų, mūsų šalyje skiriamų už vaikų globą, - „Gerumo žvaigždės“.
Apdovanojimų renginyje kunigą atlydėjusieji - Skuodo rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Zita Lenkienė, Seimo nario padėjėja, Skuodo rajono savivaldybės tarybos narė, Mosėdžio seniūnijos bendruomenės tarybos pirmininkė Bronė Laureckienė, Mosėdžio seniūnas Augenijus Zabitis, Telšių vyskupijos Katechetikos centro metodininkė, Mosėdžio parapijos vaikų namų direktoriaus pavaduotoja Margarita Petrauskaitė, šios globos įstaigos auklėtinių atstovė Jurga Šimkutė bei Mosėdžio Šv. Bažnyčios atstovai.
Parapijos vaikų globos namų veikla ir reikšmė bendruomenei
Mosėdžio parapijos vaikų globos namai veikia kaip artima šeima: moterys dirba be atlygio, parapijos žmonės atneša maisto, žaislų, remia mokyklų moksleiviai, pavieniai asmenys. Parapijos našlaičių namai suteikia tokį prieglobstį, kur vaikai gyvena kaip tikroje šeimoje. Mažiausiam globotiniui 3 metukai, vyriausiam 15 metų. Kun. L. Dambrauskas meilę dosniai dalina ne tik visiems savo parapijiečiams, bet ir išskirtinai tiems, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių neteko to, kas vaikystėje bei paauglystėje visų svarbiausia - šį pasaulį jau palikusių ar tiesiog klystkeliais pasukusių tikrųjų tėvų globos bei rūpesčio.
Klebonas savo globotiniams yra Tėvas: kiekvienas, čia vis randantis prieglobstį sunkiomis akimirkomis ar tiesiog kaip tikruose namuose apsilankantis paviešėti, savo kelią pasišviečia klebono meile, dalele jo širdies gerumo. Pasakojimą palydintys vaizdai tarsi kokią mozaiką sudėliojo labai ramaus ir kuklaus tų namų vadovo paveikslą. Kunigystės siekiantis Mosėdžio parapijos globos namų auklėtinis Saulius Knieta vadino dvasininką tėvu ir akcentavo jo atsidavimą globotiniams.
Taip pat skaitykite: Senelių Globos Namai Rietave: Apžvalga
Parama ir savanorystė
Moterys dirba be atlygio, iš valstybės negauna nieko. Parapijos žmonės atneša maisto, žaislų, remia mokyklų moksleiviai, pavieniai asmenys. Kun. L. Dambrauskas sakė, gal vaikai išmoks amato, gal lankys gimnaziją, kiek išgalės, parems.
Institucinė ir visuomeninė pripažinimo reikšmė
Klebonui suteiktas garbingiausias apdovanojimas už vaikų globą - „Gerumo žvaigždė“ - yra ne tik asmeninis įvertinimas, bet ir parapijos vaikų globos namų darbo bei visos bendruomenės pastangų pripažinimas. Tądien kunigą atlydėjusieji oficialūs asmenys ir vietos bendruomenės atstovai liudijo, kad tokia veikla turi didelę reikšmę vietos socialiniam tinklui ir vaikų ateičiai.
Skaičiai ir faktai (išvados pagal turimą medžiagą)
| Aspektas | Informacija |
|---|---|
| Įkūrimo metai | 1994 m. (nuo to laiko parapijos globojami vaikai) |
| Globojamų vaikų skaičius (per kelias dešimtis metų) | Beveik trys dešimtys išleista į pasaulį |
| Amžiaus ribos | Mažiausias 3 metukai, vyriausias 15 metų (pateiktos charakteristikos) |
| Darbuotojų atlygis | Moterys dirba be atlygio, valstybės paramos negauna |
| Apdovanojimas | „Gerumo žvaigždė“ - Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įteiktas apdovanojimas |
Mosėdžio parapijos vaikų globos namų istorija yra neatskiriama nuo ilgalaikės Mosėdžio bendruomenės istorijos, bažnytinės veiklos ir vietos dvasininkų indėlio į socialinę gerovę. Nuo senųjų laikų, kai Mosėdis pradėjo formuotis prie Bartuvos upės ir statėsi bažnyčios, iki XX a. ir pereinamojo laikotarpio, parapija išliko svarbi vietos gyvenimo dalis. Parapijos vaikų globos namai - XXI a. tęsinys to, ką reiškia bendruomenės solidarumas ir krikščioniškas rūpestis silpniausiais.